2017 04 22

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Lietuviai – ne žydšaudžių tauta

Lenkų diskusijų klubo nuotrauka

 

Žinomo Lietuvos publicisto ir žydų kilmės aktoriaus Arkadijaus Vinokuro knygos „Mes nežudėme“ pristatymas Lenkų diskusijų klube virto atviru pokalbiu apie Holokaustą, aukas ir budelius bei kolektyvinę atsakomybę.

Tai nėra knyga apie praeitį

Savo knygoje A. Vinokuras paskelbė 360 žydus žudžiusių arba persekiojusių Lietuvos piliečių sąrašą bei aprašė susitikimus su asmenimis, kurių giminaičiai tiesiogiai dalyvavo bendrapiliečių žudyme. Tačiau jau susitikimo pradžioje knygos autorius pabrėžė, kad tai nėra knyga apie Holokaustą.

„Tai knyga apie tai, kad vaikai nėra atsakingi už savo tėvų nuodėmes, kad lietuviai nėra žydšaudžių tauta. Kaip ir lenkai, kurie irgi nėra žydšaudžių tauta“, – pabrėžė A. Vinokuras ir pridūrė, jog svarbiausia yra tai, kad „budelių ir aukų palikuonys ištiestų vieni kitiems ranką ir pradėtų kalbėtis“.

Būtent šiuo požiūriu knyga skiriasi nuo kitų publikacijų apie Holokaustą, dėl to autorius turėjo net tam tikrų sunkumų ją išleisdamas ir viešindamas. Lietuvos žydų bendruomenė atsisakė paremti knygos leidimą, bet galiausiai ją išleido Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras. Pagalbą pristatant leidinį pasiūlė Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija, tačiau vėliau persigalvojo. Vis dėlto, knygai išvydus dienos šviesą, žydų bendruomenės požiūris į ją pasikeitė.

„Ši knyga nėra apie praeitį, bet apie dabartį ir apie tai, kaip šiandien turėtume kalbėtis apie Holokaustą“, – sakė knygos autorius. 

Tavo tėvas buvo gyvulys

A. Vinokuras pabrėžė, kad iš pradžių nežinojo, kaip į jo kvietimą pokalbiui sureaguos nusikaltimus prieš žydus vykdžiusių žmonių palikuonys. Juk labai dažnai tai buvo jų mylimi tėvai, seneliai ar dėdės, ir jie ne visuomet žinojo, ką jų giminaičiai darė Antrojo pasaulinio karo metu.

„Ir tai yra natūralu. Mano tėvas, išgyvenęs Holokaustą, niekada apie anuos laikus nepasakodavo. Juo labiau savo dalyvavimu Holokauste nesigirtų žmogus, vykdęs egzekucijas. Juk niekas priėjęs prie savo vaiko nesakytų: „Žinai, nužudžiau tūkstantį moterų ir vaikų.“ 

Susitaikyti su mintimi, kad tavo tėvas buvo gyvulys, yra be galo sudėtinga“, – teigė rašytojas. Pokalbiai su budelių palikuonimis bei asmenimis, dalyvavusiais žudynėse, buvo labai sunkūs psichologiškai abiem pusėms. „Labai dažnai mano pašnekovai verkdavo, o aš verkiau kartu su jais“, – neslėpdamas susijaudinimo atviravo A. Vinokuras. Po kiekvieno tokio pokalbio rašytojo žmona turėjo atlikti psichoterapeuto vaidmenį.

„Kai kurie kalbėjo, kad jiems gėda. Viena moteris man pasakė: „Dieve, kaip, visa tai žinodama, turėčiau gyventi toliau?“ – prisiminimais dalijosi knygos autorius.

Gerklė po peiliu

Pasak publicisto, problemos masto nesuvokia ne tik paprasti gyventojai, bet ir inteligentai. Vieno praėjusių metų knygų mugėje įvykusio susitikimo metu A. Vinokuras užsiminė, kad tuometinė Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio Vyriausybė, pradėjusi veiklą po vokiečių okupacijos, negalėjo pasigirti švaria sąžine. „Tai ką jie turėjo daryti? Kišti savo gerkles po peiliu?“ – paprieštaravo V. Landsbergis, tačiau A. Vinokuras jam atsakė, kad po peiliu jie kišo ne savo, o bendrapiliečių gerkles. 

Diskusijos metu A. Vinokuras taip pat pabrėžė, kad žydų žudynėse dalyvavo įvairių visuomenės sluoksnių atstovai. Pasak jo, didelė Lietuvos problema yra tai, kad šiuos dalykus bandoma nuslėpti ir apskritai vengiama su žydais susijusių temų. Knygos autorius pateikė neseniai išleistos monografijos pavyzdį, kurioje vaizduojama ilgaamžė Alytaus istorija. Nors žydai apie 400 metų sudarė didelę miesto gyventojų dalį, monografijoje apie juos parašytas tik vienas sakinys. 

Holokaustas – tai mūsų bendra tragedija

Lenkų diskusijų klubo dalyviai mėgino aiškintis, kodėl būtent žydų tautos atžvilgiu susikaupė tiek neapykantos ir kur glūdi antisemitizmo šaknys. A. Vinokuras pripažino, kad universalaus atsakymo nežino. „Žydai buvo kitokie. Jie laikėsi savo tradicijų. Niekam nebandė primesti savo tikėjimo, nes judaizmas nėra misionieriška religija, kaip krikščionybė ar islamas. Žydai buvo tartum svetimkūnis. Tai buvo etninė grupė, negalėjusi apsiginti.

Taip pat buvo ekonominių priežasčių. Žydams buvo draudžiama įsigyti žemės, ją dirbti, tačiau jie galėjo verstis finansais, skolinti pinigus už aukštas palūkanas, ko negalėjo daryti krikščionys. Pavyzdžiui, viduramžių Ispanijoje visas dvaras buvo įsiskolinęs žydams. Ir kas jiems beliko, kai nebegalėjo išsimokėti? Reikėjo žydus išvaryti“, – kaip vieną galimų hipotezių pateikė publicistas. 

A. Vinokuro manymu, antisemitizmas buvo pastebimas Lietuvoje nuo seno. Antisemitizmo apraiškų  matome ir šiandien. „Iki 1926 metų Lietuva buvo nepriklausoma valstybė. Žydai tuo metu turėjo tas pačias teises, kaip ir kiti piliečiai. Viskas pasikeitė po A. Smetonos perversmo, kai pradedant 1930-aisiais Lietuvos valdžia ėmė sistemingai mažinti žydų kilmės piliečių teises. Žydams nebebuvo suteikiamos bankų paskolos, jie negalėjo eiti valstybinių pareigų.

Oficialiai Lietuvoje – kaip, beje, ir Lenkijoje – nebuvo antisemitiškų įstatymų, ir tai yra esminis šių valstybių skirtumas nuo Vokietijos, todėl negalime kalbėti apie kolektyvinę lietuvių atsakomybę. Vis dėlto antisemitinė propaganda buvo labai gaji, daugybė dalykų buvo daroma neįstatyminėmis priemonėmis“, – pabrėžė A. Vinokuras.

Tokio nusistatymo nepakeitė ir tariamai internacionalistinė sovietų valdžia. „Po karo sovietų teismai nenuteisdavo mirties bausme asmenų, prisidėjusių prie žydų žudynių. Nusikaltėliams būdavo skiriama 10, 15 ar 20 metų nelaisvės. Kankinami ir žudomi būdavo su sovietų okupacija kovoję partizanai, o ne žydų žudikai. Ši praktika, be abejonės, buvo antisemitiška. Sovietų okupacija užkonservavo antisemitiškas visuomenės nuotaikas“, – konstatavo publicistas. 

Nors ir negalime kalbėti apie budelių vaikų atsakomybę už tėvų ir senelių kaltę bei nusikaltimus, anot rašytojo, dabartinė Lietuvos valstybė turi prisiimti politinę atsakomybę. „Manau, kad prezidentas A. Brazauskas teisingai pasielgė atsiprašydamas žydų tautos. Turime padaryti viską, – įskaitant prevenciją, švietimą, mokyklas, – kad Holokausto tema nebebūtų tik žydų tragedija, o stalininių represijų tema – tik lietuvių tragedija. Tai visų Lietuvoje gyvenančių tautų: lietuvių, žydų, lenkų, rusų tragedijos“, – sakė A. Vinokuras.

„Nėra jokios garantijos, kad tokie tragiški įvykiai niekada nebepasikartos. Galbūt kitokiu mastu, kitų visuomenės grupių atžvilgiu… Todėl privalome nuolat apie tai kalbėti, rašyti knygas, perspėti, daryti viską, kad tokia galimybė liktų tik teorinė. Džiaugiuosi, kad, minėdamas Varšuvos geto sukilimo 74-asias metines, Lenkų diskusijų klubas galėjo prie to prisidėti“, – susitikimą apibendrino klubo pirmininkas G. Miloševičius.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.