Kas jis – šiuolaikinis sakralusis menas?

Monikos Žaltauskaitės-Grašienės kūrinys iš ciklo „Besišypsanti“ (2016 m.).

Prieš šimtą metų religiniame diskurse atsirado nauja sąvoka – šiuolaikinis sakralusis menas. Kitaip nei anksčiau, siekiama pabrėžti, kad menas gali būti kuriamas ne tik Bažnyčios, vienuolyno ar pamaldaus asmens užsakymu, bet taip pat skirtas tik sau ar parodai galerijoje. „Sakralusis menas“ yra prieštaringa, dviprasmiška sąvoka, juo labiau dėl to, kad, tyrinėtojų teigimu, tokį meną kuriančiam menininkui nėra būtina tikėti Dievą. Šių laikų menininkai į paprastą klausimą, ar jie tiki Dievą, greičiausiai atsakytų panašiai, kaip atsakė Goethės Faustas, Margaritos nuoširdžiai paklaustas to paties dalyko: „Vadink tatai kaip nori – meile, laime, vadink Dievu! Nėr vardo tinkamo, yra tik jausmas, vien jis tiktai!“ Taigi „šiuolaikinis sakralusis menas“ dažnai asocijuojasi su anuo neapibrėžiamu faustišku jausmu, tam tikru išgyvenimu ar jausena, o tai aštraus proto kritikui nesyk primena neaktualias fantazijas ar prastą saloninį skonį.

Kita vertus, šiuolaikinio sakralinio meno turinys neturi nei ribų, nei rėmų: krikščioniškosios ikonografijos kūrimo ir perkūrimo šaltiniu gali tapti ne tik atpažįstami atributai ar abstrakčios krikščioniškos tradicijos šaknis turinčios formos ir jų interpretacijos, bet, pavyzdžiui, šiandienos įvykiai Europoje, sumaištis Artimuosiuose Rytuose, pabėgėlių srautai. Sakralaus meno kūriniuose svarstomos svetimumo, išvarymo, ištrėmimo, prieglobsčio prašymo, praradimų būsenos ar kitos skaudžios žmogiškos patirtys, ir jei kūrinys pavykęs, jis, žiūrovui suprantama kalba gali pasakyti daugiau negu senųjų meistrų šedevrai, kartu galbūt, užkabindamas ir religinio jausmo bei ilgesio stygą.  

Atvaizdas kaip kreipinys į žiūrovą, o žiūrovas kaip meno akcijos dalyvis, kūno pojūčiai, padedantys suvokti meno kūrinį ir jį „patirti“ – visi tie šiuolaikinėse medijose plačiai taikomi suvokimo būdai – lygiai buvo aktualūs ir religinėse baroko epochos praktikose kaip svari pagalba tikėjimo ir maldos kelyje. Vis dėlto perdėm intensyvus šiuolaikinės kultūros posūkis į vizualumą, technologijos, vaizdų gamyba ir begalinis reprodukavimas ne tik atrišo rankas minėtam priartėjimo pojūčiui, bet taip pat duoda pagrindo balsams, jog prieš tuščią apgriuvusio altoriaus plokštumą religinį jausmą galima patirti greičiau, negu dalyvaujant efektingoje video instaliacijoje.

Per patirtį ir vaizduotę amžinosios Europos istorijos temos šiuolaikiniame kūrinyje gali įgyti savitą formą, regimą pavidalą ir perteikti religinės kilmės žinią.

Skausmingi šiandienos išgyvenimai ir iššūkiai, kaip pripažįsta patys menininkai, neretai įkvepia pradėti viską iš naujo. Tikri, asmeniškai sutikti pabėgėliai, žiniasklaidos platinami negandų vaizdai iš Sirijos ir Šiaurės Afrikos neleidžia užsisklęsti patogiame maldingume ir skatina veikti. Taip randasi ne tik socialinės iniciatyvos ir institucijos, bet taip pat meno kūriniai su šių laikų madonomis ir Nojaus arkomis. Per patirtį ir vaizduotę amžinosios Europos istorijos temos šiuolaikiniame kūrinyje gali įgyti savitą formą, regimą pavidalą ir perteikti religinės kilmės žinią. Antai liepsna sunaikina medinę kaimo bažnyčią, lieka tik viena apdegusi skulptūra. Visa tai paskatina menininkę iš naujo austi krikščionišką istoriją, permąstyti savo patirtis ir emocijas. Rodos, dar kelios sekundės, ir gali nieko nelikti, tik pelenai, kuriuos išsklaidys vėjas, ir toks jausmas virsta kūriniu, nauja kokybe ir nauja forma.

Šiuos samprotavimus apie šiuolaikinį sakralųjį meną galėtų iliustruoti du Vilniaus renginiai: Kultūros nakties meninis vyksmas Vilniaus Šv. Stepono bažnyčioje ir Monikos Žaltauskaitės-Grašienės paroda Bažnytinio paveldo muziejuje. Istoriniame užmiesčio kvartale stovinčios Šv. Stepono bažnyčios prieigose stūkso statybų bendrovės laužynai, šventovę supa socialinės globos įtaigos – tai aplinka, į kurią meninis kultūros nakties vyksmas siekia įsiterpti vaizdais ir garsais akcijoje „Prie Babilonijos upių. Pabėgėliai ir tremtiniai: vaizdas garsas, erdvė“. Tekstilininkės Monikos Žaltauskaitės-Grašienės kompiuterinio žakardo technika išaustame cikle užfiksuota Švč. Mergelės Marijos skulptūra, išlikusi per gaisrą Kulautuvos bažnyčioje. Skulptūros ir jos fragmentų atvaizdai šiuolaikine meno kalba byloja, kad naikinančios liepsnos perkeistas paveldas gali sukelti stiprias emocijas, pabrėžti gyvą ryšį su praeitimi. Tą ryšį liudija anglimi virtusios Švč. Mergelės Marijos skulptūros šypsena, audeklo klosčių grožis, lygiai kaip ir žmonių siekis prikelti iš pelenų savo bendruomenės maldos namus.

Meninė akcija „Prie Babilonijos upių. Pabėgėliai ir tremtiniai“ Šv. Stepono bažnyčioje vyks birželio 16-ąją nuo 19 val. iki vidurnakčio. Monikos Žaltauskaitės-Grašienės paroda „Ko liepsna nesunaikino?“ Bažnytinio paveldo muziejuje veiks visą vasarą, iki rugsėjo 2 dienos.