Džiazas, besilaikantis ant entuziastų pečių

Lietuvos džiazo federacijos prezidentas Julijus Grickevičius. Vytauto Suslavičiaus nuotrauka

Ši šventė – puiki proga apmąstyti džiazo padėtį mūsų šalyje, prisiminti, kuo svarbi ši muzika, aptarti galimybes, kurios padėtų džiazui būti tolygia prioritetine kultūros šaka. Apie šiuos klausimus kalbamės su Lietuvos džiazo federacijos prezidentu JULIJUMI GRICKEVIČIUMI.

Balandžio 30-ąją Tarptautinė džiazo diena mūsų šalyje švenčiama jau ketvirtą kartą. Ar pastebi šios šventės kitimą, kaip ji pasikeitė per kelerius metus?

Ši šventė prigijo labai pamažu, ji augo ir stiprėjo, rado entuziastų visoje šalyje. Tačiau tai dar ne visuotinis reiškinys. Lietuvos džiazo federacija kasmet siekia parodyti visų renginių žemėlapį, surinkti kuo daugiau informacijos, todėl matome kitimą. Žinoma, keitėsi ir mūsų organizacijos indėlis į šios dienos minėjimą. Kelerius metus iš eilės turėjome finansinį palaikymą iš Lietuvos kultūros tarybos, papildydavome šį žemėlapį savo renginiais. Šįmet pirmą kartą finansavimo neturime. Matyt, buvo nuspręsta, kad ši diena gali vykti savaime. Nors moralinis šios dienos poveikis yra milžiniškas.

Kokią reikšmę apskritai ši diena turi Lietuvoje kuriamam džiazui?

Džiazo dienos iniciatorė UNESCO pabrėžia vertybinius džiazo kriterijus, prilygina muziką kalbai, taikos sinonimui, dialogo simboliui. Tai labai svarbu dabar, kai bendros kalbos ir susikalbėjimo mažai. Džiazas yra ne šokių muzika, o jautrus, emocingas, pagaulus menas, atspindintis tai, ką jaučia visuomenė. Lietuvoje kol kas retai pagalvojame apie tai. Šios dienos metu pamatome įvairovę, kiek ir ko mes turime ne tik didžiuosiuose miestuose, bet ir už jų ribų.

Kartu ši diena yra svarbi tribūna dar sykį paliesti nejaukias temas, susijusias su džiazo vieta valstybės mastu, finansavimu, požiūriu, ir pasidžiaugti jau esamais pasiekimais. Tiesa, vienas svarbiausių aspektų, įgyvendinamų UNESCO džiazo dienos metu pasaulyje, yra ne koncertai. Tai edukacija, pokalbiai, diskusijos, bandymas užčiuopti esamą laiką, prisiminti istoriją, įvertinti pridėtinę muzikos kuriamą vertę. Lietuvoje ši šventė auga, todėl tai gali būti džiazo vienybės ir pozicijos diena.

Dažnai prisimenu Kėdainių atvejį – dėl atkaklumo vos keli žmonės sugebėjo suvienyti visą miestą, pritraukti rėmėjus, įtikino valdžią, kad būtent jų rengiamas „Broma Jazz“ festivalis kuria miesto vertę, o ne ledų ir agurkų šventės.

Šiemet Tarptautinėje džiazo dienoje dalyvauja ne tik didieji miestai, bet ir keli mažesnieji, kaip antai Tauragė, Birštonas, Žasliai ir kt. Džiugu, kad jie įsitraukia į šį šventės sūkurį, tačiau ką apskritai daryti, kad džiazas juose skambėtų dažniau?

Šios iniciatyvos regionuose remiasi entuziastais ir fanatikais. Dažniausiai renginius inicijuoja ne nuolatinį finansavimą turintys kultūros centrai ar savivaldybės. Renginių kūrimas ateina iš tų, kurie tiki muzika ir kuriems jos reikia. Dažnai prisimenu Kėdainių atvejį – dėl atkaklumo vos keli žmonės sugebėjo suvienyti visą miestą, pritraukti rėmėjus, įtikino valdžią, kad būtent jų rengiamas „Broma Jazz“ festivalis kuria miesto vertę, o ne ledų ir agurkų šventės. Tai vienintelis miestas Lietuvoje, turintis Džiazo gatvę.

Vien pernai įsikūrė keli nauji džiazo festivaliai Jonavoje ir Tauragėje, ne taip seniai atgimė Elektrėnų džiazo festivalis. Pastebiu, kad atsiranda vis daugiau galimybių ir skaidrumo šiems organizatoriams konkuruoti dėl finansavimo Lietuvos kultūros tarybos konkursuose. Iniciatyva ir entuziazmas – didelė vertybė, kurią mes pasiruošę saugoti ir prisidėti prie šių renginių. Bent jau savo patirtimi, patarimais, žiniomis. Dar šią vasarą ketiname surengti džiazo istorijos paskaitų ciklą Šiauliuose, Tauragėje, Kėdainiuose. Svarbu paaiškinti naujajai džiazo publikai, ką jie girdi, kokios šios muzikos atsiradimo aplinkybės, kas tai yra.

Nuo ko apskritai reikėtų pradėti žmonių santykių su džiazu formavimą? Ar tai – švietimo reikalas? O gal džiazas išties nėra skirtas kiekvienam muzikos klausytojui?

Kaip ir į kiekvieną muzikos žanrą, taip ir į džiazą keliaujame, ieškome ir atrandame, vėliau pamilstame. Muzika kuria ryšius su savo klausytoju ir atvirkščiai. Manau, kad džiazo festivaliai, organizatoriai, muzikantai jau padarė didelį bekompromisį darbą augindami savo publiką, net ir krizės metu organizuodami renginius, ieškodami galimybių. Ir daro jį kiekvieną dieną.

Švietimas – būtina šio proceso sąlyga. Tiesa, mažoka galimybių regionuose mokytis šio žanro muzikos mokyklose, kai kur teko girdėti apie labai senus stereotipus, draudimą improvizuoti. Vis dėlto šiuolaikinės technologijos atveria milžiniškas galimybes domėtis muzika savarankiškai ir jausti naujienų pulsą savo telefone. Tereikia nurodyti kryptį. Todėl ir pabrėžiu, kad būtina sąlyga – kalbėti apie scenos įvykį, asmenybes, reikšmę, ieškoti naujų rakursų.

Kaip apskritai apibūdintum Lietuvos džiazo padėtį dabar? Kaip manai, kada buvo, bus (o gal yra) auksinis džiazo laikas?

Keblus klausimas. Aišku tik viena – kada buvo gana tamsus laikas šiais muzikai. Dar prieš penkerius metus dažna mūsų iniciatyva atsimušdavo lyg žirniai į sieną, buvome nepastebimi ir negirdimi. Atrodytų, ignoravome džiazo egzistavimą apskritai. Nors veikė džiazo katedros aukštosiose mokyklose, festivaliai išlaikė privilegijas, bet kasdienio džiazo gyvenimo nebuvo. Tai stebino ir užsieniečius.

Juokavome, kad turime daugiausia festivalių tūkstančiui gyventojų, bet nė vieno klubo. Situacija pasikeitė ir dėl politinių aplinkybių, ir dėl džiazo aplinkos žmonių. Jie nenuleido rankų ir toliau tęsė savo nelengvą misiją. Žiūrint iš šių metų perspektyvos situacija džiugina. Dar esame pakylėti Viačeslavo Ganelino, Vladimiro Tarasovo, Vladimiro Čekasino įvertinimu nacionaline premija, istoriniu koncertu. Tikriausiai džiazas, šio trio istorija dar neturėjo tokios dėmesio bangos žiniasklaidoje. Pastebiu, nustojame skųstis, pradedame veikti, ir, jeigu beldžiamės, durys pamažu atsidaro.

Aišku viena – Džiazo federacijos pagrindinis tikslas yra savo jėgas nukreipti keliomis kryptimis. Pirmiausia – edukacija, regionai, visuomenės dėmesio išlaikymas, tyrimai ir eksportas, naujų galimybių džiazo atlikėjams paieška užsienyje, Lietuvos džiazo įtvirtinimas pasaulio kultūros žemėlapyje.

Pirmiausia šioje muzikoje pajutau laisvės pojūtį, kuris ir patraukė. Bekompromisiškumas ir kūrybinė mintis taip pat man labai svarbūs, kaip ir dalykai, kuriuos galima pasakyti muzika, tarsi tarp eilučių.

O koks yra tavo paties santykis su džiazu? Kokio džiazo klausai, kaip dažnai, kas tau apskritai šioje muzikoje patinka?

Pirmiausia šioje muzikoje pajutau laisvės pojūtį, kuris ir patraukė. Bekompromisiškumas ir kūrybinė mintis taip pat man labai svarbūs, kaip ir dalykai, kuriuos galima pasakyti muzika, tarsi tarp eilučių. Kaip ir kiekviename žanre, džiaze taip pat yra daug kopijavimo, mėgdžiojimo, kartojimo, šablonų. Juos galima atpažinti. Kaip ir suprasti, ar kūrėjas scenoje sako tiesą, ar meluoja. Jeigu reikėtų išskirti kokią nors vieną srovę, rinkčiausi improvizacinę muziką. Man patinka stebėti ir jausti balansą tarp matematikos ir intuicijos, gebėjimo susikalbėti chaose ir jį struktūrizuoti. Tai gana ekspresionistiška muzika, joje daug emocijų, energijos proveržių.

Šią savaitę Džiazo federacijos delegacija vyko į Vokietijoje, Brėmene, organizuojamą mugę „jazzahead!“. Kuo reikšmingas dalyvavimas joje?

Lietuvos džiazo federacija mugėje „jazzahead!“ dalyvauja jau ketvirtą kartą. Pirmuosius metus mes tik atsakinėjome į klausimus ir rinkome nustebusius įspūdžius – kas tas Lietuvos džiazas? Dabar jau įprasta, kad Lietuva turi savo stendą, atstovauja savo interesams ir yra traukos taškas visoje mugėje. Mugės organizatoriai juokauja: jeigu tavęs nėra čia, tavęs nėra apskritai. Tai iš dalies tiesa. Ši mugė gali būti reikšmingas atspirties taškas, čia mezgami ryšiai, semiamės idėjų.

Šįmet mūsų delegacija rekordiškai didelė. Aš ir Solveiga Rusytė vykstame į Brėmeną nuo pradžių, kasmet stengiamės įtraukti vis naujus žmones. Šiemet prisijungė pianistai Dmitrijus Golovanovas ir Vytis Smolskas. Kaip nepriklausomi delegatai dar dalyvauja „Vilnius Jazz“ organizatorius Antanas Gustys ir „Vilnius Mama Jazz“ festivalio komanda – Kristijonas Bartoševičius ir Judita Bartoševičienė, trio „Sheep Got Waxed“ vadybos atstovė Simona Kliševičienė. Ypač kviečiame muzikantus atvykti čia ir įkvėpti šio didžiulio avilio oro, pamatyti save iš šono, parsivežti patirties ir idėjų.

Lietuvos džiazo federacijos prezidentas Julijus Grickevičius. Vytauto Suslavičiaus nuotrauka