2017 06 01

Kun. Algirdas Toliatas

Marijos radijas

Vidutinis skaitymo laikas:

10 min

Lietuva apkabins pasaulį

Joshua Clay (www.unsplash.com) nuotr.

Birželio 1-oji – Tarptautinė vaikų gynimo diena. Antri metai Lietuvoje jai skiriama akcija „Taikos glėbys“ – pasaulio žmonės, įvairaus amžiaus, profesijų, pažiūrų ir patirties, sutartą valandą kviečiami apsikabinti vardan taikos pasaulyje.

Akcijos sumanytojas kompozitorius Laimonas Žiulpa įsitikinęs, kad nėra didesnio absurdo, kaip kariauti už taiką – ją išsaugoti galima tik skleidžiant gėrį, ir tai daryti pirmiausia reikia pradėti nuo savęs ir artimiausios aplinkos. Projekto iniciatorių L. Žiulpą ir talkininkę Liną STANECKAITĘ kalbina Lietuvos policijos kapelionas kunigas Algirdas Toliatas.

A. Toliatas: „Taikos glėbys“ – iniciatyva, kurios tikslas – apglėbti visą pasaulį, pradedant nuo esančiųjų arčiausiai. Kaip ji gimė?

L. Žiulpa: Iniciatyvos tikslas – paskleisti pasauliui naują tradiciją: kad bent kartą per metus žmonės pareikštų norintys būti taikūs vieni su kitais. Antai artimoje aplinkoje – su draugais, šeimoje pasikalbame, kad pasaulyje vyksta skaudūs dalykai: kad ir ne Lietuvoje, o kažkur toli, Sirijoje, krenta bombos, rengia atakas teroristai. Padėtis pasaulyje aštri, o mes, Lietuva, maža valstybė, geopolitiškai esame tarp Rytų ir Vakarų. Tad daugelis vis pasikalbame, kad, būdami valstybių vadovais, tikrai nemėtytume bombų. Deja, jos krenta, o pasaulio žmonės nepadaro aiškaus pareiškimo, kad norime būti taikiai.

Pirmoji vasaros diena, kai pati gamta dar vaikas, iš kurio virsta į žmogų, yra vaikų šventė. Bet kaip ją švęsti? Antai Valentino dieną dovanojame širdeles. Kalėdos, Naujieji metai – daugelio mėgstamos šventės, turinčios ir prasmę, ir šventimo būdą. O kaip minėti Tarptautinę vaikų gynimo dieną? Apkabinti, apsaugoti vaikus. Tad ir gimė mintis: kodėl birželio 1-ąją nesurengti visų pasaulio žmonių apsikabinimo vardan taikios vaikų ateities. Taip padarytume taikų pareiškimą – apsikabintume vienas kitą, o kas gali būti taikesnio už apsikabinimo momentą? Tobula taikos ir meilės išraiška, kai du žmonės nuleidžia šarvus, visus konkurencijos aktus, vienas kitą apkabina ir dalinasi visišku artumu.

A. Toliatas: Tad „Taikos glėbys“ – kaip vienybės išraiška? Kaip tai vyksta? Vieną valandą?

L. Žiulpa: Taip, vienu metu. 17 val. Grinvičo laiku (planetos laikas skaičiuojamas pagal Grinvičą), Lietuvoje tokiu metu – 19 val., kur nors Jungtinėse Amerikos Valstijose, tarkim, tolimojoje Kalifornijoje – 9 val. ryto. Kažkur tokiu metu naktis, tad, rinkdamiesi akcijos laiką, stengėmės naktį ištaikyti vandenyne. Deja, Aliaska ir Australija šįkart liko nuskriaustos – ten apsikabinimas vyks naktį.

Bet, jei akcija taptų kasmetė, galbūt reikėtų laiką slinkti, kad australai per amžius nebūtų nuskriausti. Kada nors „Taikos glėbys“ galėtų vykti ir jiems patogiu metu, o mes, lietuviai, naktį išeitume su žvakėmis palaikyti Australijos žmonių apsikabinimo.

A. Toliatas: Akcijos idėja – būti taikdariais. Ką galime padaryti, kad tas apsikabinimas įvyktų? Birželio 1-osios apsikabinimas galėtų tapti visų apsikabinimų simboliu. Ir fizinių, ir dvasinių. Pirmiausia dvasinių. Visi sutinkame žmonių, kurie mums patinka. Ir tokių, kurie nepatinka. O jei sugebėtume juos visus apkabinti ir palaiminti širdyje, ypač tuos, kurie nepatinka! Greičiausiai labai keistųsi mūsų kalba, žodžiai, mintys, santykis su tais žmonėmis. Kaip žinome, šuo užuodžia baimę. Taip ir žmogus: net jei neišsakome blogų emocijų, jos sklando ore, ir pasąmonė jas nuskaito. Tad apsikabinimo dvasia, kylanti iš nuostatos, kad visi esame palaiminti Dievo vaikai, labai padėtų. Greičiausiai esate girdėję pasakojimą apie broliuką, prašantį vyresnės sesutės papasakoti apie piktą vilką. Ir jos atsakymą: „Nėra piktų vilkų, tik nelaimingi“. Taip ir žmonės – nėra piktų, tik nelaimingi. Visi turime negatyvios patirties. Matome, kas vyksta aplink, kokie straipsniai dominuoja žiniasklaidoje. O komentarai – dar aštresni! Daug to piktumo. Ką daryti, kad būtų mažiau? „Taikos glėbys“ galėtų tapti impulsu, kuris ne tik birželio 1-ąją, bet ir visus metus primintų mums, kad apkabinimas – artumo, absoliutaus atsidavimo ženklas – tai kelias į širdį.

L. Žiulpa: Iniciatyva gimė maldoje, stebint savo vidų ir pasaulį. Aptikau, kad ne visada mano protas sugeba jausti viduje palaimą. Suprantu, kad Šventoji Dvasia nė akimirkai manęs nepalieka. Ne aš savo noru plaku širdį ar įkvepiu oro – Šventoji Dvasia visą laiką manyje, aš esu iš jos. Bet būna momentų, kai protas užsisiaučia, ir jauti atskirtį. Bendraudamas su žmonėmis, matau, kad ir jie išgyvena panašius dalykus. Tad pirmiausia apkabinti reikia patį save, kaip Dievo kūrinį.

Esu meno žmogus, rašau muziką. Muzika net vadinama Dievo kalba. O tam, kad išgyvenčiau muziką, pajusčiau ir perduočiau kitam, turiu labai panirti į save kaip tvėrinį. Atsigręžti į pasaulį, bandyti jį pažinti ir tuo metu išgirsti tą Dievo kalbą muziką. Ir užrašyti ją.

Save prisimenu gal nuo ketverių metų, ir visada greta pleveno ta Taikos glėbio idėja, žinoma, ne taip išplėtota. Ketverių man jau kildavo klausimas: kas aš, iš kur, kodėl aš, kokia mano misija. Kas sutvėrė šį pasaulį, aplinką. Kokia viso to prasmė? Pasak mokslininkų, yra atsitiktinumo teorija. Bet per daug viskas gražu, kad būtų atsitiktina. Per daug gražu, kad būtų atsiradę klaidos pagrindu. Ketverių jau galvojau, kodėl pasaulis toks. Kodėl kartais esu supykęs, o po kelių akimirkų mylintis? Kodėl kartais mane mama bara, o kartais – apkabina. Arba su draugais: tai sutariu, tai nebesutariu, susipykstu. Kodėl viskas taip banguoja? Taip pamažu ir išsirutuliojo apkabinimo idėja. Pagaliau, kaip muzikantas, daug dirbu su vaikais, rašau muziką ir vaikams, ir suaugusiesiems, net žmonėms, kurie turi greit palikti šį pasaulį, tarkim, serga paskutinės stadijos vėžiu ir turi su tuo susitaikyti. Būna, kad nesutinkame su tuo, kas yra, pradedame reikšti pretenzijas Aukščiausiajam: „Kodėl man taip? Aš juk toks geras!?“. Ir nuo savęs kartais slepiame, kad ne visada būname atviromis širdimis, tyri, gryni.

A. Toliatas: Tai karas prasideda nuo sprogstančių lūkesčių?

L. Žiulpa: Manau, karas prasideda, kai žmogus jaučia atskirtį. Visi mes – Dievo vaikai, visi norime būti suprasti, pripažinti. Augdami gauname tokių, sakyčiau, lengvų likimo antausių. Vaikystėje jie vaikiški, bet vis didėja. Kartu didėja ir ta pretenzija Aukščiausiajam. Žinoma, ją slepiame, nenorime pripažinti, apauginame įvairiausiais paaiškinimais sau ir kitiems. Iš tos pretenzijos Būčiai gimsta didžiausios diskusijos, net meno kūriniai. Viena vertus, tai skatina žmogaus saviraišką, ieškojimą. Žmogus – nuostabus kūrinys: mums duota laisva valia, esame sutverti ne kaip robotukai – galime patys kurti ir atrasti. Ir pažįstame gėrį per tai, kad pradžioje turime suprasti, kuo nesame, patirti blogį. Netyčia, trumpam, kyštelėti ranką į ugnį, nudegti ir suprasti, kad nereikia taip daryti. Pati nuodėmė ant to pastatyta, ir Bažnyčia labai gražiai duoda šansą – atleidimą. Mes, žmonės, einame keliu, klystame, bet tam ir klystame, kad giliai giliai suprastume, kas iš tiesų esame. Kad iš tiesų esame palaiminti kiekvieną akimirką, kad mūsų Dievas niekada nebuvo apleidęs.

A. Toliatas: Iš tiesų, Kūrėjas, kaip geras kompozitorius, garsus ir pauzes sudeda į visumą, į darną. Kartais ta darna revoliucinė, kaip priekaištas, kaip prieštara gyvenimui. Tai – ir mūsų atsakomybė – ar savo pareiškimu, žodžiu, menu, muzika kuriame, ar griauname. Jei griauname, tai kokiu pagrindu, ar pamatavę, ar gebėsime atstatyti. Kieno sukurtą griauname? Kartais elgiamės kaip vaikai, kurie, atėję į žaidimų kambarį, nė nesusimąsto, kieno čia žaislai. Ir mums nedera laužyti, jei kas nors nepatinka. Laužančiųjų mintys, žodžiai, menas tampa karo žodžiais, ir taip paskleidžiame aplink save nepasitenkinimo, griovimo dvasią. Daug geriau kurti – per kūrybą, ieškojimą, gimdymą, atsakomybę, vienybę su Kūrėju ateina harmonija. Tad sirgti ar būti sveikiems – renkamės patys.

Bet jei mums kas nors nepriimtina – ar galime likti nuošalyje? Ar tikrai nesame atsakingi ir už tuos, kurie mąsto kitaip, yra kitokie? Raskime galimybę ir juos apkabinti. Antai Kristus apjungė visus – taip pat ir nusidėjėles, vagis. O aš, kiekvienas iš mūsų? Ar esu taikos apaštalas gyvenime? Ar mano pasisakymai ir darbai labiau jungia, ar griauna? Pagaliau, ar kritika ir griovimas yra orientuoti į pozityvų rezultatą?

Grįžkime prie projekto. Kaip pavyko pernykštė akcija?

L. Žiulpa: Pirmiausia, kodėl „Taikos glėbiui“ buvo pasirinkta lietuvių tauta? Mes turime labai taikų bruožą, bet esame jį pamiršę. Praėjusiojo amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigoje – dešimtojo pradžioje, prieš atsiskiriant nuo Sovietų sąjungos, vyko vadinamoji dainuojanti revoliucija. 1991-ųjų sausį prie televizijos bokšto stovėjome ne su ginklais, o kūnais gynėme jį nuo tankų. Panašiu metu nuo Sovietų sąjungos mėgino atsiskirti gruzinai, ir per karštą tautos charakterį išsitraukė ginklus, tad toje šalyje vyko susirėmimai, liejosi kraujas. Stebime ir palaikome Ukrainos revoliuciją. Vėlgi – Maidanas, pilietinis karas – iš karšto charakterio išsitraukiami ginklai, ir kone brolis prieš brolį eina. Žinoma, yra ir viso to pakurstytojų. O lietuviai kūnais, ne ginklais stojo ginti Tėvynės. Beje, vieną didelį taikos glėbį jau esame turėję – 1989-ųjų Baltijos kelią. Lietuviai kartu su broliukais latviais ir estais susiorganizavo jei ne apsikabinimą, tai susikabinimą, vienybės aktą. Turime naujai gimstančią tradiciją – himno giedojimą vienu metu skirtingose pasaulio šalyse. Viską turime, tad galime visą planetą paraginti. Būtų toks mažos tautos kvietimas pasauliui susivienyti taikos žiniai.

Ką darėme pernai? Žinią apie „Taikos glėbį“ pateikėme dialogui į visas šalies savivaldybes, kad miestų, miestelių ir kaimų bendruomenės apsvarstytų. Pateikėme visoms didžiosioms pasaulinėms organizacijoms, turinčioms nacionalines atstovybes Lietuvoje: UNESCO nacionalinei komisijai, Raudonojo kryžiaus draugijai, Maltos ordino pagalbos tarnybai, Lietuvos jaunimo organizacijų tarybai, Lietuvos tėvų forumui, Lietuvos Caritui ir UNICODE. Ir apsikabinimas įvyko – visos pasaulinės organizacijos pasirašė bendradarbiavimo dokumentą, kuriame įtvirtintas susitarimas kasmet rengti taikos akciją vardan vaikų. Nors iki tol būdavo įprasta, kad, tarkim, Raudonasis kryžius, rengiantis labdaros akciją, nekviečia UNESCO, Maltos ordinas nekviečia Carito ir t. t. Taikos glėbiui susijungė visi. Akcijai pritarė ir pakvietė kunigus skleisti apie ją žinią Lietuvos Vyskupų Konferencija. Prie akcijos prisidėjo 55-ios Lietuvos savivaldybės, 50 merų tapo jos globėjais. Miestuose ir rajonuose, kad būtų kur susirinkti ir apsikabinti, talkina kultūros ir švietimo skyriai. Net Lietuvos Respublikos Vyriausybės globą gavome. Taigi, atrodo, viskas gražu, tuoj raginsime pasaulį apsikabinti, bet apsidairome – ogi tautoje neturime vienybės. Nelabai etiškai atrodo: kviečiame visus apsikabinti, o patys… Kaip tik artėjo rinkimai į Lietuvos Respublikos Seimą, tad tautiečiai kone su kirviais (kadir ne su tikrais – su interesų ir ambicijų kirviais) ėmė lakstyti vieni prieš kitus. Tokiais atvejais politinės ambicijos iškeliamos aukščiau už šeimą, už tautą.Dėl to pernai nutarėme nerengti tarptautinės akcijos – pirmiausia pažiūrėti, kaip čia, Lietuvoje, pavyks broliui su broliu apsikabinti.

O pats pagrindinis „Taikos glėbio“ tikslas – edukuoti, ugdyti jaunąją kartą. Kad vaikai per savo šventę eitų į taikos, o ne į revoliucinę akciją. Esu įsitikinęs, kad kariauti už taiką – didžiausias absurdas. Taikai reikalingas taikus apsikabinimas. Ir pernai 50-yje Lietuvos miestų žmonės apsikabino. Iš viso – apie 10 tūkst. žmonių.

A. Toliatas: Kaip suskaičiavote?

L. Žiulpa: Paprastai. Apsikabinimas vyko 50-yje miestų, viskas dokumentuota, nufotografuota.

A. Toliatas: Ar buvo apsikabinimo parašai?

L. Žiulpa: Ne, bet ir neteigiame, kad dalyvavo tiksliai tiek žmonių. Tačiau galima paskaičiuoti iš nuotraukų – jos sudėtos Facebooko paskyroje „Taikos glėbys“. Visos savivaldybės apsikabino, beveik visi Lietuvos ikimokyklinukai, darželinukai. Turime nuostabų nuotraukų albumą.

Tiesą sakant, po pernykštės apsikabinimo akcijos nežinojome, ar beapsikabinsime šiemet. Mano karštas noras buvo visą pasaulį pakviesti, kad nebekristų bombos, nebebūtų teroristinių atakų. Žinoma, nesu naivus, nesitikiu, kad kartą pasaulyje žmonės apsikabins, ir bombos nustos kristi. Bet norėjosi tokio žmonijos pareiškimo. Tam pasitelkėme tarptautinių organizacijų. Buvo pasirengta, kad Lietuva paskleis tą žinią jau pirmaisiais metais. Bet prasidėjo vidiniai tautos svyravimai. Žinoma, 10 tūkst. žmonių – daug, 50 savivaldybių – gerai, bet tvirto žinojimo, kad kitais metais tikrai darysime, nebuvo. Tačiau po akcijos pradėjo eiti laiškai, iš vienos, antros, kelioliktos savivaldybės: „Ar jau ruoštis kitų metų apsikabinimui?“. Beje, ir Lina – iki tol buvome nepažįstami, ji sužinojo apie mus per Facebooką – kažkas iš draugų dalyvavo, ir parašė laiškelį: „Norėčiau prisidėti“.

A. Toliatas: Lina, kaip atsitiko, kad sėdote rašyti laiško?

L. Staneckaitė: Facebooke pamačiau, kad buvo tokia akcija ir pagalvojau: o kurgi aš buvau, kad tais metais nepastebėjau. Susiradau kontaktus, susitikome, Laimonas pristatė šią gražią idėją. Dirbu vaikų darželyje, ugdau jaunąją kartą, tad pagalvojau, kad galėčiau prisidėti. Be to, esu praktikuojanti katalikė, tad kodėl neįtraukti parapijų, jaunimo organizacijų?

A. Toliatas: Kaip sekasi tai daryti?

L. Staneckaitė: Su parapijomis kol kas sunkokai, taip pat su vyskupijomis. Bet su konkrečiais kunigais lengviau – išgirdę apie idėją, jie noriai prisijungia.

L. Žiulpa: Vyskupai taip pat pritaria.

L. Staneckaitė: Taip, bet konkretaus veiksmo pasigendame.

L. Žiulpa: Vienas kunigas pasakojo jau keleri metai kasdien besimeldžiantis už taiką Ukrainoje, bet ta taika kaip nenutinkanti, taip nenutinkanti. Mano atsakymas čia būtų toks: norint, kad nutiktų, reikia bent mažo žingsnelio. Malda yra nuostabu, bet nors mažo įkūnijimo reikėtų. Jei kiekvienas padarytume po tą mažą žingsnelį, pasaulis taptų gražesnis.

A. Toliatas: Manau, ir malda jau yra apkabinimas – pats pirmas, mintimis. Žinoma, apkabinimas apkabinimui nelygu. Galima apkabinti gana pasyviai, galima ir entuziastingai, su daugybe aistros. Galima apkabinti iš reikalo, dėl to, kad kažkas privertė taip pasielgti. Arba kad nėra kur trauktis. Tad malda jau yra tam tikras apkabinimas, ji gimdo dvasią. Kaip minėjote: būtų naivu tikėtis, kad tik apkabinau, ir įvyko didis stebuklas, pasaulis ėmė ir pasikeitė. Pasaulis pradeda keistis nuo tavęs. Žmogaus, nuoširdžiai besimeldžiančio už taiką, galvoje karo turėtų likti vis mažiau. Nuo maldų turėtų atitinkamai keistis ir žmogaus gyvenimas, mąstymas, žodžiai. Jei taip neatsitiktų, reikėtų klausti, ar tos maldos tikrai nuoširdžios, gal meldžiamasi iš reikalo. Maldos keičia mūsų vidinį pasaulį, o jis daro įtaką išoriniam. Norimas rezultatas nebūtinai ateina čia ir dabar. Kristus irgi atėjo kaip taika, bet tai yra taikinimas po mirties – Prisikėlimo paslaptimi, Velykų link. Ką tai reiškia? Kad visas Kristaus gyvenimas – apkabinimo skleidimas. Jis tik tai ir darė, o žmonės neįsiklausė ir prikalė tas apkabinimui ištiestas rankas. Jūs, Laimonai, sakote: „Per pirmąją akciją neapsikabino visas pasaulis“. Kristaus apkabinimas tęsėsi trejus metus – mesijas nešė žinią, kalbėjo, stebuklus darė, atidavė visą dvasią. Atidavė viską, ką turėjo, nors net artimiausi mokiniai iki galo nesuprato. Ir kai atėjo persekiojimo metas, Kristus nesustojo. Tad ir mes, nesvarbu, kiek mūsų būtų, tūkstantis ar dešimt tūkstančių, sustokime apsikabinti. Taip, kad ta deklaracija taptų kūnu mumyse. Vieni mums pritars, kiti galbūt ne taip stipriai, kaip norėtųsi. Pritarimo stiprumas ateina per laiką, patirtį, apsisprendimą, brandą. Apkabinimas turi subręsti. Nokimas gali būti labai ilgas, bet jo laikas tuo ir ypatingas, kad kartais rezultatai ateina net po mirties.

Užduokime sau klausimą apie apkabinimą: ar esu tam pasirengęs. Ar esu pasirengęs, kad mano gyvenimo apkabinimas duotų vaisių? Visas mūsų gyvenimas yra kaip apkabinimas, ir ar esu pasiruošęs priimti, kaip Kristus, tą ilgą pasirengimo kelią? Ar esu pasirengęs, kaip Kristus, atiduodamas gyvybę ant kryžiaus, sakyti: „Viešpatie, jie nežino, ką daro“? Ir tuos žodžius pasakyti su tokiu meiliu apkabinimu, kad jie galėtų keisti gyvenimus? Ar galiu, kaip Kristus, priimti gyvenimo iššūkį, nepasiduoti depresijai, žengti paskui Kristų tuo dvasingu keliu?

Kartais išgirstu, kad ne vienoje šeimoje, kur yra galimybė apkabinti artimą, mylimą žmogų, irgi pritrūksta apkabinimų. Pagalvojame, kad tai per daug sentimentalu, saldu, nereikalinga. Nors apkabinimas nieko nekainuoja, tik kelias mūsų gyvenimo akimirkas. Bet jos gali pažadinti labai daug. Trūksta tų apkabinimų mūsų artimoje aplinkoje, bet dar sudėtingiau apkabinti žmogų, kitaip mąstantį, kitaip tikintį arba netikintį. Kitaip gyvenantį, kitokių vertybių, požiūrių, pomėgių. Ar Jūsų noras – tas kitokio žmogaus apkabinimas?

L. Žiulpa: Perfrazuosiu popiežių Pranciškų: karas prasideda žmogaus širdyje, tęsiasi namuose, paskui – tarp draugų, kol pereina į lengvą interesų nesutapimą. Tad labai reikalinga vidinė tvirtybė pirmam atverti glėbį kitaip mąstančiam, kitaip atrodančiam, visiškai kitokiam žmogui. Tarkim, esi su kuo nors apsipykęs – buvo draugystė, o paskui kažkaip kvailai išėjo, lyg katė būtų perbėgusi, kelerius metus nesiskambinate, nesikalbate. Tad birželio 1-ąją imi ir pasakai: „Apsikabinkime. Ateik apsikabinti“. Žinoma, prieš apsikabinimą būtinas dialogas. Biblijoje pasakyta: „Pradžioje buvo žodis“. Tad pakvieskime žmogų, pasakykime žodį, atleiskime vieni kitiems, apsikabinkime.

Šiais metais kviečiame visus, kuriems kažkur perbėgusios juodos katės, birželio 1-ąją vakare ateiti apsikabinti.

A. Toliatas: Labai graži iniciatyva. Man patinka šventojo popiežiaus Jono Pauliaus II kvietimas statyti ne sienas, o tiltus. Mes, žmonės, esame skirtingi, mūsų interesai skirtingi. Bet turime bent mažą dalelę (o gerai paieškojus ir didesnę) to paties, kaip kiti, ir tereikia noro tos bendrystės paieškoti. O jei, atradę tai, kas sutampa, pasakytume: „Galime mąstyti skirtingai. Bet čia mūsų mintys sutampa, tad imkime ir padarykime drauge“. Įsivaizduokime, kiek žmonių apsijungtų. Ir pasaulis taptų šviesesnis, laimingesnis.

Tad ką daryti norintiesiems prisijungti prie akcijos?

L. Žiulpa: Susirasti Facebooke paskyrą „Taikos glėbys“ (https://www.facebook.com/TaikosGlebys/?fref=ts). Ten skelbiamos visos nuotraukos ir pirmasis laiškas apie projektą. Galbūt ateityje sukursime akcijai skirtą svetainę. Norintiesiems prisijungti, pakanka žinutę parašyti – jas nuolat skaitome, atsakome. Skiltyje „Apie“ rasite ir mano telefono numerį, elektroninio pašto adresą.

A. Toliatas: Tad Laimoną galima bombarduoti idėjomis, apkabinimais, ir jis visada atsilieps.

L. Žiulpa: Jei pats neatsiliepčiau, tai padarytų kas nors iš mūsų komandos – dirbame daugiau nei 100 žmonių. Tarp jų – grupė Vilniaus Gedimino technikos universiteto kultūrinių industrijų studentų, būsimų renginių organizatorių, atliekančių pas mane praktiką. Dirbame labai aktyviai. Naudodamasis proga, kviečiu prisidėti prie akcijos parapijų žmones, ypač jaunimo organizacijas. Savivaldybių švietimo ir kultūros skyriai aktyviai palaiko renginį, tad parapijų jaunimą kviečiu organizuotis ir kreiptis į savo savivaldybes – tikrai gausite pagalbą. Pirmiausia rašykite mums į Facebooką, duosime savivaldybės darbuotojo, kuruojančio renginį, kontaktus. Kviečiame prisijungti tikinčiuosius, moksleivius, profesinių bendrijų atstovus – visą Lietuvą.

A. Toliatas: Tad visus, kurie mato progą ir galimybę apkabinti parapiją, palinkėti vieni kitiems ramybės, palaikyti šią gražią iniciatyvą, kviečiame susisiekti su Laimonu per Facebooką ar kitais būdais – Laimonas patars, ką ir kaip veikti. O jei norėtumėte dalyvauti akcijoje, bet negalite, nes, tarkim, dėl ligos negalite išeiti iš namų, prisijunkite simboliškai – brangius žmones apkabinkite mintimis ir širdimi. Jei visi kartu tai padarytume, būtų labai stipri patirtis.

Ačiū Jums, Laimonai, už gražią iniciatyvą. Linkime, kad Dievas jus laimintų, kad iniciatyva skleistų ir duotų gerą dvasią mūsų Lietuvai, o jei tas signalas pasklistų ir toliau – telaimina Dievas.