2017 06 28

Kun. Algirdas Toliatas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

12 min

Rask džiugeną

Šį kunigo Algirdo Toliato ir aktorės Nijolės Narmontaitės susitikimą inspiravo pačių parašytos knygos ir analogiška patirtis važinėjant po Lietuvą į susitikimus su skaitytojais, dalinant nesuskaitomus autografus. Nuo knygų pokalbis netruko pasisukti link esminių dalykų: kaip gyventi, kad dūšioje būtų šviesiau.

Ar nenutirpsta ranka dalijant autografus?

Nijolė Narmontaitė (kairėje)

Ranka nuo gerų dalykų negali nutirpti – visas keturias Vilniaus knygų mugės dienas jaučiausi kaip ant sparnų. Ažiotažas buvo toks, kad galvojau: va, kas yra atpildas už visą darbą. O darbas buvo malonus. Gal dėl to ir atsakas toks.

Žavi mintis, kad linkėjimas, bet koks gerumo žodis, tegul ir vienas sakinys, bet – iš širdies. Iš patirties žinau: dalindamas autografus pavargsti, bet kartu ir pasikrauni – tiek gerumo per tave pereina. O Nijolė turėjo ir specialų spaudą autografams – su bučiniu.

Taip, nuo savų lūpų padarytą. Ir buvo labai įdomu: ateina žmogus, nešinas pirmąja knyga, antrąja. Įrašau linkėjimą. „O kur bučkis? – klausia. – Jis – į trečią knygą. – O, tai lekiu trečiosios pirkti“.

Taigi išleistos trys Jūsų knygos apie aktorių, režisierių, kitų teatro žmonių gyvenimą. Ko nematė žiūrovai?

Pirmoji knyga skirta pasakojimui apie kasininkių gyvenimą (jos – taip pat teatro dalis), antroji – studentų, trečioji – apie gerbėjus. Kiekvienos knygos pavadinime žodelis po „ir“ skiriasi, ir daugiausia dėmesio – būtent tam, kad po „ir“.

Gyvenime tas IR be galo svarbus. Sakyčiau, egzistuoja fasadas – tai, ką norime parodyti. O IR skirtas labiau matantiesiems, labiau girdintiesiems. Matyti, regėti, girdėti – Dievo dovana. Antai Biblijoje praregėjimas reiškia širdies praregėjimą – gebėjimą pastebėti tarp eilučių, pastebėti kasininkę, studentą, gerbėją. Gebėjimą visame virsme, gyvenimo sūkuryje nepaskęsti šlovėje, dėmesyje, jausti visus ir kiekvieną. Ir dvasiniame gyvenime būtent taip yra.

Kažkodėl daugelis įsivaizduoja, kad teatre yra tik aktoriai, režisieriai ir autoriai, kurių pjeses statome. O kai pagalvoji – kokie įdomūs visi žmonės, kuriantys spektaklį. Kiek yra jėgų įdedama! Apšvietėjai, teatro budėtojai, matantys kiekvieną įeinantį žmogų. Juk nuo budėtojo priklauso, koks bus rytas ir diena aktoriui ar režisieriui, atėjusiam į teatrą repetuoti. Kodėl užmirštami cechai, siuvantys drabužius, dekoratoriai, išdėliojantys tuos daiktelius – juk nuo to, kaip išdėlioti daikteliai, pajunti, ar žmogus galvoja apie spektaklį. O valytoja, kuri tau pašluos grindis scenoje, nušluostys fortepijono dangtį, nusiųs šypsnį. Jauti, kad visi tie žmonės kvėpuoja spektakliu, ir tai nepaprastai svarbu. Visi tie žmonės, dažniausiai nepastebimi, man patys įdomiausi. Greičiausiai nesiliausiu rašyti, nes visus reikia aprašyti. Vairuotojus, kurie veža dekoracijas, – kokie svarbūs! Ims ir neatveš kokios. Arba – dekoracijų cechas, visokie mechanizmai. Ir visur – gyvi žmonės, turintys namus, šeimas, nuotaikas. Vienas žodis ne ten – griūva viskas, kaip domino žaidimas. O jei atvirkščiai – tau kažkas nusišypsojo, tu kažkam nusišypsojai, ir gera energija tik kraunasi. O po spektaklio – tas pats kaip su knygomis. Eilė, pasirašinėji. Lyg ir pavargsti visą dieną autografus dalindamas, su kiekvienu pabendraudamas, lyg ir turėtų tai tave išsiurbti, bet ne – kartu pasikrauni energijos. Kaip ir spektaklyje po sudėtingo vaidmens. Svarbu yra viena: reikia transliuoti teisingą žinią iš vidaus. Kartą po spektaklio pasijutau pavargusi, nors, atrodo, atidaviau viską. Bet ne – patingėjau – spektaklis nebe premjerinis, viskas gerai einasi, tad leidau sau truputėlį – puse kojos – atsipalaiduoti. Ir – viskas. O, atiduodamas viską, iš žiūrovų salės (400–500 žmonių) gauni šimteriopai. Taip pat ir skaitytojai – viską pajunta. Dėl to ir toks atsakas ateina – grąžos gauni šimteriopai, tegu ir pavargusi.

Pasakėte kaip iš Biblijos. Ten irgi kalbama apie atsidavimą šimteriopai. Eucharistijos perkeitimo žodžiai: „Aš atiduodu savo kūną ir kraują už tuos, kurie valgo, dalijasi su manimi, už savo tautą, bendruomenę, savo mokinius. Už savo išdavikus. Už visus, iki galo“. Kūnas ir kraujas reiškia viską.

Svarbus Jūsų „nematomų“ teatro žmonių – valytojų, dekoratorių, vairuotojų, kitų, kurie atveža, pasitinka ir palydi, pastebėjimas. Taip pat Bažnyčioje – dažniausiai galvojame, kad svarbiausi yra kunigai, vyskupai – tie, kurie labiausiai matomi, kaip ir teatre – aktoriai, režisieriai. Pirmiausia matomieji žmonės yra veidas. Bet veidas be širdies būtų niekas, o širdis – tie „nematomieji“ žmonės. Bažnyčioje – kiekvienas iš mūsų. Jei mes, sveiki ir pasiligoję, jauni ir vyresni, sukaustyti negalios, visiškai, visa galia ir dvasia, save atiduotume situacijai, kurioje esame čia ir dabar, gautume labai gražų grįžtamąjį ryšį – kuriantį, jungiantį, gimdantį. O jei neatidavei iki galo širdies – lieki pavargęs. Nors, atrodo, turėtų būti atvirkščiai.

Taip pat kalbant apie sveikatą. Prancūzų poetas Beranžė (Pierre-Jean de Béranger) yra išsakęs labai gerą mintį: sveikata – išmintingųjų honoraras. Kur ta išmintingųjų sveikata? Perskaičiau daugybę mokslininkų straipsnių, kuriuose kalbama, ką daryti, kad sveikatos būtų. Labai tikiu tuo, kad pirmiausia sveikatai svarbu neįsileisti į save negatyvo, gyventi savo gyvenimą. Deja, savo laimę dažniausiai matuojame pagal kitus: kažkas važinėja gražesne mašina, turi geresnį namą, leidžia sau kelionių, o aš? Kodėl turiu prasčiau gyventi? Nuolat lyginame save su kitais, tad, užuot gyvenę savo gyvenimą, esame užsiėmę kažkieno kito laime. Antai Abchazijoje žmonės ilgaamžiai, nes yra nusistatę: piktas, negatyvus žmogus nebus ilgaamžis. Kodėl? Todėl, kad įsileidžia į save negatyvą, pyktį, pavydą. O juos reikėtų išsioperuoti. Esu įsitikinusi: taip padariusio žmogaus sveikata iškart pagerėtų. Taip pat svarbu – dalykai, padaryti gerai, iki galo. Nebūtinai tai tik pasirodymas scenoje ar išleista knyga – taip pat ir su meile paruošta vakarienė, pusryčiai. Gali tiesiog iškepti blynų, uždegti žvakelę, pasakyti gerą žodį – „kaip šiandien gražiai atrodai, turbūt gerai išsimiegojai“. Atrodo, smulkmenos, bet labai veikia, ir man tai yra pagrindas.

Maži dalykai yra dideli.

Maži dalykai labai dideli, tik svarbiausia – nelyginti savęs su kažkuo. Gyventi savo gyvenimą ir savo mažuose dalykuose atrasti tokių gražių… Nesilyginti su kaimynu, kuris, atrodo, turi kažką gražiau. Tiesiog imk, pasodink gėlę prie namų. Žiūrėk, ir tas kaimynas pasakys: „O, kaip gražu, gal ir man pasidaryti tą patį?“ Po kiek laiko žiūrėk – visa gatvė pražydusi gėlėmis. Tiek nedaug reikia, ir, atrodo, viskas seniai žinoma, paprasta.

Kodėl taip yra: atrodo ir žinome, ir suprantame, bet kažko trūksta, kad žodis taptų kūnu. Sutinku nemažai žmonių, gyvenančių svetimą gyvenimą. Net per išpažintį ateinančių išsakyti svetimų nuodėmių – piktinasi, kad kažkas padarė tą, kitas – aną. Ir jie per save perleidžia visą tą piktumą, tampa blogosios naujienos nešėjais. Kas įdomiausia, žmonės daro tuos piktumus, ir jiems jie tampa savi, net kelia džiaugsmą. O džiaugsmas ir gerumas ima kelti pyktį, nepasitenkinimą, atrodo, kad tai netikra, suvaidinta. Čia ir yra pragaras – kai tampi tokiu surūgusiu bambekliu, kai niekas nebegerai. Biblijoje sakoma: ateiti į puotą reikia apsirengus vestuvių drabužiu. Kas tas vestuvių drabužis? Gera nuotaika, švara, požiūris. Tad, būdami palaiminimo laidininkais, vis labiau patys įsigeriame juo ir tampame palaiminimu.

Tai didžiulis darbas. Kaip ir gydytis: tarkim, jei alkoholikas to nenorės – nepriversi. Taip ir dėl noro gyventi švariau. Nė vienas nesame be nuodėmės – tai viename, tai kitame keliuke ar vieškelėlyje paslydę. Tai normalu, bet norą išgyti pirmiausia pats žmogus turi turėti. Reikia daug kalbėtis su savimi, save auklėti, mokyti. Ir gražiuoju, tik gražiuoju – jokiu būdu nesakyti: „Oi, kaip savęs nekenčiu!“

Teko matyti situaciją teatre: dvi moterys prieš spektaklį aptarinėja trečią: „Ar matei, kaip ji apsileidusi?!“…

Su tokiu pasitenkinimu…

„Kokia išstambėjusi, kaip vyras dar gali į ją žiūrėti!“… Viskas vyksta greta manęs, tad pasuku galvą. Ką matau? Neįtikėtinai (per švelnus žodis) netvarkingą moterį. Auksinė taisyklė: prieš pradėdami ką nors kritikuoti, pažvelkime į save. Esu įsitikinusi: pradėję nuo savęs, labai greitai nuspausime stabdį ir bent viduje atsiprašysime, jei norėjome kažką apkalbėti.

Dažnai žmogus, kai jaučiasi blogai, ieško pasiteisinimų ir pateisinimų kituose – dėl išorės, laikysenos, dvasinės būsenos. Taip pradedama džiaugtis svetima nelaime – kad paties nelaimė neatrodytų tokia didelė. Žinoma, tai ne tik nepadeda spręsti problemos, bet ir dar pablogina padėtį, veda į destrukciją, griauna santykius. Dažnai tenka girdėti: „Kunige, jau pasenau, neturiu jokių nuodėmių. Gyvenu viena, tad kokios čia mano nuodėmės?“ Lyg vienintelė nuodėmė būtų neištikimybė ar kas nors susiję su jaunyste? O kritika, piktumas, piktdžiugiškumas? Visi tie dalykai, lyg nepastebimi įsismelkiantys ir tampantys mūsų gyvenimo dalimi. Man patinka, kaip Jūs sakote, kad įvardinti nuodėmes reikėtų ne griežtai – „aš toks blogas“, o švelniau – „nusivažiavau, paslydau; kaip man atsikelti?“, nes krikščionybės tikslas – identifikuoti nuodėmę ne tam, kad galėtume verkti, kokie esame blogi, o tam, kad galėtume keistis. Tad ir nuodėmė turėtų būti orientuota ne į mirtį, o į Prisikėlimą.

Taip. Visose trijose knygose, greta linksmųjų užkulisinių istorijų, vykstančių spektakliuose, per filmavimus, kai vėluoji, kai atsitinka kokia nelaimė, kai kas nors galėjo ir nepavykti, uždaviau vieną klausimą. Todėl, kad, važinėdama po Lietuvos miestus ir miestelius, pastebiu labai daug pesimizmo. Taip pat matau, jog žmonės nebeištveria žiniasklaidos, tik ir rodančios, kas ką užmušė, paskandino, pripjovė. Lyg būtų nebelikę šviesių dalykų. Kiekvienam pasitaiko depresijų, liūdnų akimirkų, ir nėra blogai kartais paliūdėti (žinoma, nekalbu apie gilią neišbrendamą depresiją), bet knygoje norėjosi ko nors šviesaus, tad paklausiau pašnekovų: ką daryti, kad gyventi būtų linksmiau. Turiu omenyje ne apsilankymą vakarėlyje, o tai, kad iš dūšios ir dūšioje būtų linksmiau, šviesiau. Beje, ieškojau tinkamo žodžio – juk nepasakysi širdyje ar sieloje būtų linksmiau. Dūšia – toks liaudiškas pasakymas, nesvarbu, kad galbūt atėjęs iš rusų kalbos; man atrodo, dūšia apima plačiau, kaip rusiškas dūša.

Tad ką daryti, kad viduje būtų šviesiau? Aktoriui Vytautui Anužiui imponuoja latviškas mitas apie laimės deivę Laimą, kuri eina per pasaulį, tokia didelė didelė, ir ieško pamesto vaikelio. Žvelgia žemyn – žmonės tokie mažyčiai jai prie kojų. Pakelia žmogelį, pažiūri jam į akis, nusišypso. Ir jei žmogus dvasiškai ir intelektualiai pajėgus, jis supranta esąs pakylėtas deivės Laimos. Turi suprasti ir atpažinti, kad laimė pažvelgė į akis, nes antrąkart ji tavęs greičiausiai nepakels. Tad išnaudok žvaigždės, laimės valandą. O visas tavo gyvenimas – tai kūrenimas laukiant tos valandos. Svarbiausia – nepražiopsoti jos.

Aktorius Juozas Budraitis pasakojo visada prisimenąs tėvuką: „Vaikystėje, kai gyvenome kaime, kai buvau visai mažiukas, einame keliuku, tėvas ir sako: „Vaikeli, paimk tą akmenį, numesk į šoną, kad kitam to daryti nereikėtų.“ Atrodo – menkniekis. Bet labai iškalbingas. Ir aš to nepamirštu visą gyvenimą. Kartais nepavyksta – užsimiršti, susinervini, užpyksti. O paskui graužiesi, tėvo priesako neįvykdęs. Akmens nepatraukei, nenumetei į šalį, ir dabar kitam bus sunku eiti. Pats susinervini, kitą sunervini, tas – dar kitą. Ir ta grandinė vis ilgėja, ilgėja, ilgėja…“

Olita Dautartaitė: „Dabar daug rūpesčių, gyvenimo dulkių, kurios klojas, klojas, klojas. Jas šluostyti ir išvalyti ne taip lengva. O šiaip – pabudai rytą, ir dėkok Dievuliui, kad dovanojo dar vieną dieną, kurioje tu turi tilpti su džiaugsmu ir meile.“

Mylima kolegė Eglė Gabrėnaitė: „Dirbau su studentais, vaidinau, kalbėjau. Namo ėjau pervargusi, visai lavonas, ir galvojau: kas ta laimė, kur ji. Ir pajutau, kad gera ant dūšios, nes laimingiausia esu tada, kai galiu atiduoti save iki paskutinio lašo. Atsisveikindama su studentais atsisukau, o jie choru: „Ačiū, dėstytoja!“ Ir geras vakaras šiandien jau garantuotas“.

Ką atsako mūsų jaunoji karta, Jurgita Jurkutė? „Linksmybės ir liūdesys – neišvengiami mūsų gyvenimo palydovai. Net pianinui negana vien tik juodų ar vien tik baltų klavišų. Visur turi būti pusiausvyra, kontrastas. Aš nesu iš tų, kurie bijo nelinksmų gyvenimo etapų. Viskas priklauso nuo mūsų požiūrio į tai, kas mums nutinka. Smulkmenose radę prasmę ir išmokę pamokas, galime pasidžiaugti ir didžiuotis savimi, kad kažką suvokėme ir atradome“. Kad ir kurį pašnekovą paimčiau – tiek prasmės. Antai Virginija Kochanskytė: „Gyvenam nelengvais laikais. Jeigu nuolat apie tai galvosi, kalbėsi, tai ir ligą galima įsivaryti, depresija gali apimti ar dar kas. Negatyviomis kalbomis tai tikrai nieko nepakeisi. Tad gal geriau su meile ir atsidavus daryti tai, ką geriausiai moki – tokiu būdu gerinti pasaulį. Ak, jei daugelis tai suvoktų ir bandytų taip gyventi, pasaulis tikrai būtų geresnis. Noriu gyventi meilėje, ir jeigu tu nori gyventi meilėje, gyvenk. Juk tai taip paprasta.“

Tai turbūt pats gražiausias linkėjimas skaitytojams. Svarbiausia, kad tie žodžiai taptų kūnu.

Taip. Antai Gytis Padegimas, nuostabiausias mano režisierius, dovanojęs man nuostabiausią vaidmenį – Mariją Callas „Meistriškumo pamokoje“, atsakė: „Gyvenimas visada pilnas didelių ir mažų stebuklų, tik reikia jais tikėti ir pastebėti. O jei matai tik tai, kas pilka, nuobodu, tai ir pro šalį einančio Jėzaus Kristaus nepastebėsi ir nesustingsi iš gerumo – manysi, kad koks bomžas praėjo…“ Iš tikrųjų, per smulkmenas, negatyvizmus, visai nereikšmingus dalykus galima ir Dievą pražiopsoti. Galima nekreipti dėmesio į tuos kitų išgrynintus „gerumo receptus“, bet, kad ir kaip vertintume, jie – žmonių, šį tą jau patyrusių gyvenime.

Ar visi aktoriai tokie dvasingi? Klausausi – kalba gražiau negu kunigai. Ar taip ir gyvena? Mes, kunigai, dažnai pasakome lyg ir neblogai, o kai reikia padaryti…

Nerijus Gadliauskas, mano partneris „Trijose mylimose“ Jaunimo teatre, papasakojo labai gražią istoriją. Ateina pas gydytoją visai prislėgtas žmogelis, skundžiasi, kad nuotaikos nėra, prastai jaučiasi, tiesiog liūdna, liūdna. Gydytojas jam sako: „Patinkate man – atrodote toks šviesus žmogus. Nenoriu jums skirti vaistų. Žinote, ką patarsiu? Į mūsų miestą atvažiavęs cirkas, ir ten yra fantastiškas klounas. Toks, kad visi, tik jį pamatę, prapliumpa juokais ir išeina puikiausios nuotakos – taip moka pralinksminti. Pats buvau – išėjau geriausios nuotaikos!“ Žmogelis dar labiau panarina galvą: „Daktare, tas klounas esu aš…“ Ką norėjau pasakyti ir ką Nerijus norėjo pasakyti tuo pasakojimu? Kad kartais dūšia verkia, o tu eini į sceną, nors anaiptol ne viskas taip, kaip norėtum. Kartais liūdesį reikia užslėpti, o išsiverkti geriausia vienam – kitiems palikime džiugiąsias akimirkas.

Žinoma. Viena vertus, negali viso pasaulio užgriūti savo bėdomis. Kita vertus – taip svarbu turėti žmonių ir vietų, kur galėtum apsinuoginti.

Išsisakyti.

Negali visą gyvenimą būti tuo klounu, kuris atiduoda žmonėms viską, net tai, ko neturi. Ar neatsitiks taip, kad užsidarysi visiškai, atsiribosi vaidmeniu, nebeliks tavęs?

Sakydama, kad nereikia rodyti ašarų, anaiptol neteigiu, jog reikia vaikščioti su kauke. Kiekvienas patiriame sunkių akimirkų, tad, nedalindama receptų, pasakysiu, kaip elgiuosi. Man taip atsitinka retai, bet aš išsivalau, išsiverkiu ir vadovaujuosi japonų filosofija. Fantastiškai gera! Prieš kelerius metus, kai Japonijoje vyko tie baisūs žemės drebėjimai ir žuvo daugybė žmonių, skaičiau, kad japonai nuo mažens auklėjami taip: jei atsitiko kažkas baisaus, ko negali pakeisti, neverk – tai jau praeitis; žvelk į ateitį ir daryk viską, kad šią ir kiekvieną akimirką išgyventum džiaugsmingai. Toks stiprios tautos bruožas gali padėti išgyventi didžiausius kataklizmus. Tad, jei kažkas tavyje yra įvykę, išsivalyk, duok sau ataskaitą, kodėl pats ar kažkas su tavimi taip neteisingai pasielgė. Tai padaryti nepaprastai sunku. Man būdavo, ypač jaunystėje: kas nors pasako neteisingą, skaudų žodį, ir vaikštau su juo dienų dienas. Kankinuosi, vedu įvairiausius dialogus su tuo žmogumi: kaip būtų, jei būčiau jam taip atsakiusi, o gal anaip. Galų gale pajutau, kad graužatis, kurią nešiojuosi, visiškai sustabdo kūrybą. Tada radau stiprybės – reikėjo didelio darbo su savimi – paleisti tą žmogų, visiškai nepykti ant jo. Taip, esu žmogus, mane skaudina užgaulus žodis, neteisingas veiksmas (nebūtinai mano atžvilgiu – ir platesniu mastu), ir tai, kad supykstu, yra žmogiška. Bet kuo toliau, tuo labiau man pavyksta išsivalyti ir nesinešioti to negatyvo. Tikrai žinau, kad šią akimirką nėra nė vieno žmogaus, kuriam nebūčiau atleidusi. Bet, kaip sakiau, tai buvo ilgas darbas su savimi, ir aš tikrai norėjau tą kelią nueiti. Pagaliau pajutau, kad paleidžiu tą užgavusį žmogų. Gal tiesiog išmintingesnė pasidariau? Labai pikto žmogaus stengiuosi neprisileisti, nes visų išgydyti tikrai nepavyks, o žmogus, kuris nieko daugiau neveikia, tik galvoja, kaip kitam kliūčių surasti, į ratus pagalių prikišti, gali patį susargdinti. Greičiausiai tokiam žmogui kažko pavydu, galbūt jis kažko gyvenime nėra padaręs, tad tik rausiasi, juodulių ieško. Nebūtinai po tavimi, bet tai nėra malonu. Žinoma, gali akimirką supykti, bet kaip palengvėja, jei gali tą žmogų paleisti ir atleisti.

Iš tiesų. Apie tai kalba ir Prisikėlimo džiaugsmas. Motina, stovinti prie kryžiaus. Septyni kalavijai persmeigė Marijos širdį, bet ji negali pakeisti situacijos, tad priima ją su tikėjimu. Kitas žingsnis – Marija gyvena toliau. Ir čia kalbame ne apie kokį paviršutinišką džiaugsmelį, o apie vidinį dūšios pasitikėjimą Dievu net skausme, virsme, net sunkiausiose situacijose. Arba Marija Magdalietė, verkianti prie Kristaus kapo. Kristus ateina, kalbina Mariją, o ji nė atsigręžti nenori – taip paskendusi savyje, kad nė mylimojo, Dievo balso negirdi. Per daug užsiėmusi savimi, savo skausmu, nesėkme, mirtimi Marija nebegali nuo tų dalykų atsiriboti ir lieka užsitrigusi tame kape dar labiau nei Kristus. Tad gebėjimas išgirsti, pamatyti, praregėti be galo svarbus, kad galėtume žengti į Prisikėlimą. Prisikėlimas kitaip neateina, tik tokiu keliu. Tai, ką kalbate iš aktorių patirties, ir yra tas tikėjimo, dvasingumo kelias. Svarbu pabrėžti: viena vertus, reikalingas gebėjimas priimti išgyvenimą, išverkti ir kartu tyliai bei stipriai žengti į priekį net tada, kai nėra vidinių jėgų. Kita vertus, kaip svarbu – turėti santykį su Dievu, vieną kitą žmogų, kuris nuplauna tau kojas – prisiliečia ten, kur skauda, prieš kurį gali būti visiškai nuogas – kaip kūdikis. Tai – patys svarbiausi dalykai. Dar Aristotelis sakė: jei gyvenime turėsi bent vieną draugą – gyvenimas nebus praėjęs veltui. Turėti bent tą vieną žmogų – didžiulis dalykas, ir tai reikia užsitarnauti, tiksliau – užgyventi atsidavimu. Čia pirmas dalykas – melstis, kasdien prašyti Dievo duoti tokį žmogų. Antra – priimti tą žmogų, kai jis pasirodys tavo kelyje.

Dažnai ieškome pokyčio aplinkybėse – kalta aplinka, tas, anas. Ieškome kaltų, užuot klausę: „O ką aš galiu padaryti, kaip aš galiu pasikeisti, ką galiu pakeisti?“. Užuot ieškoję, ko nepadarė kiti, galime veikti patys. Patraukti upelio užtvanką, kad vanduo galėtų tekėti toliau. Teisingai sakote, Nijole – net susidūrę su objektyviai patirtu neteisingumu, net jei kitas žmogus mums buvo neteisingas, storžievis, pasielgė su mumis blogai, nesivelkime į svarstymus, kaip atkeršyti. Maksimaliai pasistenkime to išvengti ir atsiriboti, neikime į gilius konfliktus ir aiškinimusis. Atsitiko, kad įžengėme į tam tikrą slidų dvokiantį daiktą? Užuot ėmę spardytis, tiesiog nusivalykime ir keliaukime toliau. Deja, dažnai mums tai be galo sudėtinga.

Man imponuoja žmonės, nusiteikę pozityvui, kad ir kas atsitiktų. Yra geras pasakymas: pesimistas kiekvienoje galimybėje mato sunkumų, optimistas įžvelgia galimybę kiekviename sunkume. Tad būkime tie, matantys galimybę sunkume. Tie, kuriems nėra žodžio „neįmanoma“, „nepajėgsiu“, „negaliu“. Tebūnie mūsų gyvenimuose kuo kuo mažiau tų „ne-“. Juk kai eini, darai, svajoji – ima ir išsipildo. Man ši taisyklė veikia 100 proc. Greičiausiai dėl to kažkada ir teatrą „Džiugena“ buvome sukūrę – atsimenate Pepę Ilgakojinę, vaikštančią po pasaulį ir kiekvienoje situacijoje ieškančią džiugenos. Taip ir man – norisi ieškoti tos džiugenos, o ji slypi kiekvienoje akimirkoje, už kiekvieno kampo.

Iš tiesų, tai, ką Jūs sakote, yra krikščionybės viršūnė – Eucharistija. Kristaus prisakyta: „Tai darykite mano atminimui“. Tad minime Kristų, kuris perkeitė mirtį į Prisikėlimą, išdavystę – į apkabinimą. Tiek per Petro išsigynimą, tiek per Judo išdavystę, per tautos atmetimą. „Dieve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro“, – tai yra kryžiaus ženklas, transformacija iš visiškos mirties į pozityvą. Žinoma, tai – skausmingas procesas, bet būtent tai yra kelias į dangų. Kuo daugiau negatyvumo savo gyvenime sugebėsime perkeisti Kryžiumi – pozityvumu, dvasingumu, tuo labiau būsime Kristaus, tuo labiau būsime Dievo. Čia mums pagalba yra meditacijos, rožinio malda, Šventasis Raštas, bet ta pagalba vaisinga tik tiek, kiek mums pavyksta perkeisti negatyvą į pozityvą. Jei vis dėlto nesugebame to padaryti, ta pagalba tampa neišnaudota galimybe.

Nijole, išėjusios trys Jūsų knygos, tad būta aibė susitikimų su kolegomis aktoriais. Ar sunkiai žmonės atsiveria? Ir kaip juos tai keičia? Kaip šios knygos juos pakeitė?

Sakyčiau, pašnekovai net labai atsivėrė. Mane tos knygos tikrai pakeitė – supratau, kad iki tol tų žmonių nepažinojau. Žmonių, su kuriais susitikau rašydama knygas, klausiausi visiškai kitomis ausimis, regėjau kitomis akimis ir, man atrodo, įsiklausiau į tuos žmones. Nuoširdžiai: ne vienas iš jų buvo didžiausias atradimas, tad norėjosi, kad drąsiai apie save papasakotume, iš savęs pasijuoktume, ir dabar taip džiaugiuosi, kad mano knygos žmonėse atranda atgarsį. Kaip minėjau, per Vilniaus knygų mugę stovėjo eilės žmonių, kartais prieidavo bibliotekininkės, prisipažindavo tokių eilių dar nemačiusios. Ar gali būti man didesnis džiaugsmas? Man tai – pati didžiausia laimė, o labiausiai džiaugiuosi už žmones, kuriuos pakalbinau, nes tai apie juos, apie teatrą ir kiną vyksta sklaida.

Iš tiesų žmogui labai svarbu būti išgirstam. Nebūtinai iš karto, bet iš tiesų išgirstam. Ką Dievas daro su mumis? Nusileidžia iki pačių mūsų gelmių, nes jam tikrai įdomu. O mums svarbiausia – atverti širdis. Juk esame sukurti pagal Dievo paveikslą, tad ir veikti galėtume kaip Dievas.

Klausantis Jūsų, kilo mintis, kad geriausias ir gražiausias būdas pamilti pasaulį, žmones, taip pat ir priešus – rašyti apie juos gerumo knygą. Taip pasaulį ir žmones pažintume, išgirstume jų išgyvenimus, praradimus ir atradimus. Pamename, kaip baigiasi Evangelija pagal Joną: „Yra dar daug kitų dalykų, kuriuos Jėzus padarė. Jeigu kiekvieną atskirai aprašytume, manau, visas pasaulis nesutalpintų knygų, kurias reikėtų parašyti“. Jūsiškės – irgi stebuklų knygos, nes kiekvienas žmogus – begalinis stebuklas, tik svarbu jį atpažinti, nes stebuklas pradeda vykti tik tada, kai jį pamatai. Taip, jis yra čia pat, nepriklausomas nuo mūsų atpažinimo, niekur nedingsta, net jei netikime Dievo. Bet tik pastebėtas, atpažintas ir paliestas stebuklas mumyse aktyvuojasi visa galia ir stiprybe. Tad ačiū Jums, Nijole. Linkiu toliau rašyti knygas, ne tik popieriuje – man atrodo, kiekvienas Jūsų prisilietimas tampa gyvąja knyga ir tam žmogui, į kurį kreipėtės, ir Jums pačiai. Tad linkiu, kad Dievas per šį Jūsų rašymą darytų stebuklus žmonėse, Jumyse, kad keistų pasaulį, kad būtų kaip ta gėlė, pasodinta su geru užkratu keistis, o mes, skaitydami, dalindamiesi, liesdamiesi prie šių knygų, ir patys užsimanytume prisidėti prie šio didelio gėlyno – užuot bambėję ir piktinęsi, ieškotume, kas yra tas gėris ir kūryba.

Svarbiausia – nepamiršti kas rytą vakarą padėkoti. Tą darau, ir kasdien vis mažiau prašymų, o padėkų – vis daugiau. Vadinasi, pildosi.

Čia ir yra teisingumo kelias: kuo toliau – tuo mažiau prašymų, daugiau dėkojimų, nes sugebi net nepatogius dalykus išgyventi ir susitikti su Dievu. Tad paverskime šiuos žodžius gyvenimu.