Ką mes skaitome? #2

Donatas Puslys, vyr. redaktorius

Timothy Snyder, „Black Earth: The Holocaust as History and Warning“ (liet. „Juoda žemė. Holokaustas kaip istorija ir perspėjimas“), „Bodley Head“, 2015 m.

Tai nėra tik istorinė knyga, analizuojanti Holokaustą. Kartu tai yra ir politinė teorija, aptarianti pavojus, kurie kyla sugriovus valstybę. Du didieji XX totalitariniai režimai – nacizmas ir komunizmas – Antrojo pasaulinio karo metu sunaikino daug Vidurio ir Rytų Europos valstybių ir būtent ten, kur piliečių nebegynė jų turima pilietybė, kur nebegaliojo jokia, išskyrus stipriojo, teisė, kur viena po kitos sekusios kruvinos okupacijos kūrė politinius, ekonominius mechanizmus, įgalinusius kitą totalitarinį režimą pritraukti kolaborantų, Holokausto mastai buvo didžiausi. Be to, ši T. Snyderio knyga, be daugybės kitų svarbių klausimų, aptaria ir priežastis, kodėl kai kam dar ir šiandien yra labai patogu skleisti melagingus mitus apie žydus bolševikus.

Rosita Garškaitė, vyr. redaktoriaus pavaduotoja

Evelyn Waugh, „Helena“ (liet. „Elena “), „Back Bay Books“, 2012 m.

Žymus britų rašytojas, katalikas Evelyn Waughas savo geriausia knyga laikė „Eleną“ – istorinį romaną, išleistą 1950 m. Šį vienintelį savo kūrinį autorius garsiai skaitydavo šeimos nariams. Atsimenate tris Vilniaus arkikatedros frontono skulptūras? Per vidurį – šv. Elena, Romos imperatorienė. Ji krikščionybės istorijoje svarbi ne tik kaip imperatoriaus Konstantino, 313 m. išleidusio teisę laisvai išpažinti tikėjimą krikščionims pripažinusį ediktą, motina. Šv. Elena – pirmoji pasaulyje archeologė, Palestinoje atradusi kryžiaus medį, ant kurio kabojo Jėzus Kristus.

Ji knygos pagrindinė herojė: pirmuosiuose puslapiuose ją sutinkame jauną, įsimylėjusią, ištekančią už būsimo imperatoriaus Konstancijaus I Chloro ir toliau keliaujame drauge jos gyvenimo ir tikėjimo kelionę, kokią ją sukūrė autorius. E. Waughas viename savo laiškų rašė, kad Elenos šventumas dominęs jį savo netipiškumu. Ji nebuvo atiduota liūtams, kankinta ar užsidariusi celėje vien kontempliacijai: „Ji tiesiog suprato, ką Dievas jai parinko, ir tai įgyvendino.“

Šioje ambicingoje knygoje rasite Romos imperijos politines intrigų, ankstyvąją krikščionybę, žmonių kvailumą ir ydas. Ši knyga juokinga, kone satyriška, o kartu ir rimta, kelianti klausimus apie tai, ką reiškia būti Kristaus mokiniu, kupina istorinių ir teologinių komentarų. Nežinau, ar gaila, kad ši knyga dar neišversta į lietuvių kalbą maestro Rasos Drazdauskienės,  į lietuvių kalbos lauką įvedusios E. Waugho  romanus „Sugrįžimas į Braidshedą“ ir „Vargingi kūnai“. Gali būti, kad knyga nerastų plataus skaitytojo rato dėl vietomis pagrindines mintis užgožiančio intelektualinio sofistikuotumo. Kad ir kaip būtų, skaitykite šią vertingą knygą originalo kalba. E. Waughas kritikų buvo ypač giriamas už išskirtinį literatūrinį stilių. Jo dialogai nepakartojami!

Jurgita Jačėnaitė, kultūros temų redaktorė

Orhan Pamuk, „Stambulas: prisiminimai ir miestas“. „Tyto alba“, 2017 m. Iš turkų k. vertė Justina Pilkauskaitė-Kariniauskienė.

Yra knygų, kurios į rankas grįžta ne kartą. Orhano Pamuko „Stambulas“ – be jokios abejonės, yra viena iš tų grįžtančiųjų. Visą savo gyvenimą praleidęs Stambule, rašytojas Orhanas Pamukas, 2006 metais už savo kūrybą pelnęs Nobelio premiją literatūros srityje, pasakoja mylimo gimtojo miesto istoriją, kartu įpindamas savo biografijos detalių. Orhano pasakojimai apie šeimą – juvelyriškai tikslūs, išsamūs. Skaitydamas tarsi pereini per savo paties vaikystę. Stambulas, užfiksuotas nespalvotose senose fotografijose, Stambulas, atgimstantis jį mylinčio rašytojo akimis, išnykusi senųjų medinių Bosforo namų architektūra, siaubiami graikų kvartalai ir neapsakomas prarastos imperijos ilgėjimasis. Orhanas Pamukas – liūdesio ir persmelkiančios melancholijos rašytojas, todėl, matyt, toks man artimas. Ir grįžta jo knygos į rankas, matyt, todėl, kad tik asmeniškai papasakotos istorijos turi didžiausią vertę.

Vytautas Raškauskas, šeimos temų redaktorius  

Vincas Mykolaitis-Putinas, „Sukilėliai“. „Šviesa“, 1986 m.

Mažai yra žinančių, kad be garsiojo romano „Altorių šešėly“ Vincas Mykolaitis-Putinas parašė ir dar vieną – „Sukilėliai“. Gerai pamenu dar vaikystėje matytą nespalvotą ir traškantį vaizdo įrašą, kuriame V. Mykolaitis-Putinas giriasi rašantis istorinį romaną 1863-iųjų sukilimui paminėti. Tame įraše aiškiai matyti, koks svarbus autoriui šis didžiulis darbas ir kiek daug knaisiojimosi archyvuose prireikė norint tikroviškai ir vaizdžiai atkurti ano meto kaimo žmonių džiaugsmus ir skaudulius. Ne veltui savo gyvenimo darbu šitą sunkų ir storą romaną laikęs autorius gerokai nustebo po jo išleidimo tesulaukęs tik trupinio to dėmesio, kuriuo Lietuva anksčiau apdovanojo „Altorių šešėly“.

Romano centre – į jokias kalbas su caro valdžia nesileidžiantis kunigas Antanas Mackevičius, vėliau tapęs vienu svarbiausių 1863 m. sukilimo vadų. Pirmojoje romano dalyje pavadinimu „Gana to jungo“ pasakojama apie dvarų spindesį ir juos aptarnaujančių baudžiauninkų skurdą. Rusijos caro manifestas, skelbiantis, kad baudžiava būsianti panaikinta, o valstiečiai galėsią savo dirbamas žemes išsipirkti ir nebeiti lažo – bet visa tai tik po keleto metų ir dvarininkams palankiomis sąlygomis – perpildė iškankintų kaimo žmonių kantrybės taurę. Ginkluoti ištiesintais dalgiais ir A. Mackevičiaus kviečiami telktis į būrius, jie stoja prieš gerai ginkluotą caro armiją – apie tai visa antroji knygos dalis „Ginklai prabyla“.

Pažįstu užkietėjusių lietuvių literatūros mėgėjų, kurie romaną pradėję taip ir neįstengė jo įveikti. Aš pradėjau, pabaigiau, ir man labai patiko, bet tik todėl, kad mėgtu sudėtingus, lėtaeigius romanus, kuriuos skaityti sunku jau vien dėl kartais pernelyg detalių aprašinėjimų ir painių aprašomos istorijos vingių. Tokie sunkiai skaitomi romanai ilgiau už kitus pasilieka atmintyje, jų veikėjai lyg tampa draugais – juk taip ilgai su jais buvau, tiek apie juos sužinojau. Žinau, kad dar ilgai kartkartėmis pagalvosiu apie A. Mackevičių ir jo bendražygius „dalgininkus“, lyg visai neseniai būtume susitikę ir ilgai kalbėjęsi. Galiu drąsiai pasakyti, kad nesu skaitęs tokio gero ir karto tokio skaitytojui sunkiai prieinamo lietuviško istorinio romano. Jo imtis rekomenduoju kaip iššūkio.

Saulena Žiugždaitė, religijos temų redaktorė  

Greg McKeown, „Esencializmas. Disciplinuotas mažiau siekimas“. „Tobulėjimo namai“, 2016 m.

Nudžiugau Bernardinai.lt puslapiuose radusi amerikiečių autoriaus Grego McKeowno knygos „Esencializmas. Disciplinuotas mažiau“ siekimas pristatymą lietuviškai. Valio! Kas norės, galės ją susirasti. Aš šią knygą išklausiau audioformatu anglų kalba.

Autoriui esu dėkinga už vieną pagrindinę mintį. Ji leido pasijusti užtikrinčiau dominuojančio gyvenimo stiliaus verpete. Prisimenate filmą apie mergaitę Momo ir laiko vagis, kurie mito laiku, išsiurbtu iš realių žmonių gyvenimų? Šie mat, jų manymu, privalėjo nuolat kažkur skubėti, nuolat dirbti, nes laikas – pinigai, ir nevalia jo švaistyti plepant su kaimynu per balkoną, lankant seną motiną, ar kasdien pasiunčiant gėlę savo išsvajotajai.

Grego McKeowno iššūkis yra aiškus ir paprastas. Kas akimirką savęs paklausk, kas dabar yra svarbiausia? Ir imkis būtent to. Nesvarbu, ką daro kiti. Gyvenimas yra per trumpas, kad jį prikimštume daugybe svarbių dalykų. Skirkime jį tik patiems svarbiausiems. Tarp jų ir savęs pažinimui, žmonėms, kuriuose mylime, tarnavimui kitiems… Juk kalba eina apie indėlį, patį didžiausią kiekvieno iš mūsų indėlį šiame pasaulyje.

Autorius pasiūlo keletą konkrečių kasdienių veiksmų, atrankos kriterijų, kitokių mąstymo paradigmų, padedančių tapti esencialistu. Žinoma, jokia knyga automatinių pokyčių nežada ir neduoda. Tačiau bent jau įskelia inercijos ir nereflektuotų įpročių rutiną. Pakviečia pažvelgti į savo gyvenimą iš šalies. Ir taip, atsakyti į tikrai nelengvą klausimą: o kas gi gyvenime yra svarbiausia? Kas šią akimirką yra svarbiausia?

Rasa Baškienė, visuomenės temų redaktorė

Laura Swan, „Užmirštos dykumų motinos“. „Katalikų pasaulio leidiniai“, 2017 m. 

Žmogus visais laikais norėjo pabėgti nuo išorinio triukšmo ir sumaišties, kad išorinėje ir vidinėje tyloje išgirstų Dievo balsą. Lauros Swan knyga „Užmirštos dykumų motinos“ supažindina su ankstyvosios krikščionybės laikų moterų atsiskyrėlių istorijomis, labai dažnai užpustytomis laiko smėliu ir nugrimzdusiomis į užmarštį. Autorė dėlioja fragmentą po fragmento, nuotrupą po nuotrupos. Tai – sunkus darbas, nes moterų istorijos tuometėje vyrų dominuojamoje kultūroje retai kam buvo įdomios.

Amos – dykumų motinos – palikdavo savo šeimas, turtus išdalydavo vargšams ir traukdavosi į apleistas vietas – dykumas, miškus, olas. Tarp jų būta aristokračių, dažnai net imperatoriškosios šeimos palikuonių, kurios steigė vienuolynus moterims. Jų istorijos – tai pabėgimų istorijos. Pabėgimų nuo nepageidaujamų vedybų, nuo šeimų, nuo aplinkinių noro tvarkyti jų gyvenimus. Malda ir rankų darbas buvo nuolatiniai amų palydovai. Tyla – neatskiriama vidinės kelionės dalis.

„Esu patenkintas ir ramus – kaip vaikas ramus ant motinos kelių, taip rami mano širdis mano krūtinėje“ ( Ps 131, 2)

Kun. Arūnas Peškaitis OFM, dvasinis asistentas  

Aleksandra Marinina, trilogija „Žvilgsnis iš amžinybės“. „Jotema“, 2011–2012 m.Nuolat skaitau rusų autorę Aleksandrą Marininą. Jos trilogija „Žvilgsnis iš amžinybės“ – dar vienas bandymas parodyti, jog meilė ir tiesa yra neatskiriamos. Pagrindinė kūrinio herojė to nesuvokia. Ji tiesiog nuo pat ankstyvos jaunystės kuria pasaulyje, kuriame visiems būtų „gerai“. Tai neįmanomas projektas. Melas žudo. Trilogijos dalys iškalbingos – „Geri ketinimai“ (I), „Kelias“ (II), „Pragaras“ (III). „Gerais ketinimais kelias į pragarą grįstas“ – pamenate? Tai ypatinga, epochinė knyga. Su geru metafiziniu užtaisu. Žemiškųjų trilogijos veikėjų gyvenimą stebi keturios amžinos būtybės – Vėjas, Akmuo, Varnas ir Gyvatė. Jie aptarinėja stebimas scenas. Įspūdis dvejopas – lyg ir matai įstabiai tikroviškai tapomą realybę, lyg ir „muilo operą“, nes pats skaitydamas esi įsitraukęs į keturių būtybių diskusiją. Tragiškas finalas pasiekia katarsio patirtį. Ir meluot daugiau nesinori. Skaitykite šį kūrinį. Juoba kad jis visai padoriai išverstas į lietuvių kalbą.

Michalina Bočiarova, kalbos redaktorė

Günter Grass, „Katė ir pelė“, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017 m.

Prieš daugelį metų perskaičiau Giunterio Graso „Skardinį būgnelį“. Tai „Dancigo trilogijos“, labiausiai pagarsėjusio rašytojo kūrinio, pirmoji dalis, kurioje drastiškai, groteskiškai vaizduojama 1924–1954 metų Vokietija. Romanas itin sukrečiantis: vaiko žiaurumas, karas, Lenkija – Vokietija, mirtys, kapinės, merginos, meilė, Dievas, mama, močiutė, tėvas – visos banalios, šimtus kartų liestos temos. G. Graso groteskas, nuoširdus humoras, žiaurumas, genialumas – viskas susipina. Tad atėjo laikas į rankas paimti antrąją jo trilogijos dalį „Katė ir pelė“. Šis romanas buvo išleistas 1961 m. ir dėl paauglių masturbacijos scenos sukėlė skandalą. Dabar, manau, tai jau nieko nebešokiruotų, ypač po „Penkiasdešimties pilkų atspalvių“…

Tai istorija apie paauglį Joachimą Malkę. Sakyčiau, keista, jaudinanti, kupina nuostabių, tragikomiškų scenų istorija. Malkė – negražus, atsikišusiomis ausimis, jis turi neįprastai didelį Adomo obuolį, kuris nuolat kruta ir primena pelę… Vaikinukai guli paplūdimyje, Malkė miega, o jo Adomo obuolys be perstogės kilojasi, meta šešėlį. Juoda katė įsitempia šuoliui. Malkės obuolys katei tampa pele!

Dėl to Adomo obuolio jis bandė įveikti savo nevisavertiškumo kompleksą: išmoko nardyti geriau už kitus bendraamžius, gimnastikos salėje ėmė aplenkti visus, o ir mokslai jam sekėsi puikiai. Jis tapo Didžiuoju. Malkė nuoširdžiai tikėjo Švenčiausiąja Mergele Marija, nuolat klūpėdavo prieš altorių ir ant kaklo nešiojosi medalikėlį su jos atvaizdu. O jo svajonė – tapti klounu ir juokinti žmones.

Itin ryški romano herojė – Tula Pokrifkė: spirgas su dviem stačiais brūkšniais vietoj kojų… Ji buvo sudaryta iš odos, kaulų ir smalsumo. Parėmusi rankomis smakrą, Tula ramiausiai spoksodavo, kaip nežinodami kur dėtis dirginasi Vinteris ar Ešas, kaip jie atiduoda savo duoklę gamtai. Tolesnis Tulos Pokrifkės gyvenimas aprašytas trečioje trilogijos dalyje „Šuniški metai“.

Paauglystė baigėsi, karas pakeitė viską. Neliko vasarų Baltijos paplūdimyje, prie luoto, baigėsi nardymai. Vaikinai tapo „hitlerjugendo“ nariais, apie Malkę pradėjo sklisti ypatinga – nei gera, nei prasta – legendinė šlovė.