2017 06 30

Jurgita Siliūnienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Romai – nepažinta tauta

„Vien todėl, kad esu romė, žmonės stebi mane pro padidinamąjį stiklą“, – teigia šiaulietė Konsuela Mačiulevičiūtė, Ro­mų in­teg­ra­ci­jos cent­ro va­do­vė.

Savaitgalį Šiauliuose praūžė romų tradicinės muzikos festivalis „Tamburinas“. Romus iš visos Lietuvos į šį renginį subūrė Kon­sue­la Ma­čiu­le­vi­čiū­tė, kuri jau kone dešimtmetį dirba su Šiau­lių ap­skri­ties ro­mų bend­ruo­me­nė­mis, yra projekto „Dirbkime kartu su romais. Nauji iššūkiai ir galimybės“ tarpininkė Šiauliuose. 32 metų Konsuela yra ne tik romų aktyvistė, bet ir atlikėja, muzikos pedagogė, nemažai pasiekusi kaip saviveiklininkė, apdovanota konkursuose ir festivaliuose. Ji dirba su vaikais ir sie­kia, kad kuo dau­giau ro­mų vai­kų pa­ma­ty­tų, jog ga­li­ma gy­ven­ti ki­taip nei jų tė­vai, siek­tų moks­lo ir kar­tu iš­lai­ky­tų ro­mų tra­di­ci­jas ir kul­tū­rą. Kon­sue­la daug va­ži­nė­ja po konferencijas, atstovauja bendruomenei įvairiuose pasauliniuose renginiuose ro­mų in­teg­ra­ci­jos klau­si­mais.

Romai garsėja savo kultūra – ugningais šokiais ir širdį uždegančiomis dainomis. Tai įrodėte ir festivalyje „Tamburinas“. Ar galima sakyti, jog esate talentinga tauta?

Tikrai gausiai susirenka žmonių į mūsų renginius, nes visiems labai įdomu pasižiūrėti, pasidomėti mūsų kultūra, žmonėms rūpi mus pažinti, nes daugumai esame paslaptinga, nepažinta tauta. Mano manymu, romai visais laikais susilaukia daug dėmesio – jie yra tam tikra mistika, traukianti žmones.

Tiesa, tik nuo pačių romų priklauso, ar jie sulauks pozityvaus, ar negatyvaus dėmesio. Žinoma, esame talentingi, bet turbūt tai ne nuo tautybės priklauso. Tai vienas iš stereotipų: jei esi romas, būtinai esi balsingas ir sugebi groti ar šokti. Kita vertus, didelė dalis tiesos yra – daug romų yra dainingi, mėgstantys linksmintis žmonės.

Kokių dar stereotipinių apibūdinimų apie romus tenka išgirsti? Ar sulaukiate negatyvaus dėmesio savo atžvilgiu?

Ką jūs gal­vo­ja­te, kai pa­ma­to­te ro­mę? Kad ap­vogs, nužiūrės, prakeiks? Tai vieni iš dažnesnių stereotipų. Dažnai įta­riai žiū­ri­ma į tam­ses­nę odos spal­vą, ma­no­ma, kad jei žmo­gus ru­dų akių, jis yra ap­ga­vi­kas. Tenka išgirsti, jog esame tinginiai, narkomanai, nusikaltėliai. Neretai šie stereotipai trukdo ro­mų in­teg­ra­ci­jai. Labai sunku, kai turi geranoriškų siekių, tačiau kažkas lipdo tau etiketę, stebi pro padidinamąjį stiklą. Anksčiau man buvo labai sunku, kad mane visi pastebi, nes esu romė, bet dabar jau įpratau ir nebekreipiu dėmesio. Sau ir kitiems jau įrodžiau, ko esu verta. Turiu daug draugų, kuriems visai nesvarbu, kokia mano tautybė.

Kaip jūsų gyvenimą paveikia rezonansiniai įvykiai, kuriuose dalyvauja romai?

Po jaunos merginos nužudymo tragedijos, sukrėtusios visą Lietuvą, buvo juntamas masinis romų puolimas. Daug kas tiesiai rėžė, kad visi esame vienodi. Tada jaučiausi labai blogai. Netrukus, sugedus automobiliui, kelyje teko sustoti, bandžiau prašyti žmonių pagalbos, stabdyti automobilius, bet man niekas nesustojo! Nesvarbu, kad nesu niekam nieko blogo padariusi. Manau, kad neturėtume skirstyti žmonių pagal tautybę, nes yra tiesiog gerų ir blogų žmonių, svarstyti turėtume jų elgesį, o ne tautybę. Deja, realybė yra kitokia.

Kaip apibūdintumėte romų šeimas, kurios gyvena Šiaulių regione?

Šiaulių regione šiuo metu gyvena apie 500 romų. Čia gy­venan­tys ro­mai, skirtingai nei sostinėje, ne­ku­ria ta­bo­rų, neiš­si­šo­ka, gy­ve­na ra­miai ir retai pakliūna į teisėsaugos akiratį. Aso­cia­liai gy­ve­na tik ke­lios ro­mų šei­mos. Nemažai romų neturi darbo ir gy­ve­na iš pa­šal­pų, tačiau pri­si­du­ria au­gin­da­mi gy­vu­lius – kar­ves, ož­kas, ark­lius. Ki­ti pre­kiau­ja – vaikš­to po na­mus ar­ba dir­ba tur­gu­je. Šei­mos gausios – au­gi­na po 5-6 vai­kus. Būna ir taip, kad vai­kai vai­kus au­gi­na.

Koks yra romų gyvenimo būdas, tradicijos?

Tra­di­ci­jų yra daug ir įvai­rių. Ro­mai ti­ki Die­vą, yra pa­si­krikš­ti­ję, lan­ko baž­ny­čią, labai svarbios šeimos vertybės, tradicijos. Is­to­riš­kai su­si­klos­tė, kad kai įvai­rios tau­tos ka­ria­vo dėl že­mių, ro­mai ne­ka­ria­vo – jie ke­lia­vo iš vie­nos vie­tos į ki­tą, ieš­ko­da­mi ge­res­nių są­ly­gų gy­ven­ti. Esame klajoklių tauta.  Ro­mams la­bai svar­bu sau­go­ti sa­vo tau­tos tra­di­ci­jas, o ne že­mę. Nors tos ilgaamžės tradicijos ir kinta, tai vyksta išties lėtai. Romai yra geri, taikūs žmonės, kurie moka nuoširdžiai džiaugtis gyvenimu. Skiriasi temperamentas, romai yra atviri ir netgi tiesmuki, o lietuviai santūresni, ramesni.

Kokios yra jūsų šaknys, ar visą laiką gyvenate Šiauliuose?

Gimiau Kaune, o augau – Šiauliuose. Lietuvoje šiuo metu auga jau šešta mūsų giminės karta. Mano šaknys – romų šaknys, bet yra ir lietuviškų genų – mano prosenelė buvo lietuvė. Mūsų protėviai susigiminiavo su lietuviais. Vaikystėje Šiaulių krašte gyveno daug mano bendraamžių, giminaičių vaikų, pusseserių, o šiuo metu esu likusi viena – visi bendraamžiai emigravo.

Ar romai lengvai integruojasi, noriai kei­čia sa­vo gy­ve­ni­mo bū­dą?

Pa­ma­tęs ki­to­kį gy­ve­ni­mą, pa­ju­tęs ge­ra­no­riš­ku­mą, žmo­gus ima no­rė­ti keis­tis. Vy­res­nių ro­mų nuo­sta­tas ir pa­žiū­ras yra su­dė­tin­ga keis­ti, bet jaunimas tai daro noriai. Labai džiaugiuosi, kad jaunimui sekasi – Šiauliuose vienas vaikinas kolegijoje jau baigė teisę ir vairavimo kursus, mergina abiturientė baigia makiažo kursus ir jau dirba, telefonų salone dirba mergina baigusi kolegiją, regbio komandoje žaidžia romas vaikinas ir garsina Šiaulius. Taigi, tereikia tik noro ir galima visko pasiekti.

Esate jiems įkvėpimo šaltinis?

Aš labai norėjau gyventi kitaip ir atkakliai to siekiau. Mano mama – namų šeimininkė, tėvas verčiasi ūkiškai. O mano gyvenimas nuo mažens buvo ir yra – muzika. Šiaulių universitete įgijau muzikos pedagogės specialybę – už studijas mokėjau pati, mokytis norėjau pati, mano tėvai nebuvo pratę prie to, o aš buvau labai užsidegusi. Mane įkvėpė mano scenos krikštatėvis, dabar jau iškeliavęs į Anapilį muzikantas Kęstutis Gascevičius, kuris mane mokė muzikos mokykloje ir jo žodžiai „tu gali!” mane pastūmėjo dirbti ir tikėti savo jėgomis, siekti tikslo. Dabar dirbdama su vaikais ir jaunimu aš siekiu to paties – pastūmėti juos gyventi kitaip, nei gyvena jų tėvai, ir siekti savo svajonių.

Kokios yra didžiausios romų problemos, iššūkiai, su kuriais tenka susidurti?

Pag­rin­di­nės prie­žas­tys, le­mian­čios ro­mų in­teg­ra­ci­jos bei mo­ky­mo­si sun­ku­mus, yra su­si­ju­sios su so­cia­li­nių įgū­džių sto­ka, kal­bos bar­je­ru ir mo­kyk­los ne­lan­ky­mu. Anks­tes­niais lai­kais iš­si­la­vi­ni­mo tiek ne­rei­kė­jo, taigi ro­mai dirb­da­vo – im­da­vo­si ama­tų, vers­lo, kuris yra ro­mų krau­jy­je. Da­bar iš­si­la­vi­ni­mas yra bū­ti­nas, o romus, kurie baigė studijas, galima suskaičiuoti ant pirštų. Prie to ro­mai dar neįp­ra­to. Dau­ge­lis mo­kyk­lą pa­lie­ka 16–17 me­tų, nes su­si­ran­da ga­li­my­bių už­si­dirb­ti ir su­ma­žin­ti ne­pa­si­tu­rin­čiai gy­ve­nan­čių tė­vų naš­tą. Pa­li­kus mo­kyk­lą pra­si­de­da bė­dos: neiš­si­la­vi­nu­siam jau­ni­mui sun­ku dar­bą su­si­ras­ti. Daž­nas ne­tu­ri įgū­džių jo ieš­ko­tis – ne­ži­no, kaip ra­šy­ti gy­ve­ni­mo ap­ra­šy­mą, bend­rau­ti su darb­da­viais. Ne­ma­žai jau­ni­mo emig­ra­vo į už­sie­nį. Ten dar­bą ras­ti jiems yra kur kas leng­viau, nes už­sie­ny­je nie­kas ne­krei­pia dė­me­sio į tau­ty­bę ir iš­si­la­vi­ni­mo rei­ka­la­vi­mai ma­žes­ni. Nors Lietuvoje vi­suo­me­nės po­žiū­ris į ro­mus kei­čia­si, dar pa­si­tai­ko at­ve­jų, kai dar­bo jie ne­gau­na būtent dėl sa­vo tau­ty­bės. Studijų metais ir pati esu tai patyrusi. Tačiau aš visada vadovaujuosi posakiu: „Kaip šauksi, taip atsilieps“, tad jei pats nori kažką keisti, veikti, bendrauti, daryti gerus darbus – pirmyn! Manau, kad į gera visada bus atsakyta geru. Ir tai tikrai nepriklauso nei nuo žmogaus tautybės, nei nuo rasės.

Straipsnis parengtas įgyvendinant projektą „Rekomendacijų dėl veiksmų kovojant su antisemitizmu ir romofobija Lietuvoje paruošimas ir viešinimas“. 

#AtmintisAtsakomybeAteitis

Projektą remia EVZ fondas