2017 05 27

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Ką mes skaitome? #3

Unsplash.com nuotrauka

Gegužės mėnesį redakcija skaitė klasikinius romanus, partizanų laiškus, naujus katalikiškus leidinius. O ką skaitėte jūs?

Knygos viršelis

Matas Baltrukevičius, visuomenės temų redaktorius 

Ernestas Hemingvėjus, „Kam skambina varpai“, „Vaga“, 1980 m.

Ši knyga į mano rankas pakliuvo dėl paprastos priežasties. Tikrai žinojau, kad buvau ją pradėjęs dar mokyklos laikais skaityti, bet niekaip negalėjau prisiminti, ar pabaigiau. Dabar, kai jau perskaičiau, žinau, kad veikiausiai buvau nebaigęs. Hemingvėjus yra Hemingvėjus, kažkam patinka, kitiems – ne. Mane žavi jo mokėjimas pasakoti. Parašyti šimtus puslapių apie tris gyvenimo dienas taip, kad tai neatrodytų per daug ištęsta.Tikiu, kad ir daugelio mūsų gyvenimai yra turiningi ir patys nustebtume, jeigu aprašytume savo tris gyvenimo dienas, kiek visko daug įvyksta. Be to, Hemingvėjus vaizduoja istorinį laikotarpį, kuris man labai įdomus – tarpukaris, Ispanijos pilietinis karas. Čia karas nuvainikuojamas, parodomas toks, koks yra. Aišku, jaučiasi autoriaus antifašizmas, bet jis išlaiko pusiausvyrą, nemanau, kad šis kūrinys patiko ir Ispanijos komunistams. Skaityti Hemingvėjų verta. Manau, kad niekas mokyklos laikais neišvengėm „Senio ir jūros“, bet bent man asmeniškai romane jis atrodo netgi stipresnis negu savo legendinėje apysakoje.

Knygos viršelis

Rasa Baškienė, žurnalistė

Juozas Lukša-Daumantas „Laiškai mylimosioms“. „Į laisvę“, 2007 m.

Meilė nėra racionali, ji neskaičiuoja. Meilė „klajoja puikiuose Kūrėjo rankų sutvertuose kalnagūbriuose“ tuomet, kai žmogus privalo triūsti dėl savo aukščiausios pareigos. Legendino partizano Juozo Lukšos laiškai Nijolei Bražėnaitei persmelkti paprastos žmogiškos laimės ilgesiu. Laimės, kurią jis pats save verčia užmiršti, aplinkui dūzgiant laisvam pasauliui, ūžiant kavinėms, Paryžiaus gatvėse bučiuojantis nerūpestingiems įsimylėjėliams. „Aš priverstas užmiršti romantišką nuotaiką ir vėl priimti kovos stilių, koks mane keleri metai, kai lydi.Tą jaučiau – manau, ir Tu taip pat. Tad prašau mane suprasti, kaip man bus sunku naujoj aplinkoj, kuri netrukus mane gaubs…“, – rašo Juozas. Ta „nauja aplinka“ – grįžimas į Lietuvą, medžiojamo žmogaus gyvenimas drėgnose žeminėse, rūsiuose, dalijantis likimą su kenčiančiais broliais ir sesėmis. Save dalindamas dviem mylimosioms Juozas gali kliautis tik Aukščiausiojo stebuklu, nes žmogus nepajėgus savo jėgomis išspręsti šios gyvenimo lygties.

Juozo Lukšos-Daumanto „Laiškai mylimosioms“ – autentiškas dviejų žmonių, ne savo valia atsidūrusių emigracijoje, meilės liudijimas. Pasak leidinio redaktoriaus Juliaus Kelero, meilės laiškai yra įprastas žanras Vakarų literatūroje, tačiau šiuo atveju „laiškų vertę lemia ne koks ypatingas jų literatūriškumas ar spontaniška emocija. Šiuo atveju laiškuose atsiverianti meilės istorija yra stebėtinai skaudi pirmiausia todėl, kad aplinka, kurioje bręsta ir skleidžiasi mylimųjų jausmai, yra absoliučiai jiems nedėkinga…“

Apie šiuos laiškus Nijolė Bražėnaitė prabils tik 1977 m., rengiant Juozo Lukšos 25 metų žuvimo sukakties minėjimą Čikagoje ir Toronte. Įkalbinėjama juos išleisti atskiru rinkiniu, ji sutiks publikuoti laiškus tik dėl to, kad ateities žmonės sužinotų apie didžiulę Juozo Lukšos meilę Tėvynei, kuriai buvo paaukotos dviejų žmonių jaunystės viltys, meilė, galiausiai – Juozo gyvybė…

Knygos viršelis

Saulena Žiugždaitė, religijos temų redaktorė

James Martin, „Tarp dangaus ir džiaugsmo“. „Katalikų pasaulio leidiniai“, 2015 m.

Norėdama lengvo skaitymo, paėmiau po ranka gulėjusią James Martin „Tarp dangaus ir džiaugsmo“ ir netikėtai supratau prisilietusi prie svarbios mūsų laikmečio temos. Nuolat kartojame, kad, nepaisant puikiai išvystytos pramogų kultūros, šiandien taip retai ir taip trumpai patiriame džiaugsmą. Kurgi jis dingo? Blogiausia tai, kad jo nerasime ir kadaise jam įprastoje – religinėje – terpėje. Taip ši knyga atvirai kalba apie tai, kad Katalikų Bažnyčioje, o ir kitose, džiaugsmas, deja, nėra pilnateisis narys. Paradoksalu, tenka gerokai pasistengti, kad šį, tarsi savaime suprantamą, žmogiškos patirties dėmenį pagrįstume Šventojo Rašto ir šventųjų citatomis…

Ši knyga man atskleidė, koks visgi svarbus yra šis „lakmuso popierėlis“. Ne mažiau svarbus už racionaliai išdėstytas tikėjimo tiesas, politinius Bažnyčios sprendimus, sielovados strategijas. Dabar geriau suprantu, kodėl pirmasis popiežiaus Pranciškaus dokumentas vadinasi „Evangelijos džiaugsmas“, o antrasis kalba apie „Meilės džiaugsmą“.  Taip, džiaugsmas yra tik pasekmė, o jo stoka – rimta diagnozė.

Knygos viršelis

Donatas Puslys, vyr. redaktorius

Henri Nouwen, „Laiškai Markui apie Jėzų“. „Katalikų pasaulio leidiniai“, 2017 m.

Septyni olandų kunigo, vienuolio, misionieriaus Henri Nouweno laiškai aštuoniolikmečiam  sūnėnui Markui, pasakojantys apie sekimą Jėzumi. Tai nėra tik dvasininko pamokymai jaunam žmogui, tačiau kartu ir jo paties bandymas sau vėl iš naujo atsakyti, kas man yra Kristus, kokią vietą mano gyvenimo užima Bažnyčia, ar man turi prasmę Eucharistija?

Aš pats akcentuočiau kelis labai svarbius šios knygos aspektus. Šiandien, kai akcentuojama tik negatyvi laisvė, sekimas Jėzumi dažnai imamas vaizduoti kaip jungas. Tuo tarpu H. Nouwenas Markui apie krikščionybę rašo kaip apie visišką dvasios laisvę, išsilaisvinimą nuo visų politinių, socialinių, ekonominių lūkesčių tam, kad pagrindiniu savo orientyru pasirinktume sekimą Jėzumi ir taip atrastume giliausią laisvę. Be to, šiandieniame pasaulyje dažniausiai akcentuojame kelią aukštyn – karjeros siekį, norą turėti daugiau, įgyti socialinį statusą. Tuo tarpu H. Nouwenas kalba apie krikščionybę kaip pareigą sekant Jėzumi nusileisti žemyn, kad pasiektume pačias atokiausias visuomenės periferijas ir ten skleistume Dievo ir artimo meilę suvokdami, kad esame stiprūs savo rūpesčiu dėl silpniausiųjų, turtingi savo gebėjimu dalintis su vargstančiaisiais.

Galiausiai krikščionybė akcentuoja savaiminę kiekvieno žmogaus vertę ir orumą. Esu vertingas ne dėl to, kad socialiniame tinkle turiu daug sekėjų ar spaudžiančiųjų „Like“ mygtuką, ne dėl einamų pareigų, įgyto socialinio statuso, o tiesiog dėl to, kad toks esu – sukurtas pagal Dievo paveikslą. Šiandien, kai daugelis mano, kad meilę ir dėmesį reikia nusipelnyti, įsigyti, labai svarbu visur skleisti žinią, kad Jėzus nelaukė, kol tapsime tobuli, įrodysime savo tikėjimą, ir pats nusileido iki pačios apačios, kad kiekvienam dovanotų savo meilę. Taigi kiekvieno krikščionio misija yra skleisti Dievo žodį, bet skleisti jį neužmirštant pareigos tai daryti meilės dvasia.

Knygos viršelis

Rosita Garškaitė, vyr. redaktoriaus pavaduotoja 

Joseph Ratzinger, „Pradžioje Dievas sukūrė“. „Aidai“, Bernardinai.lt, 2017 m.

Ir kas gi iš krikščionių šiandien prisipažintų tikį, kad „Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę“ ar bent būtų autentiškai susimąstę, kaip ši Biblijos eilutė lemia mūsų mąstymą. Evoliucijos teorija, didysis sprogimas, dar kas nors, tik ne Dievas, juk tai neva neracionalu.

Popiežius emeritas Benediktas XVI primena: tikėjimas sukūrimu yra „geresnioji hipotezė“ daug išsamesnė ir geriau paaiškinanti, iš kur pasaulis, nei bet kokia kita teorija. Maža to – tikėjimo sukūrimu nevalia slėpti, nes tik pasaulyje, kilusiame iš laisvės, meilės ir proto, galime gyventi kaip žmonės, vienas kitu pasitikėti ir turėti viltį dėl ateities.

Tai nereiškia, kad atmetame žmogaus kilmės iš gyvūnų teoriją, mat pastaroji atsako į klausimą apie žmogaus biologinę raidą, o biblinis pasakojimas apie žmogų iš žemės dulkės – į prasminį klausimą, kas jis yra. Konflikto tarp gamtamokslio ir teologijos neturi ir niekada neturėjo būti. Ši ir kitos tikintiesiems svarbios temos – glaustuose, raiškiuose, giliuose Josepho Ratzingerio tekstuose. Skaitant aiškėja, kad, ignoruodami klausimus, iš kur ateiname ir kas esame, teisingai neatsakysime ir į aktualųjį, „kur link turime eiti?“. Knygelė nedidelė, tačiau sprogstamasis teologinis užtaisas galingas.

Knygos viršelis

Justina Valentinavičiūtė, projektų vadovė

Ivas Andričius, „Drinos tiltas“. „Vaga“, 1965 m.

Kai kledaro tipo džipe esi vežamas ties skardžio pakraščiu virš sraunios kalnų upės, o vairuotojas paklausia, kuris upės krantas gražesnis, atrodytų, imi ir atsakai. Tačiau aš ir mano bendrakeleiviai sutrikę galvojom, kaip atsakyti į šį klausimą beveik pusę minutės, nes mūsų vairuotojas buvo Bosnijos serbas, dirbantis Juodkalnijoje, ir jis vežė mus palei upę, kurios vienoje pusėje buvo Juodkalnija, o kitoje – Bosnija. Visi supratom, kad be išsilavinimo į tokį paprastą klausimą neatsakysi, tad pradėjau nagrinėti Balkanų entuziastų rekomenduojamos istorinės ir grožinės literatūros sąrašus, kad bent kiek susigaudyčiau painioje Balkanų istorijoje.

Viena knyga atsirasdavo visuose šiuose sąrašuose, ir tai buvo istorinis Ivo Andričiaus romanas „Drinos tiltas“. Perskaitai jį – turi raktą į Balkanus, entuziastai tikino. Iš dalies romanas šį pažadą išpildo. Andričius trumpais, bet savarankiškais pasakojimais lėtai, paprastai ir su pasimėgavimu dėlioja mažo miestelio gyventojų – serbų, Bosnijos musulmonų, turkų ir žydų – likimus nuo pat tilto pastatymo XVI a. iki Pirmojo pasaulinio karo. Su be galo dideliu atidumu savo personažams ir jų tarpusavio reikalams, jis įtaigiai sukuria jautresnį ir mažiau bardako apipintą Balkanų charakterį. Romanas pelnė jam Nobelio premiją, ir nenuostabu: Nobelio premijos komisija mėgsta knygas, kurios bando aprėpti visas gyvenimo tiesas. Galbūt šis aspektas labiausiai ir vargina, skaitant šį visais kitais požiūriais įspūdingą kūrinį.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien