Laiškai iš kaimo. Kaip kuriama istorija ir kaip ji užrašoma

Dienavagiai. Brolių Černiauskų nuotr.

Kovo 23-ioji  

Greitai perskaičiau Andrejaus Kurkovo „Maidano dienoraštį“, kurį iš vokiečių kalbos išvertė Austėja Merkevičiūtė, o išleido „Vaga“. Greitai todėl, kad apie tuos įvykius Kijevo centre visai neseniai klausėmės per radiją. Bet knyga yra tikresnis dokumentas, į jį gali bet kada pažvelgti. Net ir po daugelio metų „Maidano dienoraščio“ detalės bus iškalbingesnės už mokyklinį istorijos vadovėlį. Andrejaus Kurkovo dienoraščio puslapiuose – ne tiktai kovos Maidane ir ne tiktai politinis tų įvykių fonas, bet ir ukrainiečių gyvenimas kaime, ir svarbios metinės šventės, ir Kijevo moksleivių rūpesčiai, ir saulėtas Krymas, kurio tada Rusija dar nebuvo okupavusi. Aišku, kad visą tą ukrainiečių kasdienybę ir turi apginti Maidano žmonės. Apginti taip, kad jau ir mes, lietuviai, visada galėtume sakyti ne Užgorodas, o Užhorodas, ne Golodomoras, o Holodomoras. Kiek daug reiškia net ir vienas garsas slaviškame žodyje, kai tariamas ukrainietiškai, ne rusiškai.

„Maidano dienoraštis“ man priminė susitikimą Marcinkonyse praėjusiais metais, gruodžio 10-ąją, kai apie revoliucinius Kijevo įvykius pasakojo VDU profesorius Gintautas Mažeikis, visa tai matęs iš arti. Ir štai kokia detalė tada man pasirodė labai svarbi: Maidano bendruomenėje buvo gyva tokia nerašyta taisyklė – nespoksok, nežiūrėk į Maidaną kaip žioplys, ką nors daryk, padėk nors tiems, kurie renka šiukšles. Šis Gintauto Mažeikio papasakotas Maidano principas man iš karto asocijavosi su profesoriaus Petro Vasinausko „valstietiška“ taisykle: „Niekada nestovėk prie dirbančio žmogaus, arba padėk jam, arba eik šalin, pasakęs, kas reikia.“

Tiesa, šitokio paprasto atradimo autorius yra mokslininkas iš Dotnuvos Balys Karalius, išleidęs labai ploną knygelę „Brigadininko darbo principai“. Kalbama toje brošiūroje, žinoma, apie darbo organizavimą kolūkiuose, bet autorius gerai išmanė dirbančiųjų ir vadovaujančiųjų santykius, todėl knygelėje yra daug vertingų, nesenstančių tiesų. Ir kaip keista, kad jų dar nežino, pavyzdžiui, viešųjų darbų organizatoriai Druskininkuose. Štai grėbia prie Ratnyčėlės du pašalpų gavėjai pernykščius lapus, o trečias sėdi ant akmens ir žaidžia su telefonu, grėblio jis neturi, aišku, kad vadovauja. Bet nežino net, kad pavasarį sėdėti ant šalto akmens labai nesveika. Taip ir norisi jam šūktelėti iš tolo: arba tu padėk tiems grėbėjams, arba eik šalin.  

D. Matulaitės sukurta besikaunančių avinų skulptūra (Druskininkai). Broliai Černiauskų nuotr.

Kovo 24-oji  

Šiandien Druskininkuose sutikau istoriką Vytautą Valentukevičių. Nemėgstu Druskininkų, šito gigantiško „sąjunginės reikšmės“ kurorto, kuris jau seniai nutolo nuo esminių balneologiniams kurortams svarbių parametrų. Bet dėl traumuoto žastikaulio vis dėlto esu priverstas čia lankytis – turiu klausyti, ką pataria traumatologai ir reabilitacijos specialistai…

O šitas naujoviškas daugiaaukštis kurortas šiuo metu atrodo visai bespalvis, tiktai gotikinė bažnyčia šiek tiek raudonuoja iš tolo. Gerai, kad prie bažnyčios jau nebėra uosialapių klevų – agresyvių invazinių medžių. Bet seni beržai atrodo skurdžiai, juos kankina amalai. Prie pat bažnyčios durų – aukštas medinis kryžius, pastatytas prieš 30 metų, kai buvo minimas krikščionybės Lietuvoje 600 metų jubiliejus. O prie kryžiaus jau žydi didžiažiedės trispalvės našlaitės. Žiedai pablukę, neryškūs, aišku, kad jie pernykščiai. Kai dabar tokios šiltos žiemos, labai greitai keičiasi kai kurių augalų biologija. Ir daugiamečių saulučių, ir dvimečių našlaičių, ir net dekoratyvinių žemuogių rudeniniai žiedai peržiemoja, ir štai dabar gali pasirodyti tarsi pavasario pranašai. Bet tikri pavasario ženklai prie Krūčiaus dabar yra tiktai blužnučių, snieguolių, šalpusnių, žibuoklių ir žalčialunkių žiedai. Tuoj sugeltonuos vištapienės ir švitriešiai.

D. Matulaitės skulptūra „Vyturys“ (Druskininkai). Broliai Černiauskų nuotr.

O Vytautas Valentukevičius vaikšto po Druskininkus susirūpinęs, eina žiūrėdamas į žemę ir manęs nemato. O kai pasisveikiname, iš karto klausia, gal aš žinau, kas padeda gėlių prie paminklo Lietuvos partizanui. Aš nežinau, bet dėl to nesijaudinu, gal tas geradarys ir nori likti nežinomas. Vytautas Valentukevičius vis dėlto galvoja kitaip. Jis jau išleido dvi „Druskininkų miesto chronologijos“ knygas, gal rengia ir trečiąją, ir štai dabar negali sužinoti tokio paprasto dalyko. Matyt, toks ir yra metraštininko rūpestis. Ir neužtenka jam sėdėti bibliotekoje ar archyve, reikia vaikščioti – galgi pavyks pamatyti, kas taip paslapčia kuria miesto istoriją.  

Balandžio 2-oji  

Vakar buvo Juokų diena. Sutinku po pietų kaimyną ir klausiu, ar dar galima ką nors pameluoti, ar jau ne. Žemaitijoje kadaise sakydavo, kad šią dieną smarkiai ką nors apgauti galima tiktai iki pietų. Kaimynas dzūkas kiek nustemba ir klausia manęs, kas gi darosi, kad pamirštame dabar tuos juokus. Šeimoje dar pasišaipom, o per kaimą jau seniai niekas nebėgioja liežuviu maldamas.

O kokių keistenybių kadaise prigalvodavom, ir koks džiaugsmas, kai gerai pameluoji. Juokai, melagystės, priežodžiai, burtai, pamėgdžiojimai ir visokie užkalbėjimai yra tautosaka, ne literatūra. Bet apie tai galvodamas šiandien kažkodėl prisimenu, kad kadaise buvo toks romantinis realizmas. Nežinau, ar literatūros teoretikai dabar kalba apie tokį žanrą. Socialistinis realizmas kaip metodas tikrai buvo prastas, labai pritrauktas prie valdančiosios „vieningos“ partijos poreikių: viską viską būkit malonūs pavaizduoti kaip procesą šviesaus rytojaus link, visi privalo žinoti, kad jokie laikini nesklandumai negali to pergalingo žygio sustabdyti. O jeigu kas nors pabandys nuoširdžiai atsigręžti į praeitį, netgi į labai tolimus mitus, aiškinančius šį pasaulį, tuojau pasidarys įtartinas.

Keista juk, kad ir Romualdo Granausko romantiškas apsakymas apie Vaižgantą „Vėlyvos gėlės“ ne vieną kartą buvo išmestas iš įvairių rinkinių, nes ten vis pasigesdavo to laikraštinio sovietinio optimizmo… Socialistinis realizmas dabar numestas lyg niekaip nebepatobulinamas dūšvelkis dalgis, užtat visi susižavėjo magiškuoju realizmu.

Leonardo Gutausko romanas „Šešėliai“ veda mus į visai kitą kūrybos lauką. Ir netgi trumputė šio autoriaus impresija „Serbenta“ mus priartina ne tiek prie kasdienės buities, kurioje kaimynų aršūs barniai yra beveik normalus bendravimas, o prie tos prosenovinės mitinės laisvės, kuri gali būti apginta tik šitaip – smarkiai kovos ginklu mojuojant. Tos moteriškės aršumas, ginant savo serbento krūmo buveinę, yra turbūt karingųjų jotvingių aidas. Yra magijos Leonardo Gutausko kūryboje. Ir nepasakysi, kad ta užburianti magija, tas siužetų daugiasluoksniškumas ateina iš Kolumbijos ar Čilės, juk tolimoji Pietų Amerika kalba ispaniškai, portugališkai ar angliškai. Viskas tarsi nelabai toli. Juk dabar piligrimiškai nusiteikę lietuviai, net ir Švento Jokūbo keliu žingsniuodami ir patekę į pačią tolimiausią Europos pakrantę, suranda baltų tautų pėdsakų.

Kulundžių kaime. Brolių Černiauskų nuotr.

Toli mane nuvedė vakarykštė Juokų diena. Šitaip galvojant vis dėlto nederėtų užmiršti Žemaitės ar Lazdynų Pelėdos. Realizmas, be ypač pabrėžto socializmo, lieka atmintinas kaip istorija, kurią reikia žinoti. O kartais jaunimui jau turime aiškinti, kas gi yra tas cicilikas, ir kodėl jis atėjo ne tik iš Rusijos. Socialinė lygybė yra utopija, bet tai nereiškia, kad bandymas į kitą žmogų žvelgti kaip į brolį yra blogas.

O kaip dabar galėtume prisiminti, kad buvo Europoje romantinis realizmas? Ir ne kokios fejerijos, ne utopijos, o epiniai kūriniai, pavyzdžiui, Konstantino Paustovskio trilogija ir ypač romantiškasis „Šuolis į Pietus“. Ir netgi autobiografinė šio rašytojo apysaka „Prabėgę metai“ yra labai romantiška. Štai paskutiniai šios puikios knygos sakiniai: „Aš galvojau, kad niekad nepatikėsiu, kas man besakytų, kad šis gyvenimas su jo meile, tiesos ir laimės siekimu su jo tyliais žaibais ir tolimu vandens čiurlenimu vidunakty neturi prasmės ir išminties. Kiekvienas iš mūsų turi kovoti už šitą gyvenimą visur ir visada – ligi savo paskutinio atodūsio.“ (Gal čia reikėtų paaiškinti, kad tylūs žaibai – zarnica – būna tamsią naktį, o pastebi juos tik jautrūs žmonės.)

Peržvelgęs savo užrašus apie rusų literatūrą, galvoju, kad šiuo požiūriu labiausiai išsiskiria Konstantino Paustovskio „Sniegas“ ir Ivano Bunino „Netikusi žolė“. Galvojant apie romantinius pasakojimus nesunku atrasti tokią tiesą: kaip gyvenime, taip ir literatūroje geriausiai prisimename tai, kas gera. Nesvarbu, kad tas neilgai trukęs gerumas nieko tau daiktiško nepadovanojo, bet vis tiek prisimeni būtent tai… Ir „Sniegas“, ir „Netikusi žolė“ sukuria ypatingą aurą, ir, matyt, tik todėl tie herojai tokie ryškūs. Jie nėra laimingi taip, kaip esame įpratę galvoti, bet kartais laimė yra galvojimas apie tai, kas dar gali būti, arba apie tai, kas buvo. Ta laimė, tas nuklydimas nuo dabartinio gyvenimo gali būti ir netrumpas, ir lemtingas, kartais net pakeičiantis žmogaus pasaulėjautą.

Merkinėje. Brolių Černiauskų nuotr.

Pabandykime suprasti žmogaus būseną, kai jis užklysta į apleistą viensėdį ir būtent tą apleistumą bei užmirštumą suvokia kaip laimę. Tam užklydėliui ar paklydėliui čia dar galima gyventi – žvejoti miško ežerėlyje, lankyti apleistus tokių pat užmirštų viensėdžių sodus, o vakarais skaityti prie žibalinės lempos. Tai yra laimė. Štai šitokią laimę ir galima pajusti bent trečdalyje Konstantino Paustovskio apsakymų, sudėtų į rinkinį „Vo glubine Rosiji“.

Čia yra ir apsakymas „Sniegas“. Lietuviškai šį apsakymą galime skaityti rinkinyje „Ištvinusios upės“ (vertėjas – Algimantas Mikuta.) Apsakymas apie meilę, kuri dar toli, bet jau labai jaučiama. Siužetas labai paprastas. Iš Maskvos į mažą miestelį evakuota dainininkė Tatjana Petrovna palaidoja savo laikinų namų šeimininką Potapovą. O į tuos namus vis ateina Potapovo sūnaus laiškai iš fronto. Jaunasis Potapovas netikėtai atvažiuoja į savo gimtą miestelį, po sužeidimo gavęs atostogų. Stotyje jis sužino, kad tėvo nebėra, o jų namuose gyvena iš Maskvos evakuota jauna moteris su dukrele ir aukle. Potapovas ateina prie savo namo ir ilgai sėdi sodelyje, jis nieko nenori matyti. Bet moteris pakviečia Potapovą vidun. Jis pamato atplėštus savo laiškus, nepyksta dėl to, ir jam pasirodo, kad šią moterį mato nebe pirmą kartą. Po arbatos ir pašnekesio, po kelionės į kapines jis miega savo kambary budriai, girdi, kaip Tatjana Petrovna varto skaitomos knygos lapus – ji nemiega, nes rytą labai anksti reikės pažadinti Potapovą, kad suspėtų į traukinį.

Stotyje Tatjana Petrovna sako: „Rašykit, mes dabar kaip giminės…“ Ir po kelių dienų ji gauna laišką, kuriame Potapovas prisipažįsta, kad pagaliau sutikęs tą pačią moterį, apie kurią galvojęs visą gyvenimą. Ir atsiminęs, kur ją matęs pirmą kartą, tai buvo Kryme, Livadijos parke. Laiške papasakotos to susitikimo detalės, kurios patvirtina, kad Potapovas neapsirinka… Apsakymas baigiamas taip: „Tatjana Petrovna padėjo laišką, apsiblaususiomis akimis pažvelgė pro langą į apsnigtą sodą ir tarė: „Dieve mano, aš niekada nebuvau Kryme! Niekada! Tačiau kokią tai turi reikšmę dabar? Ar verta griauti jo įsitikinimą? Ir savo jausmus… Ji nusijuokė, užsidengė delnais veidą. Už lango degė ir niekaip negalėjo užgesti blankūs vakaro gaisai.“

Kiek kartų skaičiau šį apsakymą – ir lietuviškai, ir rusiškai, ir visada man atrodo, kad čia daugiau romantikos nei Aleksandro Grino „Raudonose burėse“. O Ivano Bunino „Netikusi žolė“? Rodos, nė nederėtų gretinti šiųdviejų labai skirtingų apsakymų. Bet kai Ivano Bunino herojus – senas, paliegęs samdinys Averkijus – vienas guli daržinėje, mato pro kiaurą stogą nakties žvaigždes, prisimena savo gyvenimą, žino, kad tas gyvenimas jau praėjo, ir jis pats jau tikrai yra netikusi žolė, kurią būtina išguiti iš javų lauko – tokį apleistumą ir tokį vienišumą vis dėlto suvokia kaip laimę.

Niekas jam netrukdo prisiminti savo varguoliškų dienų, niekas nepriekaištauja dėl to varguoliškumo, ir jam labai ramu numirti būtent šitaip. O juk tokie jausmai jaučiami ir Konstantino Paustovskio apysakoje „Meščeros kraštas“, ir daugelyje apsakymų, kur prisipažinimas, kad senų sodybų vienišumą ir apleistumą aš suvokiu kaip laimę, yra labai nuoširdus. Sukuriama tokia situacija, kai skaitytojas negali tuo abejoti. Ir nebesvarbu, kur čia yra autoriaus biografija, o kur jo sukurtų herojų mintys…

Ivano Bunino aprašytas Averkijus yra ypatingas ruso tipas. Tokie žmonės yra sąžiningi ir darbštūs, jie gali gerai tarnauti, o pradėję savo ūkį ar verslą tuoj pat bankrutuoja. Todėl jie ir yra varguoliai. O prieš mirdamas Averkijus prisimena svarbiausią savo gyvenimo nuotykį: žmona, jau irgi senutė, atėjo jo parsivesti iš dvaro, kur jis jau pasidarė netikusi žolė. Averkijus taip ir prisimena: atėjo parsivesti, ta pati atėjo, kurios toks švelnus, skambus ir sodrus balsas buvo jaunystėje. Gavo žinią – ir atėjo. Ir laimingas Averkijus, kad miršta namie, savo senoje daržinėje… Gal čia ir slypi toji ypatinga varguolių privilegija: mažutės laimės prošvaistės gali labai sušvisti. Ir nesvarbu, kad tai atsitinka prieš mirtį.

Prie Mergelių akelių. Brolių Černiauskų nuotr.

Romantizuojant tokius apsakymus ir tokius žmonių likimus, gali kilti toks logiškas klausimas: ar toks mažas laimės blyksnis gali kaip nors apšviesti tautos ir bendruomenės gyvenimą? Gali, nes šitaip ir išsilaiko tautos dvasia, šitaip išbūna bendruomenės papročiai bei žmonių charakteriai.

Tibeto dvasinis vadovas Dalai Lama, gyvenantis tremtyje Indijoje, rašo, kad šioje didelėje ir labai kontrastingoje šalyje sutiko varguolių, kurie visą savo gyvenimą kentėję skurdą, ligas ir badą pradeda nebejausti skausmo. Tai, kas europiečiui atrodo labai skausminga ir nebeištveriama, indui yra kasdienybė. O juk ir šitokia keista tam tikros tautos dalies patirtis kažkaip veikia visą tautos dvasią. Negali neveikti. Tai, matyt, supranta žmonės iš labiau civilizuotų kraštų, nes jie būtent čionai atkeliauja, kai ieško gyvenimo prasmės…

Ne toks skausmingas, ne toks kraštutinis, bet ne mažiau paslaptingas yra mūsų tautos vaižgantiškas glūdėjimas ir baltušiškas atkaklumas. Galima pagalvoti, kad Juozo Baltušio Juza, taip atkakliai laikęsis savo Kairabalės, buvo nelaimingas žmogus, ypač po to, kai suranda toje pelkėje savo Karusę, bet kaip nesunku suprasti, kad šitoks Juza nėra išgalvotas, jis yra mūsų tautos gyvastis. Maža to – jis yra amžinas. Jo išbuvimas nėra beprasmis. Ir jeigu jis nesijuokia ir nesišypso, tai reiškia, kad nėra primityvios tautos žmogus…

O Konstantino Paustovskio ir Ivano Bunino romantiški apsakymai kas kartą iškyla atmintyje todėl, kad iš Druskininkų bibliotekos atsivežiau Andrejaus Kurkovo „Maidano dienoraštį“. Ir Konstantinas Paustovskis, ir Ivanas Buninas yra rašę, kad Ukraina jiems atrodo lyg pasakų šalis. Taip, matyt, būtų galėjęs pasakyti ir Aleksandras Kuprinas, ir Aleksandras Grinas, ir Michailas Roščinas, ir Antonas Čechovas. O juk ir Andrejus Kurkovas, žodžiu ir raštu ginantis Maidano kovotojus, yra ne ukrainietis.