Mirtinas smūgis armijos išvaduotojos įvaizdžiui

Šiandien sunku patikėti, kad buvo laikai, kai tarnyba Sovietų Sąjungos kariuomenėje buvo laikoma „garbinga tarybinių piliečių pareiga“, o apie Hagos konvencijos (1907) straipsnį, skelbiantį, kad „okupantui draudžiama versti užgrobtos teritorijos gyventojus prisiekti ištikimybę priešo valdžiai“ tuomet bylojo vieniši kapai pamiškėse ar kitose nuošaliose kaimų vietose. Tylūs senelių pasakojimai apie raudonarmiečių žiauriai nužudytus jaunus vyrus, kurie norėjo išvengti karinės tarnybos pokario metais, akivaizdžiai prieštaravo skiepijamoms sovietinėms vertybėms. Atsargiai į viešumą iškylančios „dedovščinos“, nestatutinių santykių sovietinėje kariuomenėje, problemos tik Sąjūdžio laikais leido prabilti apie jaunuolių tarnybą Lietuvoje esančiuose kariniuose daliniuose. Tik perskaitęs Vytauto Tininio knygą „Prievartinė mobilizacija į Raudonąją armiją“, supranti, kokį pavojų toks reikalavimas galėjo kelti sovietų valdžiai. Kitas svarbus dalykas, kurį nagrinėja V. Tininis, yra mobilizacijos į Raudonąją armiją indėlį į Lietuvos sovietizaciją ir jos poveikį žmonių mąstymui.

Bandymas įteisinti okupaciją

Antrojo pasaulinio karo pabaiga buvo negailestinga Baltijos šalims. Jų niekas nesiruošė ginti nuo pakartotinės okupacijos, todėl Vakarų sąjungininkai tyliai susitaikė su „socialistine revoliucija“ 1940 metais ir Lietuvos „išvadavimu iš fašistinių grobikų“. Pakili gyventojų nuotaika, pasitinkant Raudonąją armiją, ir savanoriškas stojimas į jos gretas turėjo simbolizuoti aktyvų lietuvių dalyvavimą „Didžiajame Tėvynės kare“ ir kartu įteisinti sovietizaciją. Lietuvos komunistų partijos lyderio Antano Sniečkaus sumanymas sukurti lietuvišką karinį vienetą turėjo pasitarnauti sovietinių valdžios institucijų stiprinimui ir gyventojų ideologiniam apdorojimui, tačiau raudonarmiečių savivalė ir prasidėjęs masinis mobilizacijos boikotas, sunaikino šią idėją.

Plėšikaujantys raudonarmiečiai

Svarbi vietą knygoje tenka sovietinių pareigūnų ataskaitų analizei apie padėtį Lietuvoje 1944 – 1945 metais, kuriose pateikiama informacija patvirtino Raudonosios Armijos kaip plėšikautojos įvaizdį. Verta pacituoti LKP Telšių komiteto pirmojo sekretoriaus Antano Baužos žodžius: „Imkitės priemonių, kad su karinės vadovybės pagalba būtų nutrauktas masinis marodieriavimas. Pavyzdžiui, kareiviai nušovė Telšių apskrities milicijos viršininką, kuris saugojo turtą nuo išgrobstymo. Tai sukėlė ne tik gyventojų, bet ir tarybinių organų paniką. Visi tyli ir bijo. Aš turiu daug faktų, žiaurių faktų. Tas užkerta kelią mums vesti bent kokią Raudonosios armijos populiarizaciją, kada piliečiai mus kaltina grobimo, plėšimo ir nepilnamečių mergaičių žaginimo faktais.“ Pasibaisėjusiems sovietiniams pareigūnams savo skunduose aukštesnei vadovybei likdavo tik konstatuoti, kad „daugelis karininkų, seržantų ir eilinių nuolat girtauja, plėšia ir žudo piliečius, apvaginėja ūkius ir butus, siautėja ir masiškai pažeidinėja revoliucinius įstatymus“. Apie raudonarmiečių siautėjimą Vilniaus mieste liudija karinės įgulos skirtos bausmės. Buvo sulaikyti 36 104 kariai, iš jų 651 buvo atiduotas karo tribunolui, 22 nuteisti mirties bausme ir sušaudyti. Žiauri kasdienybė ne tik patvirtino nacių propagandos teiginius apie sovietinių karių žiaurumą, bet ir sukūrė raudonarmiečių nebaudžiamumo įvaizdį.

Mobilizacijos aplinkybės 

Lietuvos gyventojų nepriklausomybės atkūrimo viltis patvirtino ištikimų Sovietų Sąjungai pareigūnų Emilijos Teuminos ir Danijilos Šiupikovo ataskaitos. V. Tininio knygoje pateikiami istoriniai faktai parodo, kad partiniai pareigūnai suprato, jog gyventojai laukia anglų ir amerikiečių pagalbos, o sovietų valdžia jie nepasitiki. Sklindančios kalbos apie galimus trėmimus ir lietuvių tautos naikinimą stiprino pasiryžimą priešintis. 1944 m. rugpjūčio 1 d. buvo paskelbtas iki 35 metų vyrų privalomas šaukimas į Raudonąją armiją turėjo pasiekti du tikslus – aprūpinti frontą naujais kariais ir susilpninti antisovietinį pogrindį. Sovietų Lietuvos vadovai atsidūrė nepavydėtinoje padėtyje. Jie neturėjo nei teisinių priemonių suvaldyti plėšikaujančius raudonarmiečius, nei ištikimų pareigūnų, kurie įgyvendintų nurodymus. Be to, turėjo besąlygiškai vykdyti Sovietų Sąjungos nustatytą mobilizacijos planą. Didelį gyventojų priešiškumą sukėlė tai, kad Raudonoji armija užimtoje Lietuvos teritorijoje vykdė mobilizaciją be jokių įgaliojimų, o įsteigtuose kariniuose komisariatuose dirbo vien rusai. Politinė agitacija ir aiškinamasis darbas nedavė jokių rezultatų.

NKVD siautimas

Paskelbus mobilizaciją, prasidėjo NKVD kariuomenės siautimas ir vyrų gaudynės. Jos priminė vokiečių okupacijos metais esesininkų vykdytus gyventojų suėmimus ir išsiuntimą į Vokietiją dirbti priverčiamųjų darbų arba į koncentracijos stovyklas. Gaudynės buvo priderinamos prie tradicinių lietuvių švenčių  (Vėlinių, Kalėdų, atlaidų ir kt.). Sužinoję apie gaudynes, vyrai palikdavo namus, slėpdavosi miške ar įsirengtoje slėptuvėje. Besislapstantys miškuose buvo prilyginami partizanams, todėl su jais buvo elgiamasi itin žiauriai. V. Tininio knygoje „Prievartinė mobilizacija į Raudonąją armiją“ aptariamos NKVD operatyvinės instrukcijos, pagal kurias kiekvieną mėginantį pabėgti laikyti banditu ir be gailesčio žudyti, paaiškina, kodėl per susidūrimus su enkavedistais didžioji dalis beginklių vyrų žūdavo. Nurodymai sudeginti namus, kuriuose slepiasi vengiantys karinės tarnybos vyrai, taip pat didino nekaltų aukų skaičių. Ypatingas vaidmuo gaudant karo prievolininkus teko stribams. Jie buvo vietiniai, todėl gerai žinojo, kur gyvena šauktiniai ir kur gali slapstytis. Dažnai stribai griebdavosi prievartos prieš šauktinio artimuosius – grasindavo, sumušdavo ar nušaudavo. NKVD vadų leidimas konfiskuoti besislapstančiųjų artimųjų turtą dar labiau motyvavo stribus neteisėtiems veiksmams. Sovietų valdžios vykdoma teroro politika buvo derinama su amnestijomis, kuri leido daugumai vyrų legalizuotis ir padėjo įvykdyti numatytus mobilizacijos planus. Tokie valdžios sprendimai padėjo besislapstantiems vyrams išsaugoti gyvybes, tačiau išvengti tarnybos svetimoms valstybės interesams nepavyko.

Mobilizuotų karių padėtis

Dalis lietuvių šauktinių patekdavo į 16-ąją lietuviškąją šaulių diviziją (LŠD) ir 50-ąją lietuviškąją šaulių atsargos diviziją (LŠAD). Daug jų ėjo į frontą be karinio rengimo kurso, todėl nuostoliai buvo milžiniški. Pagarbos kritusiems ir sužeistiesiems mūšyje irgi nebuvo. Verta įsiklausyti į 16-osios LŠD papulkininkio Juozo Listopadskio pastebėjimus: „Kai kur dar ilgai matėsi, kaip sužeistieji kilnoja rankas šaukdamiesi pagalbos, bet niekas jau į juos nekreipė dėmesio. Tarptautinės taisyklės dingo, kariavo laukiniai. Pavakariais daug kas iš jų gyvybės ženklų jau nerodė. Ir taip visur, kiek tik kur akys matė, – lavonai, lavonai…“ Apie sunkią karių kasdienybę LŠAD kalba jų laiškuose išsakytos mintys: „Kai mūsų žmonės grįš į Lietuvą, jų nepažins, visi sublogę. Vienas kito pažinti negalime. Daugelis serga ir miršta. Per dieną miršta po 2 ir 3 žmones. Kiaules geriau šeria už mus; jei mus maitintų kaip kiaules Lietuvoje, tai mes būtume patenkinti. Nelaimingas tas žmogus, kuris patenka į kariuomenę. Daug kas nusižudė.“

Karo pabaiga

1944–1945 m. mobilizacija į Raudonąją armiją parodė, kad lietuviai nepritarė Sovietų Sąjungos kolaborantų vykdomai politikai. Iš apie 80 tūkst. vyrų, 46 tūkst. buvo suimti ir jėga išsiųsti į karinius dalinius, o 30–34 tūkst. slapstėsi ir tik vėliau legalizavosi. Pasibaigus karui, visi demobilizuotieji susidūrė su sovietine tikrove. Valdžia neturėjo pakankamai išteklių karių aprūpinimui. Dideli sovietų kariuomenės nuostoliai, dezertyravimas ir vykstantis pasipriešinimas Lietuvoje vertė sovietinius pareigūnus slėpti žuvusiųjų, dingusiųjų be žinios ir savavališkai pasitraukusių iš tarnybos karių skaičių. Negrįžusių karių šeimų materialinio aprūpinimo likimas priklausė nuo valdininkų sprendimo, kuo juos laikyti – žuvusiais, dingusiais be žinios ar dezertyrais. Truko patikimos informacijos, nes didžioji dalis žuvusiųjų karių buvo laidojami bendruose kapuose, neišsiaiškinus asmens tapatybės ir žuvimo ar dingimo be žinios aplinkybių. Dauguma demobilizuotų karių buvo ūkininkai, todėl dirbti mieste valstybinėse įmonėse už menką atlyginimą nenorėjo, nes kolektyvizacijos išvakarėse kaime buvo lengviau pragyventi. Kai kuriems kariams laikinas privalomųjų valstybinių mokesčių ir produktų atidėjimas tapo svaresne lengvata. Be to, dažnai miestuose pirmenybė įdarbinat ir aprūpinant gyvenamuoju plotu buvo teikiama demobilizuotiems rusakalbiams kariams. Realų sovietų valdžios dėmesį beišmirštantys karo veteranai pajuto praėjus keliems dešimtmečiams po karo. Jiems padėjo įsigyti tai, ko trūko likusiems: butą, automobilį, buitinės technikos ir kitų deficitinių prekių.

Unikali tema

Tenka pritarti istorikui Algirdui Jakubčioniui, kad prievartinė lietuvių mobilizacija į Raudonąją yra unikali ir mažai tyrinėta tema, atskleidžianti sovietinės sistemos antihumaniškumą ir sudaranti sąlygas sovietinių propagandinių štampų kritikai, tačiau neverta pamiršti, kad NKVD vykdomos represijos užkirto kelią pilietiniam Lietuvos vyrų pasipriešinimui. Dauguma rinkosi tarnybą sovietų kariuomenėje, o ne lagerį. Ilgainiui tarnyba sovietų kariuomenėje tapo įtikinamu sovietizacijos įrankiu.

Autorius yra istorikas