2017 04 14

Asta Venskauskaitė, ACJ

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.

Kryžiaus kelio meditacija

Kryžiaus kelias (Via Dolorosa) Jeruzalėje – tai brangiausias krikščionims kelias. Šiuo keliu nuo pasmerkimo mirčiai vietos iki Golgotos, kur buvo nukryžiuotas, su kryžiumi ant pečių praėjo mūsų Išganytojas.

Ėjimas tuo keliu, kuriuo už mus kenčiantis Jėzus praėjo paskutinę savo žemiškojo gyvenimo dieną prieš du tūkstančius metų, tepaliečia mūsų širdžių gelmes.

I. VIEŠPATS JĖZUS NUTEISIAMAS MIRTI

Autorius Sieger Köder

Jėzus stovi prieš Pilotą.

Netgi toks kaip dabar – sumuštas, išjuoktas, apspjaudytas, pasruvęs krauju ir neteisingai pasmerktas mirti – Jis yra didingas ir ramus, nes dega vieninteliu troškimu: įvykdyti savo Tėvo valią, kad ir kiek tai kainuotų.

Tai sielos ramybės paslaptis, kurią pažįsta tik tas, kas panašiai kaip Jėzus prašo šviesos pažinti Dievo valią ir jėgos ją įvykdyti, kas ima savo kryžių ir su Jėzumi taria: „Teesie Tavo valia“.

Viešpatie, išmokyk mane būti teisingu su visais žmonėmis.

Suteik drąsos neiti į kompromisus su savo sąžine ir padėk su ta pačia ramybe kaip Tu prieš Pilotą priimti tas neteisybes, kurios neišvengiamai ištinka mane šiandien.

II. VIEŠPATS JĖZUS PAIMA NEŠTI KRYŽIŲ

Autorius Sieger Köder


Jėzus su džiaugsmu pasitinka ir apkabina jam uždedamą kryžių. Šią akimirką Jis mato tave ir mane… Mato mūsų nesėkmes, puolimus, nuodėmes, kančias, bejėgiškumą, netgi „beviltiškumą“…

Jo akyse sušvinta iš Jo Širdies trykštančios meilės šviesa.

Jis ima kryžių už tave ir už mane, nes myli mus.

Jis ima kryžių, kad ir mes turėtume drąsos imti savo pareigų, savo kasdienybės kryžių, kad Jo meilės pavyzdys sustiprintų mus, kai atrodys, jog mūsų kryžius per sunkus, kai norėsim jį mesti ir pabėgti.

Viešpatie, leisk man suprasti, kad mano kryžius yra neišvengiamas ir kad Tu visada ateini padėti man jį nešti, nes Tu mane myli.

Mokyk mane palengvinti naštas kitiems ir tuo parodyti savo meilę Tau.

III. VIEŠPATS JĖZUS PARPUOLA PO KRYŽIUMI

Autorius Sieger Köder

Moralinis nuopolis, silpnumas, nuodėmė buvo svetimi Jėzui dalykai, bet Jis puikiai žinojo, kaip dažnai kūnas patraukia žemyn net pačią uoliausią dvasią.

Jis pažino žmogaus valią, kuri, nors ir būdama iš esmės gera, gali nusileisti iki žemiausių nuopolių. Todėl Jis panorėjo patirti visišką kūno bejėgiškumą po kryžiaus našta.

Bet Jėzus bejėgiškai parkritęs išbuvo tik akimirką.

Jis tuoj vėl ryžtingai pakyla ir žengia toliau link Kalvarijos, kiekvienu savo žingsniu mokydamas mus, kad net visiško pralaimėjimo, didžiausio silpnumo momentais mes galime pakilti ir, dieviškos jėgos remiami, žingsnis po žingsnio žengti link galutinės pergalės.

Viešpatie, leisk man Tavo prie žemės palinkusiame veide įskaityti žodžius: „Tai, ko tu vienas negali, kartu mes galime“.

Padėk man, stiprink mane, aš noriu prisikelti.

IV. VIEŠPATS JĖZUS SUSITINKA SAVO MOTINĄ

Autorius Sieger Köder

Čia susitinka dvi meilės srovės, išsiveržusios iš dviejų skausmo iškankintų širdžių.

Tikroji meilė net didžiausiame skausme suspindi džiaugsmu, išvydus tą, kurį myli ir kuris supranta jo kančią. Tikroji meilė negali būti kliūtis malonei, priešingai, ji padrąsina ir suteikia jėgų aukai ir savęs užmiršimui.

Jėzaus akyse matome kančią dėl Motinos pažeminimo. Ji yra liudininkė savo Sūnaus tariamo pralaimėjimo. Visi rodo į ją pirštais ir tyčiojasi. Jėzus taip norėtų apsaugoti ją nuo tos paniekos…

Viešpatie, mokyk mane visada pirmiausia galvoti apie kitus.

V. SIMONAS KIRENIETIS PADEDA VIEŠPAČIUI JĖZUI NEŠTI KRYŽIŲ

Autorius Sieger Köder

Simonas Kirenietis yra ne tik istorinė asmenybė. Jis yra milijonų žmonių, taip pat mano ir tavo įvaizdis. Mes negalime pasirinkti savo kryžiaus, mums jis uždedamas. Ir mes nešame jį kaip Simonas Kirenietis, nes neturime kitos išeities. Bet mes žinome, kad Simonas prieš savo priverstinės kelionės pabaigą gavo malonę suprasti savo privilegiją: kad jis su Kristumi eina į Kalvariją.

Mes taip pat žinome, kad ir mes gauname tą malonę, ir tada nusiminimas ir neviltis tampa džiaugsmu.

Jėzaus akyse nušvitęs palengvėjimas, kad atsirado žmogus, kuris dalinasi jo našta ir jo skausmu, moko mane, kad ir aš galiu sušildyti draugą tyliu buvimu šalia, rankos paspaudimu, užjaučiančiu žodžiu.

Ačiū Tau, Viešpatie, už draugus, kai man pačiam taip reikia jų pagalbos…

VI. VERONIKA NUŠLUOSTO VIEŠPAČIUI JĖZUI VEIDĄ

Autorius Sieger Köder

Veronika parodė tikrą užuojautą kančioje, prasiverždama pro minią nušluostyti prakaitą ir kraują nuo Jėzaus veido.

Ji mokėjo mylėti – duoti neskaičiuojant.

Ji nepaisė pavojų, paniekos, minios įtūžio.

Jos širdį ir protą vedė vienintelė mintis: čia yra kančia, skausmas, čia yra nusilpęs žmogus, – ir aš galiu palengvinti jo kančią.

Už jos meilę Jėzus atsimokėjo meile.

Tai didžioji meilės pamoka: „Tik duodami mes gauname!“

Viešpatie, išmokyk mane visada būti dėkingu, visada nešti meilę kitiems.

Išmokyk pastebėti kito kančią ir niekada neatsisakyti sustoti prie kenčiančio žmogaus.

VII. VIEŠPATS JĖZUS PARPUOLA ANTRĄ KARTĄ

Autorius Sieger Köder


Jėzus suklumpa dar kartą, kad parodytų begalinį žmogaus trapumą ir kad visų amžių žmonės galėtų semtis iš jo drąsos vėl ir vėl pakilti iš pasikartojančių puolimų.

Mūsų gyvenimui taip būdinga sugrįžti į senas klaidas ir nusiminti, prarasti drąsą.

Čia mes matome begalinę Dievo kantrybę su mumis, ir mūsų širdies gelmėse prasiveržia vilties versmė ir ryžtas pamėginti dar kartą.

Mūsų lūpos šnabžda dėkingumo maldą, kad Jis supranta mūsų nuodėmingumą, silpnumą ir nesėkmes.

Viešpatie, mokyk mane suprasti kiekvieno žmogaus silpnumą ir niekada nepasmerkti net žemiausiai puolusio žmogaus.

 

VIII. VIEŠPATS JĖZUS RAMINA VERKIANČIAS MOTERIS

Autorius Sieger Köder

Jeruzalės moterys, pamačiusios šią siaubingą procesiją, pravirksta iš natūralios moteriškos užuojautos. Jėzus atsigręžia į jas ir ištaria tuos mums gerai žinomus žodžius: “Jeruzalės dukros, verkite ne manęs, bet verčiau savęs ir savo vaikų“.

Jis nepaniekina jų jausmų, tačiau sustato dalykus į savo vietas ir atkreipia jų dėmesį, kad daug svarbiau negu užuojauta kitam yra tikras gailestis dėl savo nuodėmių. Juk būtent mūsų nuodėmės yra šios kruvinos kelionės į Kalvariją priežastis ir todėl kiekvienąkart, kai apmąstome Jėzaus kančią, pirmiausia turėtume apverkti „save ir savo nuodėmes“, dėl kurių Jėzus turėjo visa tai iškentėti. Priešingu atveju mūsų ašaros ne tik nebus nušluostytos, bet liks bevaisės ir amžinybėje.

Jėzaus akyse spindi kančia, nes žmogus nesuvokia amžinybės, kurią Jis dabar nupelno jam, vertės.
Viešpatie, tegul kiekvienos mano dienos svarbiausias klausimas bus: “ O kokią vertę tai turės amžinybei?“ Išmokyk mane surikiuoti dalykus pagal tikrąją jų vertę.

IX. VIEŠPATS JĖZUS PARPUOLA TREČIĄ KARTĄ

Autorius Sieger Köder

Paskutinis Jėzaus puolimas prieš Golgotos viršūnę… Nebėra jėgų, akys užmerktos, lūpos praviros…

Tačiau liko noras eiti iki galo, užbaigti auką už tave ir už mane…

Kokia pamoka mums! Taip, gyvenimo kelyje ir mums ne kartą atsitinka kažkas panašaus: visiškas nusivylimas artimu žmogumi, begalinis kūno nuovargis, pasidavimas viliojančiai pagundai…

O, kad mes tada prisimintume Jėzų, parpuolusį Kalvarijos kelyje, ir taip kaip Jis, tą akimirką sutelktume paskutines jėgas dar kartą pakilti ir sugrįžti prie Dievo.

Nuo šiol, eidami gyvenimo keliu, kur nuolat susiduriame su nesėkmėmis, puolimais, nuodėmėmis, galime būti tikri: Dievas niekada nenusivilia mumis, Jam nėra beviltiškų atvejų.

Dieve, prisimindami trečiąjį Jėzaus puolimą, prašome Tavęs: būk gailestingas mums, kai sergame fiziškai arba dvasiškai. Pasigailėk visų pasaulio pavargėlių!

X. VIEŠPAČIUI JĖZUI NUPLĖŠIA DRABUŽIUS

Autorius Sieger Köder


Iš Jėzaus atima paskutinį drabužį.

Jis sutinka prisiimti ir šią kančią – gėdą pažemintam ir nuogam stovėti besityčiojančios minios ir kareivių akivaizdoje.

Jis trokšta padėti mums suprasti, kad tikroji žmogaus gėda yra ne kūno nuogumas, bet nuodėmės, kurios sudarko ir sužaloja sielą.

O Viešpatie, tą valandą, kai besiartinanti mirtis atims iš manęs paskutinius brangius dalykus, kuriais norėsiu prisidengti, aprenk mane savo malonės ir gailestingumo drabužiu, kad jis paslėptų ir išgydytų mano sielos žaizdas ir paruoštų susitikimui su Tavimi.

 

XI. VIEŠPATĮ JĖZŲ KALA PRIE KRYŽIAUS

Autorius Sieger Köder

Išsekusį Jėzaus kūną kareiviai šiurkščiai paguldo ant kryžiaus ir negailestingai perkala vinimis rankas ir kojas.

Tos vinys – tai mano ir tavo nedėkingumas už tas nesuskaičiuojamas Dievo meilės dovanas, kuriomis Jis apipila mūsų gyvenimą. Jėzus moko mus nesistebėti ir kantriai priimti skausmą, kai nuo mūsų nusigręžia tie, kuriems mes parodėme daugiausia meilės, kai už gerumą mums atsilyginama patyčiomis ar net pykčiu.

Viešpatie, tegul mane visada stiprina žinojimas, kad Tu niekada nenusigręši, kad Tu visada pasiruošęs atleisti, o Tavo rankos yra ištiestos ant kryžiaus tam, kad apkabintų grįžtantį sūnų paklydėlį. Suteik man kantrybės priimti ne tik kitų žmonių nedėkingumą, bet ir savo paties silpnumą.

 

XII. VIEŠPATS JĖZUS MIRŠTA ANT KRYŽIAUS

Autorius Sieger Köder

Pagaliau atėjo Jėzaus Valanda… Žmogaus neapykanta pasiekė savo viršūnę: jis nukryžiavo Dievo Sūnų! Bet tuo pačiu savo viršūnę pasiekė ir Dievo-Žmogaus Meilė: „Nėra didesnės meilės kaip gyvybę už draugus atiduoti“.

Ir mes kiekvienas buvome tą valandą čia, Golgotos viršūnėje. Mes buvome neapykantos pusėje, nes su kiekviena savo nuodėme padidinome Jėzaus kančią. Dabar, būdami čia, kur Jėzus mirė, galime apsispręsti pereiti į Meilės pusę: atsisakyti nuodėmių, būti tais, kurie lieja paguodos balzamą į sužeistas širdis, ir tikėtis kartu su besigailinčiu piktadariu išgirsti beveik neįtikėtinus Jėzaus žodžius: „Dar šiandien su manimi būsi Rojuje“…

Viešpatie, leisk, kad mano mirties valanda būtų laukimas džiaugsmingo susitikimo su Tavimi. Bet tam reikia, kad mano gyvenimas būtų panaus į Tavo Sūnaus gyvenimą…

XIII. VIEŠPATĮ JĖZŲ NUIMA NUO KRYŽIAUS

Autorius Sieger Köder

Minia išsiskirstė, beliko tik Motina ir keletas ištikimųjų. Jėzaus kūnas paguldomas į Motinos glėbį.

Kraujuojančia iš skausmo širdimi ji švelniai glaudžia jį prie savęs ir tyliai kartoja tuos prieš trisdešimt trejus metus pasakytus žodžius: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man kaip Tu pasakei“.

Tada buvo gavimo džiaugsmas, dabar – praradimo skausmas. Bet vistiek: „Tebūna Tavo valia!“

Kokia pamoka mums!

Viešpatie, leisk man net juodžiausią netekties valandą neprarasti vilties ir tikėjimo, kad Tu žinai, kas yra geriausia, ir suteik jėgų kartu su Marija kartoti: „Teesie Tavo valia!“

 

 

XIV. VIEŠPATĮ JĖZŲ LAIDOJA

Autorius Sieger Köder

Einame prie Jėzaus kapo.

Tai liūdesio vieta, nes čia buvo paguldytas mirusio Jėzaus kūnas.

Kapas buvo užristas akmeniu, užantspauduotas ir dar saugomas ginkluotų sargų.

Kai kam tai buvo visiško Jėzaus pralaimėjimo įrodymas.

Bet tai mūsų vilties ir džiaugsmo vieta, nes… kapas tuščias!

Jis „prisikėlė, Jo čia nėra!“ Kurgi, mirtie, tavoji pergalė?

Viešpatie, leisk man suprasti, kad man brangių žmonių ir mano paties kapas yra tik slenkstis į laimingą amžinybę Tavo namuose.

Išmokyk mane dėkoti už tą laimę, kurią Tu pelnei mano sielai tokia brangia savo Kraujo kaina.

XV. VIEŠPATS JĖZUS PRISIKELIA

Prisikėlimo ryto šviesa apvainikuoja ir įprasmina visą Jėzaus kančios kelią. Jam reikėjo kentėti ir taip įžengti į nesibaigiančią garbę, paruoštą Jam Tėvo. Bet Jėzus eina ne vienas: Jis kartu vedasi atpirktuosius savo brolius ir seseris. Jo meilės auka skirta visiems visų laikų žmonėms, kurie išdrįsta išpažinti, jog Jėzus yra Dievo Sūnus.

Autorius Sieger Köder

Viešpatie, dėkoju Tau už didįjį Tavo kančios, mirties ir prisikėlimo slėpinį, kuris nušviečia ir mano gyvenimo kelią. Tomis akimirkomis, kai man bus labai sunku, kai kančia atrodys nebepakeliama, padėk nepamiršti, kas laukia manęs ir kiekvieno žmogaus po Didžiojo penktadienio nakties.

Tekstų autorė: ses. Asta Venskauskaitė (ACJ)

Publikuota: www.vitaconsecrata.lt