Pabėgusi iš Sibiro. D. Sadeikienės tremties istorija

Esu 1941 m. tremtinė. Pačios pirmos trėmimų nakties – birželio 14-osios.

Mano tėvelis buvo karininkas, šaulys, vėliau Šiauliuose baigė mokytojų seminariją. Mama taip pat buvo mokytoja. Taip jiedu ir susipažino – mokytojaudami Kėdainiuose. Kai mus ten suėmė ir ištrėmė, man tebuvo 4 metai.

Tremtį lėmė pramiegotas traukinys

Moksleiviams kaip tik buvo prasidėjusios vasaros atostogos ir mano tėveliai susiruošė vykti ilsėtis į Palangą. Mane buvo suplanavę palikti pas močiutę Joniškyje.

Traukinys turėjo išvykti paryčiais, o į geležinkelio stotį mus nuvežti pažadėjo tėvelio draugas. Deja, tąnakt jis, o ir mes patys, pramiegojome ir atsibudome tik nuo baisaus beldimo į duris. Jas pravėrus vidun įgriuvo gauja mūsų išvežti.

Visiems trims iš viso leido pasiimti tik 40 kilogramų, grasindami visą perviršį konfiskuoti. Aiškiai pamenu save labai pasimetusią ir svarstančią, ar mes tikrai su šitais vyrais važiuosime pas močiutę – babunytę, kaip ją vadinau.

Netrukome atsidurti geležinkelio stotyje – kaip ir buvome planavę, bet, deja, jau visai kitu tikslu. Ten mums pranešė, kad vyrai bus nuo moterų atskirti, todėl reikia pasidalinti daiktus. Apimti panikos ėmėme tuos 40 kilogramų tarpusavyje skirstytis, dar vis nenumanydami, kur mus veš.

Į Sibirą išvažiavome su tuo, ką tėvai buvo susidėję vežtis į Palangą.

Po netikėto susitikimo tėčio nebematė 17 metų

Prasidėjo ilga kelionė į nežinią. Visas vagonas tebuvo dviaukščiai narai ir skylė grindyse. Dienos pasitaikė be galo karštos, viduje baisiai smirdėjo. Vagono duris pirmą kartą atidarė tik Oršoje, o iki to laiko išbuvome nė karto nevalgę ir negėrę, ir vagone jau buvo mirusių žmonių. Oršoje gavome porą kibirų pachliopkės – tai buvo vanduo su šiek tiek įmaišytų kruopų.

Tačiau net tomis baisiomis sąlygomis nutiko šis tas džiugaus. Oršoje greta vienas kito sustojo du traukiniai: lietuvių moterų ir vyrų. Taip sutapo, kad mūsų vagonas sustojo tiesiai prieš tą, kuriame buvo tėvelis.

Mama su savimi visai neturėjo nuotraukų. Tėvelis pora atrinko ir prašė pro šalį einančių kareivių jas perduoti, bet niekas nekreipė dėmesio, kol mama už šį „darbą” nepasiūlė savo auksinio žiedo. Taip gavome nuotraukų.

Tai buvo paskutinis kartas iki pat 1957 m., kai aš mačiau savo tėvelį.

Įvažiavus į Rusijos teritoriją tapo įprasta mirusių žmonių kūnus išmesti tiesiog pakelėse, kai tik būdavo atidaromos vagonų durys. O mirusiųjų buvo daug, taip pat ir mažų vaikų. Pamenu, kad viena mokytoja iš Kėdainių vagone gimdė.

Kai galiausiai pasiekėme Altajaus kraštą, dar keletą valandų buvome vežimais vežamos į krašto gilumą, kol atvežė mus į mišką, į taigą, išsodino ir paliko.

Sibiro žiemas išgyveno įsikasusios į žemę

Stovime ten alkanos: nei gėrusios, nei valgiusios. Iš vienos pusės – miškas, iš kitos – srauni ir didelė Katunės upė. Kitoje jos pusėje buvo kaimas. Tikėjomės ir laukėme iš ten gyvenančiųjų pagalbos, bet jiems buvo pasakyta, kad atvežami banditai, todėl kurį laiką iš kito upės kranto girdėdavome ataidint vien įvairiausius užgauliojimus.

Nebepamenu, kiek dienų mes taip laukėme pakrantėje, kol vienas iš ano kaimo gyventojų įsidrąsino laiveliu atplaukti mūsų pasižiūrėti. Matyt, palikome ne tokį blogą įspūdį, nes netrukus po to mums leido atsikelti į kaimą.

Bet ir ten nebuvo kur gyventi. Gerai tai, kad mus atvežė bent jau liepos mėnesį ir kurį laiką galėjome miegoti tiesiog lauke, o vėliau mūsų moterys išsikasė taip vadinamas zemliankas – įsirausė giliai į žemę, o duobių viršų uždengė šakomis. Ilgą laiką taip gyvenome – lyg bunkeriuose.

Ir žiemą gulėdavome tose išsikastose duobėse tiesiai ant žemės viena šalia kitos. Nežinau, kaip mes nesušalome, matyt, užsigrūdinome. Užtat dar ir dabar nuvažiavusi į Palangą galiu maudytis net ir lapkričio mėnesį.

Altajaus krašte vasaromis, nors jos tetrukdavo maždaug mėnesį, būdavo gausu uogų. Atsimenu vienas, kurias vietiniai laikė nuodingomis, bet vis tiek jas iš bado valgiau ir nenusinuodijau. O ką valgydavome žiemą – labai sunku pasakyti. Atrodo, kad beveik visai nevalgydavome.

Badas darė savo. Pamenu, kad visą mano kūną buvo nusėjusios didžiulės votys. Mama įveikė tolimą kelią mane ant pečių nešdama pas gydytoją, o jis vos mane išvydęs pasakė, kad aš jau mirusi. Bet vis dėlto davė vaistų, ir aš išgyvenau. Vočių palikti randai matomi iki šiol.

Būdama šešerių išgelbėjo mamos gyvybę

Tame kaime, Katunske, išbuvome apie metus, ir tai buvo patys sunkiausi metai gyvenime, o tada išsikraustėme į kiek toliau esančią gyvenvietę, kurioje buvo įsikūręs tarybinis ūkis ir auginami grūdai. Iš kitų lietuvių tremtinių žinojome, kad ten šiek tiek lengviau pragyventi – vis arčiau grūdų.

Mums ten persikėlus mama greitai įsidarbino grūdų apdirbimo kolūkyje.

Tėvai išeidavo į darbus ir vaikus vienus palikdavo beveik visai dienai, o mes vis šliauždavome pievomis rugių link, nenuilstamai bandydami prisiskinti rugių varpų. Pavojus, kad sučiups sargybiniai, gąsdino nepakankamai. Grįžę namo slapčia nugvelbtas varpas per skudurėlį sutrindavome akmeniu ir ant lauke buvusio „pečiaus” – kelių plytų ir ant jų pastatytos skardos – kepdavome miltinius paplotėlius, lepioškas.

Ten mes ilgai pragyvenome. Bene skaudžiausia atsiminti žiaurias žiemas, su nesibaigiančiomis pūgomis ir nepakenčiamais šalčiais. Neturėjau net kuo šilčiau apsiauti. Džiaugėmės, kad bent mamytė turėjo botus, su kuriais galėdavo per pūgas eiti į darbą.

Vieną vakarą ilgai laukiau jos grįžtant ir niekaip nesulaukdama nusprendžiau eiti ieškoti. Atsimenu, einu taku, aplink švilpia baisus vėjas, pusto ir beeinant mano koja už kažko užkliūna. Pasilenkusi pamatau savo mamos botą. Mama jau buvo užpustyta, be sąmonės, tik viena koja dar kyšojo iš po sniego. Skubiai ją atkasiau ir parvilkau namo. Padėti subėgusios lietuvės ją gaivino, trynė, šildė ir ji, dėkui Dievui, atsigavo. Man tuomet buvo šešeri.

Kaip Danguolė su mama bėgo iš Sibiro

Atėjo 1947-ieji ir mama tais metais man pasakė: „Danguolyte, mes iš čia bėgsime.“ Aš suabejojau: „Mamyte, kaip mes bėgsime, jeigu tu neturi jokių dokumentų, o artimiausias miestas, iš kurio eina traukiniai, taip toli?“

Nors man buvo tik 11 metų, bet per visas tas nelaimes ir vargus, matyt, gana anksti tapau sąmoninga. Sakyčiau, objektyviai vertinau aplinkybes, kuriomis tada gyvenome. Tačiau mano mama buvo labai tvirta moteris – būdavo jeigu ką sugalvos, tai būtinai ir įvykdys. Ir mes bėgome.

Sunkvežimiu slapta nusigavome iki Bijsko miesto. O ką daryti toliau? Pinigų neturime, valgyti, aišku, taip pat. Ir visgi pakeleivingomis mašinomis pasiekėme Barnaulą, o paskui – nedaug apie tai teatsimenu – ir Maskvą.

Maskvoje, perpildytoje Baltarusijos stoty, labai pavojinga buvo pasirodyti be dokumentų, nes aplink nuolatos vaikščiojo milicija ir visus tikrino. Aš labai gerai kalbėjau rusiškai, todėl mama sugalvojo apsimesti mieganti, o tuo tarpu man skyrė užduotį, jeigu milicininkai prieitų, jų prašyti, kad mamos nieku gyvu nežadintų – neva ji pervargusi ir tegul pamiega. Pareigūnai netrukus tikrai prie mūsų priėjo ir pradėjo mamą žadinti, bet aš juos petraukiau prašydama: „Pagailėkite mamos, nežadinkite, ji visą naktį nemiegojusi, blogai jautėsi ir pagaliau užmigo.“ Sunku patikėti, bet tą kartą tikrai išsisukome. Milicininkai manęs paklausę nuėjo toliau – matyt, vaiko pagailo.

Maskvos stotyje mes praleidome daug laiko, niekaip negalėdamos gauti bilietų į Lietuvą, kol atsitiktinai susipažinome su lietuviu, kuris mums galiausiai padėjo gauti nors ir ne bilietus, bet leidimą vykti prekiniame vagone.

Atstumas, kurį pabėgusios iš Sibiro įveikė Danguolė ir jos mama.

Sugrįžusios į Lietuvą neturėjo kur dėtis

Kauną pasiekėme gruodžio 23-iąją, prieš pat Kūčias. Išlipome iš traukinio, o mamytė man sako: „Sugrįžom, Danguolyte, į Lietuvą. Tik kur toliau? Kur eiti?“ Kaune gyveno mamos brolis, bet jis augino keturis vaikus, ir mes gerai supratome, į kokią rizikingą padėtį pastatytume jo šeimą ten apsistodamos. Deja, daugiau nebuvo kur eiti.

Kol ten gyvenome, į kiemą galėdavau išeiti tik vėlai vakare, kad nepamatytų kaimynai. Žmonės vieni kitų bijojo.

Vėliau mane nuvežė į Joniškį, pas babunytę, o mama pas pažįstamus žmones Kaune įsidarbino namų šeimininke. Ten turėjo pabūti, kol kokiu nors būdu gaus pasą. Tačiau po metų ją suėmė ir pakartotinai teisė – dar ir už pabėgimą. Nuosprendis – ir vėl į tremtį. Dirbti prie Volgos-Dono kanalo kasimo darbų.

Šeimos susitikimas Kaune

Tėvelis, 17 metų išbuvęs Rešiotų lageryje Krasnojarske, 1957 m. buvo reabilituotas. Aš tada jau studijavau Kauno politechnikos institute, trečiame kurse. Vieną dieną, man bebūnant braižykloje, atbėgo kambariokė ir pasakė, kad manęs ieško du pagyvenę žmonės. Atėjusi pamačiau mamytę su tėveliu.

Kadangi mama jau buvo savo antrosios tremties laiką atidirbusi, tėvelis iš Krasnojarsko nuvyko į Altajų ir ten ją susirado, kad galėtų namo grįžti kartu.

Grįžę tėvai nei Kaune, nei Vilniuje gyventi negalėjo, todėl apsistojo pas babunytę Joniškyje. Mamytė važinėdavo į Latviją burokų ravėti, o tėvelis įsidarbino fabriko laboratorijoje.

Jau daug vėliau buvau atsivertusi mūsų šeimos trėmimo bylą. Tėvų nusikaltimas byloje įvardintas taip: „Vedė aktyvią kovą prieš darbininkų klasę ir revoliucinį judėjimą.“ Dar byloje raštiškai užfiksuota: „Šeima pristatyta į pakrovimo punktą.“

Man labai gaila, kad tėvai mirė nesulaukę Sąjūdžio. Būtų nepaprastai apsidžiaugę. Tėvelis vis sakydavo, kad Lietuva vis tiek bus laisva, kad negali amžinai taip tęstis. Ir nesitęsė.

Atsiminimus užrašė Vytautas Raškauskas