Ištirpęs „Kultūros nakties“ laikas

Jau dešimtus metus vykstantis vienos nakties festivalis „Kultūros naktis“ kasmet plečiasi ir tobulėja. Šiemet „Kultūros nakties“ programą sudarė per 120 renginių.

Naktines kultūrines klajones pradėjau nuo jau šeštus metus Islandijos gatvėje vykstančio padėkos šiai šaliai už drąsą pripažinti Lietuvos nepriklausomybę renginio.

Padėka pievų karalienei

Visą dieną šioje gatvėje buvo sustabdytas eismas. Mašinų pypsėjimą pakeitė inscenizuotas vikingų kaimas, šiaurės turgus, retai Lietuvoje girdima islandų kalba atliekamos dainos, lauko kavinės, kurioms mestas iššūkis pagaminti islandiškiausią Reikjaviko kone tradiciniu tapusį patiekalą – dešrainį. Rimtesnioji renginio dalis – diskusijos „Alkoholio draudimai Islandijoje ir Lietuvoje – praktika ir pasiekimai?“ bei „Lietuva – Šiaurės šalis, bet… ką tai reiškia?“, teletiltas su Islandija. Pamankštinti protus kvietė ir protmūšis apie islandus su žurnalistu Vytaru Radzevičiumi.

Viduryje gatvės atsiradusioje pievoje buvo žaidžiamas futbolas, šalimais renginio lankytojai galėjo prisėsti ant pievos ir pasijusti lyg valstybėje-pievų karalienėje – Islandijoje. Mano dėmesį patraukė ledo skulptūra, skirta garsiausiai islandų dainininkei – Björk. Sužinojusi, kad planuojama tokia skulptūra, mintyse pradėjau pieštis jos vizualizacijas. Tikėjausi monumentalios ledo skulptūros ir išsamaus jos pristatymo. Tad kurį laiką buvau nusivylusi.

Mažas tirpstantis ledo stačiakampis, kurio autoriai liko paslaptyje. Bet, atsisakiusi lūkesčių ir pažvelgusi kitu kampu (tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasmėmis), suvokiau, kad ši skulptūra turi daugiau teigiamų nei neigiamų savybių. Pirmiausia – tai yra labiau simbolis, akcentas nei ambicingas meno kūrinys, tad jį reikia vertinti atitinkamomis kategorijomis. Antra, nors dainininkės veidas vargiai atpažįstamas ir, jei tai būtų tatuiruotė, matyt, atsirastų nepavykusių mylimų žvaigždžių įamžinimo ant kūno sąrašuose, tam tikri motyvai perteikia tą pašėlusią, keistą, geriausia prasme išprotėjusią Björk aurą (žaismingai iškištas liežuvis, svajokliški burbulai).

Įrėmintas paveldas

Lietuvos technikos bibliotekos kiemelyje įsikūrė Vėjo Aliuko instaliacija „Spurga“. Ši 8 metrų skersmens pripučiama padanga iš pradžių gali pasirodyti kaip svetimkūnė, agresyvi įsibrovėlė, žvelgiant į XVII amžiaus renesansinį buvusio Vilniaus universiteto noviciato, kuriame gyveno vienuolystę pasirinkę jaunuoliai, dekorą. Patyrinėjus atidžiau, instaliacija ima atrodyti lyg paveldą pabrėžiantis rėmelis, atkreipiantis dėmesį ne tik į save, bet ir į kerinčią pastato architektūrą. „Spurgos“ apskritimas daro subtilią nuorodą į arkinius langus ir duris. Į šį ansamblį įsilieti padeda ir kiemelyje jau dvidešimtmetį stovinčios aprūdijusios geometrinių formų kompozicinės skulptūros.

Šių plieninių skulptūrų autorė – lietuvė Elena Urbaitytė-Urbaitis, Antrojo pasaulinio karo metais priversta emigruoti į Ameriką. Abstrakcionizmo ir suprematizmo dailės krypčių paveikta menininkė vadovavosi modernizmo aksioma, teigiančia, jog menas – autonomiška dvasios raiška. Jos kūriniai – susikertančios, prasilenkiančios ar susijungiančios plokštumos. Konstruktyvūs dariniai, šaltas metalas, susintetintos formos atspindi autorės vienatvės, Tėvynės ilgesio, nusivylimo išgyvenimus, patirtus svetimame krašte. Panirusi į skulptorės ir daugelio kitų lietuvių inteligentų likimo sovietmečiu apmąstymus, melancholišką atmosferą, nejučia žingsniuoju tolyn.

Bandos jausmas

Artėdama prie Rotušės aikštės išgirstu su mano būsena disonuojančius energingus, laukinius, ritmingus būgnų dūžius. Išjudinanti muzika prie Šiuolaikinio meno centro įėjimo subūrė nemenką auditoriją, kuri po pasirodymo sugužėjo į parodų sales. Puikus vadybinis sprendimas, bet ir puikus geros nuotaikos užtaisas. Nors buvau sau pasižadėjusi „Kultūros naktį“ neiti į parodas, kurias galėsiu apžiūrėti kitomis dienomis, bandos jausmo ir smalsumo genama įžengiu vidun.

ŠMC tą vakarą atidarė net tris parodas: Šiaurinėje salėje pristatyta ŠMC ir Goethe’s instituto organizuota filmų paroda „Darbas viename kadre“, Didžiojoje salėje – Elenos Narbutaitės solo paroda „Klestėjimas“, o Pietinėje salėje – grupinė paroda „Vienbalsė naktis“. Parodas tiesiog užplūdo lankytojų minios, tad atidesnį ekspozicijų tyrinėjimą atidedu kitam kartui.

ŠMC skaitykloje vyko Pablo Pijnappelio performansas „Nuo saldainių iki pelenų“. Autorius su Oliveriu Bulasu atvertinėja po dvi korteles paeiliui ir vėl jas užverčia. Jei išnyra du vienodi paveikslėliai, žaidėjas turi papasakoti istoriją, susijusią su regimu paveiksliuku. Viskas skamba labai paprastai, kone infantiliai, neŠMC‘iškai… Tačiau paveikslėliai ne bet kokie, susiję su menininko vizitu Santa Kruse, Bolivijoje. Ir naivus žaidimas tampa diskusijų, nuomonės ir vertinimo laisvės platforma.

(Ne)raminantys re(n)giniai

Pralekiu pro Senųjų amatininkų dirbtuves Savičiaus gatvėje. Žinau, kad viduje – knygryšystės meno demonstravimas, skiautinio, ekologinės keramikos, stiklo kūrybinės dirbtuvės. Supažindinama su odos menu, XVIII–XIX a. miestiečių laisvalaikio užsiėmimu – siluetinių portretų piešimu, senoviniu fotografavimo būdu – „penkiaminute“, renesansiniu kinu. Bet nekantrauju patyrinėti Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčios ir projekto „Ramintoja. Meno sandėlis“ renginių bei reginių. Šis projektas įgyvendinamas antrus metus. Nors pernai neteko regėti šio projekto kūrybinių vaisių, tad negaliu palyginti, tačiau, darydama prielaidą, jog architekto Alvydo Babraičio organizuojamas renginys išlaiko panašų lygmenį, manyčiau, tiek girta ne be reikalo.

Profesionalų ir VDA studentų, būsimų profesionalų, kūrėjų kompanija suburta išrankiai ir atsakingai. Projekte dalyvauja teatro, videomeno, šokio kūrėjai, skulptoriai, dailininkai, muzikantai, performansų autoriai. Ekspozicija vientisa, skoninga ir šiuolaikiška. Įžengiu į  vėlyvojo baroko architektūros paminklą ir jo skliautai, išlikę freskų fragmentai, labirintai, paslaptingos nišos užgniaužia kvapą. Pernai ši bažnyčia lankytojams buvo atverta pirmą kartą po 25 metų pertraukos. Besigrožėdama apšviestais skliautais, išgirstu balsus, sklindančius iš kitos salės tamsybių. Vyksta spektaklis. Nors nemėgstu „vartoti“ meno ar mokslo kūrinių ne nuo pradžių (filmai, knygos, spektakliai ir t. t.), siurrealus epizodas prikausto dėmesį ir nepaleidžia.

Septynios kūrybos dienos

Vyras su suknele ir aukštakulniais bei moteris vyrišku kostiumu tupi šešėlių lizde, rūko. Pasiūtų siluetų lizdo „šakelės“ reprezentuoja skirtingus vaidmenis, kuriuos atliekame gyvenime, kuriuos matuojamės patys ar kuriuos mums primeta visuomenė. Tačiau patys mes, mūsų esmė lieka tamsoje, nežinioje, šešėlyje. Aktorių Gretos Kazlauskaitės (nors paprastai mergina yra spektaklių režisierė) ir Ričardo Bartašiaus apsikeitimas lytį simbolizuojančiais drabužiais kalba ne tik apie moterų emancipaciją, toleranciją, bet žengia žingsnį toliau – link trečiosios feminizmo bangos idėjų, iškonstruojančių ne tik lyties, bet ir apskritai apibrėžto identiteto sampratą.

Ant scenos pasirodo futuristinė moteris, tobulesnė už žmogų būtybė, suvokusi visatos kilmę. Šios ateities moters vaidmenį atliko Kristina Švenčionytė. Klaipėdoje įsikūręs teksto teatru vadinamas „Apeirono“ teatras šį kartą metė sau iššūkį ir beveik visai atsisakė žodžių, o repetavo septynias dienas ir naktis, užsirakinę teatro salėje. Spektaklio režisierė Eglė Kazickaitė pasakojo, jog toks pasirinkimas yra ir kūrybinės grupės atsidavimo savo profesijai simptomas, ir simbolis, besisiejantis su pasaulio sukūrimo istorija – spektaklio siužetui aktualiu kontekstu.

Spektaklio turinį sudaro keletas sluoksnių. Viena vertus, kalbama apie žmonių santykius, aistrą, meilę, vienatvę, šeimą, pasidavimą. Kita vertus, viskas perkeliama į postapokaliptinę aplinką, kur visuomenė formuojama iš naujo – ir kiek kitaip, ir kiek atkartojant praeities modelį. Su tuo susijęs trečias naratyvo aspektas – žmonijos prigimtinio poreikio mitams, taisyklėms ir rėmams klausimas. Pasirodymas kupinas subtilios, sumanios ir minimalistinės simbolikos: vyriškiui mylimoji akimirksniu transformuojasi iš Rauzės Titaniko denyje į nešamą kryžių. Spektaklyje sekama egzistencialistų idėja, jog gyvenimo prasmę žmogus susikuria pats, o mirtis skelbiama neegzistuojanti. Neigdami vienus (neva?) mitus (čia jau kiekvieno pasirinkimas), spektaklio autoriai kuria naujus, žaidžia su žiūrovu, tikrina jo analitinį mąstymą, kviečia per daug neatsipalaiduoti, išlikti budrius ir kritiškus.

Šviesos tamsoje leitmotyvas

Po audringų ovacijų keliauju apžiūrėti ekspozicijos. Užsuku į „šiukšlinėtojui“ Jonui Aničui skirtą kertelę. J. Aničas – tikras ekologijos puoselėtojų etalonas, iš atliekų kuriantis prasmingus, estetiškus, nagingumo reikalaujančius meno objektus. Čia – man jau pažįstami skulptoriaus kūriniai. Aprūdijusi skarda, transformuota į gobtuve paslėptą portretą. Šalia – „Vyras darbe“, nejaukaus, industrinio rajono pastato modeliukas.

Rūsiuose – nuoroda į bažnyčios praeitį ir jos likimo vingius. Tikinčiųjų maldas, viltis ir susikaupimą simbolizuojančios žvakės ir sovietmečio reliktai, darantys aliuziją į laikus, kai patalpos buvo paverstos daržovių sandėliu. Stiklainiuose vakuojamos žolelės, stovi „čerkutė“. Kituose aukštuose į vientisą kūrinį susilieja balikliu ir dažais ištapyti marškiniai, degtukų ir jų dėžučių instaliacija, paslaptingi, šviečiantys rašmenys. Kūriniai kalba apie šviesą: šviesinimą, ugnį, lempas ir žinių, išminties šviesą. Videoperformanse bandoma praplėsti nustatytas ribas, pastumiant ribotą ir standartizuotą mąstytą simbolizuojančią dėžutę.

(Pastatai) vaiduokliai

Ant sienos išprojektuotoje nuotraukoje slankioja vaiduokliai, paklydusios dvasios. Nubėga šiurpuliai. O aš nubėgu prie medžių gelbėtojų kūrinio. Šį kartą saugu ir ramu – medkirčių dūšios užrakintos dėžutėje, „kad daugiau nebenusidėtų“, kaip teigiama kūrinio apraše. Mato Janušonio „Plokščias varpas“ – aprūdijusių būgnų lėkščių interaktyvi instaliacija. Metalui dar gaudžiant ausyse apžiūriu Džiugo Šukio kubų piramidę. Aprūdijusių ir masyvių kubų peizažą pakeičia Marijos Luizos Švedaitės „Kubas“ paskutiniame aukšte.

Grakštus, lengvas, architektūriškas, siūlais ir pasakiška Yagos festivalio (kur pernai buvo eksponuotas) dvasia apipintas kubas kuria magišką šešėlių teatrą. Kelionę po Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčios ir meninių formų bei idėjų pasaulį užbaigiu Deivio Nutauto filmu „O Dieve, Vilniau“ (in memoriam Stasys Urniežius (Kunigaikštis Vildaugas)). Nepriklausomybės pradžioje sukurtame filme – legendinis Vilniaus keistuolis, tiesą rėžiantis išminčius-juokdarys ir karų bei sovietų palikti griuvėsiai, vedantys dialogą su pačia „kino sale“. Tinku aplipusios prabangios kėdės ir raudonas kilimas, ant vieno laido besilaikančios ir nukristi grasinančios halogeninės lempos tarsi pratęsia ekrane regimus vaizdus, aktualizuoja apleistų pastatų klausimą.

Posėdis apie orą

Vilniaus dailės akademijos studentai per „Kultūros naktį“ dalyvauja ne tik Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčios atgaivinimo projekte, bet ir turi savo projektą „Meno celės“, pabirusį po įvairias erdves. Šiemetinė „Meno celių“ tema – „Meilė. Geriausi“. Eksponuoti bakalaurų, magistrantų, doktorantų ir alumnų kūriniai, besisiejantys su meilės tematika ar esantys pripažinti geriausiais ir apdovanoti pagyrimais bei kitomis meilės menui valiutomis. Tekstilininkė Guoda Venciūtė savo kūrinį dedikuoja ES ir susiuva vientisą žmogų iš polietileninių maišelių, reprezentuojančių valstybes nares. Vientisa būtybė tarsi džiugina vienybe, bet oru palaikoma gyvybė kelią nerimą dėl darinio tvarumo. Tapybos magistras Rolanas Stankūnas pristato savo kūrinių ciklą „Apsėstieji“. Modeliams ant veidų projektuojamos svetimkūnės vizualizacijos, iškraipančios veido bruožus, pašalinančios tapatybės ženklus. Tapyba dar labiau nuasmenina pozuotojus. Apsėstieji tampa svetimi sau ir mums, visiška Kitybe.

Groteskiškus portretus keičia tapytieji realistine maniera. Laura Slavinskaitė fiksuoja savo senelių ritualą stebėti mirgantį televizoriaus ekraną, gyventi svetimais, dažnai fiktyviais džiaugsmais ir liūdesiais. Tačiau tapytoja žvelgia supratingai, atlaidžiai. Paveikslas „Dulkių spindesy“ įamžina garbaus amžiaus damas Kauno valstybiniame muzikiniame teatre. Mergina žavisi pagyvenusių moteriškių grožiu, suvokdama, kad jis kitoks, savitas, turintis atskiras kategorijas.

Bet laikas „Kultūros naktyje“ bėga pašėlusiu greičiu, damas palieku sėdėti fotelyje ir išskubu į Performanso laboratorijos ir Česlovo Lukensko bendrą darbą – performansą „Posėdis“. Aprašas skelbia, jog tai – tuštybės apeigų aktas. Studentai, užsidėję tik veido siluetą išlaikančias kaukes, nieko nemato ir negirdi. Aklos ir kurčios galvos sėdi prie stalo, Č. Lukenskas ilgu balioniniu liežuviu tylėdamas daugžodžiauja, pučia balionus – išpūtinėja muilo burbulus. Jie sprogsta, o su jais – ir dirbtinai išpūsta posėdžio temos reikšmė. Šis performansas taikiai įgelia politikams, visoms biurokratizmu užsikrėtusioms institucijoms.

Estetinių malonumų fiesta

Dar apkurtusi nuo karą su biurokratizmu skelbiančių balionų „šūvių“ nuskubu į Sapiegų rūmus. Carlos Bernal, Daniel Late, Marge (Marija Girdzijauskaitė) pasirūpino, kad rūmai taptų audiovizualine šviesų, ritmo ir spalvų misterija. Šalia – grojantis „podiumas“, kviečiantis lankytojus akomponuoti lazerių muzikai. Viduje sutinkame Eglės Prokopavičiūtės prisišauktus Sapiegų vaiduoklius. Karolina Artimavičiūtė, Laurynas Griežė, Veronika Olšauskaitė surengia vaiduokliams puotą, patiekdami jiems apšviestus krištolinius indus ir nuogus jų šešėlius. Iš pomirtinės tematikos į žemiškąjį gyvenimą sugrąžina Urtė Milda Širvinskaitė. Mergina žmogaus gyvenimą mato kaip drugio metamorfozių ciklą ir pati laukia išsilaisvinimo iš kokono rūmuose suneštame lizde.

„Kultūros nakties“ uždarymo tradicija jau tapusių lazerių šou prie Baltojo tilto šiemet nebuvo, tačiau man pavyko atrasti jiems pamainą. „Kultūros naktį“ užbaigiau meditacija, spoksodama į Carlos Bernal, Daniel Late, Marge (Marija Girdzijauskaitė) audiovizualinę instaliaciją, nešančią per keturias stichijas, žmogaus pasąmonės gelmes ir kosmines erdves.

„Kultūros nakties“ renginys atgaivina Vilnių, paverčia miestą menų rojumi, o jo lankytojus – pasakų šalies klajokliais. Laikas tampa klampus, elastingas, jis ištįsta kaip Salvadoro Dali laikrodžiai, įkvėpti besilydančio kamambero sūrio. Bet jo vis vien nepakanka. Šiemet „Kultūros naktyje“, mano nuomone, buvo itin didelė spektaklių pasiūla ir dauguma jų – kokybiški, jau seniai svajoti pamatyti. Tai ir džiugina, ir paradoksaliai liūdina. Net ir patys postmoderniausi spektakliai turi naratyvinę dimensiją, todėl informaciniam amžiui būdingas fragmentiškumas nėra pati tinkamiausia spektaklio priėmimo technika. Teatrui reikia nuoseklumo, pasinerti į vyksmą ir atmosferą, užmegzti kontaktą su aktoriais. Žinoma, ne tik teatras, bet ir kiti menai savo renginių gausa grasina žiūrovams, kad šie nespės įsigilinti ir pasimėgauti. Neretai jų grasinimai realizuojasi. Todėl manyčiau, jog „Kultūros nakčiai“ laikas tapti „Kultūros naktimis“ (bent dviem arba trimis). Būtent to ir linkėčiau šiai estetinių malonumų fiestai.