2000–2010 m. vaidybinis Lietuvos kinas: tęsiant tradicijas ir ieškant alternatyvų

Vis dėlto susiduriama su nemažai tų pačių pirmajame nepriklausomybės dešimtmetyje aktualių problemų. Vis dar nėra institucijos, valstybiniu lygmeniu formuojančios sistemingą kino politiką, atstovaujančios kino bendrijai. Lietuvos kino centras – valstybinė institucija, kurios veiklos tikslai – skatinti ilgalaikę Lietuvos kino srities plėtrą ir konkurencingumą, dalyvauti formuojant valstybės kino politiką, įsteigiama gerokai pavėlavus, tik 2012 m., nors parengti Nacionalinio kino centro koncepciją numatyta jau Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006–2008 metų programoje.

Palyginimui – Nacionalinis Latvijos kino centras įsteigtas 1991 m., Estijos kino institutas – 1997 m. Didelė problema išlieka nepakankamas valstybės finansavimas lietuviško kino produkcijai. Dėl to dažnai išsitęsia filmo gamybos laikas, o tai lemia didesnius gamybos kaštus, komandos išlaikymo ir filmo sklaidos planavimo problemas. Kinui skirta suma auga, tačiau nežymiai. Kone dvigubai išaugusi 2007–2009 m., ekonominės krizės metu vėl yra smarkiai sumažinama – iki 3,8 mln. Lt, taigi 2010 m. grįžtama į 2004 m. kino finansavimo lygį.

2007 m. lapkričio 27 d. kino srityje aktyviai veikiančių nevyriausybinių organizacijų („Meno avilys“, „Visos mūzos“, Vaizdų kultūros studija, Europos media programų biuras ir „Skalvijos“ kino centras) iniciatyva Vilniuje surengtoje tarptautinėje konferencijoje „Kino politikos aspektai: paveldas ir edukacija“ konstatuojama, kad vis dar nėra kino rodymo politikos, koordinuotos kino edukacijos, žiūrovų ugdymo politikos. Įvardijamos tuo metu svarstomos Nacionalinio kino centro koncepcijos ir kino paveldo saugojimo bei prieinamumo visuomenei problemos.

Kino teatrų politikoje vyrauja pragmatiškas į ekonominę naudą orientuotas požiūris. Į visų pirma pelno siekiančių kino teatrų repertuarus pakliūva tik garantuotą komercinę sėkmę platintojų nuomone turintys filmai. Skaudus smūgis nekomerciniam ir lietuviškam kinui – uždaromas „Lietuvos“ kino teatras. Nors per pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį be didelio pasipriešinimo buvo intensyviai naikinamas visoje Lietuvoje veikusių kino teatrų tinklas, privatizuojant patalpas ir jose įkuriant su kinu nieko bendra neturinčias įstaigas, „Lietuvos“ uždarymas sutiktas itin kontroversiškai.

Kilusi nepasitenkinimo, kūrybiško protesto, meninių ir pilietinių iniciatyvų banga užkirto kelią komercinio objekto „Lietuvos“ vietoje atsiradimui, tačiau kino teatro neišgelbėjo. Vilniuje ir visoje Lietuvoje antruoju nepriklausomybės dešimtmečiu atidaryti kino teatrai priklauso stambioms tarptautinio kapitalo bendrovėms ir dažniausiai įkuriami didelio žmonių srauto vietose – prekybos centruose.

„Forum Cinemas Akropolis“, 8-ių kino salių, 1400 vietų kino centras, įkuriamas prekybos centre „Akropolis“ ir atidaromas 2002 m., „Multikino“, septynių salių kino centras, talpinantis 1600 žiūrovų, prekybos ir pramogų centre „Ozas“ atidarytas 2010 metų spalį. Vienintelė išimtis – 2009 m. atidaromas nedidelis, dažniausiai arthauzinį kiną rodantis kino teatras „Pasaka“ – vienintelis Vilniaus senamiestyje esantis kino teatras. Kaune kino centras „Cinamon“ lankytojams savo duris atvėrė 2005 m. prekybos ir laisvalaikio centre „Mega“, o 2007 metais – „Forum Cinemas“ Kaune, prekybos ir pramogų centre „Akropolyje“.

Istorinis „Romuvos“ kino teatras atgavus nepriklausomybę, vykstant privatizacijai, tiesioginės misijos – nuolat demonstruoti kino filmus – beveik nebeatliko. Kilus grėsmei jam išnykti sulaukta visuomenės nepritarimo, rengtos protesto akcijos ir peticijos. 2008 m. kino teatras buvo paskelbtas kultūros vertybe, reikšmingu miesto istoriniu architektūros paveldo objektu. Klaipėdoje neišsilaikė nė vienas ne į komercinį kiną orientuotas kino teatras. 1930 m. įkurtas ir atgavus nepriklausomybę savo istorinį vardą susigrąžinęs „Kapitolijus“ uždaromas praėjus vos keleriems metams po jo remonto – 2002 m. Šiame kino teatre 1999 m. startavo tarptautinis trumpametražių filmų festivalis „Tinklai“, jame lankėsi net tokio kalibro režisieriai kaip Peteris Greenaway. Vis dėlto „Kapitolijus“ pritraukė labai mažai publikos, tad savivaldybė nusprendė neteikti finansinės paramos kino teatrui išlaikyti.

Dar kartą pasitvirtina teiginys, kad valstybės lygmeniu nebuvo kuriama ir įgyvendinama kino kultūros strategija. Neturėdami galimybės žiūrėti įvairų, ne tik komercinį, kiną žiūrovai neugdo ir neplečia kinematografinio akiračio. Atsiduriama savotiškame užburtame rate – nėra infrastruktūros, kino salių, technikos, nėra profesionalių kino programų sudarytojų, kuratorių, nevyksta kino edukacija, tad neužauga kinu besidominčių, jį, kaip meną, suvokiančių žiūrovų karta. Natūralu, kad tokiomis sąlygomis nėra meninio kino paklausos, o nesant kryptingos politikos, nesant paklausos nematoma prasmės į tokį kiną investuoti.

Kinas imamas suvokti kaip pigi (estetine, ne finansine prasme) pramoga. Į jį einama tarp apsipirkimo ir pačiuožinėjimo ant ledo. Kino, kaip meno, kūrinio sampratai iškyla realus pavojus. Nors su nekomerciniu kinu dalis besidominčios publikos susipažįsta kultūrinių iniciatyvų arba nelegaliais piratinės produkcijos sklaidos kanalais, nesant galimybės matyti kino klasiką ir nekomercinį kiną būtent kino teatrų ekranuose, netenkama vieno svarbaus visavertės kino kultūros elemento.

Formuojasi kino kultūra: festivaliai, organizacijos, edukacija

Antrajame nepriklausomybės dešimtmetyje formuojasi gyvybinga kino kultūra. Nors ir trūksta kryptingos valstybės kino kultūros ugdymo politikos, atsiranda nemažai iš apačios kylančių kino meno svarba įsitikinusių entuziastų iniciatyvų. Didelė šių iniciatyvų dalis tapo tradiciniais kasmetiniais renginiais ir iki šiol veikiančiomis organizacijomis, atliekančiomis svarbų kino kultūros vaidmenį.

Europos šalių kino forumas „Scanorama“ tampa svarbiu rudens kino sezono akcentu. 2003 metais įkurtas kino festivalis prasidėjo kaip Šiaurės šalių kino forumas, orientuotas į skandinaviško kino gerbėjus. Augdamas ir plėsdamas geografiją, 2009 metais festivalis „Scanorama“ tampa Europos šalių kino forumu. „Scanorama“ – vienas pirmųjų Lietuvos kino festivalių, pristatančių filmus ne tik Vilniuje, bet ir Kaune, Klaipėdoje bei Šiauliuose.

Vilniaus „Skalvijos“ ir „Lietuvos“ kino teatrai išlieka pagrindinės platformo, kuriose rodomas lietuviškas kinas. Festivaliai tampa vieta jauniems kino kūrėjams pristatyti savo trumpametražius darbus, beveik neturinčius galimybės patekti į kino teatrų repertuarus. „Kino pavasaryje“ sistemingai pristatomi nauji lietuviški filmai. Dalis filmų rodoma trumpametražių filmų festivalyje „Tinklai“. Nuo 2008 metų „Scanoramoje“ pradėta organizuoti konkursinė programa „Naujasis Baltijos kinas“ – Baltijos šalių trumpametražių filmų programa, kuria siekiama atrasti ir paskatinti naujus Baltijos šalių talentus. Konkurso nugalėtojas apdovanojamas galimybe naudotis kino gamybos paslaugomis būsimam kino projektui, o geriausiam lietuvių režisieriaus filmui skiriamas piniginis prizas.

Atsiranda vis daugiau nišinių kino festivalių – tarptautinis mažųjų kino formų festivalis „Tinklai“ (1998–2011m.), organizuotas Klaipėdoje ir Vilniuje, vėlesniais metais vykęs ir Kaune, Panevėžyje, Šiauliuose. Vilniaus dokumentinių filmų festivalis (2004 m.), „Šeršėliafam“ (2006 m.), tarptautinis moterų kino festivalis, siekiantis parodyti moterų kūrėjų žvilgsnį į įvairias temas, „Žiemos ekranai“ (2006 m.) – prancūzų kino, „Ad Hoc: Nepatogus kinas“ (2007 m.) Lietuvos žmogaus teisių centro organizuojamas tarptautinis dokumentinių filmų festivalis, gvildenantis diskriminacijos, tolerancijos, korupcijos, ekologijos ir kitas socialines problemas, Tarptautinis Kauno kino festivalis (nuo 2007 m.) ir kiti.

Mindaugo Vosyliaus 2005 m. pradėtas rengti AXX festivalis, pakvietęs jaunus kūrėjus kurti žiūrovišką kiną, netapo ilgalaikiu reiškiniu, tačiau turėjo didelę reikšmę komercinio lietuviško kino formavimuisi. Tarp šio festivalio debiutantų – Emilis Vėlyvis, galiausiai sukūręs visų laikų pelningiausią lietuvišką filmą „Redirected / Už Lietuvą!“ (2014 m.).

Kino kultūros gyvybingumą liudija ir besisteigiančios nepriklausomos kino edukacija užsiimančios organizacijos bei iniciatyvos. 2005 m. įkurtas „Meno avilys“ rengia kino vakarus po atviru dangumi Vilniaus Mokytojų namų kieme, peržiūrų-diskusijų ciklus ir įsteigia Mediateką – erdvę, kurioje sukaupta filmų ir leidinių kolekcija, saugomi Sauliaus Macaičio, Almanto Grikevičiaus, Henriko Šablevičiaus fondai.

2008 m. pradedami rengti „Sidabrinės gervės“ apdovanojimai, skiriami labiausiai nusipelniusiems aktoriams, režisieriams ir kino meno specialistams. Šiuos apdovanojimus inicijavo Audiovizualinių kūrinių autorių teisių asociacija (AVAKA), nuo 2010 m. renginio vykdytojas – Lietuvių kino akademija (LiKA). 2009 m. Lietuvos kino operatorių asociacija įsteigia prizą geriausiems šalies operatoriams pagerbti. Visi šie renginiai ir iniciatyvos liudija gyvos kino kultūros formavimąsi, tačiau didžioji iniciatyvų dalis vyksta sostinėje.

Dalis kino festivalių pradeda dalį programų pristatyti ir kituose Lietuvos miestuose, pasitaiko vienkartinių visos Lietuvos mastu vykdomų iniciatyvų, pavyzdžiui, didelio žiūrovų susidomėjimo sulaukęs Kino sklaidos ir informacijos biuro iniciatyva 2004 m. surengtas „Trispalvis kinas“, siekęs supažindinti Lietuvos žiūrovus su vis dar paradoksaliai mažai matomu ir pažįstamu savos šalies kinu. Vis dėlto atotrūkis tarp provincijos ir sostinės kino kultūros išlieka didžiulis.

Antrajame nepriklausomybės dešimtmetyje Lietuvos kino studijoje beveik nebekuriama filmų, tačiau vis dar teikiamos filmavimo paslaugos kūrėjams iš Vakarų Europos šalių. 2004 m. Lietuvos kino studija su jai priklausančiais pastatais Antakalnyje ir kino filmų archyvu už 14 mln. litų (apie 4 mln. eurų) buvo parduota privačiai bendrovei. Susidarė paradoksali situacija, kai privati bendrovė tapo oficialia lietuviško kino paveldo turtinių teisių saugotoja ir administruotoja, o už lietuviško kino demonstravimą sumokami pinigai atiteko komercinei įstaigai.

Įmonė pardavė vertingiausią turtą – žemę, o įsipareigojimai vietoj senosios studijos pastatyti naują, modernią kino studiją neįvykdyti. Lietuvos kino studijai negalint teikti tam tikrų paslaugų, kuriamos privačios specializuotos techninės kino paslaugas teikiančios įmonės: profesionalios kino technikos nuomos kontora „Cinevera“, „Cineskope“, „CineFX“, veikiančios kaip nepriklausomos kino studijos. „Cinevera“ parėmė ir padėjo sukurti pirmuosius Igno Miškinio, Igno Jonyno filmus, rengė paskaitas, fotografijos kursus, siekė ugdyti naują profesionalių apšvietėjų kartą.

Naujasis lietuviškas kinas: režisieriai ir jų darbai

Naujajame tūkstantmetyje ateina nauja režisierių karta, vadinamoji trečioji karta. Ar galime kalbėti apie kokybišką kitokį naują autorinį kiną? Ko gero – tik iš dalies. Radikalus proveržis lietuviško kino panoramoje neįvyksta, tačiau šalia sėkmingai kuriančių jau įsitvirtinusių ir žiūrovams jau pažįstamų režisierių atsiranda naujų savitos raiškos ieškančių ir apie savo kartos patirtis bandančių kalbėti kūrėjų. Jų pasirinkta tematika, stilistika, tempas skiriasi nuo ankstesniosios kartos formuotos tradicijos, tačiau jie iš esmės veikiau atkartoja ir imituoja, negu savaip interpretuoja europinio arthauzinio kino stilistiką.

Šis lietuviškas kinas, vis dar kuriamas turint išties mažus biudžetus, neblogai pasirodo tarptautinių festivalių scenoje. Bendros su užsienio šalimis gamybos filmai tampa įprasta praktika. Lietuviškas kinas sėkmingai žengia už Lietuvos ribų ir gaunamo finansavimo iš užsienio investuotojų, paramos fondų, ir dalyvavimo tarptautiniuose kino festivaliuose požiūriu. Atsiranda vis daugiau profesionalių kino prodiuserių, nepaisant sudėtingų sąlygų dirbančių vakarietiškais darbo metodais.

Lietuvos vardą Europos kino žemėlapyje įrašęs Šarūnas Bartas toliau kuria filosofinį vienos šalies geografija ir pasaulėjauta neapsiribojantį kiną. „Laisvė“ (2000 m.) nuneša į bekraštes Maroko dykumas, „Septyni nematomi žmonės“ (2005 m.) kviečia į beviltišką, betikslę ir beprasmę kelionę Lietuvoje, Lenkijoje ir buvusios Sovietų Sąjungos pietuose, „Eurazijos aborigenas“ (2010 m.) veda maršrutu Maskva–Vilnius–Prancūzija.

Š. Barto filmų menine kokybe neabejojama, jis savo darbus pristato tarptautiniuose kino festivaliuose, jis vertinamas užsienio kino kritikų. „Laisvės“ premjera įvyksta Venecijos kino festivalio konkursinėje programoje, „Septyni nematomi žmonės“ dalyvauja 2005 m. Kanų kino festivalio programoje „Dvi režisierių savaitės“, „Eurazijos aborigeno“ premjera – Berlyno kino festivalyje. Vis dėlto Lietuvoje šis kinas netampa visuotinai populiarus. Taupaus dialogo (išimtis – veiksmo trilerio žanro tropus pasiskolinęs ir savaip transformavęs „Eurazijos aborigenas“), meditatyvūs, tradicinių naratyvo struktūrų atsisakę filmai į kino teatrus privilioja tik saujelę kinomanų – iki dviejų tūkstančių žiūrovų.

Kur kas populiaresnis savo stilių ir publiką atradusio Algimanto Puipos literatūrinių ekranizacijų kinas. Visi trys šio laikotarpio A. Puipos filmai – „Elzė iš Gilijos“ (2000 m.), „Dievų miškas“ (2005 m.), „Nuodėmės užkalbėjimas“ (2008 m.), yra lankomiausių filmų dešimtuke. Kitaip nei daugiausia užsienio investuotojų lėšomis filmus kuriantis Š. Bartas, A. Puipa gauna nemažą valstybės finansavimą. Režisieriaus stilius stipriai nesikeičia ir antrajame nepriklausomybės dešimtmetyje – sąlygiškas, literatūriškas kinas jungia realybę ir fantaziją, tikrovę ir sapnus.

Pirmasis dešimtmetis priklausė Š. Bartui, ne taip drąsiai galima būtų teigti, kad antrasis priklauso Kristijonui Vildžiūnui. Jis geriausiai žinomas kaip filmų „Nuomos sutartis“ (2002 m.), „Aš esi tu“ (2006 m.), „Kai apkabinsiu tave“ (2010 m.) režisierius. Debiutinis K. Vildžiūno pilnametražis vaidybinis filmas „Nuomos sutartis“ pasirodė 2002 m. Pagrindinį vaidmenį atliko Larisa Kalpokaitė, sukūrusi po skyrybų gyvenimą iš naujo pradėti bandančios stiprios moters, verslininkės personažą. Vidutinio amžiaus moteris išsinuomoja butą, užmezga romaną, bet net neįtaria, kad šalia įsikūręs vyras stebi ją ir kaimynus. „Nuomos sutartis“ reflektuoja pereinamojoje, transformacijos būsenoje atsidūrusios šalies, miesto ir žmogaus situaciją.

Filmas interpretuotas kaip posovietinės erdvės ir jos gyventojų – išoriškai laisvų, nepriklausomų, bet viduje vis dar stipriai susikausčiusių, suvaržytų – paveikslas ir užsienio spaudos įvertintas kaip intriguojantis, daug žadantis debiutas. Pasaulinė „Nuomos sutarties“ premjera įvyko Venecijos tarptautinio kino festivalio konkursinėje programoje „Prieš srovę“. Vėliau jis buvo parodytas daugiau nei dvidešimtyje kitų kino festivalių visame pasaulyje. Antrojo filmo „Aš esi tu“ premjera įvyko 2006 m. Kanų kino festivalyje, oficialiojoje programoje „Ypatingas žvilgsnis“. Jis parodytas daugiau nei 40-yje kino festivalių, pelnė prizą už geriausią Baltijos šalių vaidybinį filmą.

„Aš esi tu“ tapo teatro aktoriaus Andriaus Bialobžeskio ir ankstesnės vaidybos patirties neturėjusios Jurgos Jutaitės debiutu kine. Jame nėra ryškaus siužeto – vienišas architektas, genamas nuovargio ir nusivylimo savo gyvenimu, nusprendžia pasitraukti į gamtos prieglobstį ir įgyvendinti savo svajonę – apsigyventi miške ir pasistatyti namelį medyje. „Aš esi tu“ nepajėgiama įtaigiai atskleisti vidinį pagrindinio personažo konfliktą ar sukurti daugiasluoksnius charakterius. Tačiau jame galima užčiuopti subtiliai išryškėjančią skirtį tarp šiuolaikiškos Lietuvos ir jos gyventojų, bėgančių nuo gyvenimo tempo į kaimo sodybas, perkuriamas pagal madingus Rytų šalims būdingus motyvus, ieškančių prasmės atsisakant civilizacijos, ir tradicinio kaimo bei jo gyventojų, kreivai, atsargiai ir kiek įtariai žvelgiančių į įmantriomis transporto priemonėmis važinėjančius, nerūpestingai gamtoje šėliojančius hipsterius.

Šiuo aspektu „Aš esi tu“ lietuviškame kine išsiskiria šiuolaikiškai vaizduojamo kaimo paveikslu – tai jau ne nykstanti, prasigėrusi arba priešingai – romantizuota prarasto rojaus metafora, tai aukštesnės socialinės klasės aproprijuota ir savo gyvenimo būdui pritaikyta erdvė.

Trečias ilgametražis K. Vildžiūno filmas „Kai apkabinsiu tave“ nukelia į 1961-ųjų Berlyną, kur susitikti su tėvu (Andrius Bialobžeskis) atvyksta Rūta (Elžbieta Latėnaitė). Ji – JAV pilietė. Jis – Kaune gyvenantis tarybinis vaikų rašytojas. Filme regime du Berlynus, dvi skirtingas politines sistemas, du skirtingus pasirinkimus, du filmo sluoksnius, du pasakojimus – didįjį globalios istorijos padiktuotą naratyvą ir mažąją, intymią šeimos dramą. Kino kritikė Živilė Pipinytė apie filmą rašė: „Lyginant su ankstesniais filmais, 2010 m. pasirodęs „Kai apkabinsiu tave“ yra dalykiškesnis, sausesnis, bet antraip būtų netekęs distancijos, iš kurios žvelgiama į pasakojamą istoriją. Ketverius metus kurtas filmas sugrąžino lietuvių kinui normalumo pojūtį: „Kai apkabinsiu tave“ galima vertinti scenarijaus, aktorių, apskritai visų kino sudedamųjų dalių profesionalumo kriterijais.“

Sovietinėje sistemoje moterų režisierių, kūrusių vaidybinį kiną, nebuvo nė vienos, tačiau antrasis nepriklausomybės dešimtmetis džiugina pasikeitusia tendencija. Janinos Lapinskaitės, kūrusios dokumentinius filmus, pilnametražis vaidybinis debiutas „Stiklo šalis“ (2004 m.) buvo sutiktas nevienareikšmiškai. Pagal Vandos Juknaitės prozą sukurtas filmas kritikuotas dėl tiesmukos literatūrinio kūrinio adaptacijos, tačiau girtas už antibuitiškumą, absoliutų sąlygiškumą.

Kristinos Buožytės baigiamasis magistro darbas „Kolekcionierė“ (2008 m.) – stiprus režisūrinis debiutas, apdovanotas „Sidabrine gerve“ už geriausią metų filmą. Jauna logopedė Gailė dėl tėvo mirties sukeltos traumos praranda gebėjimą jausti. Atsitiktinai pamačiusi save filmuotoje vaizdo medžiagoje, moteris supranta galinti patirti emocijas stebėdama save iš šalies. Bandydama iš gabalėlių sudėlioti savo identitetą Gailė renka jausmų kolekciją ieškodama ribos – kaip toli gali nueiti. Terapinė priemonė pamažu virsta nevaldoma obsesija, griaunančia Gailės ir aplinkinių gyvenimą.

K. Buožytė užčiuopė esminę šių laikų tendenciją – skilimą tarp autentiško „aš“ pojūčio ir savo įvaizdžio, reprezentacijos. „Kolekcionierė“ tarsi klausia, kiek technologijų kuriama distancija, tapimas personažu gali padėti pažinti, atrasti, susikurti save ir kiek mus dar labiau atitolina nuo savęs pačių ir kitų žmonių.

Giedrės Beinoriūtės „Balkonas“ (2008 m.) žiūrovus nukelia į 9-ojo dešimtmečio Lietuvos provincijos miestelį. Filmo centre – dviejų greta gyvenančių vaikų – Emilijos (Elzbieta Degutytė) ir Rolano (Karolis Savickis) – besimezgantis ryšys. Nostalgijos persmelktas filmas iki smulkiausių detalių kruopščiai atkuria tuometinę kasdienybę. Tuo laikotarpiu užaugusiai kartai šis filmas – tikra kelionė laiku, primenanti vaikystės skanėstus, žaidimus, daineles, bendravimo manierą. Filmas nesiekia užkabinti sudėtingesnes temas, veikiau atiduoda duoklę praėjusiam laikui, kai nebuvo mobiliųjų telefonų ir interneto, o draugystės gimdavo spontaniškai, šnekučiuojantis su kaimynais balkonuose. „Balkonas“ pripažintas geriausiu Lietuvos trumpametražiu filmu ir apdovanotas „Sidabrine gerve“.

2006 m. septyni jauni režisieriai: Simonas Aškelavičius, Vytautas Dambrauskas, Kęstutis Gudavičius, Marius Kunigėnas, Ignas Miškinis, Donatas Vaišnoras, Mantas Verbiejus, paskelbia „Kino manifestą 2006–2009“, kuriame konstatuojama, kad kino bankrotas – objektyvus lietuviškos kino kultūros faktas, ir pasižadama išsilaisvinti iš negyvų kino formų, kurti čia ir dabar, oponuoti autoritetams ir atsiriboti nuo bet kokių taisyklių. Per trejetą metų septyni režisieriai įsipareigojo sukurti dešimt filmų. Vis dėlto susidūrę su sudėtinga kino kūrimo, ypač su finansavimo, realybe, dauguma maištininkų savo užsibrėžtų tikslų neįgyvendino ir išsižadėję manifesto idėjų priėmė gerokai nuosaikesnę poziciją.

Igno Miškinio, vieno iš manifestininkų, sukurtas filmas „Diringas“ (2006 m.) siekė fiksuoti ir ironizuoti lietuvių reklamos pasaulį bei jo stereotipinius herojus. Šioje terpėje įsigalėjęs kvailumas, paviršutiniškumas, godumas, pasipūtimas, poza be turinio, darymas dėl darymo, gražbyliavimas nenutuokiant, apie ką kalbama, nuosekliai pašiepiami. Tačiau provokuojančią idėją turėjusio filmo įgyvendinimui ir virtimui paveikia kritika pritrūksta labiau išbaigto scenarijaus bei režisūrinio tikslumo.

Antrasis ilgametražis režisieriaus darbas „Artimos šviesos“ (2009 m.) buvo pirmas Lietuvos kino kūrėjų projektas, gavęs „Eurimages“ fondo paramą. „Artimos šviesos“ 2008 m. surinko aukščiausius Kino tarybos prie Kultūros ministerijos įvertinimus, jam buvo skirtas dalinis valstybės finansavimas – 1,4 mln. Lt (apie 400 tūkst. Eur). Projekto koprodukcijos partneriai „Filmstiftung NRW“ (Vokietija) skyrė 250 tūkst. eurų (apie 860 tūkst. Lt).

„Artimos šviesos“ – urbanistinis kelio filmas, trijų vienišų, pasimetusių šiuolaikinio miesto gyvenimo ritme žmonių istorija. Jauna Lauros (Julia Maria Köhler) ir Tado (Dainius Gavenonis) šeima įstrigusi rutinoje. Tadui sutikus žavų, lengvabūdį buvusį klasės draugą Liną (Jonas Antanėlis), sugrįžusį iš JAV, jie leidžiasi į naktinę kelionę automobiliais po Vilnių. „Artimose šviesose“ fiksuojamas šiuolaikinis miestas, šiuolaikinis trisdešimtmečių kartos gyvenimas ir šiuolaikinės jos problemos. Kokios jos? Atrodo – tuštumos, beprasmiškumo ir pasimetimo jausmas. Abejonių nekelia filmo profesionalumas ir europietiško meninio kino aktorių darbo, montažo, garso takelio standartų atitikimas.

Filme yra intriga, sudaranti prielaidas atskleisti subtilius žmonių santykio vienas su kitu ir juos supančia tikrove niuansus, tačiau jos iki galo neišplėtojamos. Vis dėlto, kaip ir apie K. Vildžiūno „Kai apkabinsiu tave“, taip ir apie šį filmą galima pasakyti, kad jis sugrąžino lietuvių kinui normalumo pojūtį. Šalia antrajame nepriklausomybės dešimtmetyje pasipylusių pigių ir neprofesionalių komerciškų kino produktų ir vis dar kuriamų konjunktūriškų primityviai patriotinius žiūrovų impulsus eksploatuojančių filmų, „Artimos šviesos“ atrodo gal ir neišbaigtas, bet kokybiškas bei modernus kinas. Jis surado ir savo auditoriją – filmą pamatė daugiau kaip devyni tūkstančiai žiūrovų.

Saulius Drunga kaip scenaristas ir režisierius debiutuoja ilgametražiu filmu „Anarchija Žirmūnuose“ (2010 m.). S. Drungos sukurtas scenarijus 2007 m. Kanų kino festivalyje buvo apdovanotas Europos komisijos „Media“ programos prizu „New Talent Award“. Iš provincijos į Vilnių studijuoti atvykusi naivi mergina Vilė (Toma Vaškevičiūtė) apsistoja pas tetą (Jūratė Onaitytė), o vėliau iš Sandros (Severija Janušauskaitė) išsinuomoja butą Žirmūnuose. Vaikų namuose užaugusi ir niekuo nepasitikinti Sandra skelbia savaip suprantamas anarchistines idėjas, kuriomis susižavi ir Vilė.

Filme bandoma nagrinėti aktualias emigracijos, negatyvaus informacinio lauko, jaunų žmonių pasimetimo ir beprasmybės jausmo temas. Gal popieriuje suguldytas scenarijus ir turėjo sprogstamojo potencialo, tačiau perkeltas į ekraną nei revoliucijos, nei didesnio ar mažesnio maišto nesukėlė. Neįtikinami personažai, nemotyvuoti charakterių virsmai, pretenzingai ir dirbtinai skambantys dialogai sudarė paviršutiniško, neišbaigto filmo įspūdį.

2004 m. straipsnyje „Kas ateina: kino kūrėjai ar „tranzuotojai“?“ Saulius Macaitis rašė: „Vos užmetęs akį į kokį nors naujo lietuvių filmo epizodą, gali beveik neklysdamas pasakyti, kurios tai kartos darbas.“ Pasak kino kritiko, „Jauti, kad juostą suko kompiuterinės epochos jaunuoliai – ir tai pasireiškia, aišku, ne specialiaisiais efektais, o pačiu nervingai drastišku, juodai linksmu tikrovės matymu. Ekrane – ne apskritai Žmogus su didžiosiomis raidėmis surašytais jausmais, galimybėmis, o šių dienų Lietuvos žmogelis.“

Jaunieji antrojo nepriklausomybės dešimtmečio kino kūrėjai ėmėsi ieškoti savo balso, tačiau jis buvo labiau maištavimas prieš negatyviomis konotacijomis apipintą poetiško, statiško, meditatyvaus lietuviško kino tradiciją nei aiškiai artikuliuotas, originalus savo kino kalbos įtvirtinimas.