2017 06 22

Rasa Baškienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Ar Stambulo konvencija apgins moteris nuo smurto?

Nuotraukos autorius Karolis Kavolėlis/BFL
Baltijos fotografijos linija

Europos Tarybos konvencija „Dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir šalinimo“ (vadinamoji Stambulo konvencija) yra išsamiausia tarptautinė sutartis dėl kovos su smurtu prieš moteris ir smurtu šeimoje. Ši konvencija įsigaliojo 2014 metais, ją ratifikavus 10 Europos Tarybos valstybių narių. Šiuo metu konvenciją yra ratifikavusios 22 valstybės: Lenkija, Belgija, Danija, Ispanija, Italija, Malta, Nyderlandai, Prancūzija, Suomija, Švedija, Turkija ir kt. Europos Sąjunga Stambulo konvenciją pasirašė š. m. birželio 13 d., o Europos Komisija 2017-uosius skelbia kovos su smurtu prieš moteris artimoje aplinkoje metais.

Sąvokos ir jų interpretacijos

Jau keleri metai Lietuvoje vyksta aršios diskusijos dėl vadinamosios Stambulo konvencijos, kurią 2013 m. vasarą pasirašė Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. Konvencijos „Dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje bei kovos su juo“ preambulėje pripažįstama, kad smurtas prieš moteris yra istoriškai susiklosčiusių nelygių vyrų ir moterų santykių išraiška, lėmusi vyrų dominavimą ir moterų diskriminavimą, užkirtusi kelią visavertei moterų pažangai. Ši nuostata, taip pat konvencijos originale vartota sąvoka gender, kuri pirmajame vertime į lietuvių kalbą buvo išversta kaip „socialinė lytis“, sukėlė diskusijas tarp įvairių organizacijų atstovų, net katalikų, tokį terminą supratusių kaip galimybę primesti visuomenei ideologines nuostatas, nederančias su prigimtine žmogaus teisių samprata.

Užkliuvo ir konvencijos 14-ojo straipsnio nuostatos, įpareigojančios ją pasirašiusias šalis „įtraukti į visų formaliojo švietimo lygių ugdymo programas mokymo medžiagą apie „nestereotipinius lyčių vaidmenis“. Pasak oponentų, teisinės prievolės diegti mokymą apie „nestereotipinius lyčių vaidmenis“ visų formaliojo švietimo lygių ugdymo programose įtvirtinimas prieštarauja LR Konstitucijos 26-ajame straipsnyje įtvirtintai prigimtinei tėvų ir globėjų teisei „nevaržomai rūpintis vaikų ir globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus“. 

2016 gruodžio 8 d. Lygių galimybių kontrolierė Agneta Skardžiuvienė kreipėsi į Seimo Žmogaus teisių komitetą dėl Stambulo konvencijos ratifikavimo. Siekdamas plačios diskusijos, Žmogaus teisių komitetas birželio 16 d. surengė konferenciją, į kurią buvo pakviesti Europos Tarybos tarptautiniai ekspertai, Konstitucinės teisės specialistai, nevyriausybinių organizacijų atstovai. Konferencijoje pranešimus skaitė JT visų rūšių diskriminacijos moterims panaikinimo komiteto pirmininkė prof. dr. D. Leinartė, LR Konstitucinio Teismo teisėja prof. dr. D. Jočienė bei kiti.

Nuotraukos autorius Andrius Ufartas/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Konferenciją pradėdamas LR užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius kvietė kuo greičiau ratifikuoti Stambulo konvenciją. Tiesa, ministras pripažino, kad „lyties sąvoka išversta nelabai korektiškai“, tačiau, pasak ministro, konvencijoje vartojamos sąvokos neturėtų sukelti pokyčių valstybės Konstitucijoje. Tą patvirtino ir Konstitucinio Teismo teisėja, buvusi Europos žmogaus teisių teismo teisėja prof. Danutė Jočienė. Ji paminėjo atvejį, kai 1995 m. sausio 24 d. LR Konstitucinis Teismas pateikė išvadą dėl Europos žmogaus teisių konvencijos, pabrėždamas, kad konvencijos nuostatos neprieštarauja LR Konstitucijai. Pasak D. Jočienės, LR Konstitucijos 7 str. teigia, kad negalioja joks kitas teisinis aktas, kuris prieštarauja Konstitucijai, taip pat netgi ratifikuotos tarptautinės sutartys. Jei ratifikuota konvencija numatytų kitokias taisykles, galiotų Konstitucijos nuostatos. Konstitucinis Teismas sprendžia, ar tam tikros sutarties nuostata neprieštarauja Konstitucijai. Kadangi nebe pirmi metai visuomenėje tęsiasi ginčai dėl termino „socialinė lytis“, konstitucinės teisės specialistas, Lietuvos ateitininkų federacijos pirmininkas Vaidotas Vaičaitis pasiūlė kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl šio termino ir įsitikinti, ar jis neprieštarauja mūsų teisinei sistemai.

Neatlikti namų darbai?

Linas Kukuraitis

Nuotraukos autorius Karolis Kavolėlis/BFL
Baltijos fotografijos linija

„Būtent konkrečių konvencijos nuostatų interpretavimas, skirtingas tikslų suvokimas Lietuvoje kelia diskusijas, o ne jos tikslai. Ši konvencija atnaujino ne vienus metus Lietuvoje vykstančią diskusiją apie „gender“ sąvoką. Nuo 1955 m. tarptautiniame kontekste labai išplėsta „gender“ sąvoka Lietuvą pasiekė tarptautiniais dokumentais ir programomis. Turėdami vieną lyties terminą sunkiai į jį sutalpiname įvairius aspektus. Apmaudu, kad mūsų nepadaryti namų darbai, neišspręstos lyties sąvokos grasina valstybės vadovų įsipareigojimams šiam svarbiam tarptautiniam susitarimui“, – pareiškė socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis.

Pasirodo, kad nuo konvencijos pasirašymo 2013-aisiais iki šių metų, kai buvo patvirtintas naujasis vertimas, Lietuvos visuomenė vadovavosi klaidingai išverstu tekstu. Beje, susirinkusiems į konferenciją dalyviams buvo pateikti du šios konvencijos vertimo variantai: 2016 m. kovo 4 d. ir 2017 m. sausio 25 d. Šių metų vertime 4 str. 3 dalyje minima diskriminacija dėl „biologinės ar socialinės lyties“, tuo tarpu 2016 m. vertime tame pačiame straipsnyje minima diskriminacija dėl „lyties“. Pasiteiravus, kokiu vertimu vadovautis, Vyriausybės kanceliarija nurodo būtent 2016-ųjų metų vertimo variantą.

Dr. Dalia Leinartė

Tuo tarpu konvencijos tekste originalia (anglų) kalba 4 str. 3 p. minima ir lytis (sex), ir taip vadinamoji socialinė lytis (gender). JT visų rūšių diskriminacijos prieš moteris panaikinimo konvencijos komiteto pirmininkė Dalia Leinartė teigia, jog Stambulo konvencijoje tokio termino kaip „socialinė lytis“ nėra. Konvencijoje vartojamas terminas „socialiai susiformavę vaidmenys“, kuriuos tam tikra visuomenė laiko tinkamais moterims ir vyrams.

Kyla klausimas, kaip Lietuva gali ratifikuoti tarptautinį dokumentą, neturėdama tikslaus ir plačiai išdiskutuoto jo vertimo, neišsiaiškinusi sąvokų ir terminų, turėsiančių pasekmių jos įgyvendinimui? Apie tai kalbama nebe pirmi metai, tačiau kol kas šis reikalas nė kiek nėra pasistūmėjęs. Konferencijos dalyviai, aktyviai dalyvavę diskusijoje, kaltino vieni kitus ideologizavimu, likdami kiekvienas su savo nuomone, neįsiklausydami į išsakomus argumentus.

Abi pusės – tiek Laisvosios visuomenės instituto, Lietuvos žmogaus teisių asociacijos atstovai , tiek kita pusė – Žmogaus teisių centro, Vilniaus Moterų namų, tiesiogiai susiduriančių su smurtą patiriančiomis moterimis, darbuotojai turi svarių argumentų pagrįsti savo nuomonei. Liūdna, kad iki šiol nepasiekiamas bendras susitarimas spręsti opiai smurto problemai Lietuvoje.

Akivaizdu, kad Lietuvos įstatymai neaprėpia lyčių nelygybės privačiame gyvenime, o apsauga nuo seksualinio smurto ar priekabiavimo dar tik skinasi kelią. Lietuva, įsipareigojusi vykdyti 1995 m. ratifikuotą konvenciją dėl visų rūšių smurto panaikinimo prieš moteris (CEDAW), pristačiusi 5-ias regionines ataskaitas apie moterų padėtį šalyje nuolat gauna rekomendacijų, nurodančių, kad Lietuvoje – ypač mokymo priemonėse – yra susiformavę lyčių stereotipai, patriarchaliniai vyro ir moters vaidmenys šeimoje, kuriuos nuolat atgamina žiniasklaida. Šių rekomendacijų vykdymą Lietuvos vyriausybė privalo užtikrinti, tačiau kol kas rezultatai labai menki.

Ar mums reikalinga Stambulo konvencija?

Pasak ministro L. Kukuraičio, Lietuvoje yra daug teisės aktų, prisidedančių prie smurto mažinimo: Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymas, Smurto artimoje aplinkoje mažinimo įstatymas, Lygių galimybių įstatymas, JT konvencija dėl visų rūšių smurto prieš moteris, įvairių programų ir kt. Tačiau akivaizdu, kad teisinė bazė bei smurto mažinimo praktika stokoja bendro sisteminio požiūrio, kurį siūlo Stambulo konvencija, nes joje paliestos įvairios sritys: švietimo, socialinė, sveikatos, teisės ir teisingumo.

O to sisteminio požiūrio tikrai trūksta. Trūksta ir policijos dėmesio nukentėjusiesiems nuo smurto. Iš 2016 m. registruotų 66547 kreipimųsi į policiją dėl smurto artimoje aplinkoje tik dėl 16,4 proc. pradėti ikiteisminiai tyrimai. Tuo tarpu 2015 m. policijos generalinio komisaro nurodymu specializuotos pagalbos centrams perduodami tik tie atvejai, dėl kurių pradedamas tyrimas. Tačiau, pasak Vilniaus Moterų namų direktorės L. Valatkienės, į centrus atvykusios moterys pasakoja baisių dalykų, kurių neįmanoma aprašyti net keliuose lapuose. Aukos dažnai paliekamos pačios spręsti savo problemas, pasigendama nuostatų, kad smurtautojas turi būti baudžiamas, o auka – ginama ir apsaugoma. Trūksta tarpinstitucinio bendradarbiavimo, taip pat ir lėšų. Visam specializuotos pagalbos tinklui Lietuvoje – nevyriausybinėms organizacijoms – skiriama tik 666 000 eurų, tuo tarpu smurto prieš moteris kaštai gali siekti iki 650 mln. eurų.

Ši situacija primena neseniai karštai svarstytas Vaiko teisių apsaugos įstatymo pataisas. Ir čia, ir ten iki užkimimo buvo ginčijamasi dėl sąvokų interpretacijų. Vaiko teisių apsaugos įstatymo pataisos buvo priimtos radus bendrus sprendimus, visoms pusėms susėdus prie bendro stalo ir galų gale susitarus.

Besiginčijant dėl to, kas nulemia smurto priežastis – skurdas, alkoholizmas ar lyčių galios disbalansą lemiantys stereotipiniai lyčių vaidmenys, smurtas niekur nedingsta. Reikėtų politinius sprendimus priimantiesiems palinkėti bent jau pagarbos visuomenei, įtraukiant ją į diskusiją, pateikus aiškų Stambulo konvencijos vertimo tekstą ir sąvokas be interpretacijų. Esame ratifikavę JT Vaiko teisių konvenciją, Visų rūšių diskriminacijos prieš moteris panaikinimo konvenciją, tačiau akivaizdu, kad jų rekomendacijų nesilaikome, tad kyla klausimas, ar sugebėsime gyventi pagal Stambulo konvencijos nuostatas, jei pati Vyriausybė ryžtingai nesiims tobulinti ir įgyvendinti esamus įstatymus.