2017 04 18

Apolonija Purelienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.

Teniso aikštynui – 110 metų

Juozas Purelis sveikina Respublikos čempionę sporto meistrę Audronę Bražėnaitę.

Gedimino piliakalnio papėdėje antrą šimtmetį gyvuojantis teniso aikštynas vėl jaunas, teikiantis žaidėjams pasigėrėjimą tiek aikščių kokybe, tiek žavia gamtos aplinka.

Šiai sporto bazei neseniai suteiktas Bernardinų sodo teniso aikštyno pavadinimas.

Kaip atsitiko, kad teniso kortai iškilo Vilniaus širdy? Kokia jų istorija? Į šį klausimą tenka atsakyti atsigręžus į botanikos sodo praeitį, taip pat šio rašinio autorės atmintį, chronologine tvarka papasakojant ir nenutylint skaudžių ir gėdingų periodų. Istorijai reikia tiesos sakymo, savo akimis matytų ir išgyventų vaizdų, o ne iškreiptų faktų, nusišnekėjimų, savęs sureikšminimų kai kuriuose straipsniuose.

Taigi, caro valdžia, numalšinusi sukilimą, ne tik trėmė, šaudė, korė už laisvę kovojusius sukilėlius. Baudė ir augmeniją: botanikos sodo augalus, atvežtus iš egzotinių šalių, perkėlė į kitus Rusijos imperijos botanikos sodus. Iš vieno gražiausių botanikos sodų Rytų Europoje liko dykvietė, kurioje suvešėjo miestelėnų daržovės. Iškilo parodų paviljonas, vėliau veikęs kaip vasaros kino teatras, penktojo dešimtmečio pabaigoje sutrešusį pastatą nugriovė.

Generalinio štabo pulkininkas leitenantas Juozas Purelis.

Ne koks rusas ar kitas panašus subjektas, anais gūdžiais laikais trypęs lietuvišką žemę, davė pradžią teniso sportui botanikos sodo vietoje. Prancūzas! Mokslo žmogus Žakas Buduenas de Kurtene (Jak Baudouin de Courtenay), pastatęs pirmą teniso aikštelę, atrideno pirmuosius kamuoliukus iš Vakarų palyginti labai anksti. Šis žaidimas su visomis taisyklėmis buvo įteisintas Didžiojoje Britanijoje tik 19 a. antroje pusėje. Vadinasi, tenisas žengė pirmuosius žingsnius lietuviškoje žemėje anksčiau nei krepšinis. Per šimtmetį krepšinis iškilo į aukštumas, tapo antrąja religija, o tenisas buvo nustumtas į pašalį.

Kaip pirmieji teniso mėgėjai žaidė ir ką jie vilkėjo, galime tik įsivaizduoti: ilgos kelnės, ilgi sijonai, damos skrybėlėtos, raketė delne. Ir beviltiškos pastangos atremti ore kabantį kamuoliuką, nes šis – kietas, labai kietas, sunkiai įkandamas riešutas. Tai būta malonus, aktyvus laisvalaikis žavingoje gamtoje.

Bet laikas nestovėjo, gyvenimas progresavo, ir teniso mėgėjai – taip pat. Laikui bėgant jie išvystė galingą, kvapą gniaužiantį sporto spektaklį, o nepatogią aprangą trumpino ir pagaliau įlipo į sportinę tik apie 1947 metus.

Mes, pirmieji pokario tenisininkai, nematėme žaidžiančių vilniečių okupuotame Vilniuje. Tik atgavus Vilniaus kraštą, šių eilučių autorė, būdama pirmos klasės gimnazistė (1940 m. vasarį) eidama į „Lietuvių svečių namus“ (pastatas už Vilnios upės) stebėjo metalo sieto aptvertame plote čiuožiančius jaunuolius ir vaikus.

Po Antrojo pasaulinio karo šį žemės plotą užvaldė sovietinės armijos sukarintos sporto draugijos „Dinamo“ krepšininkai ir tinklininkai, užėmę dvi aikšteles. Jų treniruočių stebėtojai – karo invalidai, fronte netekę galūnių. Savo kultesįspraudę į padangų atraižas, remdamiesi rankomis į žemę, atšliauždavo iš artimųjų apylinkių prie aikščių praleisti laiką su savo likimo broliais. Jų būdavo daug, kartais iki 31. Sugulę, susėdę vešlioje pievoje, jie stebėdavo besitreniruojančius karius, liedavo papliūpas keiksmų Hitleriui, šlovindavo Staliną.

Juozas Purelis, 1947 m.

Vaizdas šiurpino. Esant šiomis aplinkybėms, 1947 m. balandį Juozas Purelis neatsitiktinai ėmėsi pokyčių. Nuo jaunystės pamėgęs sportą, o 1929 m. – jau Lietuvos kariuomenės penkiakovės nugalėtojas. Tenisą pamėgo būdamas Karo mokykloje. Jis teniso pradininkas Panevėžyje (1935), Prezidento taurės šiaurės zonos turnyro pirmoji raketė (1937), du medaliai iškovoti Pirmoje Lietuvos olimpiadoje (1938). (Prizai – Vytauto Didžiojo karo muziejuje).

J. Purelis – buvęs prieškario Lietuvos kariuomenės generalinio štabo pulkininkas leitenantas, karo atašė, karo metais fronte patyręs ugnies pragarą, sunkiai sužeistas, sprogus minai. Pokariu ėjo Vilniaus universiteto Karinės katedros mokymo skyriaus viršininko pareigas. 1947 m. sausio 2 d. atleistas kaip „nepatikimas“, kai buvo vykdoma „nepatikimų kadrų“ – profesorių, docentų, vyresniųjų dėstytojų šalinimas iš universiteto (1946).

Juozas Purelis atsigręžė į sportą. Jo laukė nelengva užduotis – teniso aikščių perėmimas iš sovietinės armijos sportininkų.

1947 m. pavasarį, pasitelkęs darbininką, parengė dvi teniso dar buvusias laisvas aikšteles ir pradėjo jaunimą treniruoti. Šių aikštelių statybai buvo atsiųsti ir trys vokiečiai belaisviai, vos vilkę kojas. J. Purelis jų nevertė dirbti. Mes ką galėdami jiems nešėme iš namų, kad numalšintų alkį. Trečią dieną jie jau nepasirodė.

Birželio pradžioje teniso aikštės buvo perduotos savanoriškai sporto draugijai „Žalgiris“. J. Purelis tęsė darbus.

Tą birželį pasklido kalbos, kad karo invalidai bus vežami į kurortą. Visi nelaimėliai džiūgavo. Netrukus neliko jų nė vieno pievoje. Greitai pasklido kalbos, kad jie savo kurortinę kelionę baigė Kaspijos jūros dugne. Jei imperijoje mažiau invalidų, mažiau ir rūpesčių. O Stalinas lyg buvo pasakęs: „Patys kalti, galėjo saugotis (fronte).“

Ištuštėjus pievai atsirado galimybė išprašyti sportininkus treniruotis už teniso kortų ribų.

1948 m. pavasarį „Žalgirio“ sporto draugijos vadovai paskyrė teniso kortams etatinį darbuotoją, nieko nenutuokiantį apie aikščių statybą ir jų priežiūrą. J. Purelis turėjo išeiti, tačiau nenuleido rankų: pasiūlė Valstybinio stadiono direktoriui Juozui Jurevičiui įrengti teniso kortus stadione. Liepą du kortai jau buvo įrengti, ir mes tęsėme treniruotes.

Į stadione esančias aikšteles persikėlė visas teniso branduolys. Čia vykdavo miesto, respublikos, Pabaltijo respublikų, Universiada (1949) ir daug kitų turnyrų.

„Žalgirio“ teniso aikštelėse sportinis judėjimas blėso, aikštelės prastėjo.

Pabaltijo respublikų turnyras valstybiniame stadione, 1950 m.

1951 m. J. Purelis jautė būtinybę atgaivinti „Žalgirio“ teniso aikšteles ir, numatęs didesnę perspektyvą, sugrįžo į „Žalgirio“ teniso kortus.

Buvusioje pievoje, kurioje ilsėdavosi karo invalidai, 1953 m. profsąjungų lėšomis buvo įrengtos dar penkios teniso aikštės. Bazė įgavo Teniso aikštyno statusą.

Teniso aikštynas 1953 m. (Nuotrauka J. Purelio)

Šeštojo–septintojo dešimtmečių sandūroje apie aikštynus ir centriniame take priaugo daug menkaverčių klevų. Nepaisant įstatymo, draudžiančio medžius naikinti, aikštyną reikėjo gelbėti. „Žalgirio“ vadovai, remdamiesi šiuo įstatymu, atsisakė pagalbos. J. Purelis ryžosi: šaką po šakos, kamieną po kamieno pjovė visus medžius naktimis! Mažu pjūkleliu! Tris rudenis vargo. Baigęs pasakė: „Pats padariau klaidą užleidęs medžiais, pats ir ištaisiau.“

Trys potvyniai nuplukdė teniso aikščių gruntą šeštajame deš.

1973‑1974 m. dar kartą vyko aikštyno atnaujinimas. Tam suteikė galimybę Teniso federacijos dviejų kadencijų pirmininkė Elena Lopataitė, išrūpinusi lėšų iš Vykdomojo komiteto. Aikštynas buvo praplėstas iki 12 aikščių. Taip pat Elena Lopataitė išrūpino teniso klubo patalpas Kirdiejaus rūmuose (B. Radvilaitės g. 6).

Tik šių visuomenininkų pastangomis Vilnius įsigijo puikų teniso aikštyną ir salę treniruotėms žiemą. Salę Šv. Ignoto gatvėje Nr. 6 mes patys išvalėme nuo visokio „turto“. Nors ir minimaliai, bet buvo galima tobulėti. Tačiau po kelerių metų salę atėmė.

Vienintelis išsigelbėjimas liko teniso aikštelės. Tad ankstyvais rytais J. Purelis nukasdavo sniegą nuo vienos aikštelės, o prašvitus ten rinkdavosi vaikai ir jaunimas. Stebino mūsų entuziazmas ir trenerio pasiaukojimas dėl kilnaus tikslo. Ar tokių „stebuklų“ būna pasaulyje, kaip buvo pas mus, Vilniuje?

Juozas Purelis tarp savo auklėtinių.

Susiklosčius nenormalioms sąlygoms, vis dėlto buvo parengtas projektas ir skirtos lėšos uždariems teniso kortams statyti. Tačiau ir tada likimas pakišo koją: po žemės drebėjimo Taškente kaip brolišką pagalbą valdžia padovanojo projektą ir lėšas uzbekams. Ten žmonės treniruojasi normaliomis sąlygomis, o Vilniuje ant sušalusio snieguoto aikštelės asfalto!

Tokia padėtis tęsėsi iki J. Purelio veiklos pabaigos, sunegalavus sveikatai (1984).

J. Purelio pareigas perėmė „Žalgirio“ statytinis Bronius J., vestuvių muzikantas, dažnai repetuodavęs savo muzikinį repertuarą klubo patalpose, o teniso ir aikščių priežiūra mažai domėjęsis. Bet turėjo gerą nuovoką, kaip pasipelnyti. Surinkęs norinčių pramokti šio malonaus žaidimo grupes, Bronius J. ėmėsi „trenerio“ pareigų. Žmonės tikėjo, kad teniso įgūdžiai nesunkiai pasiekiami, todėl stropiai lankė treniruotes ir mokėjo mokestį. Už „vaisingą“ darbą šiam „treneriui“ buvo išmokėta solidi premija, apie kurią gyrėsi ir man girdint. O rezultatai – nuliniai, nors „Žalgirio“ vadovus gal ir tenkino, nes ir jiems teko.

Kokie skirtingi požiūriai į patikėtas pareigas!

J. Purelis, turėdamas didžiulę patirtį teniso srity, pradėjęs trenerio darbą, neakivaizdiniu būdu per dvejus metus (1947–1949) baigė net Kūno kultūros institutą. O Broniui J. – nieko nereikėjo.

Leitenantas Juozas Purelis sveikinasi su Švedijos atstovu, 1927 m., Panemunė, Kaunas.

Vilniaus tenisininkai ne be pagrindo piktinosi „Žalgirio“ vadovų neatsakingu požiūriu į tenisą. Gal todėl „trenerį“ atleido.

Toliau teniso aikštyne įvykiai klostėsi taip.

Atgavus Lietuvos nepriklausomybę, Ministro pirmininko Gedimino Vagnoriaus potvarkiu, leidžiama panaudoti profsąjunginį turtą steigti nepelno organizacijas. 1992 m. Vilniaus teniso bendruomenė priėmė nutarimą suteikti teniso klubui Juozo Purelio vardą. Nutarimas įregistruotas juridiškai.

Po trijų mėnesių susikūrė dar trys klubai: „Vilties“, „Ambasadorių“ (nieko bendro neturėjęs su ambasadoriais) ir dar kažkoks įtakingų asmenų klubas.

Kartais Juozas Purelis pasišneka su savo bičiule (Nuotrauka V. Korkučio)

Šie klubai neturėjo savo teniso aikštelių, tad orientavosi į esamą ilgamečio aikštynų kūrėjo ir puoselėtojo J. Purelio vardo aikštyną. Tad nenuostabu, kad po dvejų metų J. Purelio teniso klubui nebeliko vietos. Maža to, savivaldybė iškėlė bylą dėl Kirdiejaus rūmuose esančių klubo patalpų teisių panaikinimo. Byla baigėsi savivaldybės naudai.

Tuo laikotarpiu vienas JAV lietuvis iškėlė mintį išpirkti Kirdiejaus rūmus, atnaujinti ir ten įkurdinti „JAV lietuvių namus“. Tikslas kilnus. Tačiau meras pareikalavo papildomai atlikti ir archeologinius tyrimus. Tyrimai brangūs, teko atsisakyti gražaus tikslo. Praslinkus kuriam laikui, kai meras įsigijo rūmus ir pradėjo jų renovaciją, jau jokių archeologinių tyrimų nebeprireikė…

Akivaizdu, kad tai privatizavimo stratego teniso aikštyno ir Kirdiejaus rūmų įsigijimui vyko parengiamieji veiksmai.

Mums, buvusiems respublikos teniso rinktinės nariams ir visiems pamilusiems šį kultūringą žaidimą, praleidusiems šiame aikštyne savo jaunystę, jų užmačios kėlė pasipiktinimą ir pasibjaurėjimą. Visai nežinomi, nematyti, iš kažkur atsiradę „Vilties“, „Ambasadorių“ ir kiti veikėjai, niekad nebuvę teniso aikštyne ir pirštu neprisidėję prie jo kūrimo, įžūliausiu būdu siekė apžioti šį šventą žemės lopinėlį Vilniaus širdyje.

Bet atėjo diena, kai šiems turto godulio apsėstiems likimas smogė: žlugo. „Žalgirio“ sporto draugija perėmė teniso aikštyną savo žinion. Tačiau vėl neilgam.

Kai „Žalgiris“ susigrąžino aikštyną, jo pirmininkas Vytas Nėnius suteikė man teisę naudotis aikštele valandą be mokesčio. Šis malonumas tęsėsi trumpai, nes greitai Vytas Nėnius išnuomojo teniso aikštyną paslaptingai bendrovei „BNA“ 99 metams. Paslaptingas tandemas – Artūras Zuokas ir „Žalgirio“ sporto draugija tapo „BNA“ bendrininkais.

A. ir A. Zuokai aikštyno administratoriaus pareigoms paskyrė teniso mėgėją Alių Vaginą. Netrukus šie veikėjai man (J. Purelio našlei) smogė psichologinį smūgį: jokių išimčių ir nutraukė galimybę naudotis aikštele – pasiūlė man išeiti.

Zuokams valdant teniso aikštyną, nebuvo atlikta jokių darbų aikštyne. J. Purelio parengti sportininkai ten jau nebegalėjo lankytis dėl pinigų stygiaus. Žaisdavo naujieji turtuoliai, kuriems tenisas staiga pasirodė būtinas dėl prestižo: tenisas sukurtas naujajai aukštuomenei.

A. Zuokas teniso aikštyną išnuomojo verslininkui Dariui Mockui, pamėgusiam tenisą. Jis iš esmės atnaujino šią bazę. Tai ir matome šiandieną.

Peržvelgta teniso aikštyno praeitis parodo, kad Juozo Purelio keturi gyvenimo dešimtmečiai atiduoti tenisui – šviesiausias laikotarpis. Jo pilietiška tarnystė savo kraštui ir žmonėms – unikali. Jis – vienintelis, kuris iš teniso nesiekė absoliučiai jokios sau materialinės naudos. Vienintelis!

Inteligentas, aukštos kultūros. Pareigingas, paprastas, žmoniškas, nuoširdžiai bendraujanti asmenybė traukė vaikus ir suaugusiuosius. Vaikams jis buvo ir Treneris, ir Pedagogas, ir Psichologas, ir nuoširdus draugas. Be to, jis atlikdavo visus darbus teniso aikštyne.

Teniso aikštynas ir jo auklėtiniai jam buvo labai brangūs, dėl jų jis nieko negailėjo, net savo gyvenimo.

„Norėjau, kad žmonės būtų geresni“, – jo paskutiniai žodžiai, pasakyti teniso aikštyne. Norėjo, kad Vilnius taptų teniso miestu. Sportas – žmogaus kultūros sudedamoji dalis.

„Juozas Purelis pats pasistatė sau paminklą“, – labai tiksliai įvertino technikos mokslų dr. Mindaugas Dagys viename savo straipsnių.

Danutės Naujalytės ryžtas siekti tikslo vedė ir per snieguotą asfaltą.

Ši nepagražinta teniso aikštyno istorija parodo, kas yra tikrasis pilietiškumas. Kam iš tikrųjų buvo brangi „Lietuva Tėvyne mūsų…“, o kam tik šnarančios kupiūros savoje kišenėje.

Pastaraisiais metais teniso aikštynui iškilo grėsmė būti panaikintam. Ar išliks šis Bernardinų sodo teniso aikštynas – sporto kultūros židinys, priklausys nuo Kultūros paveldo departamento vadovybės malonės.