Kad dvasinės kelionės netaptų dvasinėmis klejonėmis (I)

Nuotraukos autorius Andrius Ufartas/BFL © Baltijos fotografijos linija

Pokalbio fragmentas

Atėjau pasitarti dėl buvusios žmonos… Ji mane taip už[…], kad jau nebevaldau savęs. Kumštis pats gniaužiasi. Tokios „žiertvos“ dar nebuvau sutikęs. Alimentų mat aš jai nemoku! Aš jai žmogiškai aiškinu, kad dabar nedirbu. Kai dirbsiu, vėl mokėsiu. Nežinau, kaip su ja bendrauti, kad galų gale atsiknistų.

Nedirbat?..

Iškart po skyrybų mečiau ir darbą, kad nieks nebetrukdytų… Matot, dabar aš dirbu su savim pagal Kastanedą. Skaitėt apie Don Chuaną? Tai štai, man reikia išlaisvinti savo galias.

Kam?

Kaip tai kam?! Aiškiai neskaitėt Kastanedos… Būtinai paskaitykit! Na žodžiu, man reikia, kad niekas man netrukdytų, ir ypač ta karvė. Reikia ją kažkaip nuraminti…

Paslaptingasis dvasinis pasaulis toks patrauklus ir viliojantis, kad vienas žmogus net atsikratė savo šeimos ir darbo, kad tik niekas netrukdytų jo anapusiniams ieškojimams. Kiti būna ne tokie drąsūs ir ne tokie atkaklūs.

Viena pažįstama ponia viską, kas peržengia penkių pojūčių ribas, vadina Tais Dalykais ir šneka apie juos prislopintu balsu, atsargiai apsižvalgiusi. „Žinai, – kartais pasidžiaugia ji, – su tuo žmogumi galima pasikalbėti apie Tuos Dalykus!“ Jos normalių ir respektabilių žmonių pasaulyje kalbėti apie Tuos Dalykus – nepatartina.

Kam nors papasakoti apie savo mistinius išgyvenimus ar tikėjimą Dievu, reikštų prisipažinti, kad esi psichiškai nestabilus. Ir įdomiausia, kad tos giliausiai slypinčios paslaptys būna ne apie kažką labai skaudaus, o būtent apie Tuos Dalykus.

Pagal santykį su dvasingumu būtų galima išskirti dvi kraštutines žmonių grupes: vieni būtų „keistuoliai“, o kiti – „normalūs“. Keistuoliai – tai tie, kurie atvirai demonstruoja susidomėjimą vadinamaisiais dvasiniais dalykais, o normalieji – tie, kurie visomis išgalėmis slepia savo smalsumą ir baugščiai trypčioja ant dvasinių ieškojimų slenksčio, aktyviai naudodamiesi dvasinėmis ir pseudodvasinėmis paslaugomis tiesiog savo malonumui.

Paprastai keistuoliai priklauso kokiai nors religinei (idėjinei) grupei, atlieka kitiems nesuprantamus ritualus ir tiki dalykais, kurių nemato; o normalieji maudosi gongų garsuose tik šiaip, dėl atsipalaidavimo; eina į bažnyčią irgi tik šiaip, beveik kaip ir netyčia, tiesiog tyliai pasėdėti, nes rami aplinka. Normalieji keliauja iš vieno ezoterinio seminaro į kitą, nes įdomu. Beje, ir vieni, ir kiti laiko save dvasingais!

Žinoma, dar yra tų, kurie kildina save iš beždžionės ir neužsiima jokiais dvasiniais ieškojimais nei dėl tikėjimo jais, nei iš smalsumo. Ir dar yra tų, kurie tyliai ir nuosekliai eina savo dvasinės mokinystės keliu ir, kas keisčiausia, dvasingais savęs nelaiko.

Dar galima būtų teigti, kad dvasingumas – tai žmogaus gebėjimas jautriai ir sąmoningai būti dabarties momentu.

Čia, matyt, jau būtų laikas pabandyti papasakoti, kas tas dvasingumas, nors viskas, kas susiję su dvasingumu, yra labai sunkiai įvardijama žodžiais. Bet pabandysiu… Galima sakyti, kad dvasingumas – viena iš žmogaus būties dimensijų, tokia pat prigimtinė duotybė kaip fizinis kūnas ar žmogaus socialumas. Todėl dvasingumas universalus, prieinamas kiekvienam, įgimta ir natūrali žmogaus ypatybė, ir ji nėra įterpta iš išorės, nes jos šaknys siekia patį žmogiškumą.

Dar galima būtų teigti, kad dvasingumas – tai žmogaus gebėjimas jautriai ir sąmoningai būti dabarties momentu.

Taip pat sakoma, kad dvasingumas tai – buvimas tokiam skaidriam ir laisvam, kad net dieviška prigimtis persišviečia. Galime teigti, jog dvasinė kelionė – tai kryptingos pastangos (mokymasis) būti tokiam švariam ir laisvam, kad galėtų reikštis dieviška prigimtis, arba kitaip – tai ryžtingas noras nušlifuoti save iki deimantinio spindėjimo, iki šventumo.

Dvasingumas yra savaime esanti duotybė kiekvienam, todėl jis negali būti instaliuojamas kaip papildoma programa, bet gali būti atveriamas, atskleidžiamas. Būtent šio atvėrimo ir atskleidimo sklandesniam vyksmui ir skiriamos įvairių įvairiausios praktikos.

Maksimaliai realizuota dvasinė prigimtis gali būti vadinama šventumu. Tik toks menkas nesklandumas: sieki žmogus nušvitimo, deimantinio asmenybės spindesio, o pasižiūri į pasiekusįjį – nelabai kuo jis įspūdingas – tiesiog paprastas, geras, ramus ir laimingas žmogus. Gal tik labai žmogiškas žmogus. Ir tik minios žmonių renkasi šalia realizuoto žmogiškumo pabūti. Šiaip pabūti…

Vadinasi, turėdami žmogišką prigimtį, mes visi esame apdovanoti dvasingumu, tik kažkur pakeliui jį pradanginame. Ir tuomet, inspiruoti vidinio šnabždesio, likimo smūgių ar madingos bangos pagauti, mes leidžiamės į savo pačių dvasingumo paieškas, nes mums kaip oro ima trūkti dar vienos gyvenimo dimensijos. Tarsi kažkur labai giliai ima kirbėti abejonė, kad galbūt mes esame ne tik kūnai su smegenimis, o kažkas daugiau. Ir tas „daugiau“ atkakliai veržiasi būti pažintas. Nes imame įtarti, kad būtent dvasinėje erdvėje rasime atsakymus, kurių neberandame penkių pojūčių pasaulyje, kad čia išmoksime mylėti, rasime saugumą.

Deja, žmonės retai kada ryžtasi rimtai kelionei savo paties dvasingumo link, tarsi ir ieško, ir nori, bet kartu ir bijo rasti. Net ir jausdamas rimtą vidinį dvasingumo alkį, dažnas bando jį nuslopinti tik šen bei ten smalsaudamas. Kažką išgirsta, kažką išbando… Pasklaido literatūrą, pasiklauso, kaip ten kitiems „keistuoliams“ sekasi. Gal dar kokį praktinį dalykėlį iš dvasinės srities integruoja į savo buitį: pasilanksto asanas, pakvėpuoja holistiškai, paspaudo marmos taškus, pamedituoja budistiškai, smilkalų nusiperka, kryželį pasikabina, gal dar baldus pagal feng šui perstumdo…

Jei dar ko trūksta, nueina pas būrėją ar pakoreguoja aurą, ir ties tuo pastangos baigiasi! „Puiku, – sako jaunoji karta, – aš jau dvasingas!“ Giliai viduje kirbantis kvietimas nuramintas, racionaliai nepaaiškinami patyrimai paaiškinti, proto smalsumas patenkintas.

Betgi tas vidinis šaukimas pakelti galvą aukščiau taip paprastai nedingsta. O prarasta gyvenimo prasmė, kurios taip atkakliai buvo bandyta ieškoti ezoterinėse praktikose, irgi taip lengvai neatsiranda.

Šitoje vietoje dvasinė kelionė, dar rimtai net ir neprasidėjusi, neretai ir baigiasi. Arba dar blogiau, – transformuojasi į dvasines klejones.

Betgi tas vidinis šaukimas pakelti galvą aukščiau taip paprastai nedingsta. O prarasta gyvenimo prasmė, kurios taip atkakliai buvo bandyta ieškoti ezoterinėse praktikose, irgi taip lengvai neatsiranda. Kaip ir vidinės tuštumos jausmo seminarai neužkamšo.

Atsižvelgiant į varganus dvasinio smalsavimo rezultatus, kyla klausimas: „Kodėl į dvasingumo paieškas nepažiūrėti kiek rimčiau?“ Kaip kad žiūrime, pavyzdžiui, į savo profesines studijas. Kad taptume profesionalais, pirmiausia mokomės mokykloje, paskui – bakalauras, magistras, mokslų daktaras… Taip nuosekliai laviname savo intelektą ir profesinius gebėjimus, bet dar svarbesnę savo būties sritį – dvasingumą – kažkodėl paliekame atsitiktiniams pasidomėjimams.

Įsivaizduokime žmogų, kuris nori tapti geru chirurgu, bet nestoja į Medicinos fakultetą, o šį bei tą paskaitinėja internete, peiliu paknebinėja namo parsineštą vištą, youtube paklauso vieną kitą paskaitą apie mediciną… Ir visiems išdidžiai skelbiasi – einu chirurgo keliu! Jau 15 metų!

Dvasingumo srityje – ne kitaip. Jei norime, kad dvasinės sielos galios atsivertų visu savo pajėgumu, taip pat būtinas nuoseklumas, kantrybė ir pastangos. Dvasinę kelionę taip pat galime vadinti studijomis, mokymusi. Rimtesni keliautojai šį procesą dar vadina kopimu į kalną. Ir jei teko skaityti Thomo Mertono „Septynaukštį kalną“ ar šv. Kryžiaus Jono „Kopimą į Karmelio kalną“, ar Antonijaus Blumo „Dvasinę kelionę“, ar dar kitus rimtų dvasinių keliautojų patyrimus, – ten tikrai nerasite aprašytų technikų, kaip pasiekti nušvitimą per 10 dienų. Nerašo šie keliautojai ir apie ypatingas privalomas praktikas. Praktikos, ritualai, talismanai – tik įrankiai, kuriuos alpinistas susideda į kuprinę ir, jei prireikia, panaudoja.

Žinoma, niekas nedraudžia pradėti nuo praktinio domėjimosi, apdairiai neišsiduodant – nes ką kiti pagalvos – bet jei nenorime likti priešoperacinės dvasinės raidos stadijos (pagal Žaną Piaže, tai atitiktų 4–7 m. vaiko mąstymo gebėjimus) ir toliau mėgautis savo dvasinėmis klejonėmis, tenka ryžtis rimtai kelionei ir pirmiausia rasti savo paties atsakymus į šiuos keturis klausimus:

1. Ko aš noriu mokytis? Klausimas apie turinį.

2. Kam aš noriu mokytis? Klausimas apie tikslą.

3. Kaip aš noriu mokytis? Klausimas apie pasiryžimą tapti mokiniu.

4. Iš ko aš noriu mokytis? Klausimas apie Mokytoją.

Dabar apie kiekvieną iš šių klausimų išsamiau…

Klausimas apie turinį

Tarkime, žmogus suvokia, jog jam neužtenka to, kas pačiupinėjama penkiomis juslėmis ir kad gyvenime norėtųsi kažko daugiau, kažko dvasingesnio, „kažko sielai“… Tuomet ir kyla klausimas, ko konkrečiai norėti. Atrodytų, pasiūla begalinė. Gali rinktis, ar tau reikia teorijos, ar praktikos, ar eisi pas vietinį žiniuonį, ar pas atvežtinį.

Sakoma, kelių Dievo link daug, eik, kuriuo nori. Gali rinktis budizmą, krikščionybę, krišnaizmą, tantrizmą, dianetiką ir mažiau populiarius mokymus. Gali studijuoti Bibliją, Kabalą, Koraną, Vedas, Šviesos Mokytojų laiškus, Blavatskajos raštus ar Lazarevą.

Gali nieko nestudijuoti, o pasinerti į jogos praktiką. Gali tik kvėpuoti, gali tik tylėti. Gali siekti satvos, bet gali praktikuoti ir krikščionišką nuolankumą. Gali gerti šamanišką trauktinę ir palikęs kūną iškeliauti į dausas, o gali medituoti arkanus ir matyti savo praeitus gyvenimus. Gali ugdyti savo galias ar atvėrinėti trečiąją akį, arba gali stiprinti savo valią stovėdamas ant galvos.

Gali užsiimti spiritizmu, raminti protą ar medituoti į tuštumą, gali giedoti mantras bėgdamas miesto gatvėmis. Gali rengtis baltai, bet gali ir juodai. Gali mokytis astrologijos, auros korekcijos, užkalbėjimų arba būrimo iš kavos tirščių… Gali valgyti mėsą, o gali jos ir nevalgyti; gali laikytis šabo, bet gali ir pasninko.

Gali sėdėti vienuolyno celėje arba gali nuolat keliauti po ypatingas vietas. Žodžiu, peržvelgus visą pasiūlą, darosi kiek nejauku. Įvairovė kaip rimtame supermarkete: nuo filosofijos iki metodikos, kaip tą filosofiją vartoti ir dar kaip apsirengti vartojant.

 Yra žmonių, kuriems būti dvasingiems reiškia gebėti suvaldyti savo jausmus, tuomet užtenka vieno kito seminaro, kur galima pasimokyti streso valdymo technikų.

Kuriuo keliu sukti? Labiau patyrusieji pataria eiti tuo keliu, kuriuo jau yra ėjusiųjų, ir nors keli iš tų ėjusiųjų gali pasidalinti savo sėkmės istorijomis. Iš esmės viskas priklauso, kaip jūs suprantate dvasingumą. Jei realizuotas dvasingumas jums reiškia nušvitimą arba tapimą šventam, reikėtų ieškoti tų tradicijų ir tų kelių, kuriais ėjusieji nušvito ar/ir tapo šventi.

Jei dvasingumą suprantate kaip paranormalių galių išvystymą, rinkitės praktikas, pagal kurias praktikuojantieji išvysto savo ekstrasensorines galias. Jei dvasingumą suprantate kaip gebėjimą diskutuoti anapusinėmis temomis, tuomet pakaks ir literatūros studijų.

Yra žmonių, kuriems būti dvasingiems reiškia gebėti suvaldyti savo jausmus, tuomet užtenka vieno kito seminaro, kur galima pasimokyti streso valdymo technikų. Dar yra manančiųjų, kad būti dvasingam reiškia priklausyti kokiai nors dvasingumą propaguojančiai grupei, tuomet užtenka susirasti tokią grupę ir perimti jos išorinius atributus: lankytis susitikimuose, išmokti tos grupės vartojamą terminologiją, užsikabinti grupės nario skiriamąjį ženklą.

Todėl siekiantiesiems dvasingumo labai svarbu suvokti, kokį savo subjektyvų turinį jie suguldo į šį siekinį. Pagal turinį tuomet pasirenkamas ir kelias. Tik nuo dvasingumo sampratos priklausys, ar žmogus rinksis dvasinį turizmą ar piligrimystę, ar dvasinį patyrimą, ar tik emocinį sužadinimą.

Dykumo tėvas Evagrijus Pontietis, gyvenęs apie 345–399 m., mokė, kad didžiausia dvasinė mistika yra „ramybė, taikinga būsena ir neapsakomas džiaugsmas, giedra širdis ir įžvalgios akys“. Remiantis šia dvasingumo samprata, nedaug kas ir tiktų iš aukščiau pateikto pasiūlymų dvasiniams ieškotojams sąrašo… Iš to sąrašo galima atsirinkti kažką, kaip kelionei reikalingus daiktus, bet sukrauta kuprinė – tai dar ne kelionė.

Religinės filosofijos klasikas Siorenas Kierkegaardas (palyginti su Evagrijumi, visai šiuolaikinis mąstytojas) – išskyrė tris susivokimo šiame gyvenime pakopas:

1. Estetinis egzistavimas, arba amoralinė malonumų ieškojimo stadija, kai žmogus pasirenka vertindamas malonu/nemalonu. Šios stadijos dvasingumo ieškotojas tikrai nesirinks askezių ar savo nuodėmių analizės. Jis rinksis malonesnes praktikas: mėgausis gongų garsais, nueis pasitarti su astrologu, pasikabins prie durų varpelius, pasiklausys mantrų.

2. Etinis egzistavimas, arba moralinė stadija, kai pasirinkimai vertinami ne pagal malonu/nemalonu skalę, o pagal skalę gėris/blogis. Šios stadijos dvasingumo ieškotojai daug dėmesio skirs studijoms, kas yra teisinga ir kas neteisinga, jie rinksis griežtas praktikas, stengsis priklausyti teisingai mąstančiai bendruomenei ir griežtai laikysis joje priimtų ritualų. Taip pat jie bus įsitikinę, kad darantieji kitaip yra pasirinkę blogai.

3. Religinė stadija – tai gyvas santykis su Dievu. Skiriamoji šios pakopos kategorija – tikėjimas. Gyvenimas su Dievu arba gyvenimas be Dievo. Pagyvenus iki šios stadijos, jau būtų galima pradėti tikėtis rimtesnės dvasinės pažangos.

Klausimas apie tikslą

Tai klausimas – kam man reikia to dvasingumo? „Geriau jau nepradėk“, – sako patyrę mokytojai, nes dvasinis kelias nėra nei malonus, nei lengvas. Ir jeigu aiškiai nežinai, kam tau to reikia, geriau vėl grįžti prie pirmo klausimo arba tiesiog užsiimti kasdieniais žemiškais dalykais.

Pokalbio fragmentas

Kasdien skiriu valandą meditacijai. Kartais ir daugiau!

…?

Tai juk puikus būdas nuraminti protą!

O kam tau jį raminti?

Kad pasiekčiau sąmonės šviesą!

Ir kai pasieksi?..

Tada susiliesiu su Absoliutu!

Ir kas tada?..

Kaip tai kas tada?! Nieko tada… Viskas!

Lyg ir gražu norėti susilieti su Absoliutu arba turėti tikslą tapti šventam, bet kai tai tampa tikslu savaime, kyla daug klausimų. Pavyzdžiui, kad ir toks: „O ką tu veiksi, kai jau būsi nušvitęs?“ Įsivaizduokime Motiną Teresę, kuri sėdi savo celėje ir kasdien po valandą kratosi dinaminėje meditacijoje, skaito literatūrą, kaip pasiekti nušvitimą, dar išgeria specialaus gėrimo ir viskas tik tam, kad, kai jau taps šventa, galėtų eiti ir padėti Kalkutos varguoliams. Arba įsivaizduokime šventąją Faustiną, prieš rytinę maldą parūkančią specialaus stimuliatoriaus, kad Kristaus vaizdiniai ryškiau matytųsi…

Savo dvasingumu susirūpinę žmonės neretai iš tiesų net nežino, ką jie darys su tuo pasiektu dvasingumu, kad ir kaip jie jį įsivaizduoja. Dažniausias atsakymas būna toks: „Tada galėsiu padėti žmonėms.“ O tai kodėl dabar negali padėti? Kodėl reikia kažkokių mistinių spec. efektų, kad taptum paslaugus ir atjaučiantis?

Net jei žmogus siekia ir mažiau – tarkim, jam reikia tik vidinės ramybės – ir tai nėra tikslas savaime, nes vis tiek reikės atsakyti į tą patį klausimą: ką aš veiksiu su ta vidine ramybe? Tiesiog patogiau bus gyventi?

Krikščionišku požiūriu dvasingumas – tai uolus, nuoširdus Dievo valios vykdymas. Ir tai pagal krikščionybę yra dvasinės kelionės tikslas. Ne galių įgijimas ir ne nušvitimas, o tiesiog kasdienis ir kantrus Dievo valios vykdymas. Ir jei jau iškyla kokių kliūčių, tuomet praverčia ir praktikos: maldos, askezės, piligrimystės; taip pat gali tekti padirbėti su savo ydomis, nuraminti protą, išmokti nuolankumo ar kantrybės. Gal net ir teorijos studijų prireiks, kad būtų aišku, kokia ta Dievo valia.

Atrodytų, budistinis kelias tuo klausimu patrauklesnis – sieki sau sąmonės skaidrumo iki visiškos tuštumos ir išsilaisvini. Bet induistų mokytojas Ram Dass (Stanfordo universiteto psichologijos mokslų daktaras Ričardas Alpertas) perspėja naiviuosius, kad visas dvasinės kelionės maršrutas – tik su sugrįžimu!

„Mes turime integruoti savo dvasingumą į kasdienybę, suteikdami jai ramybės, džiaugsmo ir gerumo. Mes turime ugdytis gebėjimą žiūrėti į akis kančiai ir priimti ją į save, nenusukant žvilgsnio. Visas mano gyvenimas ir yra mano kelias – mokymasis meilės, džiaugsmo, buvimo, sąžiningumo, tiesos“, – dalinasi Ram Dass.

Kol visas atrastas dvasingumas nebus integruotas atgal į kasdienybę, tol dvasinė pažanga bus tik iliuzija. „Visas disciplinuotas gyvenimas niekur mūsų neatves, kol tai bus primestų sau taisyklių rinkinys, kuris kelia pasididžiavimą ir pasitikėjimą savimi“, – moko iškilus dvasios tėvas Antonijus Blumas, rusų Ortodoksų Bažnyčios metropolitas.

Kai dvasinio keliautojo tikslai susiaurėja iki priemonės ir tos priemonės taikymo rezultato, turime nebe kelionę, o klejones. Klejonės reiškiasi neįtikėtinais būdais. Pavyzdžiui, žmogus laiko save dvasingu, nes domisi Kamasutra ir praktikuoja ją su įvairiomis partnerėmis, kitas jaučiasi dvasingesnis už aplinkinius, nes jau trečią kartą perskaitė visą Šventąjį Raštą.

Tuo tarpu pagal krikščioniškas rekomendacijas dvasingumo keliui ir gašlumas, ir puikybė reiškia, kad eini visai ne į tą pusę. Tą patį rastumėte ir Vedose, ir islamo filosofų veikaluose, ir budizme. Visi didieji „Kelionių vadovai“ įtartinai vieningi…

Kartais sunku ir pačiam žmogui susigaudyti, kokių tikslų siekdamas jis užsiima viena ar kita praktika.

Su dar viena tikslo klausimo problema susiduria tie, kuriems dvasinės praktikos reikalingos pabėgti nuo realybės ir nuo savo gyvenimo. Jie neieško nušvitimo ir nesiekia paranormalių galių, šie žmonės tiesiog bijo pasaulio, bijo pasinerti į gyvenimą, bijo santykių su kitais, bijo darbo, bijo būti gyvi ir bėga nuo visų tų baimių į dvasinius patyrimus. Tokiems žmonėms labai patrauklūs atsiskyrimai, vienišo jogo kelias, meditacijos, – viskas, kas gali juos atriboti nuo nedraugiško išorinio pasaulio.

Turint tokių tikslų, bet kurią dvasinio kelio praktiką galima naudoti nebe kaip priemonę išsilaisvinti ir atverti širdį, o kaip ego gynybą. Kartais sunku ir pačiam žmogui susigaudyti, kokių tikslų siekdamas jis užsiima viena ar kita praktika. Jam gali atrodyti, kad trokšta atverti savo širdį, o iš tiesų jis sėdi valandų valandas sustingęs viena poza ir medituoja į šviesą tik dėl to, kad nereikėtų susitikti tamsiąja savo asmenybės puse. Paprastai antru atveju dvasingumo praktikuotojas pasižymi dideliu atkaklumu, niūria veido išraiška ir visomis išgalėmis kratosi bet kokio mokytojo.

Džekas Kornfildas (Jack Kornfield, g. 1945), budistų vienuolis, klinikinės psichologijos mokslų daktaras, perspėja: „Tobulėjant savo praktikoje, mes esame priversti iškelti ir įsisąmoninti visus savo bandymus bėgti ar slėptis nuo realybės, visas savo imitacijas, jei iš tiesų norime pasiekti visišką išsilaisvinimą.“

Tie, kurie to nepripažįsta, po kurio laiko gali užstrigti ir tapti „chroniškais medituotojais“, viduje jausdami prislėgtumą, nes jų dvasinis augimas sustojo. Nors jie ir toliau atkakliai seka visomis praktikos formomis bei idealais ir apsimeta, kad visiškai save realizuoja. Prisirišimas prie praktikų įkalina. Pastangos dėl rezultato – paralyžiuoja, o ne išlaisvina.

„Tikroji dvasinė praktika ir tikroji ramybė – tai ne nusišalinimas nuo gyvenimo, o pusiausvyra, kuri glaudžiai susijusi su pasauliu. Tai ne atstūmimas, o priėmimas viso patyrimo, kurį mums suteikia gyvenimas su išmintimi ir širdies gerumu, be jokio atskirtumo“ (Jackas Kornfieldas).

Tai tiek apie dvasinės kelionės turinį ir tikslus. Ir jei dar liko norinčiųjų realizuoti savo dvasingumą, kitose šios temos dalyse bus galima paieškoti atsakymų į dar du klausimus: apie dvasinius mokytojus ir kuo jie skiriasi nuo paprastų lektorių; ir apie mokinį bei kliūtis, pasitaikančias jo kelyje.