Kad dvasinės kelionės netaptų dvasinėmis klejonėmis (III)

Nuotraukos autorius Ričardas Grigas/BFL © Baltijos fotografijos linija

Pradėdama Mokytojo klausimą dar kartą išvardinsiu pirmuosius dvasinės kelionės etapus. Pirmasis etapas: startiniu dvasinės kelionės tašku gali tapti sąmoningas žmogaus apsisprendimas, Tai nereiškia, kad iki to laiko jokie dvasinio augimo procesai nevyko. Antrasis etapas pasižymi paieškų gausa ir mažu kritiškumu. Žmogus lyg sausa kempinė sugeria į save viską, kas pasitaiko: literatūrą, paskaitas, seminarus, įvairias praktikas. Šį etapą paprastai lydi didelis smalsumas ir dar didesnis blaškymasis.

Trečiasis etapas prasideda, kai iš tos sugertos gausos pabandoma ką nors integruoti į savo gyvenimą. Tarkim, žmogus vakare sukalba kokią maldą arba nusprendžia laikytis dienos režimo, pradeda medituoti, bando atsisakyti sąmonę žalojančių įpročių. Tai mėgėjiško darbo ir savipagalbos etapas, kuris dar gali būti vadinamas, „kad man būtų geriau“. Ketvirtajame etape keičiasi požiūris į dvasinę filosofiją (religiją). Tai jau nebe patrauklus aksesuaras ar „pasidaryk pats“ idėjų rinkinys, o patikimas kelionės žemėlapis. Šiame etape apsistojama ties konkrečia dvasine teorija. Tai – profesionalo etapas. Šis etapas jau turi ir kitą motyvą – „kad aš būčiau geresnis“. Žmogus pamažu tampa mokiniu.

Ir tik penktajame etape pasirodo mokytojas. Arba Mokytojas.

Mokytojai

Reikėtų žinoti, kad kuo geriau yra pasiruošęs mokinys, tuo geresnis Mokytojas jam atitenka. Vaišnavai pasakoja gražią istoriją apie savo tradicijos šventąjį, kuris turėjo 25 mokytojus. Jo mokytojais buvo vanduo, miško paukštis, medis, saulė. Tobulam mokiniui bet kas gali tapti mokytoju. Prastesniam mokiniui sunkiau rasti, iš ko mokytis. O mokinystei nenusiteikęs net ir būdamas šalia didžio Mokytojo jo neatpažins. Apie tai rašo Omraamas Mikhaelis Aivenhovas: „Jei sakote: „Norėčiau sutikti didžiausią Mokytoją, kad jis mane pamokytų“, atsakysiu, kad blogai suformulavote norą, nes galite jį sutikti, bet jei būsite nesimokę, kaip dera suprasti Mokytoją, kaip jį mylėti, kaip vertinti jo mokymą – tai net sutikę didžiausią žemės Mokytoją ginčysitės su juo ir liksite tokie pat nemokšos, kokie buvote.“

Todėl ieškantiems Mokytojo visas pastangas ir dėmesį vertėtų sutelkti į tai, kaip tapti paklusniam, nuolankiam, pagarbiam, sąžiningam, paprastam. Tai lyg tuščio indo būsena, be kurios neįmanomas dvasinis augimas. Vedų psichologijoje tokia būsena apibendrintai vadinama mokinio pozicija, ir ji priešpriešinama vyraujančiai vartotojo pozicijai, kai Mokytojas reikalingas tik kaip paslaugų teikėjas. Tarsi mokytojas būtų paslaugų teikėjas, kuris suras geresnį darbą, išgydys ligas, perdarys artimuosius, apvesdins, į vaikus įkūnys angelus…

Kol nėra rimto įdirbio, mokymąsi iš visų ir visko geriau palikti šventiesiems ir grįžti prie suaugusiam keliautojui reikalingo vedlio

Vartotojas taip pat mėgsta sakyti, kad gali mokytis iš bet ko, kad visi jam yra mokytojai. Bet tai tik puikybės deklaracijos, nes šiuose paskelbimuose nėra nei nuolankumo, nei apsisprendimo vykdyti. Kartais žmonės savo vaikus linkę vadinti mokytojais. Tokie pareiškimai taip pat prasilenkia su tiesa, nes jie kyla iš noro pasipuikuoti arba savo protingais vaikais, arba savo tariama dvasine branda, kuri vargu ar siekia tiek, kad žmogus išdrįstų susitikti su tikru Mokytoju. Garsiai skelbdami, kad „vaikai yra mūsų didžiausi mokytojai“, žmonės užkaria neadekvačią atsakomybę savo vaikams, kartu nusimesdami pareigą būti jiems pavyzdžiu ir mokytojais.

Taip jie iškreipia santykius su vaikais ir sustabdo savo dvasinę pažangą. Stebėdami savo vaikus, mes galime mokytis iš jų nuoširdumo ir paprastumo, bet reikia Mokytojo, norint išvengti dar vienos saviapgaulės ar kaukės. Beje, jei jau kyla noras ieškoti mokytojų savo artimoje aplinkoje, rinkitės savo tėvus. Rimtesnėse tradicijose net į kalbas nesileidžiama su tokiu mokiniu, kuris negerbia savo tėvų. Krikščionybėje vienas iš dešimties Dievo įsakymų taip ir skelbia: „Gerbk savo tėvą ir motiną.“ Manote, šiaip sau jis ten įrašytas? Iš mandagumo?

Kol nėra rimto įdirbio, mokymąsi iš visų ir visko geriau palikti šventiesiems ir grįžti prie suaugusiam keliautojui reikalingo vedlio, dvasinio Mokytojo ar dvasios tėvo. Skirtingose tradicijose toks žmogus vadinamas skirtingai, nors prasmė lieka ta pati.

Kai kuriose mokyklose išskiriamos dvasinio mokytojo ir guru prasmės. „Mokytojas – tas kuris rodo kelią, o guru – pats yra kelias“ (Ram Dass). Guru, matyt, reikėtų prilyginti šventojo sąvokai, o juos sutikti ne visiems pasiseka. Net jei pasiseka, santykis su jais būna kiek kitoks nei su mokytoju. Pasakoja vienas rabinas: „Aš vaikščiojau į gretimą kaimą, kad pamatyčiau rabi mistiką. Vaikščiojau ne tam, kad studijuočiau su juo Torą, bet kad pamatyčiau, kaip jis varstosi savo batus.“

Piligrimai iki šiol vaikšto Santjago de Kompostelos keliu, kad galėtų pabūti tose pačiose vietose, kuriose prieš 2000 metų lankėsi šv. Jokūbas. Bet prisiliesti prie šventumo yra ne tas pat, kas turėti dvasinį mokytoją. Šventasis – gyvas jis ar miręs – nelydės jūsų kasdieniuose ieškojimuose ir nepasakys, kad esi pasipūtęs kvailys. Tam reikalingas Mokytojas.

Induizme taip pat yra du terminai dvasiniam mokytojui įvardinti: „hiksha“ – tas, kuris duoda nurodymus ir  „diksha“ – tas, kuris įšventina. Krikščionybėje taip pat yra šventieji ir yra dvasiniai tėvai, praktiškai besidarbuojantys sielos augimo labui. Šv. Faustina su begaliniu nuolankumu dalinosi savo patirtimi, sakydama, kaip pasisekė tam, kas turi gerą dvasios tėvą ir kaip sunku tam, kuris tokio nesutinka.

Tikras mokinys suvokia Mokytojo paskirtį ir reikalingumą. Jam neužtenka prie lovos pasidėti šv. Pranciškaus paveikslėlį ar Budos statulėlę, jam reikia dar ir gyvo santykio su gyvu Mokytoju, kuris jam ne tik šypsosis ir laimins iš nuotraukos, bet ir nukreips, auklės, padės įveikti sunkumus.

Šv. Kryžiaus Jonas išskiria tris priežastis, dėl kurių žmogui yra reikalingas Mokytojas:

Daug dalykų, kuriuos praneša Dievas, nėra sutvirtinti sieloje, kol jų nepatvirtina kitas žmogus. Nuolankios sielos, kurioms nutinka tokie dalykai, vėliau juos aptarusios su kuo pridera įgauna naujo pasitenkinimo, jėgos, šviesos ir tikrumo.

Sielai reikalingas mokytojas, galintis nukreipti ją į dvasinį nuogumą ir neturtą, t.y. į tamsiąją naktį. Be jo siela palinktų į pojūčių kelią.

Sielos nuolankumui, paklusnumui ir apmarinimui naudinga už viską atsiskaityti, net jei ji į tai nekreipia dėmesio ir visa tai laiko niekais.

Mokytojas dvasingumo siekiančiam žmogui reikalingas ir kaip nepriekaištingai atspindintis veidrodis, kad žmogus galėtų save pažinti. Reikalingas švarus ir skaidrus veidrodis: „Tai yra didžio pasiaukojimo, didžio nesavanaudiškumo būtybė, kuri niekaip nesuinteresuota jūsų apgauti, kad turėtų iš jūsų naudos.“ (O. M. Aivenhov).

Kuo tikras dvasinis Mokytojas skiriasi nuo paprasto mokytojo ar tiesiog lektoriaus

Apsižvalgę savo aplinkoje, rasite nemažai paslaugių pagalbininkų, manančių, kad gali pabūti jums tokiu veidrodžiu – pasakyti „visą tiesą“ apie jus. Gal ir gali. Tam tikra prasme net ir psichoanalitikai teikia tokias paslaugas, kaip balta lenta atspindėdami jūsų pasąmoningus konfliktus. Bet, pirma, jie nėra dvasiniai mokytojai, o antra, ar ta lenta tokia jau balta?

Dažnai atspindėjimo paslaugų teikėjai, besidedą dvasiniais mokytojais, tiesiog mėgaujasi savo pranašumu ir galia prieš jus, todėl nevertėtų net pradėti klausytis, jei nejaučiate jų visiško nesusidomėjimo. Galite sutikti netgi norinčiųjų jus išgydyti tokiu būdu – šiurkščiai, žeminančiai drebiama „tiesa“ apie jūsų ydas. Ir tai daro įspūdį! Susirenka minios žiūrovų, „dvasinio gydymo“ mizanscenos sukrečia, pravirkdo, bet, deja, negydo. Nes tokiame gydyme arba tokiame mokyme nė su žiburiu nerasite „mokytojo“ meilės, nuolankumo ir pasiaukojimo dėl jūsų.

Tokie „mokytojai“ dar ir kaip suinteresuoti pademonstruoti savo galią ir savo gebėjimą sutriuškinti kitą žmogų. Net ir sakydami, kad „aš tik griaunu tavo ego“ arba kad „viskas tavo labui“, jie tikrai negalvoja apie „tavo labą“, nes yra labai užimti svarstymais, kaip neprarasti savo „didžio mokytojo“ įvaizdžio, kaip padaryti įspūdį žiūrovams ir kaip išsaugoti savo aukščiau esančiojo poziciją.

„Jeigu aklas aklą veda, abu į duobę įkrenta“, – sakoma Evangelijoje pagal Matą (Mt 15, 14).

Yra dar ir kita netikusių mokytojų rūšis. Šie lygiai taip pat suinteresuoti, bet savo suinteresuotumą realizuoja per pataikavimą mokiniams. Atrodytų, jie nuolat kupini besąlygiškos meilės ir švelnumo, jie niekada jūsų neįskaudins, bet niekada nepasakys ir tiesos apie jus pačius, neužsimins apie jūsų trūkumus, silpnybes, nes bijos prarasti jūsų palankumą. Šalia tokio „mokytojo“ mokinys ir toliau sėkmingai daro klaidas, netobulėja ir neauga.

Mokytojo suinteresuotumas – tai purvo dėmės ant to veidrodžio, iš kurio jūs galėtumėte tikėtis objektyvaus ir aiškaus atspindžio. „Jeigu aklas aklą veda, abu į duobę įkrenta“, – sakoma Evangelijoje pagal Matą (Mt 15, 14). Todėl labai svarbu pasitikrinti, ar jus vedantis nėra ir pats aklas.

Pasakoja mokymus įmonėms vedanti Gabrielė: „Kartkartėmis tenka susidurti su kolegomis iš mokymų pasaulio – konferencijose, seminaruose. Kartais žavu, kartais baugu, kaip drąsiai kolegos narsto temas, su kuriomis patys prasilenkia. Štai matau, kad į seminarą apie tai, kaip atpažinti melą, kviečia NLP trenerė, jau metus besislapstanti nuo mano bičiulės ir vis randanti priežasčių neatsiskaityti už jai suteiktas paslaugas. Jaunutis „verslininku“ prisistatantis koučingo kursus baigęs vaikinas pats iš savęs ima interviu ir prieš kompiuterio kamerą ragina ateiti pas jį pasikonsultuoti, kaip pradėti ir vystyti verslą, nors iš pažiūros pats dar gyvena pas mamą.“ Ir taip toliau, ir panašiai…

Ieškantiems dvasinio Mokytojo būtų gerai nepamiršti, kad eilinis savo klausimus „kitų mokymo“ būdu sprendžiantis lektorius dar nėra dvasinis Mokytojas, net jei tokiu ir skelbiasi. Paprastas, kažkokius mokymus vedantis žmogus galbūt ir gali atsakyti jums į kelis klausimus, jei turi asmeninės patirties, bet sukrauti savo dvasinės transformacijos lūkesčius ant tokio paties ieškotojo pečių, būtų labai neatsakinga ir, švelniai tariant, naivu. Tai tas pat, kas tikėtis patarimų, kaip užlipti į 5 km kalną iš žmogaus, nestovėjusio net kalno papėdėje.

Sakoma, jei nori tapti Nobelio premijos laureatu – mokykis iš Nobelio premijos laureato.

Šioje problemoje atsakomybė lygiomis dalimis tenka ne tik mokytojams, bet ir mokiniams. Mokytojai atsakingi už realių savo kompetencijų suvokimą ir paviešinimą, o mokiniai atsakingi už savo gebėjimą skirti lektorius nuo mokytojų ir nuo Mokytojų. Ir dar mokinys pats atsakingas už savo susikurtus nerealius lūkesčius ir namie paliktą sveiką nuovoką. Jei patekote į paskaitą apie sveiką mitybą, nereikėtų prašyti patarimų apie vaikų auklėjimą ar savo dvasinį augimą.

Kaip atpažinti, kas yra kas? Visose žmonių veiklos srityse yra meistrų, yra amatininkų ir yra imituotojų, vadinamųjų šarlatanų. O gal prieš auditoriją stovintis ir apie sveiką mitybą pasakojantis žmogus iš tiesų gali tapti ir jūsų dvasiniu Mokytoju, nes jis yra įveikęs ne vieną dvasios kalno viršūnę, bet apie tai nesiskelbdamas tiesiog moko teisingai susikrauti kuprinę? O kaip žinoti, ar vietinės parapijos kunigas, kuris taip įtaigiai per pamokslą pasakoja apie artimo meilę, gali būti jūsų dvasios tėvu? Atskirti nėra taip sunku, kaip atrodo.

Sakoma, jei nori tapti Nobelio premijos laureatu – mokykis iš Nobelio premijos laureato. Nori tapti tris kartus išsiskyrusiu, niūriu, pasipūtusiu pamokslininku – mokykis iš tokio. Nori tapti nelaimingas, mokykis iš paties nelaimingiausio… Todėl, prieš pasirenkant, iš ko mokytis dvasiniame kelyje, vertėtų šiek tiek pasidomėti to mokytojo pasiekimais: jo gyvenimo būdu, pasaulėžiūra, išsilavinimu. Ar tas, kuris moko pažinti save, pats save pažįsta? Ar turi ramų ir skaidrų protą tas, kuris moko meditacijos?

Galima pasiaiškinti, ar aiškiaregys taip pat aiškiai mato ne tik mano, bet ir savo sielos dėmes? Paklausti savęs, ar aš iš tiesų noriu sekti žmogumi tik todėl, kad jis dosniai švaisto savo intelekto perlus, nes perskaitė visus filosofijos klasikus ir dabar kalba vienomis citatomis, ar todėl, kad jis yra geras ir mylimas kitų, nors ir išvis neskaitė nė vienos knygos? Aš sekčiau paskui tą, kuris moka mylėti…

„Dvasios tėvas turėtų būti tik klusnus įrankis Dievo rankose“, – rašo Gabriel Bunge. – Todėl jis niekada neragins sekti juo pačiu, nes mes visi esame Kristaus mokiniai, o Jis yra vienatinis mokytojas. Dvasios tėvas net neis greta mokinio ir nelydės, nes jis tik žmogus, o ne angelas. Veikiau jis nuolankiai kaip tarnas eis jam iš paskos, nes, kai reikės, kad padėtų tam, kuris, taip kaip jis,

Dvasios genamas, seka Kristaus pėdomis. Jis dar įdėmiau negu pats mokinys turi klausyti, ko Dievo dvasia šiam nori, ir visiškai nepaisyti to, kas, jo paties nuomone, yra gera. Toks dvasios tėvas niekada nesteigs savo mokyklos.“ Taip pat jis nevers jūsų veikti tam tikru, jo nurodytu būdu, nespręs jūsų problemų, neužsiims jūsų skyrybomis, jam rūpės tik jūsų dvasinė branda, kuri padės jums susigrąžinti vidinę išmintį ir tuomet savo problemas galėsite išspręsti pats.

Apibendrinimui išvardinsiu kelis mokytojais save laikančių, bet tokiais nesančių asmenų požymius.

Dalina melagingus pažadus. Žada nušvitimą per savaitgalį, stebuklingą vėžį išgydantį vandenį, sutuoktinį sugrąžinančius talismanus, asmenybę transformuojančią techniką, gydomąjį tualetinį popierių ir pan.

Turi priklausomybę nuo sąmonę teršiančių medžiagų vartojimo. Pats vartoja ir mokiniams nedraudžia ar net skatina.

Dvasines žinias pateikia, kaip galimybę geriau patenkinti savo žemiškas aistras pinigams, valdžiai, seksui. Moko manipuliuoti kitais.

Kalba Dievo vardu ir pats save laiko Dievu. Skelbiasi Mesiju, Išrinktuoju, Mokytoju. Aplink save priburia daug paslapties ir mistikos. Kažkaip specialiai rengiasi, nešioja ypatingus aksesuarus, kalba paslaptingu balsu, palaimingai užvertęs akis į dangaus tolį. Tikras Mokytojas niekada nesiskelbs esąs Mokytoju, jis leis tai pačiam žmogui pajusti ir suprasti.

Yra nesuinteresuotas mokinio augimu. Pyksta ir pavydi mokiniui jo pasiekimų, stengiasi gabesnį mokinį pažeminti, kad išlaikytų savo pranašumą.

Stengiasi palaužti arba labai susilpninti mokinio laisvą valią ir galimybę rinktis. Netikras mokytojas pasitelks visas turimas priemones, kad priverstų jus pasukti kryptimi, kurią jis jums yra numatęs. Tikras Mokytojas žino, kad neturi teisės prievartauti žmonių.

Vienaip kalba, kitaip pats elgiasi. Slepia savo biografijos faktus.

Nevaldo savo aistrų ir emocijų. Iš jo nesklinda šviesa, meilė, gyvenimo džiaugsmas.

Dėsto savo sukurtas teorijas, neatitinkančias pamatinių vertybių, esminių Tiesų. Įsivaizduokime, kad kelionei iki Paryžiaus jums reikia žemėlapio. Staiga iš kanapių iššoka Pilypukas ir sako: „Aš galiu duoti. Pats piešiau! 2000 eurų ir žemėlapis tavo.“ Ir taip įtikinamai siūlo… Ir žmonės perka…

Reikalauja garbinimo, paklusnumo, gausių finansinių „atsidėkojimų“. Aktyviai reklamuojasi, siekia pripažinimo, žinomumo.

Pats neturi Mokytojo, nėra nuolankus ir paprastas.

Konkuruoja, menkina kitus mokytojus, kritikuoja kitokius kelius, nei jo paties siūlomas.

Nepaminėjau dar vienos „mokytojų“ kategorijos – šituos jau rašau kabutėse. Gana gausi rūšis! Tai tie, kurie kukliai teikia kokias nors kuklias paslaugas, pavyzdžiui, siuvėjo, kirpėjo, masažisto, kukliai save pristato, bet paslapčia užsiima kito žmogaus gyvenimo tvarkymu. Tokie pogrindiniai „dvasiniai mokytojai“! Jie dosniai dalija patarimus, priima sprendimus už kitą žmogų, tarpininkauja skyrybose, vedybose. Jei reikia, „išmeta kortas“ ar „padaro“ koučingo sesiją. Paprastai tai būna pasitikintys savimi, agresyviai paslaugūs piliečiai, bet tikrai ne patarėjai kaip teisingai gyventi.

Dvasinio kelio mokiniui labai svarbu atskirti tikrus Mokytojus nuo netikrų ir vertinti, tai, ką jis gauna iš Mokytojo.

Dar šiek tiek apie gebėjimą vertinti. Tikro Mokytojo darbas sunkus ir neretai skaudinantis. Mąstant verslo pasaulio kategorijomis – netgi nuostolingas. Sunkus ir nuostolingas todėl, kad ateinantys mokiniai neretai būna pasipūtę ir išdidūs, kupini pretenzijų ir reikalavimų. Jie atsineša savo poreikių ir lūkesčių, įtariai ieško savo Mokytojo trūkumų, kritikuoja ir vertina. Ir Mokytojas, atsiraitojęs rankoves, iš tokio tuščio ir kiauro indo bando pagaminti kažką tvaraus, švaraus ir skaidraus. Ir viskas turi būti daroma su meile, nepažeidžiant mokinio laisvos valios, todėl be jokių garantijų, jog pavyks.

Mokytojas tarsi nešioja savyje mokinio sielą, kol ji subręsta tiek, kad galėtų gimti dvasiniame pasaulyje. Įsivaizduojate, kokia likimo dovana rasti tokį Mokytoją? Retas mokinys deramai priima tokią dovaną. Dažniau jis muistosi, ginčijasi, derasi dėl kainos. Lengvas mokinys geba vertinti Mokytojo darbą. Palyginimui pateikiu sunkaus mokinio ypatumus:

Besiblaškantis. Tai nepastovus mokinys, skrajojantis nuo vieno mokytojo prie kito. Jei vienas nepatenkina jo lūkesčių čia ir dabar, nusivilia, nusisuka ir ieško kito.

Prieštaraujantis. Mokytojo trūkumų beieškantis mokinys. Dosniai žarstosi įžvalgomis ir pastabomis, pabrėždamas savo pranašumą. Siekia pažeminti, „demaskuoti“ mokytoją. Ginčijasi, bet kokia kaina įrodinėja, kad jis teisus.

Atidėliojantis. Tempia laiką, atideda kitam kartui mokytojo nurodymų vykdymą, nuolat turi svarbesnių dalykų.

Tingintis. Viską išklauso, net ir užsirašo, bet nieko nedaro, nes tiesiog tingi. Laukia, kol mokytojas už jį viską padarys arba kažkaip savaime viskas pasikeis.

Deleguotojantis. Iš mokytojo gautus nurodymus perkelia ant artimųjų pečių. Ima nurodinėti ir mokyti artimuosius, kaip jie turi pasikeisti ir ką už jį padaryti. Pavyzdžiui, vyras išgirdęs, kad dvasinė švara prasideda nuo švarių namų, pareina namo ir puola reikalauti, kad žmona labiau tvarkytųsi.

Neužsimokantis. Mokytojo paslaugomis siekia naudotis nemokamai, derasi dėl kainos arba stengiasi išsisukti su kuklia auka: gėlės žiedu, keliomis monetomis už dviejų dienų seminarą.

Pasiseka tam, kuris negaišta laiko su „mokytojais“, bet ieško ir sutinka Mokytoją. Mokinys, gebantis vertinti mokytoją, savo pastangomis palengvinantis mokytojui darbą laimi dvigubai. Jo dvasinė pažanga neišvengiama. Nors santūrieji krikščioniškosios mokyklos Mokytojai dar pridėtų, kad pažanga dvasiniame gyvenime priklauso ne tik nuo mokinio pastangų ar nuo dvasios Tėvo tinkamumo, ji lygiai taip priklauso ir nuo dieviškosios malonės. Yra žmogaus valia kažko norėti ir kažko siekti, bet dar yra ir Kūrėjo valia.