2017 04 15

Kun. Artūras Kazlauskas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Didysis šeštadienis: budėjimas iki Aušros

Algirdo Darongausko nuotrauka
Algirdo Darongausko nuotrauka

Šiandienis susikaupimas veda į vakaro kulminaciją, kai iškilmingai švęsime Kristus kančios istorijos atbaigimą – didžiąją Aušrą – prisikėlimą. Seniausius krikščionybės laikus siekianti liturgija persmelkta pačiais stipriausiais jausmais, prasmėmis ir simboliais. Kun. Artūro Kazlausko komentaras.

Didįjį šeštadienį Bažnyčia būna prie Viešpaties kapo, apmąstydama jo kančią ir mirtį bei nužengimą į pragarus ir malda bei pasninku laukdama Viešpaties prisikėlimo. Labai rekomenduotina šią dieną Valandų liturgijos Aušrinę ir Rytmetinę atlikti dalyvaujant kunigams ir tikintiesiems. Ten, kur to neįmanoma padaryti, numatytinas tam tikras Dievo žodžio šventimas ar kokia nors maldinga praktika, atitinkanti tos dienos apeigų slėpinį.

Tikinčiųjų pagerbimui bažnyčioje galima išstatyti nukryžiuoto, kape besiilsinčio arba nužengusio į pragarus Kristaus, taip pat skausmingosios Švč. Mergelės Marijos atvaizdą.

Šią dieną Bažnyčia griežtai susilaiko nuo Mišių aukos. Šventąją Komuniją galima duoti tik viatiko pavidalu mirštantiems tikintiesiems. Draudžiama švęsti Santuokos ir kitus, išskyrus Atgailos ir Ligonių patepimo, sakramentus.

VELYKŲ VIGILIJA ŠVENTĄJĄ NAKTĮ

Pagal senovinę tradiciją ši naktis yra „budėjimas Viešpaties garbei” ir šią naktį švenčiama vigilija, primenanti šventąją Viešpaties prisikėlimo naktį, yra tarsi „visų šventųjų vigilijų motina”. Šią naktį Bažnyčia budėdama laukia Viešpaties prisikėlimo ir švenčia įkrikščioninimo sakramentus.

Pageidaujama, kad vienoje bažnyčioje susiburtų kelių bendruomenių dalyviams, jei dėl jų artimos kaimynystės ir narių negausumo neįmanoma surengti iškilmingo šventimo kiekvienoje iš jų.

Ypatingosios grupės skatintinos dalyvauti Velykų vigilijos šventime, kur visi tikintieji, vieningai susibūrę, giliau išgyventų bažnytinę bendrystę.

Tikintieji, kurie dėl atostogų yra išvykę iš savo parapijos, tedalyvauja liturginiame šventime ten, kur apsistoję.

Velykų vigilija nelaikytina baigiamuoju Didžiojo šeštadienio momentu. Velykų vigilija švenčiama „Velykų naktį” kaip vientisas kulto aktas.

Kodėl Velykų vigilija – naktį?

„Visos Velykų vigilijos apeigos vyksta naktį. Jų nedera pradėti neprasidėjus nakčiai, o pabaigti išaušus sekmadieniui”. Šios taisyklės būtina griežtai laikytis. Atmestina visa, kas jai prieštarauja, įskaitant vienur ar kitur įsigalėjusius papročius švęsti Velykų vigiliją tuo laiku, kai paprastai švenčiamos sekmadienio išvakarių Mišios.

Pateikiami motyvai Velykų vigiliją paankstinti pvz., viešojo saugumo stoka, nelaikomi pakankamais.

Algirdo Darongausko nuotrauka

Žydams Velykų vigilija, kurios metu jie visą naktį budėdami laukdavo Viešpaties, išlaisvinsiančio juos iš faraono vergijos, perėjimo, buvo jų kasmet švęstinas atminimas. Tai buvo tikrosios Kristaus Paschos, tikrojo išlaisvinimo nakties, „kai Kristus, sulaužęs mirties pančius, kaip nugalėtojas, pakilo iš bedugnės”, provaizdis.

Bažnyčia nuo pat pradžių, ypač šios naktinės Vigilijos metu, švęsdavo kasmetinę Paschą, iškilmių iškilmę. Kristaus prisikėlimas yra mūsų tikėjimo ir vilties pamatas; per krikštą ir sutvirtinimą esame įskiepyti į velykinį Kristaus slėpinį: su juo mirę, palaidoti ir prikelti, su juo ir karaliausime.

Ši Vigilija taip pat yra Viešpaties atėjimo laukimas.

Velykų vigilijos struktūra, jos dalių ir elementų reikšmė

Velykų vigiliją sudaro keturios dalys; po Žiburių apeigų ir Velykų šlovinimo (tai pirmoji Vigilijos dalis) Bažnyčia apmąsto stebėtinus darbus, kuriuos Viešpats Dievas nuo pat pradžių nuveikė savo žmonių labui (Žodžio liturgija arba antroji dalis); tada Bažnyčia priima naujus per krikštą gimusius narius (trečioji dalis) ir kartu su jais pakviečiama prie Viešpaties jai parengto stalo, kuris yra Viešpaties mirties ir prisikėlimo atminimas iki jo atėjimo (ketvirtoji dalis). Niekam nevalia savavališkai keisti šios liturgijos tvarkos.

Įžangos simboliai

Pirmoji dalis apima simbolinius veiksmus bei gestus, kuriuos reikia atlikti su deramu kilnumu bei užmoju, kad tikintieji tikrai suvoktų jų prasmę, perteikiamą liturginiais priminimais ir liturginėmis maldomis.

Tinkamoje vietoje už bažnyčios paruoštinas laužas naujai ugniai palaiminti. Jo liepsna turi būti tokia, kad iš tikrųjų išsklaidytų tamsą ir nušviestų naktį.

Parengiama Velykų žvakė, kuri ženklo tikrumo labui turi būti pagaminta iš vaško, jokiu būdu ne iš dirbtinių medžiagų; ji privalo būti viena ir kasmet nauja, pakankamai didelė, visada tokia, kad galėtų priminti, jog Kristus yra pasaulio šviesa.

Ši žvakė palaiminama ypatingais žodžiais bei ženklais: brėžiant joje kryžių, užrašant metų skaitmenis bei graikų abėcėlės pirmąją ir paskutiniąją raides, sakant: Kristus vakar ir šiandien, pradžia ir pabaiga, alfa ir omega, jo laikai ir amžiai, jam garbė ir valdžia visais amžių amžiais; įsmeigiami penki pumpurai, kurių viduje smilkalų grūdeliai atmenant sužydėjusias ir kvepiančias Kristaus žaizdas, sakant: savo šventomis, garbingomis žaizdomis, tesaugo irtepalaiko mus Viešpats Kristus. Tada, palaiminus laužą, nuo jo uždegama taip paruošta Velykų žvakė, sakant: Garbingai prisikeliančio Kristaus šviesa teišsklaido mūsų proto ir širdies tamsą.

Priekyje nešant velykinę žvakę – paschalą, procesijos būdu įeinama į bažnyčią. Kaip Izraelio sūnūs ėjo naktį vedami ugnies stulpo, taip krikščionys eina įkandin prisikėlusio Viešpaties. Niekas nedraudžia po atliepo „Dėkojame Dievui” į šūkį “Kristus mums šviečia”, pridurti dar kokią nors Kristų šlovinančią aklamaciją.

Liepsna nuo paschalo tolydžio perduodama uždegant kitas dalyvaujančiųjų rankose laikomas žvakes; elektros apšvietimas privalo būti išjungtas.

Diakonas atlieka Velykų šlovinimą, kuriame didžiai poetiškai nusakomas visas Velykų slėpinys išganymo plano kontekste. Prireikus, jei nėra diakono, o celebruojantis kunigas neįstengia to atlikti, tai galima patikėti kantoriui.

Šventojo Rašto liudijimas

Antrąją Vigilijos dalį sudaro skaitiniai iš Šventojo Rašto. Jais apsakomi šlovingi išganymo istorijos darbai, tikinčiųjų apmąstomi padedant tylos pauzei, atliepiamajai psalmei ir kunigo maldai.

Velykų vigilijos apeigos apima septynis skaitinius iš Senojo Testamento, Įstatymo ir Pranašų – tai yra seniausia tiek Rytų, tiek Vakarų tradicija – ir du skaitinius iš Naujojo Testamento, iš apaštalo laiško ir Evangelijos. Taip Bažnyčia, „pradėdama nuo Mozės ir primindama visus pranašus”, aiškina velykinį Kristaus slėpinį. Todėl visur, kur tik įmanoma, atliktini visi skaitiniai, laiduojant Velykų vigilijos, turinčios trukti pakankamai ilgą laiką, pobūdį.

Vadovaujantis pastoraciniais motyvais skaitinių skaičių galima sumažinti; tokiu atveju turi išlikti bent trys skaitiniai iš Senojo Testamento, Įstatymo ir Pranašų knygų; niekuomet nevalia atsisakyti skaitinio iš Išėjimo knygos 14 skyriaus su ten esančia giesme.

Tipologinė Senojo Testamento tekstų reikšmė šaknijasi Naujajame Testamente ir atveriama celebruojančio kunigo tariama malda po kiekvieno skaitinio.

Po skaitinio giedama psalmė, visiems atsiliepiant priegiesmiu.

Kartojant šiuos įvairius elementus laikomasi ritmo, prisidedančio prie tikinčiųjų dalyvavimo ir jų maldingumo. Reikia budriai stebėti, kad psalmės nebūtų pakeistos populiariomis giesmelėmis.

Po Senojo Testamento skaitinių giedamas himnas „Garbė Dievui aukštybėse”, priklausomai nuo vietos papročių, skambinama varpais; skaitoma Pradžios malda ir taip pereinama prie Naujojo Testamento skaitinių. Perskaitomas apaštalo mokymas apie krikštą, įskiepijantis mus į velykinį Kristaus slėpinį. Po to visi atsistoja, ir kunigas tris kartus užgieda „Aleliuja”, laipsniškai vis paaukštindamas toną, visiems tai atkartojant. Jei būtina, „Aleliuja” gali užgiedoti psalmininkas ar kantorius, visiems šią aklamaciją įterpiant tarp 177 psalmės eilučių, – šią psalmę apaštalai dažnai cituoja Velykų pamoksluose. Galiausiai skelbiamas Viešpaties prisikėlimas iš Evangelijos, kuri yra tarsi visos Žodžio liturgijos viršūnė. Po Evangelijos turi būti bent trumpa homilija.

Krikšto liturgija

Trečioji Vigilijos dalis yra Krikšto liturgija. Šiuo sakramentu švenčiamas Kristaus ir mūsų perėjimas – Pascha. Tai gerai išreiškiama tose bažnyčiose, kuriose yra krikštyklos, o dar labiau įkrikščioninant suaugusiuosius ar teikiant vaikų krikštą. Krikšto vanduo parapijų bažnyčiose laiminamas ir tais atvejais, kai krikštijamųjų nėra. Jei laiminama ne krikštykloje, bet pačioje presbiterijoje, krikšto vanduo po palaiminimo nuneštinas į krikštyklą, kur jis bus laikomas visą Velykų laiką. Tada, kai krikštijamųjų nėra ir krikšto vanduo nelaiminamas, krikštas atmenamas palaiminant tikinčiųjų šlakstymui skirtą vandenį.

Po to atnaujinami krikšto pažadai. Keletą įžangos žodžių taria celebruojantis kunigas. Tikintieji atsako į jiems užduodamus klausimus, stovėdami ir rankose laikydami degančias žvakes. Po to jie pašlakstomi vandeniu: taip veiksmais ir žodžiais primenamas jų gautasis krikštas. Celebruojantis kunigas šlaksto žmones eidamas per bažnyčią, visiems giedant „Regėjau versmę” (Vidi aquam) ar kitą krikštui atminti tinkamą giesmę.

Eucharistija

Eucharistijos šventimas sudaro ketvirtą Vigilijos dalį ir yra jos viršūnė, kadangi Eucharistija tikriausia prasme yra velykinis sakramentas, Kryžiaus aukos atminimas ir prisikėlusio Kristaus buvimas čia ir dabar, įkrikščioninimo užbaigimas ir išankstinis gėrėjimasis amžinosiomis Velykomis.

Eucharistinė liturgija neturi vykti paskubomis: visos apeigos ir žodžiai turi būti kuo išraiškingesni: visuotinė malda, kurios metu naujai pakrikštytieji paskelbia intencija ir jau kaip tikintieji vykdo karališkąją kunigystę; atnašų procesija, kurioje dalyvauja ir naujai pakrikštytieji, jei jų yra; Eucharistijos malda, kuri atliktina giedant; galiausiai eucharistinė Komunija, kuri yra pilnatviško dalyvavimo švenčiamame slėpinyje momentas. Komunijos metu tinka giedoti 117 psalmę su antifona„Pascha nostrum”arba 33 psalmę su antifona „Aleliuja, aleliuja, aleliuja” arba kitą velykinį džiaugsmą išreiškiančią giesmę.

Pageidautina, kad Velykų vigilijoje komunija išreikštų eucharistinio ženklo pilnatvę, tai yra, kad Eucharistija būtų priimama abiem, duonos ir vyno pavidalais.

SEKMADIENIO – VELYKŲ DIENOS LITURGIJOS

Lietuvoje turime gražią tradiciją tris kartus procesija apeiti aplink bažnyčią, skelbiant Viešpaties prisikėlimą. Nors Visuotinėje Bažnyčioje ši procesija žinoma nedaug kur, jos prasmę galėtume matyti prisimindami Evangelijoje minimas moteris, skubančias prie kapo ankstų pirmosios savaitės dienos (sekmadienio) rytą, o paskui, skubančias pranešti mokiniams, kad kapas tuščias.

Dainiaus Tunkūno nuotrauka

Velykų dienos Mišios švenčiamos kuo iškilmingiau. Per atgailos aktą siūlytina pašlakstyti Vigilijos metu palaimintu vandeniu, tuo metu dera giedoti „Regėjau versmę” (Vidi aquam) ar kitą krikšto giesmę. Tuo pačiu vandeniu pripilami indai tikinčiųjų pasišlakstymui bažnyčios prieangyje.

Mums reikia atnaujinti tradiciją švęsti Velykų dienos Krikšto vakarinę, kurios metu giedant psalmes procesija einama į krikštyklą.

Velykų žvakė

Velykų žvakė, kurios tinkama vieta yra arba prie skaitymo pakylos, arba prie altoriaus, iki Sekminių sekmadienio uždegtina per visus bent kiek iškilmingesnius liturginius šio laiko šventimus: per Mišias, Rytmetinę ar Vakarinę.

Po Velykų laiko ši žvakė pagarbiai saugotina krikštykloje, kad švenčiant krikštą nuo jos būtų uždegamos naujai krikštijamųjų žvakės.

Laidotuvių liturgijoje Velykų žvakė statytina netoli karsto, tuo parodant, jog krikščionio mirtis yra jo perėjimas – Pascha. Pasibaigus Velykų laikui Velykų žvakės nedera nei užžiebti, nei laikyti presbiterijoje, ji laikoma krikštykloje.