2017 05 22

Samuel Gregg

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min

Venesuelos tragedija. Kur yra popiežius Pranciškus?

EPA nuotrauka

„Venesuelai griūvant, daugelis klausia, kodėl popiežius Pranciškus taip lėtai reaguoja neskubėdamas pasmerkti kairiosios populistinės Lotynų Amerikos diktatūros, kuri terorizuoja katalikų dominuojamą valstybę“, – savo komentare leidiniui „Catholic World Report“ rašo Actono instituto vadovas Samuelis Greggas.

Jei norite pamatyti, kur socializmas nuveda valstybę, keliaukite į Venesuelą. Po 18 metų trunkančio kairiojo socialistinio režimo, įsipareigojusio „XXI amžiaus socializmui“, valdymo kadaise turtinga ir palyginti stabili valstybė dabar žlunga. Mėnesių mėnesius tūkstančiai venesueliečių, pavargusių nuo maisto produktų trūkumo, negalinčių pasinaudoti laisvų rinkimų teise, kenčiančių socialistinę ekonominę politiką, priverstų žiūrėti, kaip už grotų kišami opozicijos lyderiai, apsunkinti visur besikišančių „patarėjų“ iš Kubos ir persekiojami saugumo pajėgų – protestuoja visų pagrindinių Venesuelos miestų gatvėse. Jie siekia aiškaus tikslo – prezidentas Nicolas Maduro ir jo režimas privalo nustoti elgtis kaip diktatūra ir leisti surengti laisvus rinkimus. Valdžios atsakas taip pat buvo aiškus: ugningas savo oponentų pasmerkimas kaip „liaudies priešų“ ir, svarbiausia, represijos, represijos, represijos.

Viena institucija, kuri liko laisva nuo režimo kontrolės, yra Katalikų Bažnyčia. Daugelį metų Venesuelos katalikų vyskupai drąsiai kalbėjo apie pažeidimus, įvykdytus valdžios, kuriai iš pradžių vadovavo visą šią košę savo asmenybe ir socialistine politika užviręs Hugo Chavezas, o dabar – jo įpėdinis N. Maduro.

EPA nuotrauka

Venesuelos kairysis populistinis režimas visada pripažino Bažnyčią kaip paramos teikėją kiekvienam – katalikui, ne katalikui, tikinčiajam ar netikinčiajam – besipriešinančiam tam, ką Venesuelos katalikų vyskupai 2017 metų sausio ganytojų paraginime aiškiai ir griežtai įvardijo „totalitarine politine sistema“, siekiančia šaliai primesti „XXI amžiaus socializmą“. Visa tai, pridūrė vyskupai, buvo daroma nepaisant „visiško žlugimo“, kurį „socializmas patyrė kiekvienoje valstybėje, kurioje tik buvo mėgintas diegti“.

H. Chavezo atsakas į panašią kritiką buvo viešas katalikų vyskupų įžeidimas kone šventvagiškai skelbiant, kad „Jėzus buvo pirmasis socialistas“. N. Maduro veikia griežčiau. Režimo smogikai reguliariai bažnyčiose užpuldinėja katalikų kunigus ir gatvėse persekioja katalikiškų universitetų studentus. Šių metų balandį jie pertraukė šv. Mišias, kurias Didžiąją savaitę aukojo kardinolas Jorge Urosa. Su kardinolu buvo elgiamasi šiurkščiai. Tačiau yra vienas klausimas, kuris Lotynų Amerikoje yra užduodamas vis dažniau ir vis su didesniu nekantrumu, kai kalba pasisuka apie Venesuelą: „Kur yra popiežius Pranciškus?“

Nebūdingai tylus

Popiežius Pranciškus nėra žinomas kaip tas, kuris atsitraukia susidūręs su tuo, ką traktuoja kaip didžiulį neteisingumą. Apie pabėgėlius, imigraciją, skurdą ir aplinkosaugą Pranciškus kalba tvirtai ir pasitelkia vaizdingą kalbą. Tačiau, nepaisant kasdienio smurto, kurį kenčia protestuotojai Venesueloje, vis augančio aukų skaičiaus, nusikalstamumo proveržio, kerojančios korupcijos, šuoliuojančios infliacijos, atviro teismų politizavimo, būtiniausių maisto ir medicininių prekių stygiaus, pirmasis Lotynų Amerikos popiežius, kalbėdamas apie krizę, draskančią katalikų dominuojamą Lotynų Amerikos valstybę, yra stebėtinai santūrus.

EPA nuotrauka

Taip, Pranciškus pakvietė melstis už kenčiančius Venesuelos žmones, tačiau nepaminėjo jų kančios priežasties. 2016 metų balandį popiežius taip pat parašė laišką N. Maduro, tačiau laiško turinys nėra žinomas. N. Maduro tada apsilankė Vatikane ir spalį susitiko su popiežiumi Pranciškumi. Po viso to sekė Šventojo Sosto tarpininkavimas derybose tarp Maduro režimo ir opozicijos paskutiniajame 2016 metų ketvirtyje. Tačiau derybos greitai žlugo, kai vyriausybė atsisakė svarstyti raginimus surengti rinkimus ir paleisti politinius kalinius.

Pranciškus nenustojo skatinti gilesnį dialogą tarp režimo ir opozicijos. Ką tai reiškia, turint omenyje, kad režimas „dialogą“ suvokia kaip opozicijos lyderių įkalinimą ir ašarinių dujų naudojimą prieš protestuotojus, lieka neaišku. Neseniai savo gegužės 5 dienos laiške vyskupams Pranciškus paragino Venesuelos žmones skatinti „susitikimo kultūrą“ kaip būdą spręsti sparčiai blogėjančią padėtį šalyje. Tačiau čia ir vėl būtina paklausti: koks „susitikimas“ turi įvykti tarp žmonių, kurie paprasčiausiai nori laisvės, ir diktatūros, kuri kiekvieną dieną prieš savo žmones naudoja smurtą?

Populizmas ir popiežius

Tad kas vyksta? Dera paminėti tris veiksnius, kurie, mano manymu, turi būti apsvarstyti. Pirmiausia, kaip argumentuojama, nei popiežius, nei Šventasis Sostas negali būti patikimas tarpininkas tarp režimo ir opozicijos, jei jie yra laikomi kaip palaikantys vieną iš dviejų konflikto pusių.

Tai yra racionali pozicija. Tačiau yra viena problema dėl šio argumento. Iš tarpininko nėra tikimasi, kad šis kantriai stovės nuošalyje laukdamas, kad pokalbis atsinaujintų, kai tuo tarpu viena diskusijos pusė atvirai smurtauja prieš kitą. Būti tarpininku nereiškia, kad tu turi nustoti garsiai skelbti tiesą ir akcentuoti teisingumo reikalavimus.

EPA nuotrauka

Metais prieš komunistinėje Lenkijoje paskelbiant karinę padėtį ir po to, kai 1981-ųjų gruodį ši padėtis jau buvo paskelbta, popiežius Jonas Paulius II tikrai buvo įsitraukęs į Bažnyčios pastangas tarpininkauti tarp valdžios ir Lenkijos žmonių. Tačiau popiežius taip pat visiškai aiškiai atskleidė, kad palaiko Lenkijos žmonių teisingą laisvės siekį. Šią akimirką yra sunku teigti, kad Pranciškus aiškiai išdėstė savo poziciją situacijos Venesueloje klausimu.

Iš tikrųjų N. Maduro neseniai apkaltino Venesuelos vyskupus, kad šie nesilaiko popiežiaus raginimo dialogui, kai šie atsisakė prisidėti prie pastangų perrašyti Venesuelos konstituciją. Savaime suprantama, kad šie N. Maduro kaltinimai yra absurdiški. Tačiau jie įgauna patikimumo šydą turint omenyje, kad Pranciškus pats savo žodžiais nėra išsakęs tiesioginės ir viešos Maduro režimo kritikos. Kai kas mano, kad tokia kritika tik pablogintų situaciją. Tačiau kaip situacija Venesueloje gali dar pablogėti, kai dabar dėl maisto stygiaus statistinis venesuelietis neteko vidutiniškai 19 svarų (8,7 kilogramų) svorio?

Antrasis argumentas, kurį dera apsvarstyti, kalba apie tai, kad Venesuelos krizės neįmanoma apibūdinti taip, kaip popiežius Pranciškus yra linkęs aiškinti šiuolaikines politines ir ekonomines problemas. Popiežiui labai sunku dėl Venesuelos problemų apkaltinti Mamonos tironiją, finansines spekuliacijas, laisvos prekybos susitarimus, ginklų prekeivius, nedorus „neoliberalus“ ar kitus iš jo tradicinio įtariamųjų sąrašo.

EPA nuotrauka

Venesuelos problemos aiškiai yra socialistinės politikos, primestos kairuoliško populistinio režimo žmonėms, padarinys. Venesuelos vyskupai nedvejojo įvardinti to, kaip „pamatinės priežasties“, dėl kurios Venesuela kenčia negandas. Chavezo-Maduro režimas aiškiai, kaip kad sako popiežius Pranciškus, sukūrė „ekonomiką, kuri žudo“. Tačiau tai nėra rinkos ekonomika. Tai yra socialistinė ekonomika, laisvai pasirinkta ir sukurta Venesuelos kairiųjų populistų. Nėra jokių mistinių išorės jėgų, kurios būtų privertusios žengti Venesuelą šiuo keliu (nors iš komunistinės Kubos importuoti funkcionieriai nuo 2014 metų padeda N. Maduro išlikti valdžioje). Nors N. Maduro reguliariai kaltina „jankių imperializmą“, Venesuelos siaubinga situacija yra kaltė išimtinai kairiųjų venesueliečių populistų, kurie, kaip ir visi socialistai, atsisako pripažinti, kad tokia politika visada veda į ilgalaikį ekonomikos žlugimą ir gali būti išlaikoma tik valdžiai esant pasirengusiai pasitelkti antikonstitucinius metodus.

Trečias nepatogus faktas byloja apie tai, kad popiežius Pranciškus viešai susiejo save su kitais kairiaisiais populistiniais Lotynų Amerikos lyderiais, kurių ideologinės pažiūros ir ekonominė politika yra labai panašios į H. Chavezo ir N. Maduro. Pavyzdžiui, 2015 metais Pranciškus kalbėjo Bolivijoje surengtame Pasaulio liaudies judėjimų susitikime, kur vartojo kalbą, puikiai tinkančią vidutiniam Lotynų Amerikos populistiniam politikui. Negana to, popiežius Pranciškus šiuos žodžius sakė sėdėdamas šalia Bolivijos prezidento Evo Moraleso – kairiojo populisto, kuris žavėjosi H. Chavezu ir toliau gina N. Maduro režimą.

EPA nuotrauka

Atvirai ir aiškiai kalbėti apie tai, kokią politinę ir ekonominę žalą padarė kairieji populistiniai režimai, reikštų popiežiaus Pranciškaus atsiribojimą nuo kairiųjų populistinių lyderių, judėjimų ir vyriausybių Lotynų Amerikoje. Tai veikiausiai reikštų net ir viso Lotynų Amerikos populizmo fenomeno kritiką. Tačiau bent dukart (kartą neseniai) Pranciškus Lotynų Amerikos populizmą apibūdino kaip sveiką, nes tai padaro „žmones savo pačių likimo protagonistais“.

Visos šios asociacijos ir sentimentai neišvengiamai kai kuriems žmonėms kelia klausimą dėl popiežiaus noro pripažinti, kad yra tiesioginė sąsaja tarp Lotynų Amerikos populizmo ir tokių režimų kaip N. Maduro.

Asmeniškai aš nesu tikras, ar tai yra sąžininga Pranciškaus kritika. Būdamas Buenos Airių arkivyskupas, kardinolas Jorge Bergoglio turėjo veikti valdant kairiųjų populistų valdžiai, kuri padarė didžiulę žalą Argentinos ekonomikai. Jis nesibaimino kritikuoti kairiųjų populistinių valdžių, kurioms vadovavo tokie prezidentai kaip Nestoras ir Cristina Kirchneriai. Tačiau jis kritikavo ne jų populizmą per se.Veikiau Bergoglio dėmesį telkė į tokius dalykus kaip korupcija.

EPA nuotrauka

Tariant kitaip: jei popiežius Pranciškus sukritikuotų N. Maduro režimo populistines šaknis, ideologiją ir retoriką, tai jis kvestionuotų pačią prieigą traktuoti Lotynų Amerikos populizmą kaip savo esme pozityvią jėgą. Tai yra žingsnis, kurio popiežius Pranciškus galbūt nenori žengti.

Tačiau dėl to tenka mokėti kainą – bent jau suvokimo lygmeniu, kuris, patinka mums tai ar ne, mūsų medijų dominuojamame pasaulyje yra svarbus. Kaip per paskutinę kelionę į Lotynų Ameriką man sakė vienas katalikų profesorius: „Daugelis kalba, kad Šventasis Tėvas būtų žymiai griežtesnis ir tiesmukesnis, jei Venesuelos diktatūra būtų dešiniosios prigimties, o ne kairiųjų režimas, kuris nuo pat pradžių save teisino be perstojo kalbėdamas apie el pueblo.“ Tai, savaime suprantama, yra tik dalies Lotynų Amerikos katalikų spekuliacija. Tačiau tai, kad jie atvirai reiškia tokius pamąstymus, verčia susimąstyti.

Laikas tiksi

Taip pat yra akivaizdu tai, kad popiežiaus susilaikymas nuo pernelyg kritiško kalbėjimo apie N. Maduro diktatūrą kai kuriuos Venesuelos opozicijos atstovus baigia išvesti iš kantrybės kalbant apie Pranciškų.

EPA nuotrauka

Kaip pavyzdį paimkime Lilian Tintori. Ji yra vieno pagrindinių opozicijos lyderių Leopoldo Lopezo, dievobaimingo kataliko, kalinamo nuo 2014 metų, žmona. Kiekvieną dieną L. Tintori yra persekiojama ir bauginama režimo saugumo pajėgų. Kiekvieną kartą lankydama savo vyrą kalėjime ji turi iškęsti gausybę pažeminimų. N. Maduro viešai pasmerkė L. Tintori kaip „teroristę“.

Gegužės 11 dieną duodama interviu Brazilijoje, L. Tintori kalbėjo apie tai, ką pavadino popiežiaus „primygtiniu reikalavimu“ pradėti dialogą su N. Maduro režimu kaip „nepriimtiną“ siūlymą. Jai režimo visiškas atsisakymas įgyvendinti minimalius reikalavimus, tokius, kaip politinių kalinių, kaip kad jos vyras, išlaisvinimas, reiškia, kad su režimu nėra apie ką kalbėtis, išskyrus sąlygas dėl režimo pasitraukimo iš valdžios. L. Tintori įsitikinimu, visuotiniai rinkimai nedelsiant reikalingi. Užuot be galo kalbėjęs apie „dialogą“, Vatikanas, jos teigimu, turėtų daugiau laiko investuoti siekdamas apsaugoti venesueliečių gyvybes ir pamatines teises, kurias kasdien pažeidinėja režimas. L. Tintori pridūrė, kad popiežiaus pareiškimas viename paskutinių interviu, kad Venesuelos opozicija yra „pasidalijusi“, paprasčiausiai yra neteisingas. Opozicija, anot jos, yra vieninga ir pasiryžusi pasiekti savo tikslą nedelsiant surengti visuotinius rinkimus.

L. Tintori nėra vienintelė tarp opozicijos lyderių, viešai reiškiančių abejones dėl popiežiaus Pranciškaus pozicijos krizės Venesueloje. Šių metų kovo 17 dieną kitas pamaldus katalikas Henrique Caprilesas, kuris 2013 metų prezidento rinkimuose kovojo prieš N. Maduro, interviu pareiškė, kad „popiežius Pranciškus atrodo nutolęs nuo Venesuelos krizės“. Jo teigimu, Venesuela vienu iš popiežiaus prioritetų tapo pavėluota. „Kur yra popiežius?“ – neslėpdamas nusivylimo klausė H. Caprilesas.

Pastarosiomis savaitėmis Šventojo Sosto valstybės sekretorius kardinolas Pietro Parolinas, kuris nuo 2009 iki 2013 metų tarnavo kaip popiežiškasis nuncijus Venesueloje, pareiškė, kad Venesuelai reikia naujų ir sąžiningų rinkimų. Tai atliepia Venesuelos vyskupų poziciją. Tačiau jie lygiai taip pat akcentavo ir tai, kad į priekį galima žengti tik „užtikrinant teisės viršenybę“. Tai reiškia sugrįžimą prie tokios valdžios formos, kurioje valstybės galia visuomenei ir ekonomikai yra konstituciškai ribojama.

Tai yra anatema Lotynų Amerikos kairiesiems populistams. Jie visada atmeta įstatymo viršenybę savo marksizmo persmelktoje terminologijoje įvardindami tai kaip „buržuazinės oligarchijos įrankį“. Jiems apsiriboti (jau nekalbant apie atidavimą) savo valdžią yra tolygu išduoti el puebloir pasiduoti „neoliberalių kapitalistų viešpatavimui“.

EPA nuotrauka

Gali vilioti mąstymas, kad vieną dieną N. Maduro valdžia paprasčiausiai žlugs sąlygoms stabiliai blogėjant. Tačiau Šiaurės Korėjos ir Kubos pavyzdžiai rodo, kad tironiški režimai, jei tik turi valios, gali išsilaikyti valdžioje labai ilgai. Kitas galimas scenarijus yra karinis sukilimas, vadovaujamas žemesnio rango karininkų, kuriems jau įgriso tai, ką režimas jiems kiekvieną dieną įsako daryti savo bendrapiliečiams, pavargusiems nuo patarėjų iš Kubos dalijamų įsakymų ir kurie, kaip ir milijonai kitų venesueliečių, sunkiai verčiasi, kad išmaitintų savo šeimas. Tačiau kol kas nėra jokių ženklų, kad toks lyderis kaip N. Maduro galėtų trauktis. Yra daug priežasčių, leidžiančių manyti, kad režimas smogs atgalios, todėl tik suintensyvės tai, kas Venesueloje jau yra pakeliui – kruvinas pilietinis karas. Ir tada, aš svarstau, kiek venesueliečių dar varginsis užduoti klausimą: „Kur yra popiežius Pranciškus?“ Jie bus užsiėmę kovodami dėl savo gyvybės ir laisvės. 

Parengta pagal „Catholic World Report“