2017 04 29

Julius Kvedarauskas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Mintys apie tikėjimą ir psichologiją

Psichologas Julius Kvedarauskas

Evgenios Levin nuotrauka

Psichologija yra mokslas, reikalaujantis logikos. O tikėjimas, ypač jo išbandymai, yra nelogiški. Pavyzdžiui, duonos padauginimo stebuklas. Kristus jiems sako: „… duokite jiems valgyti…“ (Mk 6, 35–37). „Apaštalai patenka į tokią padėtį, kurios nepajėgia suvokti protu, jausmai jiems irgi ne pagalbininkai – sunku būti gerai nusiteikusiam, kai esi alkanas ir labai pavargęs, ir dar iš tavęs reikalaujama tokių neįmanomų, nelogiškų, tiesiog absurdiškų dalykų“ (S. Biela). Kitas pavyzdys iš Evangelijos apie moterį, kuri paaukojo paskutinį savo pinigą, tuo pasmerkdama save ir savo vaiką myriop, nes daugiau ji nieko neturėjo. Toliau apie ją sakoma: nesuvokiamas tos moters tikėjimas. Iš tikrųjų neverta protu mėginti suvokti jos veiksmo, nes tai, ką ji padarė, atrodo visiška beprotybė. Tačiau tikėjimas kartais kaip tik ir reikalauja beprotiško veiksmo.

Tokių tikėjimo išbandymų daug psichologo darbe – kartais pacientai iš mūsų reikalauja tiesiog absurdiškų dalykų: pakeisti girtaujantį vyrą, sujungti yrančią šeimą ir t. t. Kartais jau vien gyvenimiška situacija, kurią jie papasakoja, atrodo perdaug absurdiška, kad galėtume joje ką nors pakeisti (žmogų muša šeimoje, o jis – per daug priklausomas nuo smurtautojo ir pats nieko nesiima, kad ką nors pakeistų). Ir tokiose situacijose gali padėti tik tikėjimas.

Į psichologą kreipiasi žmonės su įvairiomis asmeninėmis emocinėmis problemomis, baimėmis, nerimu, įtampa, liūdesiu. Kaip pažvelgti į šias problemas tikėjimo šviesoje?

Liūdesys yra ypatinga savimeilės apraiška, pakertanti tikėjimo ir pasitikėjimo šaknis. Liūdesys paralyžiuoja tikėjimą. Ypač liūdesys dėl nuodėmės…“ (T. Dajczeris).

Nerimas, įtampa, stresas, liūdesys – ženklai, kad tarnauji kokiai nors mamonai. Aiškus ženklas, kad esi prie ko nors prisirišęs, yra liūdesys, kai Dievas iš tavęs ką nors atima. „Mamona gali būti tiek materialinės, tiek dvasinės vertybės, prie kurių esi prisirišęs: pinigai, vaikai, darbas, ramybė, netgi tobulybė“ (T. Dajczeris).

Liūdesys yra ypatinga savimeilės apraiška, pakertanti tikėjimo ir pasitikėjimo šaknis. Liūdesys paralyžiuoja tikėjimą. Ypač liūdesys dėl nuodėmės…“ (T. Dajczeris).

Daugelio problemų priežastis yra savo saugumo sistemų, kaip jas pavadino T. Dajczeris, kūrimas ir prisirišimas prie jų. „Visos saugumo sistemos yra netobulos; jos turi nuvilti ir tuo sukelti neišvengiamą krizę. Tikėti reiškia remtis ne kuo kitu, o tik Dievu. Taigi, kova dėl tikėjimo – tai kova su skubėjimu, nerimu, stresu, o ypač su liūdesiu. Liūdesys yra ypatinga savimeilės apraiška, pakertanti tikėjimo ir pasitikėjimo šaknis. Liūdesys paralyžiuoja tikėjimą. Ypač liūdesys dėl nuodėmės…“ (T. Dajczeris).

Baimė… Ji gali sukelti ligų. Iš baimės kyla neurozės ir psichozės. O juk baimė gali būti didelio pasitikėjimo pamatas. Pasitikėjimas ir tikėjimas tobulėja patiriant baimę. Viskas priklauso nuo to, ką su ja darysi.

Didelė dalis problemų kyla ne tik iš per didelės savimeilės, bet ir dėl per didelio savęs sureikšminimo, per didelio rimtumo. Pažiūrėti į savo gyvenimą, darbą tikėjimo akimis – tai mokėti iš savęs pasijuokti. Galima sau pasakyti: „Žiūrėk, koks esi kvailas, sielvartauji dėl menkniekių… O juk visa, dėl ko kremtiesi, tėra dulkės ir šiukšlės“( T. Dajczeris).

Tikėjimas ir pinigai. Pinigai labai svarbūs psichologo darbe. Gerai dirbantis psichologas iš kiekvieno savo kliento galėtų tikėtis pinigų. Labai svarbu tikėti, kad klientas yra turtingas, kitaip sakant, talentingas. Juk talentas yra senovėje vartotas pinigas, ir tik vėliau įgijo kitokią prasmę. Labai gerai, kai klientas tokių talentų turi ir jais užmoka. Labai svarbu atminti, kad klientas gali mokėti ne tik pinigais.

Tikėjimo į Dievą lygmeniu kliento pinigais arba talentais tampa viskas, ką Dievas per jį duoda.

Kitame tikėjimo lygyje klientas moka ir savo tikėjimu psichologu. Jeigu prisimintume tokį žmogų, kuris visiškai pasitikėjo mumis, mūsų žodžiais – juk ir tai buvo užmokestis mums. Dar kitame – pasitikėjimo savimi lygiu – yra pasitikinčių, talentingų žmonių, įdomių, išsilavinusių, su kuriais tiesiog įdomu dirbti. Dirbdami su jais ir mes imame labiau pasitikėti savimi.

Tikėjimo į Dievą lygmeniu kliento pinigais arba talentais tampa viskas, ką Dievas per jį duoda.

Prisimenu, kaip man buvo įdomu dirbti, kai kreipėsi žymus futbolininkas. Tai irgi užmokestis. Tikėjimo į Dievą lygmeniu kliento pinigais arba talentais tampa viskas, ką Dievas per jį duoda.

Tai požiūris, kad viskas, kas vyksta gyvenime, yra Dievo dovanojami talentai. „Talentai yra ne tik ko nors turėjimas, bet ir stygius. Ne tik gabumai, sveikata yra dovanos, bet ir šeimyninės įtampos, tarpusavio nesutarimai taip pat yra Dievo talentai ir teikiamos galimybės. Slegianti kančia ar kamuojantys nemalonumai – ištisas talentų telkinys. Jeigu ką nors gebi, tau sekasi, tai, be abejo, talentas, bet jeigu tave visur lydi nesėkmės – tai pati vertingoji dovana“ (T. Dajczeris). O kaip neretai užuot sakęs ar bent pagalvojęs, „koks turtingas šis nelaimėlis“, aš žiūriu į laikrodį, kada pasibaigs pokalbiui skirtas laikas… Juk būtent nesėkmės yra žmogui dovanotieji neįkainuojami lobiai. Pvz., psichologui neretai tenka padėti žmogui, besiskundžiančiam prasta atmintimi. O juk silpna atmintis irgi yra talentas, lygiai taip pat kaip ir silpnaprotystė. Tik tikintis žmogus geba už viską dėkoti. Taigi, tikėti – tai tikėti ne tik sveikata, bet ir liga. Psichologo darbe tikėjimas liga gali būti ir pagalba žmogui, neskubant ta liga atsikratyti. Juolab kad neretai psichologui kyla pagunda padėti, daryti daugiau, negu nori pats žmogus. Kartais galime daugiau padėti nepadėdami, neskubėdami pašalinti vieno ar kito ligos simptomo. Pvz., šv. Gertrūdai, kuri meldė draugei sveikatos, Kristus pasakė: „Trukdai man, Gertrūda, prašydama jai sveikatos, nes ši liga – tai didelė malonė, o tavo draugė paklūsta mano valiai ir greitai šventėja.“

Tikėjimas ir malda. Tikėjimą palaiko malda. Malda visada glaudžiai susijusi su tikėjimu….

Pasižiūrėjęs į save tikėjimo akimis suprasi, kad kuo labiau tave spaudžia darbai, tuo daugiau laiko turi skirti maldai.

„Idant Tavo ryšiai su žmonėmis būtų vaisingi, turi išmokti prieš tai pasišalinti ir pabūti vienas. Negali sau leisti medituoti pusvalandį, todėl privalai medituoti ne pusvalandį, o pusantros valandos“, – taip atsakė kardinolas Lerkaras kunigui, kuris skundėsi, kad per dienos darbus nebelieka laiko maldai.“

Pasižiūrėjęs į save tikėjimo akimis suprasi, kad kuo labiau tave spaudžia darbai, tuo daugiau laiko turi skirti maldai. Kitaip būsi tuščias, tau tik atrodys, kad ką nors duodi kitiems, bet tai bus tik iliuzija… Manydami, kad nuo mūsų ir nuo mūsų darbo viskas priklauso, samstome vandenį rėčiu. Tikėjimo požiūriu svarbiausias mūsų dienos darbas – malda. „Nesvarbu, ką darai, – sako Jonas Paulius II, – svarbu, koks esi.“ Kilus klausimui, koks yra maldos ir darbo santykis, reikia pabrėžti maldos pirmumą, palyginti su veikimu. „Maldos ir darbo santykį galima nusakyti taip: kiekviena autentiška veikla gimsta iš maldos ir kontempliacijos“ (T. Dajczeris). Vengrų psichoterapeutas L. Szondi yra pasakęs: „Ligonį reikia gydyti tol, kol jis pradeda melstis.“

Psichologo darbą su klientais laikau labai artimu pribuvėjos darbui.

Jam reikia daug buvimo, išbuvimo kartu, ir tik retkarčiais, svarbiausiais momentais reikia kiek daugiau palaikymo ar radikalaus įsikišimo. Todėl pabaigoje pateiksiu pavyzdį iš knygos „Gimties virsmas“ apie tokį tikėjimą, kurio man, kaip psichologui, norėtųsi pasimokyti.

Pasakoja gydytoja pribuvėja:

„Pas mane jie atėjo iš klinikų. Ten jiems pasakė, kad kažkas yra blogai su jų vaikeliu ir kad reikėtų nutraukti nėštumą. Jie atsisakė tai daryti, ir gydytoja jiems liepė ateiti, kai prasidės gimdymas arba nustos jausti vaiko judesius. Jie atėjo pas mane, tokie jaunučiai, jiems abiem buvo vos po 19 metų, bet labai tvirti ir subrendę savo viduje. Mama pasakė: tai ką, mano vaikas kaip koks išbrokuotas viščiukas iš inkubatoriaus, kad jį galima būtų taip paimti ir išmesti? Aš pasižiūrėjau echoskopu ir iš tikrųjų pamačiau, kad beveik nėra vaisiaus vandenų. Supratau, kad vaikeliui nesivysto inkstai. Atsargiai jiems pasakiau tą žinią, bet jie jau buvo apsisprendę nešioti ir gimdyti.“

Psichologo praktikoje nėštumas simbolizuoja Dievo duotą išbandymą – netektis, stresas, nerimas… Dažnai kyla pagunda į tą išbandymą pažiūrėti iš patologijos pusės ir priskirti kokiai nors diagnozei bei jį panaikinti, t. y. gydyti vaistais. Tačiau, ačiū Dievui, yra tikinčių pacientų, kurie tam priešinasi ir pasiryžta tą išbandymą „išnešioti“ iki galo.

„Kai prasidėjo gimdymas, jie nuvažiavo į klinikas ir labai norėjo, kad aš irgi dalyvaučiau. Kai atėjau pas juos, pasirodė, kad vaikelis eina sėdinyte… Jiems siūlė daryti cezarį. Bet vaikelis buvo toks silpnutis. Jis įsčiose augo tokiomis sunkiomis sąlygomis, aš pagalvojau, kad jis galbūt ištvėrė tik neapsakomos savo tėvų meilės ir begalinio tikėjimo dėka. Bet koks sudėtingumas gimdymo metu galėjo baigtis jo mirtimi. Jie irgi norėjo gimdyti patys. Jai iš tikrųjų labai skaudėjo, buvo labai sunku. Gimdymas vyko palengva, ramiai. Gydytojai po kurio laiko ėmė rūpintis, kad gal jau reikėtų pradėti skatinti, susiruošė lašinti oksitociną. Aš sėdėjau šalia mamos ir jos paklausiau: ar tu žinai, ką jie ruošiasi tau daryti? Gydytojai planuoja leisti skatinamuosius. Ji nustebo, kad niekas jai nieko neaiškino. Ji nedvejodama pasakė: aš atsisakau bet kokių vaistų, nes nenoriu, kad bent kas pakenktų vaikeliui. Tada ėmėme kalbėtis su gydytoja ir prašyti neskatinti… Gydytoja, priiminėjusi gimdymą, man nerimastingai ėmė šnibždėti, ar jie supranta, kad mes tokių naujagimių negelbėjame.“

Psichologo darbe gimdymas simbolizuoja asmeninį virsmą, pasikeitimą. Tai gali būti katarsis, insaitas, „aukštumos potyris”. Ir vėl čia psichologas susiduria su pagunda skatinti, nuskausminti, pvz., nusiųsti psichiatrui, pasakyti, kad seanso laikas baigėsi…

„Kai mažylis užgimė, jis negalėjo kvėpuoti, nes buvo išsivystę tik trečdalis plaučiukų, bet atėjo neonatologė ir jį iš karto prijungė prie deguonies aparato. Buvo labai gaila, kad gimdymo metu mamai prasidėjo kraujavimas, nes natūraliai neatsidalino placenta, ir jai teko skubiai duoti narkozę ir išimti placentą. Per tą laiką tėtis buvo prie mažylio. Kai ji atsibudo po narkozės, pirmas klausimas buvo: „Ką veikia mūsų mažiukas? Ar tu užmovei jam kojinytes? Ar jam nešalta?“ Mama labai išgyveno, kad nepabučiavo savo mažiuko iš karto po gimimo. Kai tik ji pajėgė atsistoti, iš karto nuėjome pas vaikelį. Pradžioje buvo ašarų lietus, o paskui mama ėmė šypsotis ir kalbėtis su juo. Taip, iš tiesų kalbėtis su juo. Retai kalbame tiesiogiai su užgimusiu kūdikiu. Ji su juo kalbėjosi, vadino gražiausiais žodeliais, glostė, ir kai vaikelis vis labiau merdėjo, ji jam kartojo: „Būk stiprus, būk stiprus, viskas bus gerai. Tau viskas bus gerai.“

Psichologo darbe naujagimis simbolizuoja džiaugsmo, ramybės, dėkingumo, susitaikymo, kartais tiesiog naujo žmogaus gimimą, atsiradimą. Labai svarbu tai išgyventi, nepaisant nuojautos, kad tai gali būti labai trumpalaikiai dalykai.

„Visi gydytojai ir seselės aplinkui verkė. Per tą laiką tėtis nuvažiavo į katedrą ir atsivežė pažįstamą kunigą, kuris vaikelį pakrikštijo. Manęs tėvai paprašė pabūti krikšto mama. Man toptelėjo į galvą mintis, kad reikėtų jiems visiems trims nusifotografuoti. Labai įdomu, kad fotoaparate buvo likę gal kokie penki kadrai, o kameroje gal pora minučių laisvos juostos. Tarsi tam žmogui tik tiek ir tereikėjo. Paskui jis ramiai iškeliavo. Per tas šešias valandas mes jautėmės nugyvenę didžiulį, ilgą gyvenimą kartu su tuo naujai užgimusiu ir čia pat išėjusiu žmogumi. Mama, nepaisydama tėvų draudimo, ramiai dalyvavo laidotuvėse. Ji sakė: „Aš pati turiu viską padaryti iki galo – tik tada būsiu rami.“

Mirtis psichologo darbe simbolizuoja tų palaimingų akimirkų trapumą, laikinumą, baigtinumą. Nors psichoterapeutai aprašydami savo atvejus mėgsta girtis, kad po terapijos pacientas ilgai ir laimingai gyveno, aš savo darbe pastebiu, jog daugelio pacientų būklė vėl pablogėja, grįžta gydytis, todėl stengiuosi pasidžiaugti tais trumpalaikiais pagerėjimais, tais gimimo momentais. Juk tos palaimos akimirkos ir yra pagrindinė psichologo darbo motyvacija…

„Ta jaunutė moteris nėra kažkaip ypatingai apsiskaičiusi ar labai išprususi. Atrodė, kad ji elgiasi vedama kažkokio ypatingo žinojimo, kažko didesnio už visas knygas ir artikuliuotą išmintį. Labai svarbu žmogui leisti oriai gimti ir oriai numirti. Nesvarbu, kiek laiko jis gyvena. Toks išgyvenimas mus pačius labai sustiprina ir priartina prie dvasinės pasaulio kokybės.“

Ši istorija yra apie begalinį tikėjimą, kuris apima ir religingumą, ir pasitikėjimą (ne aklą paklusnumą) gydytojais, pasitikėjimą savimi ir tikėjimą Aukščiausiojo valia. Čia nebuvo garsių tikėjimo išpažinimų, bet buvo aišku, kad kalbama apie krikščionišką tikėjimą. Buvo nepaklusnumo gydytojams, bet ir daug tikėjimo jais, daug pasitikėjimo savimi ir daug nuolankumo Aukščiausiojo valiai. Pasakojime buvo mažai logikos, mažai išprusimo ir daug to beprotiško tikėjimo, apie kurį kalbėjau.