Kodėl mums reikia stebuklo

Bruno Bettelheim „Kodėl mums reikia stebuklo. Pasakų reikšmė ir svarba. Psichoanalitinis požiūris“. Vilnius: Tyto Alba, 2017, 478 psl. Iš anglų kalbos vertė Vytautas Grenda, knygos dailininkas – Jokūbas Jacovskis.

Kiekviena pasaka – tai stebuklingas veidrodis, atspindintis mūsų dvasinį pasaulį ir žingsnius, kuriuos mums būtina žengti, kad iš nebrandžių taptume brandūs.

Bruno Bettelheimas (Brunas Betelheimas, 1903–1990) – garsus žydų kilmės amerikietis vaikų psichologas ir psichiatras, ilgametis Čikagos universiteto psichologijos ir psichiatrijos profesorius. 1938–1939 m. kalėjo Dachau ir Buchenvaldo koncentracijos stovyklose, nuo 1939 m. gyveno JAV. B. Bettelheimą išgarsino įvairias traumas patyrusių vaikų terapijos metodas. Jo veikalai apie vaikų emocines traumas, brandos ritualus ir vyriškumo formavimąsi išlieka nepaprastai aktualūs iki šiol.

„Kodėl mums reikia stebuklo“ – vienas svarbiausių B. Bettelheimo darbų, jame į pasakas pasižiūrima psichoanalitiko žvilgsniu. Čia aptariamos visame pasaulyje žinomos pasakos („Trys paršiukai“, „Sindbado kelionės“, „Anselis ir Grytutė“, „Raudonkepuraitė“, „Snieguolė“, „Miegančioji gražuolė“, „Pelenė“ ir kt.) ir atskleidžiama didžiulė jų reikšmė vaiko emocinei ir psichologinei raidai. Autorius teigia, jog pasakos per savo unikalią struktūrą perduoda vaikui tai, kas labai svarbu kiekvienam bręstančiam žmogui: įrankius suvaldyti savo vidinį pasaulį, orientyrus suvokti sudėtingas gyvenimo situacijas ir pagalbą ieškant iš jų išeities. Pasakos padeda vaikui geriau pažinti tikrovę, save ir kitus, skirti gėrį ir blogį, priimti ne tik šviesiąją, bet ir tamsiąją gyvenimo pusę, suteikia drąsos ir mažina įtampą susidūrus su bauginančia, nepažįstama tikrove.

Pasakos yra daug daugiau, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Ši knyga įkvepia jas grąžinti į mūsų gyvenimą. Galbūt po šios knygos pasakas skaitysite ne tik vaikams – jos gali tapti nepamainoma atrama ir suaugusiesiems.  

Dalinamės ištrauka iš knygos.

Prasmės siekis

Jei norime ne tiesiog gyventi šia diena, o iš tikrųjų suvokti savo egzistenciją, mums labiausiai reikia, nors ir sunkiausia, savo gyvenime rasti prasmę. Kaip žinoma, daug žmonių neteko noro gyventi ir liovėsi stengtis, nes šios prasmės jiems rasti nepavyko. Gyvenimo prasmės supratimas nėra įgaunamas staiga, sulaukus tam tikro amžiaus, net kai žmogus, žiūrint pagal nugyventą laiką, yra pasiekęs brandą. Priešingai, tvirtai suvokti, kokia galėtų ar turėtų būti tavo gyvenimo prasmė, ir yra pasiekti psichologinę brandą. O ji pasiekiama kaip galutinis ilgalaikės raidos rezultatas: kiekviename gyvenimo laikotarpyje siekiame to truputėlio prasmės, kuris atitiktų tuometį mūsų dvasios ir proto raidos tarpsnį, – ir privalome rasti.

Kitaip nei antikiniame mite, išmintis nepasirodo staiga ir visiškai susiformavusi kaip Atėnė iš Dzeuso galvos. Ji kaupiama žingsnis po žingsnio, nuo pačios iracionaliausios užuomazgos. Tik suaugęs žmogus, remdamasis tuo, ką patyrė, gali sau pagrįstai atsakyti į klausimą, kokią prasmę turi jo gyvenimas šiame pasaulyje. Deja, labai daug tėvų nori, kad vaikų dvasinis gyvenimas būtų toks kaip jų, – tarsi brandus savęs ir pasaulio supratimas bei gyvenimo prasmės nuovoka neturėtų lavėti taip pat pamažu kaip mūsų kūnas ir dvasia.

Šiandien, kaip ir ankstesniais laikais, ugdant vaiką svarbiausia ir kartu sunkiausia užduotis yra padėti jam gyvenime rasti prasmę. Vaikas ją gali rasti tik žengęs daugelį raidos žingsnių. Raidos procese vaikas turi žingsnis po žingsnio mokytis vis geriau save suprasti. Tada jis pradeda geriau suprasti kitus, o ilgainiui gali užmegzti su jais ryšius, teikiančius pasitenkinimą ir prasmės pojūtį ir jam, ir jiems.

Kad žmogus rastų giliau glūdinčią prasmę, jis turi išmokti įveikti varžančias į save sutelkto gyvenimo ribas ir patikėti, kad daug duos gyvenimui – jei ne dabar, tai kada nors vėliau. Ši nuostata būtina, kad žmogus būtų patenkintas savimi ir savo veikla. Kad nebūtų lemties užgaidų valioje, jis turi kaupti vidinius išteklius, padedančius emocijoms, vaizduotei ir protui vienam kitą palaikyti ir stiprinti. Teigiami jausmai suteikia mums jėgų proto galioms lavinti; tik į ateitį sudėtos viltys gali palaikyti mus, kai tenka patirti neišvengiamų negandų.

Mano, kaip smarkiai sutrikusios pusiausvyros vaikų pedagogo ir terapeuto, pagrindinė užduotis buvo grąžinti jų gyvenimui prasmę. Dirbdamas šį darbą, aiškiai supratau, kad jei vaikai būtų auginami siekiant, jog gyvenimas jiems būtų prasmingas, ypatingos pagalbos nereikėtų. Man kilo klausimas: kaip nustatyti, kokia patirtis vaiko gyvenime labiausiai padeda stiprinti gebėjimą rasti prasmę savo gyvenime ir suteikti daugiau prasmės gyvenimui apskritai. Kalbant apie šį uždavinį, nieko nėra svarbiau už tėvų ir kitų vaiko rūpintojų daromą įtaką. O antras pagal svarbą yra mūsų kultūros paveldas, bet jis turi būti vaikui perteikiamas tinkamai. Kai vaikai maži, tokias žinias geriausiai perduoda literatūra.

Atsižvelgdamas į tai, pajutau didelį nepasitenkinimą daugeliu literatūros kūrinių, parašytų vaiko dvasiai ir asmenybei ugdyti, nes jie nesužadina ir nestiprina tų išteklių, kurių vaikui labiausiai reikia norint susidoroti su dideliais vidiniais sunkumais. Elementoriai, iš kurių vaikas mokosi skaityti mokykloje, parašyti taip, kad suteiktų reikiamų gebėjimų, bet neatsižvelgiama į prasmę. Vadinamojoje literatūroje vaikams vos ne visada stengiamasi suteikti pramogą arba žinių, arba abiejų dalykų. Tačiau dauguma šių knygų yra tokio lėkšto turinio, kad iš jų nedaug tegalima pasisemti prasmės. Kai tai, ką išmokstama skaityti, nesuteikia nieko svarbaus skaitytojo gyvenimui, įgyti gebėjimai, tarp jų ir mokėjimas skaityti, tampa mažiau vertingi.

Visi esame linkę vertinti būsimus veiklos privalumus atsižvelgdami į tai, ką ji duoda dabar. Bet tai ypač būdinga vaikui, kuris, daug labiau nei suaugusysis, gyvena dabartyje, ir nors turi rūpesčių dėl ateities, visai miglotai tenutuokia, ko ji gali pareikalauti ir kokia būti. Kai kūriniai, kurių vaikas klausosi ar kuriuos šiuo metu skaito, yra tušti, mintis, kad išmokęs skaityti jis vėliau galės praturtinti savo gyvenimą, atrodo esanti tuščias pažadas. Blogiausias šių knygų vaikams bruožas – jos apgaule atima iš vaiko tai, ką jam literatūros patirtis turėtų suteikti: neleidžia pasiekti gilesnės prasmės ir to, kas jam yra prasminga dabartiniame raidos tarpsnyje.

Kad kūrinys tikrai patrauktų vaiko dėmesį, jis turi būti smagus ir sužadinti smalsumą. Tačiau tam, kad praturtintų jo gyvenimą, kūrinys turi pakurstyti vaizduotę; padėti lavinti protą ir geriau suprasti savo jausmus; paisyti jo rūpesčių ir siekių; be išlygų pripažinti jam kylančius sunkumus, bet kartu pasiūlyti būdų pašalinti keblumus, kurie neduoda jam ramybės. Trumpai sakant, kūrinys turi būti susijęs su visais jo asmenybės aspektais iškart; be to, niekada nemenkinti vaikui kylančių keblumų svarbos, priešingai – be išlygų tą svarbą pripažinti, o kartu skatinti labiau pasitikėti savimi ir tikėti savo ateitimi.

Visais šiais atžvilgiais, o ir daugeliu kitų, iš visos „vaikų literatūros“ – su retomis išimtimis – niekas kita nesuteikia vaikui, taip pat suaugusiajam, tiek peno ir pasitenkinimo kaip liaudies pasaka. Tiesa, žiūrint paviršutiniškai, pasakos mažai ko tepamoko apie konkrečias gyvenimo modernioje masių visuomenėje sąlygas; jos buvo sukurtos seniai prieš jai susiformuojant. Bet apie kiekvienoje visuomenėje žmonėms kylančius dvasinius rūpesčius, taip pat apie tinkamus būdus kebliose situacijose rasti išeitį iš pasakų galima sužinoti daugiau nei iš visokių kitokių vaikui suprantamų kūrinių. Kiekvieną gyvenimo akimirką vaikas patiria visuomenės, kurioje gyvena, poveikį, todėl jis tikrai išmoks veikti jos sąlygomis, jei tik turės reikiamų vidinių išteklių.

Būtent dėl to, kad gyvenimas vaiką dažnai glumina, jam reikia dar daugiau galimybių suprasti save šiame sudėtingame pasaulyje, kuriame jis privalo išmokti tvarkytis. O kad vaikas galėtų save suprasti, jam reikia padėti įžvelgti savo jausmų sumaištyje tam tikrą prasmingą nuoseklumą. Jam reikia, kad kas nors pasiūlytų, kaip susitvarkyti savo vidinius namus ir šiuo pagrindu sukurti tvarką ir savo gyvenime. Šią mūsų istorijos akimirką kažin ar būtina pabrėžti, kad jam reikia moralinio ugdymo, kuriuo būtų subtiliai ir tik netiesiogiai parodomi moralaus elgesio privalumai, – ir kalbant ne abstrakčiomis etinėmis sąvokomis, o atsižvelgiant į tai, kas jam atrodo teisinga ir dėl to prasminga konkrečiais atvejais.

Tokią prasmę vaikas randa pasakose. Kaip ir daugelį kitų šiuolaikinės psichologijos įžvalgų, šią seniai buvo išsakę poetai. Vokiečių poetas Schilleris rašė: „Mano vaikystės metų pasakose glūdi gilesnė prasmė nei tiesoje, kurios moko gyvenimas.“ („Pikolominiai“, III, 4.)

Šimtmečius (jei ne tūkstantmečius) perpasakojamos pasakos buvo vis labiau tobulinamos, ir jos, įgavusios dvejopą prasmę – išorinę ir slaptąją, dabar randa atgarsį iškart visuose asmenybės lygmenyse, perduodamos prasmę tokiu būdu, kuris veikia ir neišlavintą vaiko, ir išprususį suaugusiojo protą. Taikant psichoanalitinį asmenybės modelį, galima teigti, kad pasakos perteikia svarbių minčių sąmonei, ikisąmonei ir pasąmonei, kad ir kokiu lygmeniu jos tuo metu veiktų. Šiuose pasakojimuose skiriama dėmesio visuotiniams žmonių rūpesčiams, ypač tiems, kurie yra užvaldę vaiko mintis, todėl jos randa atgarsį jo ką tik užsimezgusiame ego ir skatina jo raidą, bet kartu palengvina ikisąmoninę ir pasąmoninę įtampą. Pasakos įvykiams plėtojantis, id įtampa pasidaro sąmonei įtikinama, įgauna konkretų pavidalą, be to, pasaka parodo, kokiais būdais šią įtampą numalšinti taip, kad būtų patenkinti ego ir superego reikalavimai.

Tačiau mano domėjimąsi pasakomis paskatino ne tokia techninė jų privalumų analizė. Visai ne, jomis ėmiau domėtis dėl to, kad man parūpo, kodėl, kaip rodo mano patirtis, vaikams – tiek normalaus, tiek sutrikusio vystymosi ir įvairiausių protinių gebėjimų, – pasakos teikia daugiau pasitenkinimo nei visa kita vaikų literatūra.

Kuo labiau stengiausi suprasti, kodėl pasakos taip tinka vaiko dvasiniam gyvenimui praturtinti, tuo geriau suvokiau, kad pasakos – daug svarbesne prasme nei bet kurie kiti skaitiniai – prasideda nuo tos situacijos, kurioje vaikas, kaip psichologinė ir emocinė esybė, iš tikrųjų yra. Jos byloja apie vaiko patiriamą skaudžią dvasinę įtampą tokiu pavidalu, kurį šis nesąmoningai supranta, ir – nemenkindamos nuožmiausios vidinės kovos akimirkų, kurių tenka patirti raidos procese, – pateikia pavyzdžių, kaip kilusius ir neatidėliotinai šalintinus rūpesčius pašalinti laikinai, o kaip – visam laikui.

Kai gavau Spencerio fondo stipendiją ir atsirado laisvo laiko patyrinėti, kuo psichoanalizė gali būti naudinga vaikų ugdymui, – o skaityti ir klausytis juk yra esminiai lavinimosi būdai, – nutariau, kad verta pasinaudoti šia proga ir išsamiau bei nuodugniau pasiaiškinti, kodėl pasakos yra tokia vertinga vaikų ugdymo priemonė. Viliuosi, kad deramai supratę, kokių ypatingų privalumų turi pasakos, tėvai ir mokytojai pasirūpins, kad joms vaiko gyvenime vėl tektų šimtmečius turėtas svarbiausias vaidmuo.