Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Literatūros magas Kimas Leine – apie skaudžias patirtis ir iš jų gimstančią kūrybą

Rašytojas Kimas Leine su Skandinavistikos centro dėstytojais. Asmeninio archyvo nuotrauka

Balandžio pradžioje Vilniaus universiteto (VU) Filologijos fakulteto Skandinavistikos centre viešėjo vienas įdomiausių šiuolaikinės danų literatūros autorių Kimas Leine. Jo pasakojimas apie sukrečiančias asmenines patirtis, kūrybos kontekstus, apie tai, kokiomis sąlygomis gimsta gera literatūra, ir ko reikia norint ją kurti, tiesiog prikaustė susirinkusiųjų dėmesį.

Išgyveno vidinį konfliktą

Nevilties apimtas narkomanas su doze morfijaus rankoje sėdi personalo tualete. Tai biografinio romano „Kalak“ (2007) pirmojo skyriaus scena, po kurios rašytojas sugrįžta į paauglystę ir papasakoja savo gyvenimo istoriją, pažymėtą gilaus religingumo, kraujomaišos, narkotikų, išdavystės.

K. Leine gimė Norvegijos provincijoje. Iš pradžių augo kartu su mama ir tėvu, ten įsteigusiu Jehovos liudytojų bendruomenę. Kai sūnui buvo ketveri, tėvas, supratęs, kad yra homoseksualus, buvo išstumtas iš paties įkurtos bendruomenės. Palikęs šeimą išsikraustė į Daniją, iš kurios yra kilęs. Motina daug dirbo, o Kimas nemažai laiko praleisdavo vaikštinėdamas nuo durų prie durų ir bandydamas atversti miestelio gyventojus į tikėjimą. Vaikas pasakodavo apie pasaulio pabaigą, išpranašautą Jehovos liudytojų. Ji turėjo įvykti 1975 metais. Kimo šeimoje religija buvo labai svarbi, todėl uolaus tikinčiojo vaidmuo nebuvo visiškai laisvas pasirinkimas. Rašytojas juto vidinį konfliktą, kartu ir didelę Dievo baimę.

Akistata su realybe

Būdamas 15 metų Kimas pabėgo iš namų. Sėdęs į traukinį išvyko į Kopenhagą pas tėvą. Pirmą kartą atsidūręs didmiestyje jaunuolis suprato, kad, be Senojo Testamento skaitymo užsidarius savo kambaryje ir religinių susitikimų, pasaulyje egzistuoja dar ir, pavyzdžiui, nuogų, besibučiuojančių ir rūkančių hašišo suktines merginų festivaliai. Autorius su šypsena pasakoja, kaip slampinėdamas po pagrindinę pėsčiųjų gatvę visą dieną žiopsodavo į tuo metu madingas baltos peršviečiamos medžiagos kelnes dėvinčias merginas.

Atvirai K. Leine papasakojo ir apie tai, kad gyvendamas su tėvu buvo seksualiai išnaudojamas. Autoriui apie tai kalbėti viešai atrodo labai svarbu, nes tylėjimas reikštų pripažinimą esant auka ir vestų prie tolesnio psichologinio išnaudojimo. Rašytojas svarstė, kad greičiausiai visos incesto aukos tikisi, kad galės atleisti skriaudėjams.

Identiteto paieškos Grenlandijoje

Skaudžios patirtys rašytojo sąmonėje vis iškildavo į paviršių ir įkyriai piršo mintį, kad reikia pradėti viską iš pradžių. Todėl, persikraustydamas į Grenlandiją, Nuuką, K. Leine atkakliai ėmėsi naujo identiteto kūrimo projekto. Įsidarbino vienoje iš klinikų, išmoko grenlandų kalbą, ieškojo pažinčių su vietiniais. Slaugo pareigos tokioje miniatiūrinėje bendruomenėje neapsiribojo vien ligonių priežiūra ir popierių tvarkymu, todėl greitai įvyko labai artima Kimo pažintis su Grenlandija.

Dirbdamas slaugu Kimas priėmė ne vieną gimdymą. Bet, be tokių retai pasitaikiusių stebuklingų pamainų, greitai pajuto žiaurią šios bendruomenės tikrovę. Dažnai vyrui tekdavo gelbėti smurto aukas, alkoholikus, perdozavusius narkomanus ar savižudžius. Tapti nauju žmogumi tokiomis sąlygomis rašytojui darėsi neįmanoma. Ėmė persekioti vėl atgijusios senos baimės ir nerimas. Pastarajam stiprėjant, pasinaudojęs uniformos kišenėje gulinčiu raktu į vaistų sandėlį rašytojas ėmė piktnaudžiauti raminamaisiais vaistais, paskui sekė morfijaus dozės.

Rašymas tapo gyvybiškai svarbus

Autorius papasakojo, kad prieš debiutinį biografinį romaną „Kalak“ buvo parašęs dar tris romanus, kuriais leidyklos nesusidomėjo. Vėliau rašytojas suprato, kad knygas rašė tiesiog vedamas noro tapti rašytoju, be vidinio būtinybės pojūčio. Jis atsirado grįžus tuščiomis iš Grenlandijos. Tada rašymas Kimui tapo gyvybės ar mirties klausimu. Prireikė laiko, kol autorius susidorojo su jausmais ir atvirai prabilo apie dalykus, kuriuos pripažinti bijojo net sau.

Debiutavęs 2007 metais vėliau išleido dar penkis romanus, iš kurių didžiausio kritikų pripažinimo sulaukė istorinis romanas „Pranašai iš Amžinybės fiordo“ (2012). Už šią knygą K. Leine 2013 metais apdovanotas prestižine Šiaurės tarybos literatūros premija.

Šio autoriaus tekstai pakeri tikslia, lakoniška kalba. Jis prisipažįsta, kad raktą į literatūrinį rašymą atrado ėmęs į išgyvenimus žvelgti iš šono tarsi medicinos slaugas, aprašantis paciento būklę. Šaltai, konkrečiai ir labai tiksliai.

Fikcijos ir autobiografijos derinys

Daugumos knygų veiksmas vyksta Grenlandijoje. K. Leine’s dėka ji pagaliau atsidūrė danų literatūros žemėlapyje. Tai, ką apie Grenlandiją sužinai skaitydamas enciklopedijas, sukinėdamas gaublį ir žiūrėdamas dokumentinius filmus, vėliau sapnuose sukuria mistinį Atlantidos vaizdą. K. Leine’s kūryba jį gerokai praplečia, padaro aiškesnį, leidžia Grenlandiją pažinti iš arčiau. Autoriui svarbu parodyti įvairias Grenlandijos puses, nes dažniausiai pastebimi tik du jos kraštutinumai – įspūdingo grožio gamta ir socialinės problemos.

Susitikime rašytojas teigė, kad visos jo knygos gimsta iš asmeninių patirčių. Nors tik debiutinio romano „Kalak“ protagonistą galima tapatinti su pačiu autoriumi, tačiau jis nemano, kad likusiems romanams be išimčių galioja Roland’o Bartheso iškelta autoriaus mirties idėja. Autentiški išgyvenimai K. Leine tekstuose kartais pavirsta biografiniu pasakojimu, o biografiniai faktai kartais susipina su fikcija, kartais nežinomais keliais asmeninės patirtys virsta gryna fikcija: pavyzdžiui, istorinis romanas „Bedugnė“ (2015) skaitytoją nukelia į 1918 metų Suomijos pilietinį karą. Žinoma, istoriniuose romanuose faktai neiškraipomi. Anot autoriaus, rašyti istorinį romaną nelengva, nes, viena vertus, atrodo, kad ant peties tupi istorikas, neleidžiantis ne tik sumaišyti datų, bet ir pernelyg nutolti nuo, pavyzdžiui, to laikotarpio žmonių kalbos. Kita vertus, rodosi, kad ant kito peties tupi magas, kuris upeliais lieja istorijas, visiškai nesirūpindamas jų istoriniu tikslumu.

Į klausimą, kaip tapti rašytoju, K. Leine atsakė, kad visų pirma reikia labai daug skaityti ir tiksliai suplanuotą laiko dalį skirti rašymui. Tačiau pasibaigus susitikimui nepaliko mintis, kad norint rašyti reikia dar vieno komponento – galybės patirčių. Tiek, kad nebegalėtum jų sutalpinti viduje.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien