2017 06 21

Viktorija Urbonaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

Paroda bręstančiam istoriniam įvykiui

Laimos Penekaitės nuotr.

Vilniečių ir sostinės svečių akis vis patraukia prie pietinio Vilniaus Arkikatedros įėjimo kabanti paroda, skirta Teofiliui Matulioniui. Negana to, Bažnytinio paveldo muziejuje iki pat rugsėjo vidurio vyks dar viena panašios tematikos paroda „Per kryžių į žvaigždes! Arkivyskupas Teofilius Matulionis“. Žinome, kad, birželio 25-ąją Vilniuje popiežiaus Pranciškaus įgaliotas kardinolas Angelo Amato Teofilių Matulionį paskelbs palaimintuoju. Kalbamės su šių parodų kuratorėmis – tapytoja, menotyrininke Sigita Maslauskaite ir istorike Alina Pavasaryte.

Kodėl Katedros aikštėje kabo paroda, skirta Teofiliui Matulioniui? Ką ji pasakoja praeiviui? Kas yra tas parodos lankytojas?

„Paroda ant tvoros pirmiausia atsirado todėl, kad sužinoję džiugią žinią apie Dievo tarno Teofiliaus beatifikaciją, atsidūrėme labai paradoksalioje situacijoje: turime palaimintąjį, visos Katalikų Bažnyčios pripažįstamą kaip sektiną pavyzdį, o žinių apie jį – minimaliai. Kai kurie iš mokyklinio istorijos vadovėlio lyg ir atsimena, galbūt istorijos fakultete ar KBG muziejuje apie tokį girdėjo, kiti su pal. Jurgiu Matulaičiu painiodami linksi… Išryškėjo gana skaudi situacija – štai jis, herojus, mūsiškis, jau norisi ir pagaliau galima didžiuotis, bet dar nelabai žinome, ką apie jį papasakoti, ką apskritai mums reiškia turėti palaimintąjį. Todėl pirmasis žingsnis ir buvo viešai, neįpareigojant ir neįspraudžiant lankytojo į nepatogią, erdvės apribotą patalpą, leisti bent trumpai, prabėgant ar ilgiau sustojant, susipažinti su Teofiliaus istorija“, – teigia A.Pavasarytė.

Pro Katedros aikštę praeina visi – tikintys ir netikintys. Daug žmonių iš viso nekreipia dėmesio į tai, kas vyksta aplink juos. Alina Pavasarytė sako: „Katedros aikštė šiuo atveju veikia kaip tobula vieta ekspozicijai: čia beveik kasdien pralekia, susitinka ar tiesiog prasilenkia kone kiekvienas vilnietis. Taigi „atsitiktinis praeivis“, ar, veikiau, „pastebėtojas“, tikriausiai ir yra tiksliausias parodos lankytojo apibūdinimas.“

Vilniaus arkivyskupijos Bažnytinio paveldo muziejaus direktorė Sigita Maslauskaitė

Evgenios Levin nuotrauka

Menotyrininkė S. Maslauskaitė pasakoja, kad ruošdami parodą apie vyskupą kuratoriai galvojo apie tai, ką jaučia ir galvoja bažnyčios nelankantys žmonės. „Yra toks stereotipas – ką gi pasakyti apie šventą vyskupą? Nebent pagarbiai patylėti, tiesa? Atrodo, kad net klausti nėra apie ką, nes daugeliui tiesiog neįdomu. Jei kalbėtume apie kokį šventąjį misionierių, tuomet bent iš mandagumo kiltų klausimas, kur jis keliavo, ką sutiko, kaip jam sekėsi. O štai Teofilius Matulionis ateina iš XX amžiaus, kai atrodo, kad jau viską žinome.“

Parodoje pasirinktos „kanoninės”, atpažįstamos arkivyskupo ir jo aplinkos fotografijos, suderintos su trumpu chronologiniu pasakojimu. „Kankinystė, orumas ir garbė – šios nuo paties Matulionio gyvenimo neatskiriamos vertybės išryškėja peržvelgus visus stendus, apie tai ir kalba ši paroda“, – pažymi A. Pavasarytė.

„Šiomis parodomis norėjosi užkalbinti žmogų ne oficiozine, bažnytine ikonografija, bet žmogiškumu. To žmogiškumo tarpukario nuotraukose yra daug, jose matome ir daug romantikos. Štai nuotrauka, kur Teofilius nufotografuotas Maskvos kalėjime, o atrodo lyg kokiame ramiame parke. Tą nuotaiką sukuria civiliniai drabužiai, bažnytinių atributų nebuvimas. Įdomu, kad dauguma užsienio turistų pirmiausia sustoja ties tomis nuotraukomis, kuriose Teofilius apsirengęs kalinio drabužiais, ir tik tada pradeda visą parodą nuo pradžios. Rinkdamos nuotraukas, daugiausia iš Birštono sakralinės dailės muziejaus archyvo, drauge su parodos kuratorėmis Roma Zajančkauskiene ir Alina Pavasaryte ieškojome tų bendražmogiškumo atvaizdų“, – pasakoja S.Maslauskaitė.

Kas būdinga to meto fotografijai? Kokį Teofilių Matulionį galime pažinti per fotografijas? Koks jis pasirodė jums asmeniškai?

„Maždaug nuo XIX a. antros pusės, kai gimė fotografija, iki dabartinių dienų matome, kad šventųjų atvaizdai, net ir kanoniniai, dažniausiai yra fotografijos. Paveikslai paprastai būna nuotraukų kartotė su specialiais atributais. Teofiliaus atributai bus kalėjimus, lagerius simbolizuojantys dalykai ir – kaip kontrastas – vyskupo ženklai“, – sako Sigita Maslauskaitė.

Alina Pavasarytė teigia, kad „to meto, t. y. XX a. pirmosios pusės fotografija yra gana statiška, visuomet surežisuota, sustatyta taip, kaip reikia. Spontaniškumo ar „pagautų“ emocijų fotografijos istorijoje dar reikės kiek palaukti. Ekspresyviai išraiškingų Teofiliaus nuotraukų yra labai nedaug. Besišypsančio Teofiliaus atvaizdas – apskritai retenybė. Visas parodoje eksponuojamas nuotraukas, padarytas tiek vyskupo tarnystės metu, tiek sovietų lageriuose, tiek jau senatvėje, vienija patraukiantis Teofiliaus žvilgsnis. Orus, meilės kupinas, kiek susirūpinęs, tačiau visad šviesus, globojantis. Iš to žvilgsnio beveik galima rekonstruoti jo kankinystės istoriją – po kiekvieno įkalinimo, kiekvienos padarytos skriaudos vis šviesesnis. Nieko nestebina, kad veidas, kūnas kaskart vis labiau suvargęs, sunykęs, tačiau akys spindi.“

Kaip jūs pačios susipažinote su Teofiliumi? Koks yra jūsų santykis su juo šiandien?

„Būdama vilnietė aš daugiau žinojau apie Mečislovą Reinį ir Vincentą Borisevičių, jų dramatiškas gyvenimo istorijas. Žinojau, kad buvo toks trejetas – Reinys, Borisevičius ir Matulionis. Pažintis su Teofilium Matulioniu nutiko labai netikėtai. 1997 metais atvykau į Romą mokytis ir ten susipažinau su garsiuoju Bažnyčios istoriku Pauliumi Rabikausku, kuris tuo metu dirbo Grigaliaus universitete.

Aistė Pavasarytė, asmeninio archyv. nuotr.

Po poros metų Rabikauskas susirgo, atsidūrė ligoninėje, tad mes, trys draugės, nuvykome jo aplankyti. Ir staiga matome, kad jis bemirštąs, jo liga labai smarkiai pažengusi. Mes nesitikėjome, kad bus tokia dramatiška padėtis, stovime sutrikusios jo palatos vienutėje. Jis bando kalbėti, bet jam vis užeina priepolis ir jis nutyla, nes kosti krauju. Mes stovime pastirusios, nežinome, nei ką sakyti, nei kaip paguosti. Matome, kad jis nori mums kažką esminio pasakyti. Rankose laiko mažą paveiksliuką ir, kai priepolis praeina, jis jį rodo – ten Teofilius Matulionis.

Tą akimirką aš įsidėmėjau – Paulius Rabikauskas yra toks rimtas istorikas, o melsti pagalbos pasirinko tokį mažai žinomą žmogų – Teofilių. Galvojau, juk galėjo pasiimti kokį visiems žinomą šventąjį, kad ir Jurgį Matulaitį, Kazimierą. Iš tokio racionalaus mokslininko lūpų išgirsti Teofiliaus vardą buvo labai netikėtas ir įspūdį darantis dalykas.

Man, praktikuojančiai katalikei, reikėjo sąmoningai žengti tą žingsnį ir pradėti domėtis Teofiliaus gyvenimu. Štai tada ir atsiveria visas grožis ir matai, kad tas žmogus visiškai nenuobodus. Be to žingsnio tau tas asmuo ir liks nepažįstamas. Istorijose apie Teofilių matai tą tikrumą, paparastumą, neapsimetinėjimą, nuoširdumą“, – atvirai pasakoja menotyrininkė ir tapytoja Sigita Maslauskaitė.

Apie dinamišką pažintį su Teofiliumi Matulioniu pasakoja ir istorikė Alina Pavasarytė. „Visų pirma, esu kilusi iš Kaišiadorių. Kaip vyskupijos ganytojo, Matulionio pavardė buvo girdėta gana seniai, tačiau ilgą laiką jis tiesiog buvo „paminklas prie katedros“. Vėliau teko dalyvauti Kaišiadorių vyskupijos piligriminėje kelionėje, kurios globėju pasirinktas Teofilius. Tuo metu, kiek atsimenu dabar, pažintis prasiplėtė iki „labai daug kentėjęs, bet gerą humoro jausmą turėjęs vyskupas, labai geras ir drąsus žmogus“.

„Brandesnis pažinties etapas prasidėjo įstojus į VU Istorijos fakultetą ir domintis Katalikų Bažnyčios padėtimi sovietinėje Lietuvoje. Tai buvo įkontekstinantis, akademinės pažinties etapas, supažindinęs mane su tvirtu, protingu, atsakingu, principingu, drąsiu ganytoju, ryžtingai atlaikiusiu okupantų iššūkius ir pavyzdingai iškentusiu visą spektrą XX a. Lietuvai kliuvusių istorinių negandų. Santykis ir toliau auga. Šiuo metu tai – pagarbos, susižavėjimo, mokinystės santykis ir „saviškio“ užtarėjo turėjimo džiaugsmas“, – šypsosi istorikė.

Birželio 15 d. Bažnytinio paveldo muziejuje atidaryta dar viena paroda, skirta Teofiliui. Kuo ji įdomi? Trumpai papasakokite apie ją ir kodėl verta ją aplankyti.

„Parodoje kontrasto principu eksponuojami vyskupą per skirtingus gyvenimo etapus lydėję asmeniniai daiktai. Tremties ir kančios atributai: slapta aukotų šv. Mišių reikmenys, kalinio drabužiai, baudžiamojo KGB byla, – ir visiškai kitokie vyskupo daiktai: insignijos, prabangi liturginė taurė, puošnūs drabužiai ir Positio dokumentas, atvėręs kelią skelbti palaimintuoju.

Visi šie daiktai, priklausę vyskupui, yra antrojo laipsnio relikvijos. Lankytojai yra kviečiami iš labai arti, mažoje erdvėje pamatyti ir asmeniškai pajausti Teofiliaus gyvenimą nusakantį kankinystės ir orumo kontrastą.

Be to, bus pristatomos ir rečiau publikuojamos, ne taip dažnai matomos nuotraukos iš vyskupo gyvenimo“, – kviečia viena iš parodos kuratorių A.Pavasarytė.

Daugiau informacijos apie parodas: www.bpmuziejus.lt

Informacija apie Teofiliaus Matulionio beatifikaciją: www.facebook.com/beatifikacija

Kalbino Viktorija Urbonaitė

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.