2017 05 29

Antanas Benediktas Alekna

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Pastabos apie nemirštančią Lietuvos moksleivių sąjungos meilę kolaborantams

Paminklas Petrui Cvirkai (1909-1947)

Nuotraukos autorius Vygintas Skaraitis/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Nors šiandien viešumoje apie ką diskutuoti tikrai netrūksta, esu netikėtai priverstas rašyti apie pirmaisiais atgautos Nepriklausomybės metais vykusius ginčus – tuos pačius, kuriems vykstant dar nė gimęs nebuvau, būtent požiūrio į sovietmetį ir kolaboravimą, klausimus. Petro Cvirkos, bolševikinio propagandisto kelią pradėjusio dar 1932 ir visą likusią Nepriklausomybę dažnai lankiusio SSRS, o labiausiai išgarsėjusio Stalino Saulės parvežimu 1940 bei garbingomis LTSR Rašytojų Sąjungos pirmininko pereigomis, „nuopelnai“ skaitytojui, ko gero, gerai žinomi.


Jo vardo pamiršti kažkas niekaip neleidžia – tačiau kas? Teisingai, paminklas Vilniaus centre, kuris, reziumuojant, yra ne tik baisokos estetinės išvaizdos, bet dargi 1959 (ir tikrai ne už nuopelnus literatūrai) pastatytas garbingajam komunistui Islandijos ir Pylimo gatvių sankryžoje – taigi pačioje Vilniaus širdyje. Šį „monumentą“, siekdami jį išbraukti iš paminklų sąrašo ir iškeldinti, mes, Vilniaus jėzuitų gimnazijos dešimtokai, pasirinkome mokykloje vykdyto pilietiškumo projekto objektu. Jau parengėme ir išsiuntėme kreipimąsi Vilniaus miesto savivaldybės Atminties kultūros grupei, o šiuo metu deriname būsimo posėdžio, kuriame svarstysime klausimą, laiką.

Privalu paminėti, kad tikrai ne pirmieji ėmėmės P. Cvirkos paminklo: 2013 į Seimą bei Vyriausybę kreipėsi LPKTS ir Sausio 13-osios Nukentėjusiųjų draugija teigdamos, kad Vilniaus centre stovintis paminklas žeidžia šių organizacijų narių garbę ir orumą. Tačiau atsisakysiu malonumo priminti, kas Seime turėjo daugumą 2012–2016 metais bei kaip tai paveikė sprendimą (ar greičiau jo nebuvimą). Tačiau grįžkime prie šiandienos mėginimo. Kreipdamiesi į Vilniaus savivaldybę supratome, kad būtų gražu atstovauti ne tik Vilniaus jėzuitų gimnazijos mokiniams, bet ir didesnei Vilniaus jaunimo daliai, todėl ėmėme rinkti ir kitų organizacijų parašus: dokumentus mielai pasirašė pasiūlymus gavusios mokyklos bei didžiosios jaunimo organizacijos (Jaunųjų konservatorių lyga, Moksleivių ateitininkų sąjunga, Vilniaus liberalus jaunimas).

Dėl paramos projektui kreipėmės ir į Lietuvos moksleivių sąjungos Vilniaus mokinių savivaldos informavimo centrą (toliau – VMSIC), nusiuntę kreipimosi tekstą, kuriame plačiau išdėstyta P. Cvirkos kolaboravimo istorija bei paminklo estetikos ir įvaizdžio ateityje klausimai. Iš VMSIC pirmininkės sulauktas atsakymas skamba šitaip:

„Atsižvelgdamas į LMS Vilniaus mokinių savivaldų informavimo centrui pateiktą prašymą dėl Petro Cvirkos memorialinio paminklo nugriovimo, atliko internetinę VMSIC savanorių apklausą, nusprendė, jog LMS Vilniaus mokinių savivaldų informavimo centras pasisako prieš memorialinio paminklo nugriovimą ir pateikia šiuos argumentus: 1. Petras Cvirka yra Lietuvos istorijos kūrėjas, menininkas, rašytojas, kurio kūriniai yra privalomo ugdymo programoje; 2. Sovietizacijos laikotarpiu, norintys būti rašytojais, kurių kūryba būtų leidžiama, turėjo priklausyti Lietuvos Komunistų partijai, kitu atveju rašytojo kūryba nebūtų spausdinama; 3. Petro Cvirkos memorialinis paminklas turėtų išlikti kaip paminklas talentingam rašytojui, kuris buvo Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas; 4. Nemažai to meto kultūros veikėjų priklausė Lietuvos komunistų partijai, pavyzdžiui, Salomėja Neris, Justinas Marcinkevičius, Vincas Mykolaitis-Putinas, tačiau šie asmenys nežeidžia Lietuvos orumo“.

Neslėpsiu, kad būtent toks atsakymas yra jūsų skaitomo straipsnio tiesioginis ir vienintelis kaltininkas. Negaliu atsistebėti, kad  didžiausias LMS (ji skelbiasi esanti vienintelė Lietuvos moksleivių interesams atstovaujanti ir Lietuvos mokinių savivaldas vienijanti organizacija) padalinys sugeba į prašymą prisidėti prie projekto atsakyti tokia ydinga argumentacija. Ilgiau nebedelsdamas norėčiau pasamprotauti apie viršuje išdėstytų „punktų“ prasmę ir kilmę.

Taigi, secundum ordinem: „1. Petras Cvirka yra Lietuvos istorijos kūrėjas, menininkas, rašytojas, kurio kūriniai yra privalomo ugdymo programoje“. „Istorijos kūrėjas“ – šventa tiesa, jei pacituosime „Tarybų Lietuvos“ diktorių, kalbantį apie Liaudies Seimo, kurio narys buvo ir P. Cvirka nutarimą: „Vykdydami valstiečių ir darbininkų valią delegatai priėmė ISTORINĮ nutarimą – Lietuva paskelbta tarybine respublika“. Sveikintinai pradėta nuo tikro istorinio fakto, nors, kalbant apie „Lietuvos istorijos kūrėjus“, Leninas, kurio paminklo Lukiškių aikštėje pasigesti nedrįstama, juo labiau Stalinas (dar pačių okupantų nusigriautas paminklas Stoties aikštėje) neabejotinai būtų dar didesni istorijos kūrėjai! Na, o P. Cvirkos paminklo ir autoriaus buvimas privalomojo ugdymo programoje… Gal čia nesiplėskime – aišku, kad nestokodami politinės valios moksleiviams nagrinėti galime liepti kad ir jūrų kiaulytės narvelio aprašymą.

Tęskime: „2. Sovietizacijos laikotarpiu, norintys būti rašytojais, kurių kūryba būtų leidžiama, turėjo priklausyti Lietuvos Komunistų partijai, kitu atveju rašytojo kūryba nebūtų spausdinama“. Klausimai du: pirma – nuo kada Lietuvos okupaciją vadiname „sovietizacija“?  Atrodo lyg „sovietizacija“ būtų koks natūralus, su represinėmis jėgomis nesusijęs, vos ne savaiminis socialinis procesas. Antra: net jei Cvirką laikytume nepriklausomu, be dešimtmetės kolaboravimo patirties, ir antrojoje okupacijoje staiga „iš dangaus“ nukritusiu rašytoju, kas tokiam trukdytų kūrinius spausdinti pogrindinėje spaudoje? Antai, vienas žymiausių Aukštaitijos partizanų – poetas ir rašytojas Bronius Krivickas, kovojęs ir rašęs iki pat savo žūties 1952 rugsėjį. Okupacijos pradžioje veikė kone 30 tūkst. dalyvių ginkluoto pasipriešinimo sąjūdis, turėjęs savo spaudos ir propagandos skyrius, tačiau galimybė spausdinti kūrinius pogrindyje net nesvarstoma kaip alternatyva. Mane nuoširdžiai žavi tai, kad tokia mintis net teoriniu pavidalu neateina į gerbiamųjų LMS atstovų galvas. Kategoriškai tvirtinama, kad spausdintis okupacinės valdžios leidiniuose – vienintelis pasirinkimas. Nuostabu! Istorijos mokytojai, kur jūs?!

Kaip tvirtino Algirdas Mykolas Brazauskas: „Kaip mes galime apsieiti be Tarybų Sąjungos? Tam, kuris tai padarys, aš Nobelio premiją duosiu“. Jau nekalbėsiu apie tai, kad P. Cvirka buvo ne tas, kuris „duoklę“ atiduodavo ir mainais spausdindavo savo kūrybą oficialiuose leidiniuose, bet „kito lygio“ nomenklatūrininkas. Kaip LTSR Rašytojų sąjungos pirmininkas jis tokios „duoklės“ reikalaudavo iš kitų, priiminėdavo, vertindavo, o už nepakankamas pastangas ir galą „mulkiui“ priartindavo. Priminsiu K. Jakubėno istoriją: 1946 m., jau atvežus Stalino saulę ir prasidėjus antrajai bolševikinei okupacijai, P. Cvirkai, LTSR Rašytojų Sąjungos pirmininkui, užkliuvo, beje, dar tarpukariu komunistavęs Kazys Jakubėnas, kai 1946 m. viename iš LTSR Rašytojų sąjungos posėdžių pasipriešino kategoriškam Vinco Kudirkos raštų uždraudimui. Po šio incidento P. Cvirka prisiminė matęs K. Jakubėno eilėraščių, kuriuose minimi „išvežti broliai“. Už šiuos eilėraščius K. Jakubėnas gavo 5 metus lagerio, tačiau, praėjus vos 7 mėnesiams, buvo grąžintas į Lietuvą ir neaiškiomis bei su KGB „nesusijusiomis” aplinkybėmis žuvo autoavarijoje.

„3. Petro Cvirkos memorialinis paminklas turėtų išlikti kaip paminklas talentingam rašytojui, kuris buvo Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas“. A. Brazausko priesakas ateities kartoms, kaip žiūrėti į bolševikinę okupaciją: Ir tada dirbome Lietuvai – grįžta su nauja, neaišku iš kur kylančia jėga. Stebina ir šokiruoja, kad gimnazistai, neskiriantys okupacinių jėgų konstrukto – Lietuvos Tarybinės Socialistinės respublikos nuo suverenias galias vykdančios Lietuvos Respublikos, vadovauja svarbiausiam LMS („vienintelės Lietuvos moksleivių interesus atstovaujančios organizacijos“) – Vilniaus skyriui.

Galiausiai: „4. Nemažai to meto kultūros veikėjų priklausė Lietuvos komunistų partijai, pavyzdžiui, Salomėja Neris, Justinas Marcinkevičius, Vincas Mykolaitis – Putinas, tačiau šie asmenys nežeidžia Lietuvos orumo“. Vincas Mykolaitis Putinas ir netgi Salomėja Nėris nepriklausė komunistų partijai – realybė strikes back. Važiuodami Stalino Saulės, Petras Cvirka ir Salomėja Nėris nežemino Lietuvos orumo? 2013-ųjų Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos nuomonė, rodos, kita. Taip ir regiu, kaip partizanai, antai Dainavos apygardos vadas Lionginas Baliukevičius–Dzūkas savo dienoraštyje apgailestavęs, kaip mažai intelektualai reiškiasi tarp partizanų ir pripažinęs, kad „Mūsų jėga glūdi mūsų sielose, mūsų širdyse, bet ne ginkluose“, puikiai supratęs ideologinių ir intelektualinių veiksmų svarbą vertintų tokius „inteligentų“ veiksmus. Ko gero, dar labiau pašiurptų išgirdęs apie 27-aisias Atkurtos Nepriklausomybės metais tokias blevyzgas skiedžiančius Lietuvos moksleivių atstovus.

Baigdamas tegaliu naiviai stebėtis ir klausti, kaip galėjo atsitikti, kad tokios didelės organizacijos atstovai sugebėjo pateikti tokius abejotinos vertės argumentus. O galbūt reikėtų su liūdesiu ir kartėliu konstatuoti, kad okupacijai simpatizuojančio mąstymo naratyvai, deja, vis dar gyvi Lietuvos moksleivijoje?

Teksto autorius – Vilniaus jėzuitų gimnazijos moksleivis, Jaunųjų konservatorių lygos valdybos narys

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.