2017 04 10

Paulius Aleksandravičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Ne tik gavėniai, ne tik kalbininkams: žmogus ir Dievas „Punktuose sakymų“

Konstantinas Sirvydas, „Punktai sakymų“: t. 1: Nuo Advento iki Gavėnios, T. 2: Gavėniai. Parengė Virginija Vasiliauskienė ir Kristina Rutkovska, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2015. – 824 ir 556 p.

Šiųmetėje Vilniaus knygų mugėje teko sutikti besišypsantį, maloniai bendraujantį ir autografus skaitytojams dalijantį kunigą Algirdą Toliatą. Labai smagu buvo matyti tą gausybę aplink jį susispietusių žmonių, o dar smagiau žinoti, kad ir už „Litexpo“ sienų jo knyga „Žmogaus ir Dievo metai“ – liturginių metų pamokslų ciklas – sulaukė didelio skaitytojų dėmesio. Tačiau šį kartą nusikelkime kelis šimtmečius atgal ir pažvelkime į Konstantino Sirvydo „Punktus sakymų“ – į tekstus, kuriuos būtų galima pavadinti kun. A. Toliato knygos ir visos lietuviškosios homiletikos pirmtakais ir precedentais.

Konstantinas Sirvydas (1578/1581 Sirvyduose, netoli Anykščių – 1631 08 23 Vilniuje) – lietuvių filologas, leksikografas, filosofas, pamokslininkas. 1598 m. įstojo į Jėzuitų ordiną Vilniuje. Mokėsi jėzuitų mokyklose Rygoje, Tartu, Nesvyžiuje, Pultuske. Baigęs mokslus, su pertraukomis dėstė Vilniaus universitete (1613–1625), buvo rektoriaus tarėjas. Sakė pamokslus Šv. Jono bažnyčioje lietuvių ir lenkų kalbomis; manoma, kad dirbdamas pamokslininku ir sukaupė didžiąją dalį medžiagos „Punktams sakymų“.

Konstantino Sirvydo „Punktai sakymų“ yra ne pačių pamokslų rinkinys, bet pamokslų punktai. Į kūrinio pavadinimą įdėtas terminas punktai dabar suvokiamas kaip tam tikras kokio nors teksto skyrius, paragrafas. Šiuo atveju – teksto santrauka, konspektas, t. y. pagrindinės mintys, klausimai.

„Punktuose sakymų“ tekstas paskelbtas pagrečiui lietuvių ir lenkų kalbomis. Lenkiškas tekstas yra vertimas iš lietuvių kalbos. Taigi „Punktai sakymų“ yra pirmieji visiškai originalūs katalikiški lietuviški pamokslai. Knyga išėjo dviem dalimis Vilniaus universiteto spaustuvėje: 1629 m. „Punktai sakymų nuo Advento iki Gavėnios“ ir 1644 m. „Punktai sakymų Gavėniai“. 2015 metais Lietuvių kalbos institutas išleido Sirvydo pamokslų santraukų kritinį leidimą, kuriame pateikiamos originalo faksimilės ir perrašai su kritiniu aparatu. Šio leidimo pratarmėje „Punktai sakymų“ vadinami vienu pačių iškiliausių ir brandžiausių XVII amžiaus pirmosios pusės lietuvių baroko kultūros paminklų.

Gali atrodyti, kad Lietuvių kalbos instituto parengtu kritiniu leidimu buvo orientuotasi tik į kalbininkų ar istorikų poreikius. Tačiau kiekvienas, pripratinęs savo akį prie gotikinio šrifto ir jo perrašų, gali paversti K. Sirvydo „Punktus sakymų“ savo kasdieniais skaitiniais, ne tik atveriančiais dvasinį pasaulį, bet ir nukeliančiais į daugiakultūrę LDK aplinką, supažindinančiais su kultūrinėmis ir istorinėmis realijomis, sujungiančiais su krikščioniškuoju Europos paveldu.

Baroko epochoje, nusilpus renesansiškajai savimi pasitikinčio žmogaus figūrai, plačiau pradėtos gvildenti egzistencinės problemos, žmogaus būties ir transcendencijos klausimai. Šios temos pasirodė ir ano meto pamoksluose. Ypatingą dėmesį „Punktuose sakymų“ K. Sirvydas skiria šio pasaulio ir anapusybės, žmogaus ir Dievo santykiui – nuo sukūrimo momento iki susitikimo amžinybėje.

Kalbėdamas apie žmogaus (kartu ir visos kūrinijos) sukūrimą, K. Sirvydas sako, kad visa sukūręs Viešpats savo kūrinių be globos nepalieka, bet „wisadu per sawo galibį ažulaiko swietų jo buity, kuris tuojaus išgaištų, ir niekan sugrįžtų, jei anas runkų sawo wisa ažulaikunčių nuog jo atatrauktų“ (T. 1, p. 228; čia ir kitur: transliteracija – P. A.).

Čia pasirodo K. Sirvydo svarstomos „buities“ ir „nieko“ sąvokos, kurias plačiau yra aptarusi literatūrologė Viktorija Vaitkevičiūtė. „Buitis“ suprantama kaip būtis, o „niekas“ – kaip filosofinė niekio sąvoka. Žodis „niekas“ „Punktuose sakymų“ tampa sąvoka, kuria atskleidžiama žmogaus (drauge ir šio pasaulio) prigimties esmė (žr. T. 1, p. 275: „Kieturi niekai žmogaus, kuriuos sawimp turi“). „Niekas“ K. Sirvydo tekste tampa žodžiu, aiškiai nusakančiu žmogaus ir pasaulio egzistencijos esmę, todėl be Dievo viskas „niekan sugrįžtų“, t. y. sugrįžtų prie savo tikrosios esmės. Kūrinių nebūtis ir niekio („nieko“) sąvoka yra priešprieša gyvybę teikiančiam Dievo asmeniui, per kurį buvo visa sukurta.

Kalbėdamas apie Dievo buvimą ir Jo veikimą žmoguje, K. Sirvydas pirmiausia pažymi, kad „Wieta, kurioj mielai gywena Christus, yra širdis čista ir graži“.

Dažnai pamokslininkas kalba apie Kristaus žaizdas, skausmus, Avinėlio kraują. Kristaus auka ant kryžiaus už žmonijos nuodėmes „Punktuose sakymų“ pristatoma kaip paaukota kartą ir visiems laikams (T. 2, p. 292), tačiau atleidimo ir susitaikinimo su Dievu kiekvienas žmogus turi siekti asmeniškai. Čia K. Sirvydas iškelia išpažintį kaip svarbų veiksnį Dievo ir žmogaus santykyje. Atgailos sakramento pabrėžimas pamoksluose, ko gero, susijęs su jų sakymo laiku: dažnas kalbėjimas apie išpažintį yra bendrasis advento ir gavėnios metu sakomų pamokslų bruožas, mat jie būdavo (ir yra) skiriami sužadinti emocingai atgailai.

K. Sirvydas iš visų gyvų kūrinių labiausiai išskiria žmogų, nes „Žmonėse vėl ir Anieluose ne tiktai pėdus, bet ir weidų sawo Diewas ižspaudė, ir dawe jiemus gymį sawo“ (T. 1, p. 740). Žmogaus, kaip kūrinio, tobulumas grindžiamas Dievo, kaip kūrėjo, tobulumu. Pamokslininkas žmogų vadina „Diewu kokiu sutwertu“ (T. 1, p. 239), neribojamų galimybių, neišmatuojamos gelmės būtybe, tačiau tik pamaldus žmogus yra teisingas, pasak K. Sirvydo, teisus; tik teisus žmogus, pamokslininko teigimu, prilygsta Dievui. Žmogaus lyginimas su Dievu, kaip pastebi V. Vaitkevičiūtė, suteikia tikinčiajam pasitikėjimo, galios ir drauge moko jį siekti dorybių.

Pamokslininkas ne kartą pabrėžia, kad prisikėlimas ir amžinasis gyvenimas (dangaus karalystė) yra ne garantuota duotybė, bet žmogaus nuopelnais pasiekiamas laimėjimas. Beveik visuose „Punktuose sakymų“ žmogaus egzistencija apibendrintai nusakoma kaip dorybių praktika. Taip pat ir kančią K. Sirvydas apibūdina kaip privalomą užmokestį už amžinąjį gyvenimą (T. 2, p. 91). Žemiškoji kančia, anot jo, kyla daugiausia iš egzistencinio nerimo, iš netikrumo dėl Dangaus karalystės, iš abejonių Dievo buvimu. Šio žmogaus netikrumo ir nerimasties pamokslininkas nemistifikuoja, tik guodžia, sakydamas, kad pameta Dievą net teisūs ir šventieji, nes „niekas Christaus arba Diewo unt to swieto tobulai rasti negali“ (T. 1, p. 452).

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Žmogaus figūra, kaip sakė literatūrologas Darius Kuolys, „Punktuose sakymų“ neatsiejama nuo nuojautos, kad gyvenimas žmogui ne tik duotas, bet ir užduotas. Dievo ir ypatingojo jo kūrinio – žmogaus – santykis nėra vienakryptis; kūrėjo ir kūrinio ryšiai abipusiai, tarp jų vyksta nuostabūs mainai.

Ne tik žmogus gauna malonių iš Dievo, bet ir Dievas veikia per žmogų, su žmogumi ir jame. Visų pirma „Punktų sakymų“ žmogus yra įrankis, per kurį Dievas veikia ir apsireiškia kitiems: „Kad būtų Diewas per sutwėrimus kaip per kelius ne išėjis, niekas jo nežinotų“ (T. 1, p. 743). Taip pat per žmogų Dievas pajuokia velnią ir piktojo galybę (T. 2, p. 168). Galingas Dievas (Kristus), anot K. Sirvydo, leidžia silpnam žmogui išjuokti velnią. Pats „per sawi“ nugalėjęs nuodėmę ir mirtį, Dievas ir per žmogų išjuokia piktojo galybę.

Su žmogumi Dievas kariauja ne tik prieš sielų priešą – velnią, bet ir „prieš durnus, tai yra prieš nusidėjelus kariaus“ (T. 1, p. 259). K. Sirvydas kalba apie regimąsias blogybes ir teigia, kad Dievas nesitaiksto su šio pasaulio negerovėmis. Pamokslininkas stiprina tikinčiųjų viltį, kad teisybė bus atkurta, tekstų vaizdiniais tarsi pasotindamas alkstančius teisybės (plg. Mt 5,6). Jei žmogus yra (ir nori būti) Dievo planų bendražygis, jis, anot K. Sirvydo, turi būti aktyvus, tvirtas, uolus įsakymų vykdytojas, kurio jėgas ir viltį stiprina būsimosios garbės ir amžinojo atlygio danguje pažadas (T. 1, p. 135–139).

K. Sirvydas iš visų gyvų kūrinių labiausiai išskiria žmogų, nes „Žmonėse vėl ir Anieluose ne tiktai pėdus, bet ir weidų sawo Diewas ižspaudė, ir dawe jiemus gymį sawo“.

Kalbėdamas apie Dievo buvimą ir Jo veikimą žmoguje, K. Sirvydas pirmiausia pažymi, kad „Wieta, kurioj mielai gywena Christus, yra širdis čista ir graži“ (T. 1, p. 451). Galbūt todėl pamokslininkas sako, kad Dievo garbė, didybė ir Jo veikimas labiau pasireiškia šventuosiuose. Kaip bendro Dievo ir žmogaus veikimo pavyzdys pateikiami šventųjų stebuklai: išgydymas žodžiu arba rankų uždėjimu, mirusiųjų prikėlimas, pranašystės dovanos ir kt. (T. 1, 177–179).

Apaštalai stebuklus darė, o Dievas juose stebuklingas buvo, teigia pamokslininkas. Kyla klausimas: kam Dievas, būdamas šventuosiuose, tokius stebuklus darė? K. Sirvydas atsako paprastai: „dėl kitų“ (žr. ten pat). Ir šiame atsakyme matyti, kad sukūręs pasaulį ir žmogų Dievas nepalieka jo likimo valiai, savaimingam buvimui. Viešpats, būdamas savo šventuosiuose, daro stebuklus, idant sustiprėtų kitų žmonių viltis ir tikėjimas; kad, užklupus negandai, tikintysis neišsigąstų, bet, prisiminęs stebuklinguosius Dievo darbus, su tvirtu tikėjimu įveiktų sunkumus. Šventieji taip pat yra dorybių pavyzdys tikinčiajam, kad, matydamas jų šaunumą, žmogus ir pats trokštų pasikeisti į gera (plg. T. 2, p. 56).

Šiek tiek prisilietėme prie Dievo ir žmogaus vaizdinių Konstantino Sirvydo „Punktuose sakymų“. Senosios raštijos tyrinėtojai – kalbininkai ir literatūrologai – pastaruoju metu gan aktyviai ir įvairiapusiškai analizuoja šį lietuviškojo baroko kultūros paminklą. Vis dažniau pasirodo naujų įžvalgų, įdomių tyrinėjimo lauko aspektų. Po pamokslo žanro skaitymų norėtųsi ir pačiam truputį papamokslauti, pagrūmoti pirštu šaukiant: „Skaitykite, visi skaitykite Sirvydo pamokslus, kad jie neliktų vien kalbininkams skirta medžiaga! Skaitykite dabar, kai jau intensyviausiai patiriamas gavėnios metas.“ Tačiau palieku čia santūresnius žodžius – rekomendaciją, esančią knygos pabaigoje: „Visiems tiems, kurie domisi kultūros istorija, biblistika ir krikščioniškąja lietuvių kultūra.“