2017 04 28

Laura Urbaitytė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Tapytojas Giedrius Zaura: „Mano tikslas – padaryti darbus lengvus“

Giedrius Zaura. Deivio Slavinsko nuotr.

VDU Menų galerijoje „101“ balandžio 11 dieną vyko tapytojo Giedriaus Zauros personalinės parodos LEX atidarymas. Susirinkusieji stebėjo nutapytus paveikslus ir stengėsi visur įžvelgti kuo gilesnį siužetą, net nenutuokdami, kad blankios spalvos ir brūkšniavimai nieko neslepia – viskas yra taip, kaip leidžia pamatyti žiūrovo vaizduotė.

Viena iš parodos dalyvių pamąsto, kad galbūt spalva kaip tik ryškėja ir netrukus leis prasiveržti visiškai naujam pasauliui. Kita lankytoja pasidalija savo pastebėjimais – mano, kad dauguma yra įpratę ateiti į parodą ir iškart sužinoti, kas norėta pavaizduoti, tačiau Giedriaus ZAUROS išskirtinumas yra tas, kad jis kiekvienam leidžia savo paveiksluose matyti tai, ką nori. Vis dėlto buvo įdomu iš paties menininko lūpų išgirsti, ar šie pastebėjimai yra teisingi, taip pat sužinoti daugiau apie jo kūrybą.

Gal trumpai pristatytumėte parodą?

Aš tiesiog sugalvoju kažkokį dėsnį, taisyklę, kompiuteriniais terminais sakant – algoritmą, ir griežtai jo laikausi kūrimo procese. Mano darbuose dominuoja pasikartojantis brūkšniavimas iš kairės į dešinę arba nuo viršaus iki apačios, kitos minimalios išraiškos priemonės. Mano tikslas – padaryti darbus lengvus, be turinio, be jokios politikos, be jokių iš anksto primetamų jausmų ir be gilių koncepcijų, be sakymo, kaip viskas turėtų būti suprasta ar kas ten yra. Visai kaip gamtoje, kur viską kuria, judina, keičia vos keli tarpusavyje veikiantys dėsniai. Sugalvotas algoritmas arba dėsnis yra tik įrankis, savotiškas paveikslo receptas. Kas išeina gale – dažnai būna netikėta, o visokie neatitikimai, nepasisekimai, dažų nubėgimai, pieštuko sudrebėjimai kuria paveikslo unikalumą. 

Dėl kūrinių atvirumo kiekvienas mano darbus mato savaip. Vienam mano darbai gali atrodyti kaip vartai į kitas dimensijas, kitam – staltiesė, trečiam – dangus ir žemė. Kiek yra žiūrovų – tiek yra mano paveikslų supratimo būdų.

Kaip sugalvojote parodą pavadinti LEX?

Pamenu, kad ilgai galvojau, kaip pavadinti parodą, tada geras draugas Povilas Ramanauskas, irgi tapytojas, pasiūlė panaudoti lotynų ar graikų kalbą, nes taip dažniausiai yra vadinami terminai, dėsniai. Taip ir gimė lotyniškas pavadinimas LEX, reiškiantis „dėsnį“.

Galbūt Jūs su draugu bendradarbiaujate, vienas kitą paskatinate?

Menininkų Kaune nėra labai daug, vieni kitus pažįstame, žinome, todėl ir padedame vienas kitam.

Papasakokite, kaip atsirado tapyba Jūsų gyvenime?

Jokios ypatingos istorijos nėra. Kiek pamenu save, visada mėgau tapyti, piešti. Dar vaikystėje kurdavau ką nors, ką būtų galima laikyti menu. Kartais būna, kad žmonės nori ateitį sieti su piešimu, tapyba, bet nesulaukę moralinės paramos iš artimųjų arba aplinkos (kurie mano, kad tapyba yra bevertė ir iš jos nepragyvensi) šį pomėgį pamiršta. Dėkoju savo šeimai, ypač mamai, kuri suprato mano norą, pasirinkimą ir leido tam visiškai atsiskleisti. Manau, reikia būti ištikimam sau.

Pakomentuokite plačiau savo tapymo stilių ir techniką.

Dažniausiai eksperimentuoju. Ne tik naudoju tradicines priemones, bet ir išbandau naujas. Man ypač keista, kodėl Lietuvoje menininkai mažokai naudojasi naujausiomis technologijomis. Dažniausiai tik filmuoja, fotografuoja ar piešia „Photoshopu“, bet visiškai nenaudoja programavimo. Tik muzikantai, kiek teko susidurti, truputėlį naudoja programavimą.

Kaip matėte, parodoje yra keletas videodarbų – tai yra mano suprogramuoti eksperimentai LEX tematika, savotiški eskizai. Pastebiu, kad pasaulyje tai yra seniai naudojama, o Lietuvoje to vis dar mažoka. Yra toks nusistovėjęs stereotipas, kad menininkai nėra susiję su naujausiomis technologijomis, kad netgi jų vengia – stengiuosi šį požiūrį pakeisti.

Įvardykite menininką, kuris yra Jūsų didžiausias autoritetas ir įkvėpimo šaltinis?

Jų yra labai daug, visi klasikai, bet paminėsiu porą, kurie yra vieni didžiausių įkvėpimų man. Pirmasis Mikalojus Konstantinas Čiurlionis – mūsų šiuolaikinių menų tėvas. Manau, nuo jo ir prasidėjo visas šiuolaikinis Lietuvos menas. Šis žmogus dirbo su užsidegimu, ir tai daug ką pakeitė. M. K. Čiurlionis yra pasakęs, kad Lietuvos kultūra yra vis dar kūdikystėje, bet šiandien manau, kad Lietuvos menas patobulėjęs ir tas kūdikis yra paaugęs. Na o antroji, kurią laikyčiau autoritetu – amerikiečių tapytoja Agnes Martin, kurią atradau palyginti neseniai. Idėjiškai mes truputėlį skiriamės, bet vizualiai esame labai panašūs.

Jeigu nebūtumėte tapytojas, kokią profesiją rinktumėtės?

Manau, būčiau programuotojas. Kompiuteris yra labai geras įrankis. Juo galima įgyvendinti netikėčiausias idėjas, pažvelgti į kūrybą visiškai kitu kampu. Ir tai įrodo Casey Reasas – žinomas naujųjų medijų menininkas ir žmogus, kurio kūryba itin žaviuosi. Norėčiau jį pakviesti į Lietuvą. Manau, Lietuvos menininkams jis padėtų praplėsti požiūrį ir atskleistų, kas yra kūrybinis programavimas. Menininkai pradėję labiau taikyti programavimą savo darbuose pagyvintų parodas, atneštų naujų idėjų.

Kaip manote, ar jaunimas pakankamai domisi menu?

Manau pakankamai, bet, žinoma, norisi, kad domėtųsi daugiau. Per gerai nebūna niekada.

Ar savo darbais stengiatės visuomenei perteikti kokią nors žinią?

Ne, jokios konkrečios žinutės nenoriu perteikti. Aš tiesiog darau tai, kas man patinka ir yra įdomu. Nenoriu nieko auklėti ar įtikinėti, kaip viskas turi būti, kaip kam jaustis ar ką matyti mano darbuose, kiekvienam palieku laisvę suprasti mano kūrinius savaip, atrasti save juose.

Galbūt paatvirausite, kokia yra blogiausia patirtis jūsų kūrybiniame kelyje?

Jų buvo pakankamai. Galiu pasakyti, kad kartais menas yra tikra kančia. Būdavo, kad po nesėkmės viską apleisdavau kurį laiką, o tada vėl grįždavau į vėžes. Aš manau, kad nusivylimas ar nepasisekimas yra dalis darbo. Iš nepasisekimo visada ko nors išmokstame.

O kokia buvo geriausia patirtis?

Yra paveikslas, kuris man asmeniškai labai brangus. Pamenu, jį nutapiau bakalauro 4 kurse, tuo metu universitete buvo atostogos, žiema, visi draugai buvo išvažiavę, o aš vienas likau Kaune. Tada buvo labai magiškas, ramus, prieškalėdinis metas, ir tas paveikslas labai lengvai, tiesiog savaime atsirado. Po jo nutapymo mažiausiai savaitę buvau pakylėtos būsenos. Tas darbas iš esmės pakeitė visą tolesnę mano kūrybą, ir tai, kas vyksta dabar, galima sakyti, yra tuomet prasidėjusio proceso tęsinys. Tą džiaugsmą dažnai prisimenu, ir ta kūrybinė pilnatvė, kurią tuomet pajutau, yra mano siekiamybė.

Sakykite, ar tapant aplinka jums yra svarbi?

Taip. Man labai svarbi aplinka. Pavyzdžiui, jei darbe susinervinu ar pavargstu ir ateina savaitgalis, aš žinau, kad visą savaitgalį netapysiu. Man svarbus ir emocinis pasiruošimas: prieš pradėdamas tapyti visada susitvarkau, pasiruošiu priemones, kuriomis dirbsiu, klausausi mėgstamos muzikos, dieną ar dvi ramiai pabūnu, viską apmąstau. Pasiruošimas kūrybai yra savotiškas ritualas.

Baigdama pokalbį noriu sužinoti, ar savo ateitį siejate su Lietuva, galbūt planuojate emigruoti?

Neplanuoju. Buvau išvykęs į užsienį pakeliauti, bet greitai norėjosi grįžti namo.

Giedriaus Zauros nuotr.
Giedriaus Zauros nuotr.
Giedriaus Zauros nuotr.
Giedriaus Zauros nuotr.
Giedriaus Zauros nuotr.