2017 05 15

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Pascal Bruckner: Islamofobija. Įsivaizduojamas rasizmas

James Sutton/unsplash.com nuotr.

Kaltinimas islamofobija užkerta kelią islamo kritikai. Tai pavojinga, ypač patiems musulmonams.

Islamofobija – konjunktūrinė sąvoka. Ir, atrodytų, visai nauja. Tačiau taip nėra. Ji buvo žinoma jau Prancūzijos kolonijinės imperijos valdytojams XIX–XX amžių sandūroje. Paskui ši sąvoka nugrimzdo užmarštin, ir tik XX amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigoje vėl formaliai iš naujo atrasta britų musulmonų. Tuo metu, kai Irano revoliucijos vadas Ajatola Chomeinis išleido fatvą prieš Salmaną Rushdie, romano „Šėtoniškos eilės“ autorių. Fundamentalistai, įsitikinę, kad bet kokia abejonė islamo atžvilgiu esanti nusikaltimas, užtraukiantis griežčiausią bausmę, siekė įbauginti visus, kurie solidarizavosi su indų kilmės britų rašytoju.

Priespaudos įrankis

Tačiau sąvokoje „islamofobija“ susipina dvi labai skirtingos reikšmės: tikinčiųjų persekiojimas, kuris visada yra nusižengimas, bei tikėjimo turinio kvestionavimas, kuris yra teisėtas kiekvienoje civilizuotoje šalyje. Taigi prisidengiant musulmonų gynimu iš tikrųjų siekiama nutildyti tuos vakariečius, kurių kaltė ta, jog jie postuluoja lyčių lygybę ir tikėjimo laisvę. Tačiau pirmiausia kaltinimu „islamofobija“ taikomasi užčiaupti tuos arabų ar musulmonų intelektualus, kurie siekia modernizuoti savo tikėjimą ir jį persijoti per išminties rėtį. Būtent jie yra tikrieji priešai, kuriuos bandoma diskredituoti kaltinimais „kolaboruojant“ su ano meto kolonijinėmis galiūnėmis.

Be to, revizionistinėmis gudrybėmis mėginama kiekvieną musulmoną iš esmės paversti auka ir musulmonų padėtį prilyginti žydų likimui XX amžiaus ketvirtajame–penktajame dešimtmetyje. Taigi sąvoka „islamofobija“ yra galingas įbauginti skirtas ginklas, kuriuo siekiama užkirsti kelią atviriems debatams bei išvengti klausimų dėl egzistuojančių dogmų. Sąvoka „islamofobija“ pirmiausia vartojama kaip priespaudos įrankis prieš tuos liberalius musulmonus, kurie drįsta kritikuoti savo pačių tikėjimą ir reikalauti Magribo šeimos kodekso reformos, lyčių lygybės, teisės atsimesti nuo tikėjimo ar jį pakeisti, laisvę nepasninkauti per ramadaną ar neatlikti ritualų.

Teisė į indiferentiškumą

Įsisavinti kalbą reiškia įgyti valdžią prieš dvasias, pakreipti mąstymą tam tikra linkme. „Netikusiai įvardyti dalykus reiškia pasaulyje padauginti blogio“, – rašė Albert‘as Camus. Taigi mes esame pasaulinio masto prasimanymo liudininkai, – panašaus į tą, kurį kadaise Sovietų Sąjunga buvo sukūrusi apie tautos priešus. Kalba eina apie stigmatizavimą jaunų moterų, kurios siekia atsisakyti musulmoniškos aprangos ir be gėdos plika galva išeiti į gatvę, kurios norėtų pačios išsirinkti vyrą, užuot ištekinamos giminaičių valia. Kalba eina apie persekiojimą turkų, pakistaniečių, Magribo ir Užsachario Afrikos kilmės prancūzų, vokiečių ir britų, kurie reikalauja teisės į religinį indiferentiškumą ir nori išsivaduoti iš savo bendruomenės priespaudos.

Jau daugiau nei dešimt metų Islamo bendradarbiavimo organizacija spaudžia JT apriboti žodžio laisvę islamo atžvilgiu – šį reikalavimą kelia organizacija, finansuojama dešimčių musulmoniškų valstybių, kurios pačios be gėdos persekioja žydus, krikščionis, budistus ir induistus. Jų skundas grindžiamas tuo, esą islamas pernelyg vienašališkai ir negatyviai vaizduojamas kaip moterų priespaudos bei agresyvaus prozelitizmo židinys. Lieka paslaptis: kaip religija paverčiama rase.

Susidaro įspūdis, kad jau visą šimtmetį pasaulio „rasifikacija“ tapusi netikėčiausia kovos su rasizmu pasekmė. Po socializmo kaip globalaus projekto žlugimo rasių kova, regis, bus išstūmusi klasių kovą. Pastanga transformuoti islamą į etninę grupę yra keblus uždavinys. Juk pasaulinė religija apima pernelyg daug tautų, kad ją būtų įmanoma prilyginti vienai tam tikrai „genčiai“.

Persekiojami krikščionys

Laikantis tokios logikos, kritikuoti islamą reiškia įžeisti visus musulmonus, pasikėsinti į jų intymiausius įsitikinimus. Tačiau nutolti nuo savo bendruomenės, kvestionuoti dogmas, kurios atrodo absurdiškos ar neteisingos – tai yra dvasinio gyvenimo pagrindas. Gal tada reikėtų kalbėti ir apie antikapitalistinį, antiliberalųjį, antimarksistinį rasizmą? Rasizmas nukreiptas į arabus, žydus, juodaodžius, azijiečius, baltuosius, kurių kaltė vien ta, kad jie yra tie, kas yra. Tačiau religinės pažiūros gali išsiskirti. Čia kalbame apie įsitikinimus, doktrinos detales, kurias turi būti įmanoma bet kada interpretuoti ir diskutuoti. Demokratinėje santvarkoje egzistuoja teisė atmesti visas dogmas, jas kritikuoti kaip melagingas ar kvailinančias.

Tuo tarpu JT darbuotojų pasiūlyta sąvoka „kristianofobija“ nesusilaukia nė menkiausio atgarsio, nors krikščioniškosios mažumos daugelyje musulmoniškų šalių yra diskriminuojamos, persekiojamos, žudomos ir varomos iš namų – iki 2050 metų jų gali visai nebelikti. Mums sunku krikščionybę įsivaizduoti kitaip nei karų ir netolerancijos religiją, nors – kalbant apie Romos Katalikų Bažnyčią – Antrojo Vatikano susirinkimo metu buvo visuotinai pripažinta kaltė. Be to, šiandien nuo Artimųjų Rytų iki Pakistano krikščionybė yra kankinių religija.

Kai 2016 metų liepos 26 dieną Sent Etjen diu Ruvre du islamistai bažnyčioje perrėžė gerklę kunigui, niekas nekalbėjo apie rasistinį aktą. Kalbėta apie religinę netoleranciją, neapykantą. Prancūzijoje, kaip ir visoje Europoje, galima šaipytis iš Mozės, Jėzaus, popiežiaus, Dalai lamos, vaizduoti juos groteskiškiausiose situacijose. Tik jokiu būdu nevalia juoktis iš islamo, antraip gresia užrūstinti tribunolą – arba žūti, kaip kad tie dvylika „Charlie Hebdo“ darbuotojų, sušaudytų 2015 metų sausio 7 dieną.

Žudikai laimėjo

Žudikai laimėjo. Nė vienas pasaulio laikraštis šiandien nebedrįsta vaizduoti Pranašo, – iš baimės tapti žudynių taikiniu. Taigi islamui, vieninteliam iš visų pasaulio religijų, užgintas satyriškas vaizdavimas! Ar islamas yra aukštesnioji religija, antžmogių religija, tų, kurie turi teisę trypti kitų tikėjimą?

Čia prieiname keisčiausią vietą visoje šioje istorijoje: Europos ir Amerikos kairiųjų frakcijos dalyvavimą ginant islamo konservatyviuosius. Galima kalbėti apie neobolševistinį fanatizmą, kuriam pasidavę suklaidinti marksizmo pasekėjai. Kairieji, kurie prarado viską – dirbančiųjų klasę, SSRS, Trečiąjį pasaulį, – jie kabinasi iliuzijos, esą islamas – tai „engiamųjų religija“, kaip pasakė demografas Emmanuelis Toddas po išpuolio prieš „Charlie Hebdo“ – nors kai kurios arabų-musulmonų valstybės dėl naftos ir dujų rentos priskiriamos prie pasaulio turtingiausiųjų.

Šios žemės prakeiktieji

Šiems nusivylusiems aktyvistams Pranašo religija tapo paskutiniąja utopija – komunizmo ir dekolonizacijos pakaitalu. Istorijos gerųjų subjektų kategorijoje musulmonui tenka vaidmuo, kurį kadaise atliko proletarai, guerilos ir žemės prakeiktieji. Jis įkūnija socialinio teisingumo čia, žemėje, viltį ir formuoja naujojo sukilimo smaigalį. Taigi nukertama feminizmo, sekuliarizmo, nušviečiančio skepticizmo ir kritikos linija, trumpai tariant – visa ko, kas siejama su progresyviu požiūriu.

Ši politinė laikysena pasireiškia per nepajudinamą pagarbą musulmoniškoms praktikoms, ypač reikalavimui dengti kūną, kuris tiesiogine žodžio prasme yra sudievinamas, iškeliamas iki dangaus – taip aukštai, kad kai kuriems komentatoriams neprisidengusi musulmonė tėra išdavikė, paminanti savo kultūrą. Kokia ironija, kad pavienės kraštutinės Vakarų kairiųjų grupės dantimis ir nagais gina burkas, kurios saugumo sumetimais neseniai buvo uždraustos net Maroke!

Geriausia, ko galima palinkėti islamui – tai ne „fobija“ ar „filija“, bet geranoriškas indiferentiškumas dvasingumo rinkoje, kuri yra atvira visoms religijoms ir tikėjimo pakraipoms. Tačiau kaip tik šito ir nenori integristai, Musulmonų brolija, vahabitai ir salafitai. Esą tada islamas taptų religija kaip kitos – ir tai, jų akimis, būtų nepakeliama, nes juk Pranašo tikėjimas yra pranašesnis už visas kitas religijas, ir taip liks per amžius. Čia ir visa bėda!

Nzz.ch, vertė Dangė Vitkienė