Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Himnas meilei ir psichologija

Kai skaitome šv. Pauliaus Himną meilei (1 Kor 13, 1–13), širdis džiūgauja, ir nuoširdžiausiai manome, kad būtent tai ir yra MEILĖ. Tačiau paskui suabejojame, – gal tai tik poezija, gražūs žodžiai, kurie neturi nieko bendro su kasdieniu gyvenimu? Bet! Įsiskaitykime įdėmiau ir pamatysime, jog tas tekstas apie meilę turi ir pagrįstą psichologinę potekstę, kad jame aktualiai kalbama apie mūsų meilę šeimoje jau šiandien.

Meilė kantri

Šeimos gyvenimui žmonės dažniausiai renkasi tuos, kurie yra į juos daug kuo – požiūriu į gyvenimą, šeimą, svarbiausias vertybes, pomėgius ir t. t. – panašūs. Dėl panašumų paprastai nekyla jokių sunkumų. Dauguma problemų šeimoje randasi todėl, kad žmonės ne tik panašūs, bet ir skirtingi. Tai natūralu, nes jie augo skirtingose šeimose, galbūt puoselėjusiose visai kitokias vertybes, ir jų pagrindu buvo ugdomos asmenines jų savybes. Jei žmogus augo aplinkoje, kurioje buvo pabrėžiamos materialinės vertybės, tai jam sukūrus šeimą dažniausiai tai būna vienas svarbiausių dalykų. Kitas galbūt augo šeimoje, kurioje svarbiausia buvo ugdyti vaiko asmenybę, puoselėti dvasines ir moralines vertybes. Arba žmogus augo šeimoje, kurioje jos narių tarpusavio ryšys nebuvo puoselėjamas, kiekvienas gyveno pats sau, kitais per daug nesidomėdamas ir nesirūpindamas. Tai reiškia, kad toks žmogus, jau sukūręs savo šeimą, nebus linkęs tartis ir derintis su kitu, jis bus pernelyg savarankiškas ar net savavališkas.

Kartais poroje stinga supratimo apie vyrų ir moterų bendravimo skirtumus. Psichologiniais tyrimais nustatyta, kad moterys į bendravimą šeimoje kreipia kur kas didesnį dėmesį nei vyrai, todėl kai kurios jaučia bendravimo stoką ir šaltumu ar net abejingumu kaltina vyrus, nelinkusius dažnai ir daug šnekėtis apie tarpusavio santykius. Kaip suderinti asmeninių savybių skirtumus sukurtoje šeimoje? Dažnai sutuoktiniai tuomet daro tipišką klaidą – jie pradeda tarpusavyje kovoti už „savo teisybę“, kaltina vienas kitą, tėvus, kurie juos augino ir pan. Taip santykiai šeimoje tampa varginantys ir skausmingi. Deja, tai ne tas kelias, kuris augina meilę. Susidūrus su įvairiais asmenybės skirtumais reikia kiekvieno sutuoktinio sąmoningumo, pastangų ir kantrybės vienas kitam. Mes visi gyvendami keičiamės, nes keičiasi aplinkybės. Tačiau pokyčiams reikia laiko, o kartu – ne tik valios, bet ir kantrybės. Jei eisime šiuo keliu, labai tikėtina, kad sutuoktinių santykiai taps maloningi.

Meilė nepavydi

Deja, psichologinio konsultavimo praktikoje neretai susiduriu su pavydo problema šeimyniniuose santykiuose. Kalbame ne tiek apie tuos atvejus, kai pavydas turi realų pagrindą, pvz., yra rimtų įtarimų, kad sutuoktinė (-is) – neištikima (-s). Tuomet visai natūralu, kad antroji pusė, pajutusi grėsmę jų santykiams, tampa budresnė ir jautresnė žmonos (vyro) elgesiui, linkusi ją (jį) labiau kontroliuoti, sekti, aiškintis santykius. Kartais to pakanka, pora išsiaiškina ir priima sprendimą dėl ateities. Neretai santykiai po tokios krizės yra išgryninami ir sutvirtėja, kartais – išyra.

Bet yra kita pavydo pusė. Kai kuriems žmonėms pavyduliavimas yra būdingas kaip asmens savybė, neturinti nieko bendro su kito sutuoktinio elgesiu. Ši savybė verčia pavyduolį įtarinėti kitą neištikimybe be jokio pagrindo. Būna, kad tokio elgesio žmogus išmoksta jau vaikystėje, matydamas, kad taip elgiasi vienas iš jo tėvų. Kita vertus, ši savybė paprastai būdinga žmonėms, kurių pasaulėžiūra, beje, irgi paveikta jų šeimos, remiasi nuostata, kad pasaulis neteisingas, o kitiems, jų manymu, sekasi nepelnytai geriau nei jiems. Dėl tokio požiūrio atsiranda vidinių psichologinių problemų, tokių kaip egoizmas bei nepakankamas pasitikėjimas savimi, kartais ir gilus nevisavertiškumo kompleksas. Toks asmuo gali pavydėti sutuoktinės (-io) ir jo (-s) draugams, mėgstamam hobiui ir pan. Pavyduliavimas ir įtarinėjimai labai apkartina santykius, dažnai dėl to santykiai atšąla ir išyra. Aišku, pavydas nesuderinamas su tikra meile, todėl jam įveikti reikia ne tik asmeninio pasiryžimo, bet dažnai ir profesionalios psichologinės pagalbos.

Meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta

Tikriausiai prisiminsime pavyzdžių, kai šeima, aplinkinių laikyta „idealia“, staiga subyra… Taip, sukurti gerus santykius šeimoje nelengva, todėl kartais kai kuriems sutuoktiniams kyla lyg ir teisėtas pasididžiavimo „savo gražia šeima“ jausmas. Deja, šiuo atveju paprastai visus nuopelnus dėl tokio rezultato prisiima vienas iš sutuoktinių. Toks žmogus mėgsta kalbėti aplinkiniams apie savo šeimą iškeldamas jos pranašumą kitų šeimų atžvilgiu, dažnai pabrėždamas: „mūsų šeimoje tai…“, „mano vyras (žmona), vaikai tai…“ ir t. t. Tas išpuikėlis pradeda galvoti ir skelbti, kad tie gražūs santykiai šeimoje yra tik jo asmeninis nuopelnas, tuo šeimynykščius nuvertindamas ir sumenkindamas, o kartais paversdamas savo nuosavybe. Tokie santykiai negali tenkinti kitų šeimos narių, nes žeidžia jų žmogiškąjį orumą. Todėl palaipsniui keičiasi jų elgesys, jie stengiasi nuo tokių santykių atsiriboti (tampa uždaresni, mažiau bendraujantys) ir praleisti namuose kuo mažiau laiko, pasinerdami į darbą ar hobį. O tuo metu puikuolis vis daugiau dėmesio ir energijos skiria pagyroms, bet ne pagarbiems santykiams ir rūpinimusi kitais. Tai nereiškia, kad gražios šeimos nariai neturi širdyje džiaugtis vienas kitu, bet, žinodami tikrą gražių santykių kainą, suvokdami tų santykių trapumą, jie tikrai saugosis išpuikimo.

Meilė nesielgia netinkamai ir neieško sau naudos

Šeimyniniai santykiai patys savaime nepanaikina konkretaus žmogaus egoizmo. Deja, kartais jau gyvenimo palydovo ieškoma labai egoistiniais tikslais. Žmonės tai vadina santuoka iš išskaičiavimo. Gal kai kurie prieštaraus ir sakys, kad visos santuokos yra kuriamos iš išskaičiavimo. Deja, vienintelis pateisinamas „išskaičiavimas“ joje – tarpusavio meilė ir troškimas sukurti su tuo asmeniu šeimą. Neretai žmonės veda (teka) turėdami kitokių tikslų, pvz., siekia pagerinti materialinę padėtį, pakeisti gyvenamąją vietą, užsitikrinti patogią buitį, kilti profesinės karjeros laiptais, pabėgti nuo kankinančios vienatvės ir pan. Tuomet kitas žmogus tampa jo poreikių patenkinimo objektu. Aišku, atvirai apie tai niekas nekalba, nes deklaruoja vienas kitam „meilę“, o kartais ir patys ją taip supranta. Tik bėda, kad tokie santykiai trunka tol, kol sutuoktinis sugeba tenkinti kito poreikius. Juk neretai būna, kad „meilė“ greitai baigiasi, kai baigiasi kito pinigai arba jis praranda valdžią bei įtaką visuomenėje, o kartais ir sveikatą. Tada tampa nebenaudingas, ir santykiai išyra.

Meilė nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga

Dažnai girdime, kai įtemptoje situacijoje vienas žmogus sako kitam ar vaikui: „Tu nepyk“ arba: „Ko čia pyksti?“, suprask, – pykti yra negražu, neetiška. Psichologiniu požiūriu pyktis yra natūrali žmogaus reakcija į situaciją, kurioje jis susiduria su kliūtimi, siekdamas patenkinti savo poreikius ar pasiekti tam tikrą tikslą. Pyktį gali sukelti draudimas, nepritarimas, įžeidimas, kritika ir t. t. Jis reiškiasi vidine įtampa ir energijos antplūdžiu. Psichologiniu požiūriu problema yra ne pyktis, bet tai, kaip žmogus elgiasi supykęs.

Beje, kartais pyktis suvaidina ir teigiamą vaidmenį santykiuose, įkvėpdamas žmogui drąsos išsakyti savo nuomonę, ko jis nedrįso pasakyti paprastoje situacijoje. Svarbu atsiminti, kad supykę visada renkamės – ką su tuo darom. Pasidavę piktumui situaciją tik pabloginam. Mat pyktis veikia visą žmogaus psichiką (beje, ir fizinę sveikatą), iškreipdamas jo suvokimą bei mąstymą. Įtūžęs žmogus paprastai situaciją ir kito asmens elgesį labai dramatizuoja, jį kaltina, prisimena visa, kas buvo bloga santykiuose nuo pat jų pradžios. Tokiu elgesiu jis provokuoja kitą asmenį atsakyti tuo pačiu, ir santykiai toje piktumo būsenoje tampa nekontroliuojami. Galiausiai iki valios išlieję vienas ant kito pyktį, sutuoktiniai po kurio laiko atvėsta ir susitaiko. Tačiau neretai lieka nuosėdų širdyje, nes pagauti pykčio žmonės išsako daug kaltinamųjų žodžių ir dalykų, apie kuriuos jie net nepagalvojo, tiesiog toje „kovoje“ siekė vienas kitą įskaudinti.

Sutuoktinių negebėjimas valdyti pykčio yra labai paplitęs šeimyninių santykių teršalas. Psichologijos požiūriu nepasiduoti piktumui reikštų „karštoje situacijoje“ sugebėti nutilti ir padaryti pauzę, kol emocijos atvės. O tada nuoširdžiai pasikalbėti ir pasistengti suprasti vienam kitą bei priimti abiem pusėms daugiau ar mažiau tinkamą sprendimą, kuris neretai remiasi kompromisu.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Meilė visa pakelia ir visa ištveria

Jei sutuoktiniai sąmoningai suvokia šeimos svarbą ir vertę, jie žino, kad nėra lengvų kelių tikruose meilės santykiuose. Ir nepaisant neišvengiamų nesusipratimų, suklydimų, kartais atsiradusios tarpusavio įtampos, įvairių sunkumų, gražūs ir tikra meile grįsti šeimyniniai santykiai yra viena iš svarbiausių vertybių šeimoje ir mūsų visų gyvenime. Su tokia nuostata meilė iš tiesų visa pakelia ir visa ištveria, dažnai net daugiau, nei mes galime įsivaizduoti.

Ir, aišku, tikra meilė niekada nesibaigia, nes mes pašaukti ją nepaliaujamai kurti ne tik šiandien, bet ir visados – kol esame ir būsime.

Kviečiame remti Bernardinai.lt

Jei mus skaitote, žiūrite ar klausotės, galite prisidėti ir prie mūsų gyvavimo, taip tapdami misijos įgyvendinimo partneriais.

Taip, paremsiu