2017 05 20

Lina Vėželienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

11 min

Kad dvasinės kelionės netaptų dvasinėmis klejonėmis (II)

Nuotraukos autorius Andrius Ufartas/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Klausimas apie mokinį

Mintis pasidomėti kažkuo daugiau, nei penkiais pojūčiais suvokiama realybe niekada nekyla šiaip sau. Gal tik pačiam žmogui atrodo, kad kažkokia knyga jo rankose atsidūrė visai atsitiktinai ar į kažkokį keistą seminarą jis pakliuvo tik todėl, kad neturėjo ką veikti ir nutarė palaikyti draugui kompaniją. Iš tiesų tai yra dvasiniam pasauliui nebūdingi atsitiktinumai. Paprastai anapusinės temos į žmogaus gyvenimą ateina kaip tik tada, kai reikia. „Ei, žmogau, tu dar turi ir sielą!“ – dažniausiai tokius žadinančius kvietimus žmonės gauna krizinėse situacijose. Kartais tokie žadinimai siunčiami kaip paranormalūs ar mistiniai išgyvenimai, kuriais dalijasi, pavyzdžiui, išgyvenę klinikinę mirtį žmonės. Įvairiomis formomis gaunami kvietimai, tarsi krestelėjimai, pažadina snaudžiančias žmogaus sąmonės galias ir suteikia impulsą pirmiesiems ieškojimams.

Du dvasinės kelionės etapai

Pirmąjį etapą galima būtų pavadinti taip: „Aš noriu, kad man būtų geriau.“ Šiame etape dvasinėms praktikoms keliami gan pragmatiški tikslai: pagerinti gyvenimo kokybę, atpalaiduoti, prablaškyti, teikti malonumą. Šio etapo praktikos nuramina, sustiprina, suteikia vidinės harmonijos, didėja mėgavimasis gyvenimu. Žmonės užsiima savo „dvasiniais reikalais“ pagal poreikį ir norą, kai yra laiko ar kai pagauna įkvėpimas. „Labai skaudžiai išgyvenau skyrybas, jaučiausi visiškai sugniuždyta, bet pradėjau lankyti jogą, sutikau naujų žmonių, susidomėjau ajurveda. Atrodytų, kad gana greitai savaime dingo noras vakarais ašaroti apsikabinus butelį vyno – gyvenimas tarsi prašviesėjo“, – dalinasi Saulė.

Antrojo etapo pavadinimas galėtų būti toks: „aš noriu būti geresnis.“ Jo imasi tie, kuriems rūpi pats giliausias dvasinės kelionės tikslas. Šis etapas vadinamas mokinystės etapu. Ir tikslas tuomet yra kitoks, nebe profilaktinis, bet transformacinis. Dabar dvasinės praktikos ir studijos yra skirtos ne tik nusiraminti ir pasijusti geriau, bet tapti iš esmės kitokiam. Visai kitos kokybės asmenybe, šviesos ir meilės laidininku.

Antrasis etapas nieko bendra neturi su kasdieniškai suvokiamu malonumu ar komfortu. Pirmiausia dėl privalomo kasdienio darbo, antra – dėl paties mokymosi būdo. Dvasinių disciplinų studijose reikia visai kitokio mokymosi, nei esame įpratę. Čia informacijos arba visai nėra, arba ji mažai reikšminga. Čia yra žinios ir yra praktika. Todėl dvasiniuose moksluose mokytis turime ne įtempdami savo intelektines galias, o atverdami širdį. Ryžtingai ir atkakliai sugerdami gaunamas žinias taip giliai, kol jos tampa mus perkeičiančiu patyrimu. Įpratę paviršiumi slysti per informacijos srautus žmonės nuoširdžiai nusivilia, kai perskaito kokį dvasinę pažangą žadantį tekstą ir niekas nepasikeičia. „Neveikia! Visa tai nesąmonės“, – piktinasi šiek tiek pasidomėjusieji.

Metropolitas Antonijus Blumas taip rašė apie mokinystę: „Pirmiausia mokinio būsena reiškia nuoširdų troškimą mokytis, apsisprendimą mokytis bet kuria kaina. Mes nesimokome iš visos širdies, todėl taip dažnai nepasiekiame to, ką galime. Taip pat turime būti pasiruošę mokėti už mokslą. Šis visada kainuoja, nes nuo pradžios iki pabaigos, tai yra laipsniškas savęs nugalėjimas, idant susijungtume su didingesniu už save, kuris pagaliau pakeis, užkariaus mūsų „aš“ ir pripildys gyvenimą.“

Apsisprendimas vykdyti yra esminis dalykas dvasiniam augimui. Be apsisprendimo vykdyti, mes turime tik išrankųjį vartojimą to, kas malonu, ir kategorišką atmetimą to, kas nemalonu.

Pasak patyrusio Dvasios tėvo mokinystei reikalingi penki dalykai:

Apsisprendimas mokytis iš visos širdies

Apsisprendimas vykdyti nurodymus

Apsisprendimas nugalėti save

Didingesnio už save pripažinimas

Nusiteikimas užsimokėti už mokslą.

Nemažai?

Apsisprendimas vykdyti yra esminis dalykas dvasiniam augimui. Be apsisprendimo vykdyti, mes turime tik išrankųjį vartojimą to, kas malonu, ir kategorišką atmetimą to, kas nemalonu.

Pateiksiu pavyzdį: besidomintis tais dalykais pilietis naršydamas internete aptinka informacijos apie vaišnavus  ir nusprendžia, kad jam visai patiktų tapti vaišnavu, nes jis mėgsta diskutuoti apie Vedas. Pilietis nueina į paskaitą ir sužino, kad rimtam praktikuotojui dar priklausytų  kasdien kartoti mantras, tapti vegetaru, užsiimti tarnyste ir daryti dar daug visokių nesąmoningų dalykų, kurių jis net nesiruošia daryti… Šiuo atveju jam yra du keliai: likti savo malonumui besidominčiu arba apsispręsti vykdyti – tapti mokiniu.

Neretai apsisprendimas vykdyti, kitaip tariant, apsisprendimas pasitikėti ir paklusti taip ir lieka neįveikiamu slenksčiu į dvasinę mokinystę. Tarsi dvasiniai turistai žmonės tik vaikšto iš vienos bendruomenės į kitą, kokių nors knygelių, karoliukų nusiperka, bet taip ir neapsisprendžia vykdyti nieko iš to, ką išgirsta. Vienur gražiau gieda, kitur skaniau valgo. Vienur mokytojas pasirodo nevertas pasitikėjimo, kitur – mokymas. Neretai ir šiaip „visi ten keistuoliai susirinkę“ būna.

O juk be nusiteikimo mokinystei neišmokstama net ir akademinių dalykų. Įsivaizduokime situaciją: žmogus „netyčia“ pakliūna į vieną aukštosios matematikos paskaitą ir jam taip patinka, kad jis nusprendžia tapti matematiku. Netgi jau žino, kam jam to reikia. Atsivertęs vadovėlį atsirenka įdomesnes temas, griežtai atmeta tas, kurios jo nesudomino ir kategoriškai atsisako spręsti uždavinius, nes jam to nereikia. Atlikęs stebėjimus dar nusprendžia, kad jo mokytojas kvailys, kuris pats nieko neišmano ir kimba į darbą…

Pirmieji žingsniai

Aišku, galime rasti istorijų apie smūgines dvasines transformacijas, be jokių nusiteikimų ir pirmų žingsnių. Bet tai daugiau išimtys nei taisyklė. Nepaisant to, yra nemažai viltingai laukiančių, kol į juos trenks žaibas ar nukris plyta ant galvos ir sąmonė savaime nušvis. Nueisiu, galvoja, šį sekmadienį į Mišias ir nusileis Šventoji Dvasia į mano širdį… Optimizmas gerai, bet čia kaip tame anekdote apie diena iš dienos karštai besimeldžiantį žmogų: „Dieve, padaryk taip, kad laimėčiau loterijoje“. „Tu bent bilietą nusipirk!“ – netekęs kantrybės atsiliepia Viešpats.

Patarimų, kaip nusipirkti tą bilietą ir nuo ko pradėti dvasinę kelionę, galime rasti visuose didžiuosiuose „Kelionių vadovuose“, kuriuose sukaupta tūkstantmetė patirtis, daugybę kartų ne vieno keliautojo išbandyta praktiškai.

Budizmo keliu einantiems siūloma pradėti nuo besiblaškančio proto nuraminimo ir susitelkimo į dabarties momentą. Tam yra skiriamos meditacijos. Meditacijoms reikalinga disciplina, nes pradžioje net ir ramiai išsėdėti būna gana sudėtinga. Be to, kad nuobodu, dar kamuoja įvairūs kūno nepatogumai. Tai niežti, tai gelia, nutirpsta, tempia, suka, spaudžia, kamuoja čiaudulys, kosulys, žiovulys. Protas šiame etape dar vadinamas „laukine beždžione“ arba ant kranto išmesta žuvimi. Taip jis ir elgiasi: blaškosi, piktinasi, pakiša „loginių“ sprendimų, kodėl nereikėtų sėdėti ramiai, ar kodėl tas sėdėjimas tik laiko gaišimas, siūlo įvairiausių ne tokių nuobodžių užsiėmimų, apeliuoja į sąžinę – yra svarbesnių reikalų, kuriais dabar tuoj pat reikėtų užsiimti.

Nustumtas į stebėtojo poziciją protas karštligiškai kuria blaškančius vaizdinius: nuo malonių (gal prieš meditaciją reikėtų sočiai pavalgyti?) iki grėsmingų (ar tik neprives visos šitos nesąmonės prie išprotėjimo?). Iš tiesų vien tik desperatiškos proto veiklos stebėjimas pirmose meditacijose gali būti labai atraktyvus. Įsivaizduokite, kad nusprendėte išdresiruoti laukinį arklį. Sutelkti protą į dabartį ir neleisti jam klajoti nei po praeitį, nei po ateitį – užsiėmimas tikrai ne iš lengvųjų.

Nelabai kuo skiriasi pirmieji žingsniai ir krikščioniškame kelyje, kur viskas taip pat prasideda nuo tylos. Gal šioje tradicijoje mažiau išsamiai aprašytų praktikų, tačiau kasdienei maldai taip pat rekomenduojama kūno disciplina ir proto gebėjimas susitelkti į dabarties momentą. Evangelijos apmąstymui ar krikščioniškai kontempliacijai ypač reikalingas ramus bei skaidrus protas, kad galėtume „išsamiai suvokti viską, ką sakė Viešpats, o ne tai, ką mes norėjome, kad jis pasakytų“ (Antonijus Blumas).

Pagal gebėjimą paklusti galime spręsti apie savo pasiruošimą būti mokiniu, o pagal gebėjimą sutelkti ir grąžinti savo protą į dabarties momentą – apie savo pažangą.

Bet kuriai kasdienei dvasinei praktikai reikalinga kantrybė ir disciplina kaip tam tikras silpnos, tižios prigimties pergalėjimas, kai savo paties pastangų dėka žmogus perima gyvenimo vadžias į savo rankas ir nebesileidžia blaškomas aplinkybių. Tas nėra labai lengva. Gal todėl Vedos pataria pradėti tiesiog nuo dienos režimo. Pradžiai siūloma bent jau laiku keltis, laiku gultis, laiku valgyti, palaikyti savo kūno švarą, ir tik po to, kai jau tas bus įmanoma, keliauti prie sudėtingesnių dalykų. Atrodytų, tai tik dienos režimas, niekas dar neprašė praktikuoti tarnystės, o nusiteikimas vykdyti ima ir išgaruoja…

Pagal gebėjimą paklusti galime spręsti apie savo pasiruošimą būti mokiniu, o pagal gebėjimą sutelkti ir grąžinti savo protą į dabarties momentą – apie savo pažangą. Todėl tie, kurie yra giliai įsitikinę savo dvasiniu tobulumu, tačiau neįsivaizduoja kas yra disciplina ir/ar nevaldo, kad ir savo įniršio priepuolių, yra labiau klejonėje, nei kelionėje.

Trumpa citata iš ilgo ir graudaus monologo: ,,Aš tokia dvasinga moteris! Aš jau seniai domiuosi tais dalykais! Bet mano vyras!!! Ir kaip man su tuo mužiku gyventi?! Mane erzina, kaip jis valgo, kaip atrodo, nekenčiu jo nuolat tepaluotų rankų ir tos garažo smarvės. Nekenčiu jo kvailos pasaulėžiūros! Jam niekas nerūpi gyvenime, tik mašinos ir žvejyba… Turiu rėkti ant jo dėl visko! Kad batus į vietą pasidėtų, kad šunį išvestų, be rėkimo niekaip nesupranta…“

Šios moters problema priminė dar vieną klejones leidžiantis atpažinti būdą: jei po dvasinio atsivėrimo pastangų žmogus nesijaučia laimingesnis ir jei jo santykiai su artimaisiais vis blogėja, tuomet reikėtų dar kartą ir labai sąžiningai permąstyti visus čia keliamus klausimus, kad dvasinė kelionė nesibaigtų net neprasidėjusi.

Kliūtys, sunkumai, spąstai

Daugiausia sunkumų, kliūčių, spąstų, išbandymų kyla antrame etape, kai vietoje noro, kad man gyventi būtų geriau, atsiranda noras pačiam būti geresniam. Tuomet ir kyla tokios kliūtys, kad net rankos nusvyra ir atrodo, jog geriau buvo nepradėti. Štai kodėl be kantrybės ir disciplinos niekas nebesigauna!

Šv. Kryžiaus Jonas, Motina Teresė kalba apie sunkiai išgyvenamą tamsiąją sielos naktį, Evagrijus Pontietis rašo apie žmogų puolančius demonus: akedijos, puikybės, baimės, troškimo, vidudienio demoną. Šventoji Jėzaus Teresė Avilietė dalinasi apie tamsą ir nuodingus gyvius, puolančius pakeliui į vidinę pilį. Rytų tradicijose aprašomi įvairiausio pobūdžio spąstai: kelio pradžios, prisirišimų, iliuzinio nušvitimo, abejonių, apatijos, ekstazės.

Budistų vienuolis ir klinikinės psichologijos mokslų daktaras Džekas Kornfildas dalinasi savo ilgamete patirtimi ir perspėja apie sulig intensyvėjančia dvasine praktika ateinančius psichologinius sunkumus. Trumpai čia juos išvardinsiu:

Gali išryškėti negebėjimas priimti sprendimus, tam tikras laisvos valios paralyžius, susijęs su grėsme tapti valios invalidais – be charakterio, silpniems ir neryžtingiems. Už valingus kasdienius sprendimus paprastai yra atsakingas protas. Mažėjant nevaldomam proto aktyvumui, nebelieka ir spontaniškos problemų sprendimo funkcijos, už kurią protas buvo atsakingas. Žmogus tarsi pasineria į nuolatinių svarstymų, abejonių, nežinojimo būseną.

Gali atsirasti atminties sutrikimų.

Galimas mąstymo funkcijų sulėtėjimas. Gali tapti sunku aiškiai mąstyti ar aiškiai formuluoti savo mintis. Galima jausti tuščios galvos, sutrikimo būsenas.

Intensyvus sutelktumas ne į išorinį pasaulį gali sukelti dezorientaciją materialioje realybėje.

Nuramintas ir subalansuotas protas gali tarsi pakibti, nes jis nebesiveržia malonumų link ir nebebėga nuo nemalonumų. Protas išmoksta būti sutelktas į vidinių ir išorinių procesų dėmesingą stebėjimą, leidimą jiems vykti. Todėl tokie elementarūs gyvenimiški sprendimai, kaip darbo keitimas, skyrybos, santuoka, karjera, gyvenamosios vietos keitimas, automobilio pirkimas, net ir namų tvarkymas komplikuojasi. Jaučiama didelė pagunda tiesiog leisti viskam vykti: darbui pačiam dirbtis, kilimui pačiam išsivalyti…

Gali išsivystyti neįgalumas aktyviai veikti profesinėje srityje. Nes dvasinė praktika perkeičia vertybes, o su jais ir vidinius motyvus veikti, ir jie nebesiejami su veiklomis išorėje.

Intensyvus sutelktumas ne į išorinį pasaulį gali sukelti dezorientaciją materialioje realybėje. Gali tapti sunku net ir nusipirkti maisto, apmokėti mokesčius, nes materialus pasaulis tampa labai sunkiai suvokiamas, stebinantis savo keistumu.

Gali kilti santykių su žmonėmis problemų. Dėmesiui nukrypus į save, didėja poreikis izoliuotis, nusišalinti nuo bendravimo su žmonėmis. Šeima pasislenka į antrą planą.

Grįžimas į fizinę realybę gali būti skausmingas ir psichologine, ir fizine prasme. „Jei iš tiesų neketinate tapti vienuoliu atsiskyrėliu, jei turite šeimą ir pareigų sociume, privalote racionaliai laviruoti tarp vidinio ir išorinio pasaulio veiklų. Turite išspręsti nelengvą užduotį, kaip dvasingai gyventi materialiame pasaulyje“, – pataria Džekas Kornfildas.

Tokių pačių psichologinių sunkumų gali turėti ir žmonės, neturintys nieko bendra su dvasiniais ieškojimais. Jie gali kilti ir dėl klinikinių priežasčių. Todėl labai svarbu skirti vieną psichologinių problemų kilmę nuo kitos.

Einant dar toliau, dvasinę kelionę apsunkina vis platesnis vidinio pasaulio atvėrimas, vis gilesnis savęs pažinimas. Bekopdami į Dvasios kalną, esame priversti atverti savo nuosavą „Pandoros skrynią“ ir atsikratyti visu ten sukauptu turtu: baimėmis, ydomis, nuoskaudomis. Ypač „smagu“ susipažinti su savo ydomis, kurios bekeliaujant kartais taip sustiprėja, kad tampa neperžengiamais kalnais.

Pagrindines išvardinsiu. Godumas dvasinei praktikai. Tai tam tikra dvasinė bulimija, kuri atrodo maždaug taip: jei jau meldžiuosi, tai visą dieną, jei jau atgailauju, tai iki kraujo keliais suku ratus apie bažnyčią, plakuosi rimbu ir kaluosi prie kryžiaus, jei jau medituoju, tai iki sąmonės netekimo. Dar galima būti godžiam mokytojo dėmesiui, dvasingiems draugams, žinioms, ritualams.

Neapykanta kitoms tradicijoms, kitaip praktikuojantiems, ne tokiems dvasingiems, panieka viskam, kas materialu.

Augantis pranašumo jausmas, o su juo ir puikybė, kuriai būdingos klejonės skamba maždaug taip: „Aš toks dvasingas, beveik jau nušvitęs, mano misija – pakeisti pasaulį, padėti žmonėms… Jau nebėra manęs verto mokytojo, todėl aš pats sau Mokytojas! Aš su Dievu galiu bendrauti ir be tarpininkų! Mano galios supurtys pasaulį!“

Fanatizmas, kuris reiškiasi kaip aistringas įsitraukimas, prarandant kritiškumą. Fanatizmo ištikti mokiniai pradeda terorizuoti artimuosius, reikalauja, kad jie keistų savo įpročius, kartu melstųsi ar medituotų. Piktinasi, jei šeimos nariai nestovi ant galvos ar netampa vegetarais. Kelia audrų, jei pastebi, kad kas nors elgiasi ne pagal nustatytą regulą. Tampa labiau susidomėję kitų klaidomis ir trūkumais nei savo.

Tingėjimas ir jo inspiruotos abejonės dėl kasdienių pastangų būtinybės. „Žinau, kad reikia, bet užsiimsiu tuo kitą kartą, rytoj, po to, kai pavalgysiu.“

Deklaratyvios dorybės, kurios pateikiamos kaip mylintis gerumas, atjauta ar vidinė ramybė, o iš tiesų maskuoja norą kontroliuoti, aukštesniojo maloningai ištiestą pagalbos ranką žemiau stovinčiam, abejingumą bei nusišalinimą.

Visos šios kliūtys, visi šie dvasinės kelionės priešai niekur nedingsta, kad ir kiek būtume nukeliavę. Net ir didelę patirtį turintys keliautojai diena iš dienos vis grįžta prie darbo su savo tingėjimu, baimėmis, pavydu, puikybe, godumu, pykčiu, sumaištimi, saviplaka. Skirtumas tik tas, kad didėjant dvasinei brandai šie priešai vis lengviau atpažįstami ir vis išmintingiau į juos reaguojama.

Pasitaiko, kad intensyvi praktika išlaisvina seniai užgniaužtas neigiamas emocijas, visu smarkumu gali grįžti skaudžios asmeninės patirtys.

Be vidinių priešų, dvasinėje kelionėje dar yra ir spąstai. Visai kaip strateginiuose kompiuteriniuose žaidimuose! Dažniausiai pasitaikantys spąstai, o su jais ir didžiausia klejonių rizika – mistiniai išgyvenimai. Vis labiau pasineriant į anapusybę, atsiveria didelė įvairovė paranormalių patyrimų, kartais lydimų stiprių jausmų ar net ekstazės. Galimos ir įvairiausios kūno reakcijos: nuo drebulio, ašarų iki pykinimo, nevalingų judesių. Gali prasidėti regėjimai, girdėjimai, kūno deformacijos pojūčiai. Psichiatrijoje tai priskiriama kliedesiams, o dvasinio virsmo procese tai tiesiog galimas šalutinis praktikų poveikis. Čia taip pat svarbu skirti simptomų kilmę.

Pasitaiko, kad intensyvi praktika išlaisvina seniai užgniaužtas neigiamas emocijas, visu smarkumu gali grįžti skaudžios asmeninės patirtys. Tuomet žmogui tenka išgyventi tai, kas buvo nuslopinta ir giliai paslėpta pasąmonėje: intensyvų emocinį skausmą, įniršį, kaltę, gėdą, liūdesį, nusivylimą. Įprastus pojūčių slenksčius gali peržengti ir jutimų organai: sustiprėja uoslė arba klausa. Gali būti užuodžiami kvapai, kurių įprastos būsenos žmogus neužuostų.

Visa tai tampa spąstais dėl dviejų priežasčių: žmogus išsigąsta ir nutraukia savo kelionę, bijodamas išprotėti. Kas kai kuriais atvejais tikrai realu, nes itin stiprūs pakitusios sąmonės būsenos išgyvenimai gali sukelti psichozę, kai suvaldyti reikalinga medikamentinė psichiatrų pagalba.

Ypač tas aktualu žmonėms, kurie jau iki dvasinių praktikų turėjo klinikinio gydymo patirtį. Meditacijos ir sutelktumas į save neišvengiamai iškelia kuo įvairiausią pasąmonės turinį, dar ir atveria kitų realybės dimensijų. Psichiškai silpnesniam žmogui visa tai pernelyg sudėtinga, todėl jis nuklysta į psichozę. Psichozės apimtas žmogus nebesiorientuoja realybėje, yra apimtas haliucinacijų. Gali pasireikšti persekiojimo manija, paranoja. „Apsvaigę savo paties dieviškumu“ išeina ir nebesugeba sugrįžti. Todėl ir siūloma pirmiau sustiprėti, apsitvarkyti vidinius konfliktus, išsiugdyti bent jau elementarią kūno ir proto discipliną ir tik tuomet eiti tolyn.

Antra priežastis: žmogus ima mėgaujantis mistiniais patyrimais bei naujais pojūčiais ir prisirišęs prie jų sustoja. Šviesa, ekstazė, regėjimai, anapusiniai kalbinimai – visos šios būsenos, jei jos skatina ir Mano, vadinamos „nušvitimo išsigimimu“. Patyrę mokytojai perspėja, kad pakitusios jutiminės ar emocinės būsenos yra tik tarpinė stotelė – galima, bet nebūtina dvasinėje kelionėje. Žmonės, kolekcionuojantys mistinius patyrimus, nebeauga (todėl tai ir vadinama dvasinio kelio spąstais), jie staiga pasijunta jau išsipildžiusiais mesijais, išrinktaisiais, šviesos mokytojais, nes pakitusios sąmonės būsenos atneša neišmatuojamos savo galios pajautimą, visažinystės įsivaizdavimą, savo dieviškumo suvokimą.

Šv. Kryžiaus Jonas šiuos spąstus vadina „dvasiniu skonėjimusi“ ir taip pat siūlo tuo nesižavėti: „Norėdama pasiekti esminę Dievo meilės vienybę, siela turi pasistengti nesiremti vaizduotės regėjimais, formomis, vaizdiniais ar atskiromis sampratomis, nes tai gali ne padėti kaip atitinkama ir tiesioginė priemonė šiam tikslui pasiekti, bet veikiau sutrukdyti.“

Dabar jau galiu cituoti šiuos šv. Kryžiaus Jono žodžius tvirtai tikėdama jų teisingumu. Savo kelionės pradžioje pati buvau stipriai apžavėta mistiniais kalbinimais, prisirašydavau jų ištisus sąsiuvinius. Anuomet jokiu būdu nebūčiau sutikusi, kad tai niekų niekai. Niekų niekai ne todėl, kad jų kilmė klinikinė, o todėl, kad, palyginti su vienui vienu meilės veiksmu – visi tie girdėjimai, kalbinimai, diktavimai yra tik niekų niekai.

Iliustracijai papasakosiu istoriją iš savo patirties. Tai nutiko tuomet, kai dar labai didžiavausi savo „dvasiniais pasiekimais“. Eilinį kartą dalyvavau eiliniuose mokymuose psichologams. Po paskaitos būriavomės fojė, buvome kupini Pagalbą Žmogui Teikiančiųjų galios, giliamintiškai postringavome apie egzistencinius būties klausimus, kai netikėtai laiptais nusirideno viešbučio ūkvedys. Senyvo amžiaus žmogus dribtelėjo tiesiai mums po kojomis. Ir kas vyksta toliau? Nustėrę mes žvelgiame į nejudantį, bet garsiai rėkiantį žmogų, dairomės vienas į kitą. Mirtina tyla ir pagalbos klykiantis žmogus…

Iš visos mūsų garbingos kompanijos prie jo pripuolė tik vienintelė moteris! Ji liepė kviesti greitąją, o pati ėmė raminti senuką, tyliai kalbinti, prašė pakentėti, išbuvo prie jo visą laiką, kol atvažiavo greitoji. O ką mes? Ką veikėme visi kiti? Kas rūpestingus veidus nutaisę stebėjo, kas tyliai pasišalino, kažkas iškvietė greitąją. Aš pati likau prie tų stebinčiųjų ir intensyviai dūmojančių, kuo čia galėčiau padėti. Bet taip nieko ir nesudūmojau… Tik stypsojau kaip druskos stulpas, pamažu besiplečiant suvokimui, kad ta moteris savo vienu vieninteliu meilės veiksmu, kaip nieko nevertas šiukšles nušlavė visus mano įsivaizduotus dvasinius ir profesinius „pasiekimus“…

Apie sielos naktį

Tęskime pažintį su dvasinės kelionės spąstais. Nes toliau jie tampa dar sudėtingesni. Toliau keliautojai gali susitikti su sielos naktimi. Tai šiek tiek panašu į tuos psichologinius sunkumus, apie kuriuos jau rašiau. Skirtumas tik tas, kad psichologinius sunkumus sukuria permainų išsigandęs protas, o sielos naktį užtraukia Ego mirtis, besiveriant vidinei šviesai ir išminčiai. Ne itin gili sielos naktis pradžioje reiškiasi kaip bodėjimasis materialiais malonumais. Tarsi viskas, kas anksčiau džiugino per kūno pojūčius, būtų praradę savo vertę. Nebedžiugina savo paties laimėjimai, nebedaro įspūdžio jokie pasiekimai sociume. Tai merdėjančio Ego požymiai, kartais klaidingai diagnozuojami kaip depresija. Gyvenimo malonumai dingsta, buvę draugai atsitraukia, ferariai parduodami, prasmės kažko siekti pasaulyje nebelieka… Tas, kuriuo save laikėte, ima nykti.

Apėmus sielos nakčiai, taip pat yra daug pagundų sustoti, nes sunku tikėtis tokio „pasiekimo“ iš savo dvasinės praktikos. Ir jei dar kas nors, „kompetentingas ir paslaugus“, įrodo, kad tai tikrų tikriausia psichikos liga – grėsmė viską mesti tik dar labiau išauga. Net ir Motinai Teresei, pasidalinusiai apie savo išgyvenamą sielos naktį, gudragalviai žinovai sugebėjo diagnozuoti depresiją!

Beje, kaip ir viskas žmogaus gyvenime, sielos naktis taip pat daugiasluoksnė. Ji gali apimti tik materialią dimensiją, kai žmogui aptemsta tik jusliniai malonumai, jis nebegali patirti nei džiaugsmo, nei malonumo iš to, kas jį anksčiau džiugindavo. Pavyzdžiui, jo nebedžiugina gulėjimas prie jūros, gurmaniški pietūs ar pasilinksminimai su bičiuliais, jis nebesupranta, kaip jam anksčiau galėjo patikti siaubo filmai, roko koncertai, alaus skardinių kolekcionavimas, vienkartiniai meilės nuotykiai ar naktiniai plepalai apie nieką prie žvakės ir vyno taurės. Sielos naktis taip pat gali užtemdyti ir psichologinę žmogaus gyvenimo sritį, ir dvasinę. Apie pastarąją savo laiškuose rašė Motina Teresė.

Pagalba

Pirmoji ir geriausia pagalba – prevencija! Niekur toli nekeliauti, kol nesi pasiruošęs. Prisimenate pirmąjį dvasinių ieškojimų etapą? Tik malonumo ir komforto ribose! Antra prevencinė rekomendacija – norintiems keliauti kiek toliau: nepasikliauti vien tik savo išmanumu, geriau turėti patyrusį vedlį (apie vedlius, mokytojus ir Mokytojus rašysiu kitoje dalyje). Visgi, jei avantiūrizmas liejasi per kraštus ir žmogus iškeliauja vienas, yra dar rekomendacijos ir savipagalbai. Trumpai apie jas.

Darbui su psichologiniais trukdymais siūlomas dėmesingas jų tyrinėjimas, stebėjimas ir leidimas jiems būti. Mes nesmerkiame, o atkreipiame dėmesį, siekdami pažinti. Stebime proto sukeltas kūno reakcijas, savo baimę, pyktį, kylančius troškimus. Stebimi jie transformuojasi, pasikeičia, atverdami mums platesnes savęs pažinimo galimybes. Čia visai efektyviai gali pagelbėti ir labiau patyręs psichologas.

Darbui su mistiniais patyrimais rekomenduojamas ramus, kritiškas vertimas ir neprisirišimas. Beje, jei žmogus jaučia, kad tai, kas su juo vyksta savarankiškos praktikos metu, jau tampa nebevaldoma ar pernelyg intensyvu, reikėtų „įsižeminti“: galima pastovėti po dušu, pabėgioti, padirbėti sode, pajudėti, pašokti. Kuriam laikui nutraukti praktikas, grįžti prie sunkesnio maisto. Pasidaryti masažą. Ir skubiai ieškoti patyrusio vedlio.

Neįkliūti į spąstus padeda pastangos ugdytis moralines dorybes – pastangos mažinti sielos taršą. Budistinėje filosofijoje jos yra penkios: nežudyti, nevogti, nemeluoti, neskleisti apkalbų, vengti negatyvios informacijos ir provokacijų.

Sielos švarai palaikyti krikščionys turi dešimt Dievo įstatymų. Žydai nurodymų turi bent kelis šimtus. Tačiau bet kurioje religijoje visų tokių nurodymų tikslas – žmogaus dvasinei kelionei suteikti saugumo.

Kitoje dalyje skaitykite apie tuos, kuriais sekame. Apie mokytojus ir Mokytojus.