(Ne)vaikiškas Alberto Vidžiūno manifestas

Scena iš Alberto Vidžiūno spektaklio „(Ne)vaikų žaidimai“. Povilo Jaro („Fotopo“) nuotr.

Pernai įsidarbinau Alytaus miesto teatre, kai meno vadovu čia dar buvo Albertas Vidžiūnas. Iš kelių jo užmanymų šiam sezonui pavyko realizuoti tik vieną, bet užtat kokį! Gegužės 18-ąją AMT didžiąją sceną išvydo jo režisuoti „(Ne)vaikų žaidimai“, kurie atpirko ilgą triūsą prie projektinio darbo ir važinėjimus iš Vilniaus į Dzūkijos sostinę ir atgal. Vykusios premjeros atperka daug ką, o provincijoje juo labiau. Juo labiau teatre, kuriame dar gyvos organizacinės traumos, kai dėl politinių interesų buvo smarkiai apdraskyta teatro trupė. Neliko pagrindinių jos įkūrėjų, nors dar rodomas vienas kitas Kinderio, Kimantaitės, a. a. Liausaitės spektaklis. Vis dėlto išliko ir save manifestuoja jų vaikas – Teatras. Pats teatras jau persirito į antrą amžiaus ketvirtį (27-as sez.) ir iš tikrųjų sezoną baigia solidžiu spektakliu, visai visai nevaikišku.

Herkaus Kunčiaus pjesė pasižymi gyvais dialogais, beveik scheminiu personažų rinkiniu, genialiais kalbinės rekonstrukcijos pasažais (pvz., kryžiažodžių ar maldų scenos). Apskritai Herkus neslapukauja – ir kasdienybės kalba, ir apokaliptinės pranašystės jo dramaturgijoje pažymėtos nykimo ženklu. 

Kūrinio idėją sugalvojo ir dramaturgui Herkui Kunčiui pasiūlė pats A. Vidžiūnas. Remarkose netgi yra smagus Herkaus paaiškinimas, skirtas konkrečiam režisieriui, kad Albertas būtent taip, o ne kitaip suprastų vieno personažo esmę. Beje, mirusio personažo: tokiu būdu dramaturgas lyg ir koketuoja su semiotine autoriaus mirties idėja. Išties pjesė teatro užsakymu parašyta sezono pradžioje, ir tik Lietuvos kultūros tarybai patvirtinus projekto finansavimą teatras ėmėsi iš pirmo žvilgsnio rizikingo projekto. 

Pjesė gana tamsi, socialinė drama, groteskas… Kūrėjai aikštingi, taurelę keliantys jau prie pietų stalo… Alytaus žiūrovai atrodo labiau linkę prie klasikinio standarto, kitaip pabalsuoja kojomis… Na ir sąmata perkopia numatytus resursus. Žodžiu, ne vienas argumentas patirti stresą, juo labiau kai kūrinys tarsi skirtas jaunimui. Ar jis supras, ar jam tai bus aktualu? O gal kaip tik jam reikia aštrios medžiagos, atviros dramos? Šis atviras klausimas veikiau įkvėpė administraciją ir teatro direktorę Inesą Pilvelytę – lai bus kaip turi būti!

Scena iš Alberto Vidžiūno spektaklio „(Ne)vaikų žaidimai“. Povilo Jaro („Fotopo“) nuotr.

Ir atsitiko! Ryžtas pasiteisino, ir Alytuje užgimė didis spektaklis, toks Gesamtkunstwerk. Operinio mastelio, vizualiai švarus, žanriškai nepriekaištingas, o svarbiausia – aktoriniu požiūriu įdomus darbas. Pats režisierius ir repeticijų metu, ir po premjeros itin gyrė pjesės kalbą, kuri suteikia galimybę aktoriams natūraliai kalbėti, sukurti organišką sceninį santykį. Išties spektaklyje netrūksta scenų, kuriomis mėgaujiesi tik dėl verbatimo. 

Herkaus Kunčiaus pjesė pasižymi gyvais dialogais, beveik scheminiu personažų rinkiniu, genialiais kalbinės rekonstrukcijos pasažais (pvz., kryžiažodžių ar maldų scenos). Apskritai Herkus neslapukauja – ir kasdienybės kalba, ir apokaliptinės pranašystės jo dramaturgijoje pažymėtos nykimo ženklu. Kalbos emplozija reiškia visa ko pabaigą, uždarą genealoginį projektą. Tai yra ir pjesės, ir spektaklio pagrindinė tema – žmonija baigiasi su kalbos praradimu. Šia prasme Herkus yra labai lietuviškas autorius, o kartu universalus, net kabalistinis. Žodis čia netampa kūnu, netampa išganytoju, netampa netgi žodžiu. Kažkokia tuštuma, ir režisierius turi tai parodyti…

Pagrindinė investicija, regis, buvo į aktorius ir į jų drabužius. A. Šimonis sukūrė tokius iškalbingus kostiumus, kad iš buitinio lygmens tuojau pakylama į universalių prasmių plotmę. Jos plyti tarp biblinio vargingųjų stiliaus ir dabartinių hipsterių, kurie apsimūturiuoja taip, kad net būna gražūs.

Prisipažįstu, jei ne Alberto Vidžiūno entuziazmas, aš irgi nelabai tikėčiau sėkme. Albertas beveik fanatiškai tikėjo šita pjese ir savo komanda: scenografu Artūru Šimoniu, kompozitoriumi Antanu Jasenka, videomenininkais Aliumi Mikelioniu ir Agne Marcinkevičiūte. Nežinau visų priežasčių, kodėl pasirinktos visai skurdžios scenografijos priemones: keli kilnojami ekranai, reti šešėlių teatro intarpai, nespalvoto kino kadrai su kate ir kirstuku (sulėtinta) ir karinis videožaidimas (pagreitinta), penkios juodos vaikiškos lovytės, viena mumija ir iš dalies mumifikuotų aktorių komanda.

Scena iš Alberto Vidžiūno spektaklio „(Ne)vaikų žaidimai“. Povilo Jaro („Fotopo“) nuotr.

Pagrindinė investicija, regis, buvo į aktorius ir į jų drabužius. A. Šimonis sukūrė tokius iškalbingus kostiumus, kad iš buitinio lygmens tuojau pakylama į universalių prasmių plotmę. Jos plyti tarp biblinio vargingųjų stiliaus ir dabartinių hipsterių, kurie apsimūturiuoja taip, kad net būna gražūs. A. Šimonio drabužiai bei grimai kilstelėja ir aktorius. 

Pastatyme visi dirba labai darniai, visi pasitempę (galbūt vaikai kartais ir per daug forsuoja), ypač aktorių pora, kurie yra šuo–šeimos narys Džekas (Eugenijus Rakauskas ir Vincas Vaičiulis). Toks įspūdis, kad jei spektaklis eitų pro šalį, jie vis vien jį ištemptų savo žaviomis improvizacijomis. Jie lyg bulgakoviška meistro Volando svita, tiesa, perkelta ne tiek iš literatūrinių, kiek iš teatrinių kontekstų. Bet spektaklis eina ne pro šalį (premjeros dieną), jį tik kartkartėm vadelioja Džekas – daugiausia sceninio krūvio tenka vyro–tėvo ir žmonos–motinos vaidmenis atliekantiems aktoriams Jonui Gaižauskui bei Eglei Juškaitei. Tai vienas stipriausių duetų, kokį tik galėjo pasiūlyti Alytaus miesto teatras. Abiem aktoriams tenka nertis iš kailio, kad sukurtų siurrealistinę klounadą, binarinius šeimos štampus ir jų dekonstravimą.

E. Juškaitės moteris įkūnija tiesiog pasibaisėtiną furiją-frustraciją, kokią tik galime įsivaizduoti iš savo mamų ar savo pačių generacijos. E. Juškaitė tarsi vienu kartu sugriauna visą tą mitą, kurį dešimtmečius kuria melaginga moteriškų žurnalų industrija nuo „Cosmopolitan“ iki „Ikonos“. 

J. Gaižauskas atrodo kiek įvairiapusiškesnis, kažką primenantis iš prancūziško kino komedijos klasikų (Pierre’ą Richard‘ą?) ar rusiško serialo „Mesing“. Alytaus rišaras-mesingas irgi bando vaizduoti pranašą, teisėją (iš Teisėjų knygos?), aiškiaregį, bet susiduria su itin žemiška ir visas šunybes matančia E. Juškaitės moterimi. Ji laiko visus keturis namų kampus, kurių scenoje nematyti; ji maitina pasenusią motiną, kuri yra tik iškamša; ji ragina melstis prie stalo, kuris nenuklotas jokiais valgiais.

Jos materializmas neatrodo pagrįstas, ir tai sudaro reikiamą intrigą veiksmui (opozicija vyrui) bei analizei (po perkūnais, koks čia socrealizmas?!). Ne veltui ji nuolat kalba apie simbolistą Čiurlionį ar pederastą Pilsudskį, nes tikros žemiškos laimės ji niekur nerandanti (nebent aliuzijose į zoofilinę meilę Džekučiui). 

E. Juškaitės moteris įkūnija tiesiog pasibaisėtiną furiją-frustraciją, kokią tik galime įsivaizduoti iš savo mamų ar savo pačių generacijos. E. Juškaitė tarsi vienu kartu sugriauna visą tą mitą, kurį dešimtmečius kuria melaginga moteriškų žurnalų industrija nuo „Cosmopolitan“ iki „Ikonos“. Visa tai neverta nė vieno sudilusio skatiko – dabartinė (ne)tarybinė moteris yra pervargusi ir pikta, bjauri ir begėdiška, godi ir gašli. Nė viena Ievos dukters yda jai nesvetima – toks akcentuotas šio personažo požiūrio taškas, nors tai padaroma tarsi kukliomis vaidybos priemonėmis. Puikus ir skausmingas portretas, kurį galima pavadinti dešimtmečio vaidmeniu.

Scena iš Alberto Vidžiūno spektaklio „(Ne)vaikų žaidimai“. Povilo Jaro („Fotopo“) nuotr.

Pagaliau Lietuvos teatras sukūrė kažką tikra apie moterį ir jos padėtį, be pagražinimų ir pagrimavimų. Scena, kur šunys atlieka jos kojų depiliaciją, išvis verta aukštumų – šis demistifikacijos ir demitologizacijos aktas taip pat yra svarbus lietuviškojo teatro posūkis nuo romantizmo į modernizmą. Žinoma, mes esame jame, matėme Oskaro Koršunovo „Senę“ ar Artūro Areimos „Antikristą“, kurie išsilaisvina iš romantiškojo tabu apie tai, ką Friedrichas Nietzsche pašaipiai vadino prudentia. 

Vis dėlto Lietuvos teatre dar trūkte trūksta moters iš- ar nu- gražinimo. Reikia pripažinti, kad liūdno veido riteris A. Vidžiūnas tai padarė: seniai neturėjome tokio tereodoriškai taiklaus dūrio tiesiai į lietuviško teatro mito paširdžius (paslėpsnius). Galbūt čia ir bus tai, kas šiame spektaklyje yra nevaikiškiausia. Beje, šis fenomenas atsiranda abipusio kontrasto būdu: J. Gaižausko vyras iš esmės yra kažkoks nepaternalistiškas, vaikiškas nuo pradžių iki galo. Tik vaikiškas ne pejoratyvine prasme, o egzistencine – žmogus be vietos, be Dievo, netgi nemokantis taisyklingai ištarti žodžio „aleliuja“.

Šiuo spektakliu priartėta prie aukojimo temos, pačios pačiausios vaikiškumo opozicijos, tik ji čia H. Kunčiaus ir A. Vildžiūno valia yra ne branda, o veikiau nusikaltimas.

Tačiau J. Gaižausko charizma (beje, su ja susijęs geriausias pokštas, kurį iš anksto nesinori išduoti) nepadaro iš personažo nevėkšlos, netgi jo politinė karjera yra nelabai atgrasi. Ne tai svarbiausia – svarbiausia tai, kad J. Gaižauskas sugebėjo sukurti tobulą vyro pajaco vaidmenį, t. y. tokį, kokį kiekviena moteris svajoja primesti savo vyrui, o po to gailisi, jeigu pavyksta. 

Tiesa, dar yra tikras vaikas, mergaitė, Duktė (akt. Eglė Kordiukovaitė). Ji jau gyvena demitologizuotame kosmopolitane, visa galva panirusi į virtualaus pasaulio ikonas, bet kuriuos žodžius beria be jokios prasmės, nenuvokdama, koks žodis susideda iš penkių raidžių ir reiškia neapčiuopiamą daiktą (atsakymas būtų paprasčiausias – „žodis“). 

Mažajai Eglutei tenka įkūnyti banalybę, kurios auka ji pasidaro nedarnių tėvų namuose. Matome, kaip prieinama iki tokio bejausmiškumo, automatizmo, galiausiai sadizmo: pabaigoje draugės žiauriai susidoroja su savo prieše (H. Kunčius panaudoja vienos Šiaulių gimnazijos paauglių egzekucijos motyvą). Šventas žmogaus kūnas padalijamas ir suvalgomas kaip per Eucharistiją. Čia spektaklio kūrėjai priartėja prie pamatinio atpirkimo ožio mito, kurį daugiausia savo laiku tyrinėjo René Gerard‘as, o paskui ir daugelis kitų mokslininkų bei menininkų. Taigi su šiuo spektakliu priartėta prie aukojimo temos, pačios pačiausios vaikiškumo opozicijos, tik ji čia H. Kunčiaus ir A. Vildžiūno valia yra ne branda, o veikiau nusikaltimas.

Scena iš Alberto Vidžiūno spektaklio „(Ne)vaikų žaidimai“. Povilo Jaro („Fotopo“) nuotr.

Nusikaltimas, kuris yra ir atpirkimas, kuris yra religijos esmė… Kažkas esminga visiems ir niekam, nes yra tokių baisių tiesų, kurių nenori niekas girdėti: nė viena šeima, nė viena gentis, nė viena tauta, nė viena civilizacija. Ir žiūrovai, ir teatralai. Kartais tik tragikai prisiliečia prie šios branduolinės temos ir tai daro postdraminiais laikais. Po H. Kunčiaus eufemizmu slypi baisi realybė, o A. Vidžiūnas ją pastatė kaip kokią tragikomediją. Viešpats pasakytų: dėl jūsų širdžių kietumo. 

Muzika šiame spektaklyje nėra tragikomiška. Vieną vertus, ji atlieka konkrečias funkcijas: suriša ir išriša daugelį semantinių mazgų, visavertiškai antrina naratyvui, paduoda aktoriams intonacijas ir pan. Galbūt be Antano Jasenkos įgarsinimo neturėtume tokio sklandaus spektaklio, bet ne tai svarbiausia. Aš turiu įtarimą, kad muzika čia išsipildo kaip atskiras veikėjas, kaip Teisėjas – A. Jasenka neabejoja vyru, moterimi, žmogumi, Dievu. Atrodo, kad jis ne tik spektakliui kūrė šią oratoriją, ne tik žaidimo herojams, ne tik mums klausytojams. Buvo keletas momentų, kurie skambėjo kaip Requiem. Dieviškasis Requiem mūsų amžiui, mūsų kartai, mūsų nuopuolio didybei. Ir šitai yra labai bibliška, kur dieviškasis Tremendum apsireiškia ne tiek vizualiai, kiek akustiškai. 

P. S. Per premjerą Antanas pametė savo akinius, neatsitiktinai, juk ir Vaikas scenoje pasilieka su akiniais nuo saulės, kuriuos dėvi ir žudydamas tėvus, ir niūniuodamas vaiką-lentą, ir nusilenkdamas žiūrovams: tokios tad gedulingos miesto kapinės, ir mes visi jose lyg mišiose… 

P. P. S. Šiandien, gegužės 30 dieną, spektaklis rodomas antrą kartą. Kadangi žmonės paprastai į Alytų į premjeras dar nevažinėja, rekomenduočiau bent jau nepraleisti A. Vidžiūno per gastroles rudenį, šį makabriškiausią rudenį, koks tik bus.

Scena iš Alberto Vidžiūno spektaklio „(Ne)vaikų žaidimai“. Povilo Jaro („Fotopo“) nuotr.