2017 06 25

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Ką mes skaitome? #4

Pexels.com nuotrauka

Vasaros pradžios skaitiniai – senos geros knygos.

XVI a. karmelitų vienuolio užrašytas atsakymas į amžiną klausimą, kurį yra sušukęs ir Jėzus: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?!“ bei XX a. klasika. Kodėl verta grįžti prie tokių praėjusio šimtmečio autorių kaip Gabrielis Garcia Marquezas, Milanas Kundera, Flannery O’Connor ar C. S. Lewis? Iš apatariamų knygų vienintelė parašyta mūsų tūkstantmetyje – žymaus Peru rašytojo, Nobelio literatūros premijos laureato svarstymai apie kultūros mirtį, išleisti prieš dvejus metų.

Knygos viršelis

Matas Baltrukevičius, visuomenės temų redaktorius 

Gabrielis García Márquezas, „Meilė choleros metu“. „Alma littera“, 2016 m.

Šią knygą būtų verta skaityti, net jeigu G. G. Márquezas būtų parašęs tik paskutinį jos puslapį ar du.

Tai yra turbūt geriausia knygos pabaiga, kokią esu skaitęs.

O ir pats tradiciškai nepaprastai įtraukiantis epiškas pasakojimo stilius, neprailgstantys herojų gyvenimo dešimtmečiai, verčiantys net apyžalį jaunimą, kuriam priklausau ir aš, susimąstyti ir apie savo senatvę, kuri kažkada (tikiuosi) irgi ateis.

Knygos viršelis

Rasa Baškienė, žurnalistė

Šventasis Kryžiaus Jonas, „Tamsioji naktis“. „Katalikų pasaulio leidiniai“, 2017 m.

Šventojo Kryžiaus Jonas, gyvenęs Ispanijoje XVI a., yra katalikų šventasis, poetas, vienas didžiausiųjų Bažnyčios mistikų, karmelitų ordino reformatorius. Savo kūrinyje „Tamsioji naktis“ jis rašo apie žmogaus sielos dvasinį kelią, kurį ji turi nueiti, kad susitiktų su Dievu. Šiame kelyje sielos laukia dvi naktys: pojūčių ir dvasios.

„Pojūčių naktis yra įprasta ir ištinka daugelį pradedančiųjų; apie tai kalbėsime iš pradžių. Dvasios naktį patiria tik nedaugelis, tai – užgrūdintieji ir pažengusieji.“ („Tamsioji naktis“, 8 skyrius)

Eidama į susitikimą su Dievu siela patenka į dykumą ir patiria sausrą, apvalančią ją nuo visų žemiškųjų nuodėmių ir netobulumų, kurie jai trukdo matyti Dievą. Ji eina visiškoje tamsoje, atrodytų, lyg be krypties. Tai lyg artėjimas prie saulės, kurios šviesa apakina silpną ir netyrą akį. Šv. Paulius sako, kad tai, kas Dieve yra šviesa ir didžiausias skaidrumas, žmogui yra tamsiausia tamsybė (1 Kor 2, 14). Po Motinos Teresės mirties sužinojome, kad ir ji ištisus dešimtmečius gyveno tamsioje naktyje, nejausdama Dievo savo gyvenime.

Perskaičiusi šią knygą prie jos kas kartą sugrįžtu, suvokdama, kad esu tik pradinukė šiame nenuspėjamame kelyje, vedančiame į susitikimą su Kūrėju.

Knygos viršelis

Neringa Džiugelytė, administratorė

C. S. Lewis, „Kipšo laiškai“. „Katalikų pasaulio leidiniai“, 2016 m.

Apnikus dvejonėms, išbandymams maldos gyvenime ir santykyje su Dievu, paėmiau į rankas „Kipšo laiškus“. Tai alegorija, trisdešimt vienas laiškas nuo senojo apsukraus paraliaus su gundymo pamokymais jaunam velniūkščiui. C. S. Lewis žaisminga forma įpina rimtus teologinius pasvarstymus apie nuolatinę kovą tarp gėrio ir blogio: asmens laisvės, pareigų, santykių su artimaisiais, maldos praktikos ir t.t.

C. S. Lewis rašo itin aiškiai, pateikdamas situacijų pavyzdžių, kuriose atpažinau ir savo elgseną: koncentruotis į dvasingumo temas, ignoruojant kasdienius įsipareigojimus. Maldos praktikose ieškoti „ypatingų“ jausenų ir jomis mėgautis. O ypač suskambo autoriaus mintis apie tai, kad Dievas visad palieka mus laisvus („leidžia elgtis savo nuožiūra“), „leidžia kilti nusivylimui bet kokio žmogiško užmojo pradžioje, kai reikia pereiti nuo svajingų siekių prie sunkaus darbo“. Suvokusi tai, jaučiuosi pastiprinta savo kasdieniuose pasiryžimuose…

Knygos viršelis

Rosita Garškaitė, vyr. redaktoriaus pavaduotoja 

„The Habit of Being: Letters of Flannery O’Connor“ (liet. „Būties įprotis: Flannery O’Connor laiškai“), sudarytoja Sally Fitzgerald.

Šešiolika metų talentingos prozininkės, kurios apsakymai laikomi XX a. amerikiečių literatūros klasika, laiškų. Flannery O‘Connor, 26-erių sužinojusi negailestingos ligos, į kapus nuvariusios jos tėvą, diagnozę, grįžo į motinos ūkį JAV pietuose. Jos fizinė aplinka beveik susitraukė iki ūkio su retomis išvykomis skaityti paskaitų, susitikti su skaitytojais, aplankyti draugus. Tačiau vidinis jos gyvenimas, kaip matyti iš epistolikos, neliko įkalintas tarp keturių sienų. Laiškai žavi atidumu kasdienybės detalėms, kitų žmonių charakteriams, kalbai, gebėjimu pasijuokti iš absurdo ir ramiai samprotauti, žavi skvarbia mintimi polemizuojant, pasakojamų istorijų pagavumu ir sąmoju.

Flannery atrašydavo visiems. Pavyzdžiui, atsakius į vienos nepažįstamos skaitytojos laišką, užsimezgė nuoširdi draugystė, nenutrūkusi iki pat autorės mirties. Laiškais ji palaikė ryšius su senais bičiuliais, skaitytojais, menininkais, kunigais, bendravo su savo literatūros agentais. Epistolikoje išryškėja mažiausiai trys svarbios temos. Visų pirma, ji rašytoja, kiekvieną dieną kūrybai skyrusi dvi-tris valandas, tiek leisdavo sveikata. Flannery rašė lėtai, daug perrašinėdavo, taisydavo pagal gautus jai svarbių bičiulių komentarus, prie vieno kūrinio ji galėdavo užtrukti ir kelis mėnesius ar pusmetį.

Laiškai byloja apie jos meno sampratą, menininko pašaukimą, darbo rutiną, požiūrį į kitų rašytojų kūrybą. Antra – atsiveria nuo mažumės katalikiškai augintos autorės stipri ir ištikima meilė krikščionybei ir Katalikų Bažnyčiai, kuri nereiškia kantrybės katalikų kvailumui ir tuštybei. Galiausiai ji vilklige – autoimunine liga – sirgusi moteris, jautusi palaipsnį savo kūno silpnėjimą ir besiartinančią paskutiniąją dieną. Flannery O‘Connor mirė trisdešimt devynerių.  Jos palikimas – du romanai, kelios dešimtys novelių, epistolika, publicistika, dvasinio gyvenimo dienoraštis. Gaila, kad jos kūryba neverčiama į lietuvių kalbą.

Knygos viršelis

Donatas Puslys, vyr. redaktorius

Mario Vargas Llosa, Notes on the Death of Culture: Essays on Spectacle and Society (liet. „Užrašai apie kultūros mirtį. Esė apie spektaklio visuomenę“)

Nobelio premijos laureatas Mario Vargas Llosa savo knygoje meistriškai atskleidžia pagrindines mūsų kultūros negalavimo priežastis. Kas nutinka, kai saviraiška tampa žymiai svarbiau nei turinys, kai kultūra tampa tik dar viena vartojama preke, parduodama masei, kai atmetami ir diskredituojami ilgamečiai kultūros vertinimo kriterijai, kai kultūros produktai tampa priemone pabėgti nuo tikrovės, užuot padėjus ją geriau suprasti, kai intelektualai vis labiau užsidaro savo dramblio kaulo bokšte?

Autorius užduoda gausybę klausimų ir kviečia skaitytojus kartu ieškoti atsakymų. Šiandien labai dažnai yra kalbama apie politinę, ekonominę krizes, ištikusias Vakarus. Tačiau, drįsiu teigti, šios krizės dažniausiai tebūna tik išdava žymiai gilesnės krizės, kuri prasideda kultūroje.

Knygos viršelis

Karolina Rimkutė, naujienų redaktorė

Milanas Kundera, „Nepakeliama būties lengvybė“. „Baltos lankos“, 2016 m.

Nepakeliama būties lengvybė – tarpinė būsena tarp būties ir nebūties, referuojanti į Friedricho Nietzsche‘s amžinojo sugrįžimo idėją, paremtą pasikartojimu. Nors knygoje nemažas vaidmuo tenka fonui – Prahos pavasario laikų Čekoslovakija – jis veikia tarsi forma, kurią užpildo persipinanti iš moters ir vyro perspektyvų matoma ir tuo pat metu trečiuoju asmeniu pasakojama istorijos pusė, paraleliai vystant kitas linijas.

Finale sukuriamas bendrą pasakojimą apvienijantis vaizdinys. Autorius kuria ryškius ir nevienplanius charakterius, kontrastuoja skirtingas, savo eiga judančias idėjas (pavyzdžiui, nevienodus jėgos, ištikimybės ir tiesos supratimo būdus), visa tai pastatydamas vertinančio interpretatoriaus akių šviesoje.

Išskleidžiama istorija – gyva, pulsuojanti, įtraukianti. Vienu metu skausmingai gelianti ir teikianti palaimą: tiek žmogų veidu murkdant į išorinės priespaudos kičo kuriamą butaforinę realybę ir vidinius kompleksus, ilgai trukdančius užčiuopti esamą laimę, tiek leidžiant mėgautis mažais kasdieniais potyriais bei tokiais dideliais reiškiniais kaip meilė ir atsitiktinumai, kurie mėginami sąmoningai apmąstyti.

Pagrindinė knygoje – laisvės idėja, į kurią, rodos, didele dalimi sueina ir kitos joje mėginamos apmąstyti idėjos. Sudėlioti fragmentai galvoje perša mintį, kad laisvę galėtume vadinti įsisamoninta būtinybe. Nujaučiame, kad likimas, išmesdamas aikštėn atsitiktinumus, palieka galimybę užgimti meilei, kuri, asmens suvokta kaip es muss sein (vok. „taip turi būti“), virsta trokštama laisve.

Man tai knyga apie gyvenimą ir prasmės paieškas. Paprastai tik žvelgdami retrospektyviai galime ryškiau įsivaizduoti persipinančias gyvenimo stygas savo ir kitų sutiktųjų. Reikšmingi atsitiktiniai persipinimai kuria es muss sein įspūdį, taip dažnai leidžiant sau ne tik susitaikyti, bet ir pamilti tariamą likimą. Todėl atrodo, kad neigti atsitiktinumą, tai tarsi atsisakyti laisvos valios, įgalinančios žmogų kurti. Toks laisvės forma vykstantis kūrybos procesas geriausiai išsiskleidžia ne kur kitur, o meilėje. Šiuo atžvilgiu, kiekviena(s) esame kūrėja(s). Ši kūryba gali išvirsti į sunkią obsesiją, sukylant prieš save, nusigręžiant nuo kitų skausmo, pasiduodant norui ir imperatyviniam vidiniam balsui, bet kokia kaina atsakyti į klausimą: „kas lieka iš gyvenimo, kai žmogus atsisako ir to, ką ligi šiol laikė savąja paskirtimi”. Tuo tarpu laisvė ir laimė slypi anapus minėto koncepto: jas teikia likimui nepavaldi meilė, kuri, žmogų ištikusi atsitiktinai, gali reikšti tiek sunkią naštą, tiek nuo savo paties imperatyvo išvaduojančią saldžią lengvybę.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.