Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Dykumos Tėvų išmintis „Antano gyvenime“

Atanazas Aleksandrietis, Antano gyvenimas, iš graikų kalbos vertė Robertas Dabkevičius OSB, įvadą parašė Saulius Rumšas OP, komentarus parašė Agnietė Ivaškevičiūtė OSB, serija Monastica 1, Palendriai, 2016, 208 p., 800 egz. Dailininkas Romualdas Balinskas

Atsiskyrėlio Antano, gavusio istorijoje retą prievardį Didysis, reikšmę vienuolystės istorijai vaizdžiai liudija koptų vienuolių galvos dangalai, paženklinti didesniu kryžiumi, simbolizuojančiu Kristų, ir dvylika mažų kryželių, simbolizuojančių apaštalus. Per gobtuvo vidurį eina ryški balta linija, dalijanti jį į dvi dalis. Sakoma, kad ji turinti priminti vienuoliui šventojo Antano gundymus ir išmėginimus, kai jis buvo plėšomas demonų ir dvasine, ir net fizine prasme.

Nežinia, kiek istoriškai tikra ši interpretacija, tačiau ji rodo, kokį gilų įspaudą Antano Didžiojo figūra paliko vienuoliniame gyvenime. Nors ir nebūdamas pirmasis vienuolis, jis buvo pramintas „vienuolystės tėvu ir viršūne“, jo atsiskyrėliškas gyvenimo būdas tapo pavyzdžiu ištisoms vienuolių kartoms. Kaip taikliai pastebėjo šv. Jeronimas, „jis ne tiek anksčiau už visus pradėjo, kiek visus to siekti paa­kino“. Būtent Antano patirti gundymai ir regėjimai žadino menininkų vaizduotę – nuo maldingų, bet kiek ironiškų Nyderlandų tapytojų kūrinių iki laisvamaniškų Gustave‘o Flaubert‘o ir Salvadoro Dalí interpretacijų.

Vis dėlto negausūs ankstyvųjų Bažnyčios istorikų liudijimai, apoftegmų rinkiniuose išlikę Antano pamokymai arba Jeronimo žinios, meistriškai įpintos į kito atsiskyrėlio – Pauliaus – gyvenimą, vargu bau tą šventąjį vyrą būtų tiek išgarsinusios, jei ne Aleksandrijos vyskupo, kovotojo su arijonų erezija, parašytas Antano gyvenimas. Viduramžiais Atanazo veikalo sant­rauka ir paties šventojo pasakymai buvo įdėti į Aukso legendą ir taip dar labiau išplito po visą lotyniškojo pasaulio erd­vę. Su Aukso legenda ši Antano gyvenimo versija pasiekė ir Lietuvą. Sovietų laikais, pogrindžio leidybai Atanazo Antano gyvenimas Gintaro Beresnevičiaus į lietuvių kalbą buvo išverstas iš vokiško vertimo ir plito mašinraščiais bei kserokopijomis.

Vis dėlto turėjo prabėgti nemažai laisvo religinio ir kultūrinio Lietuvos gyvenimo metų, kad vienuolystės pradininkai, IV a. Dykumos Tėvai, didesniu būriu įžengtų į mūsų mąstymo ir tikėjimo erdvę. Pastaraisiais metais pasirodė kelios knygos, skirtos jų gyvensenai ir išminčiai. Tiesa, visos jos – vertimai iš anglų kalbos. Naudingos populiariam susipažinimui, jos nereprezentuoja Dykumos Tėvų akademiniu lygiu, kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų.

Tik praeitų metų pabaigoje pasirodė pirmas lietuviškas su Dykumos Tėvais susijęs leidinys, tenkinantis reiklaus skaitytojo pageidavimus. Nenuostabu, kad tai vėl buvo ne kas kita kaip Antano gyvenimas. Egzotiškai nuskambanti leidimo vieta – Palendriai, atskleidžia, kad ji atsirado tėvų benediktinų rūpesčiu. Maža to, knyga paženklinta viltį žadinančiu serijos pavadinimu: Monastica 1.

Atanazo veikalas naujausiam leidiniui pagaliau išverstas iš originalo – graikų kalbos, skaitytojui susiorientuoti padeda solidus įvadas, platūs šiuolaikiniais tyrimais paremti komentarai, bibliografija ir rodyklė. Tiesa, rodyklė galėjo būti ir išsamesnė, apimanti ne tik asmenvardžius bei kelis anoniminius veikalus (apofteg­mos, Codex Theodosianus, Vita Sanctae Pelagiae), – beje, praleista Regula Magistri (p. 87, išn. 2). Labai naudingas būtų buvęs ir vietovardžių bei svarbesnių dalykų indeksas. Ligšiolinėje klasikinių tekstų leidybos praktikoje mažai įprastas, bet naudingas priedas – sąvokų žodynėlis vertas ištisinio skaitymo. Pagirtina, kad jame po lietuviškos sąvokos skliaustuose rašomas graikiškas atitikmuo. Visi suminėti prasmingam skaitymui skirti įrankiai tokiai knygai nėra prabanga (prabanga nebūtų buvęs net šalimais pateiktas graikiškas tekstas, bet džiaukimės tuo, ką turime).

Tai sudėtinga knyga, daugiasluoksnė ir daugiatemė. Dykumos Tėvų pasakymai traukia paprastumu ir savotiška poetika. Paradoksai, drąsios formuluotės, humoro blyksniai ir iš pažiūros atidaus skaitymo nereikalaujantis formatas šiuos pasakymus, kaip ir chasidų ar budistų istorijas bei paraboles padarė mėgstamais šiuolaikinio sinkretinio dvasingumo tekstais. Atanazo pasakojimas yra kitoks. Tad čia tiesiog paminėsime, į ką skaitytojas turėtų atsižvelgti, idant Antano gyvenimas jam neatrodytų svetimokas.

Pirmiausia, šis pasakojimas giliai įsišaknijęs istorinėje Bažnyčios situacijoje. Mūšiai dėl ortodoksijos, reikalaujantys išskirtinės intelekto pastangos ir drąsos (ginant ortodoksiją nuo Kristaus dievystės nepripažįstančių arijonų, dogmoms formuluoti pirmą kartą pavartotos ir perprasmintos ne biblinės, graikų filosofijoje vartojamos sąvokos), drauge pasižymėjo ir brutalumu.

Atanazas pasakoja apie bažnyčių išniekinimą, apie pašvęstųjų mergelių ir ortodoksiją palaikančių vienuolių plakimą (AG 82, 86). Atanazo retorika, kalbai pasukus šia kryptimi, pasikeičia, į Antano lūpas dedami žodžiai nė iš tolo nedvelkia šiuolaikine tolerancija: „Tiktai nesusiterškite arijonais! Juk šis jų mokymas yra ne apaštalų, bet demonų, ir jų tėvo velnio arba, tiksliau, jis yra beprotiškas, nevaisingas ir iškreipto mąstymo, kaip neprotingų mulų“ (AG 82). Panašiu tonu kalbama ir apie manichiejus bei Melecijaus sekėjus (AG 68).

Pasakojimas apie Antano pagarbą vyskupams, kunigams ir diakonams kaip išskirtinį ir sektiną dalyką, matyt, atspindi ankstyvųjų vienuolių sudėtingus santykius su bažnytine hierarchija, laikui bėgant vis labiau komplikuotus ir kartais net dramatiškus (AG 67). Per šimtametį gyvenimą Antanas regėjo ir krikščionių persekiojimą, Aleksandrijos vyskupo kankinystę (AG 46–47) ir krikščionybės legalizavimą (AG 81). Atsiskyrėlio laikysena abiem atvejais netikėtai panaši – jis šaltakraujiškai stovi persekiotojo akivaizdoje, toks pat ir sulaukęs imperatoriaus dėmesio: „jis susišaukė vienuolius ir tarė: kodėl stebitės, kad imperatorius mums rašo, juk jis žmogus?“ (AG 81).

Antra, Atanazas, vaizduodamas dykumos gelmėje gyvenantį atsiskyrėlį, netikėtai parodo visą ano meto Egipto gyvenimo panoramą – kuklią valstiečių buitį, ligas (AG 56–58, 61 ir kt.), tradicinius laidojimo papročius (AG 90). Šiame kontekste išauga socialinė vizija. Be abejo, Atanazas ne tiek atvaizduoja dykumos vienuolių bendruomenę, kiek atvirai kuria utopiją: „Iš tik­rųjų šį [dykumos] kraštą buvo galima laikyti atskiru pamaldumo ir teisybės kraštu. Ten nebuvo nė vieno, kuris patirtų neteisybę, niekas ten nesiskundė mokesčių rinkėju, bet visa gausybė asketų turėjo vienintelį siekį – dorybę“ (AG 44).

Ši utopija pateikiama kaip siekinys, kuriantis visai naują socialumą, kuris galėtų būti modeliu ir pasaulietinei visuomenei. Taikliu Mertono pastebėjimu, „šių žmonių bėgimas į dykumą nebuvo nei grynai negatyvus, nei grynai individualistinis. Jie nebuvo maištininkai prieš visuomenę. Taip, tam tikra prasme jie buvo „anarchistai“ ir nebūtų žalinga mąstyti apie juos šioje šviesoje. […] Tačiau jie neketino iškelti savęs virš visuomenės. Jie neatmetė visuomenės su išdidžia panieka, tarsi būtų aukštesni už kitus žmones. Atvirkščiai, viena iš priežasčių, kodėl jie bėgo iš žmonių pasaulio, buvo ta, kad žmonių pasaulis buvo padalytas į tuos, kurie buvo sėkmingi ir primetė savo valią kitiems, ir tuos, kuriems ta valia buvo primesta. Dykumos Tėvai atsisakė būti valdomi žmonių, tačiau jie visiškai netroško patys valdyti kitų“9.

Trečia, visas pasakojimas perpintas aliuzijomis į neo­platoniškąjį pasaulėvaizdį. Atanazo personažai asketiniu įkarščiu viršija filosofus, Antanas ir jo bendražygiai gėdijasi savo kūniškumo kaip tikri neoplatonikai (plg. AG 45), jie vartoja tas pačias antropologines ir net teologines sąvokas (AG 20, 74). Šiuolaikinį skaitytoją trikdantis pasakojimas apie nepaliaujamą kovą su demonais neoplatoniką galėjo trikdyti ne tariamu tamsybiškumu, o įžūliu priešinimusi ir panieka būtybėms, kurios, jo įsitikinimu, yra šventi tarpininkai tarp žmonių ir dievų. Diskusija su filosofais, sofistais, tradicinės religijos gynėjais vyksta racionaliai, vartojant argumentus. Antra vertus, Atanazo pastaba, kad Antanas su filosofais kalbėjo per vertėją (AG 72, 77, 74), gali būti suprasta ir kaip atsiribojimo, net ironiškos distancijos nuoroda, o gal ir kaip užuomina, kad Antano samprotavimai nebūtinai istoriškai tikslūs, gal net sukurti paties Aleksandrijos vyskupo.