2017 07 08

Sofija Melnikaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

Elenos Ferantės „Neapolietiškoji saga“

Montse Monmo/Unsplash.com nuotr.

Elenos Ferantės „Neapolietiška saga“ tokia ilga, kad teko ją išleisti keturiais atskirais tomais. Lietuviškai neseniai pasirodė antrasis – „Naujoji pavardė“ (Alma littera, 2017, vertė Ieva Mažeikaitė), kitas „Nuostabioji draugė“ (Alma littera, 2016, vertė Ieva Mažeikaitė).

„Neapolietiška saga“ skaitytojams pristato dvi drauges, Eleną ir Lilą. Istorija prasideda nuo merginų vaikystės skurdžiame ir atokiame Neapolio rajone 1950-aisiais ir tęsiasi iki jų brandaus amžiaus modernėjančioje Italijoje. Nepaisant išskaidymo į keturias dalis, apie romano pasakojimą sunku kalbėti etapais – Ferantė pasakoja nepertraukiamą moters ir miesto raidos istoriją.

2016-aisiais paskutinioji sagos dalis „Prarasto vaiko istorija“ (The Story of the Lost Child) pateko į prestižinio tarptautinio Man Bookerio premijos trumpąjį nominantų sąrašą. Tais pačiais metais romano autorė Elena Ferantė pateko į žurnalo TIME 100 įtakingiausių žmonių sąrašą. Tačiau tikroji sagos autorės tapatybė skaitytojams išlieka paslaptimi. Elena Ferantė – tai tik pseudonimas. Anot autorės (o gal autoriaus?), tekstui išėjus į pasaulį, autorius jam nebereikalingas.

Romano pasakojimas prasideda nuo netikėto skambučio. 66-erių metų rašytojai ir leidėjai Elenai Greko skambina jos vaikystės draugės Lilos Čerulo sūnus pranešti apie savo motinos dingimą. Lilos neliko nė kvapo: jos spinta tuščia, kompiuteris dingęs, o veidas iškirptas iš kiekvienos namuose buvusios fotografijos. Supratusi, kad jos draugė pagaliau įgyvendino savo troškimą visiškai išsitrinti iš šio pasaulio, Elena nusprendžia papasakoti jųdviejų gyvenimo istoriją, taip pradėdama šešių dešimtmečių, daugiau nei pusantro tūkstančio puslapių sagą.

Atsitiktinumo dėka Elenai Greko pavyksta baigti mokyklą, tuo tarpu jos draugei Lilai tenka dirbti iškart po pradinės mokyklos. Elena įstoja į universitetą, debiutuoja kaip jauna sėkminga rašytoja, išteka už garsių akademikų atžalos Pietro. Lila išteka nesulaukusi pilnametystės, bėgdama nuo vyro smurto susiduria su finansiniais sunkumais, ilgainiui atsitiesia. Nepaisant savo skirtumų – Elena keliauja po visą pasaulį, mėgaujasi nepriklausomybe, tuo tarpu Lila pasirenka gyventi skurdžiame vaikystės rajone, – draugės patiria panašius išbandymus. Abidvi modernėjančioje Italijoje bando iš naujo apibrėžti moteriškumą, savo kaip motinų, žmonų, dukterų vaidmenų ir su jais susijusių atsakomybių ribas. Abi skirtinguose gyvenimo tarpsniuose jaučia poreikį pakeisti savo socialinę klasę, abiem nepavyksta.

Romano herojės auga ir bręsta laikais, kupinais politinių ir socialinių virsmų. „Aš nejaučiu nostalgijos mūsų vaikystei, ji buvo kupina smurto“, – sako Elena. Lilos ir Elenos namai – purvinos Neapolio gatvės, kuriose pynėsi įžeidinėjimai vietiniu dialektu ir šūviai, lydintys Naujųjų metų fejerverkus. Romanas atskleidžia, kaip sunku (neįmanoma?) rajono gyventojams palikti rajoną, kuriame karta iš kartos moterys ir vyrai kenčia nuo tų pačių prakeiksmų.

Įvairiais gyvenimo etapais sagos herojės siekia užmiršti savo dialektą, prabilti kultūringa ir kosmopolitiška italų kalba. Rajono dialektas joms dažnai rodosi kaip pagrindinė kliūtis, atskirianti jas nuo modernėjančios Italijos galimybių ir turtų. Elena prie dialekto sugrįžta tik kaip prie primityvios emocijų ir keiksmažodžių kalbos. Lila, priešingai, dialektą naudoja užtikrintai, tarsi pabrėždama savo susitaikymą su prigimtine paveldėta socialine padėtimi. „Visas mano gyvenimas galėtų būti nurašytas kaip virtinė smulkių kovų, stengiantis pakeisti socialinę klasę“, – romane teigia Elena. „Visuomet bijosiu pasakyti kažką ne taip, pasitelkti perdėtą toną, apsirengti netinkamai, atskleisti gėdingus jausmus, neturėti įdomių minčių.“

Romano įvykių fone – Italijos skurdas, valdžios korupcija, žmogžudystės, politiniai skandalai. Smurtas rajone – tai nuolatinis būvis: vyrai muša savo moteris ir vaikus, tačiau „jei vyrai supykdavo dažnai, galų gale jie nurimdavo; tuo tarpu moterys, iš pažiūros tylios ir nuolankios, pykdavo be galo“. Romano veikėja Elena vaikystėje ėmė skolintis knygas iš keliaujančios bibliotekos ir skaityti vieną po kitos, tačiau romanų skaitymas nepadėjo: „[romanai] vaizdavo intensyvius gyvenimus, gilius pokalbius – fantominę realybę, kuri buvo patrauklesnė už mano tikrą gyvenimą.“

Retuose interviu sagos autorė Ferantė teigia siekusi, jog istorinis periodas tebūtų sagos įvykių fonas, išnyrantis iš veikėjų gyvenimų, minčių, sprendimų, veiksmų ir kalbos. „Nejaučiu ypatingos aistros politikai, man ji nuobodi. Painioju vardus, antraeilius įvykius, politines pozicijas. Tačiau visuomet buvau ypač dėmesinga socialiniams ir ekonominiams nesutarimams, dialektikai tarp aukšto ir žemo, jei galima taip išsireikšti. Galbūt dėl to, kad negimiau ir neužaugau turtingai. Man visuomet buvo labai sunku kopti ekonominėmis kopėčiomis, vis dar jaučiu kaltę prieš tuos, kuriuos palikau [skurde].“

Būtent šis autorės jautrumas kasdienybės politikai gatvėse, virtuvėse ir miegamuosiuose, mokyklose ir darbuose, jos kuriamus personažus įgalina atskleisti daugiasluoksnę realybę, turtingą savo neužtikrintumu, kismu ir abejonėmis. Ją supantys kaimynai, bendraklasiai, vaikystės draugai dažnai atsiduria priešingose politinėse stovyklose. Komunistai, fašistai, monarchistai – fragmentiška Elenos aplinka dažnai susikerta ideologiniame pasaulyje, tačiau išlaiko santykius gyvenimo, buities, plotmėje. Rajone veikiančio Kamoros mafijos tinklo vadeivos broliai Solaros – reketininkai ir narkotikų prekeiviai – nuo pat Elenos ir Lilos vaikystės jas gąsdina, bet tuo pačiu yra integrali jų gyvenimo dalis. Broliai gina kaimynus komunistus, šiems įsivėlus į muštynes už rajono ribų. Vienas jų susituokia su Elenos jaunesniąja seserimi, rūpinasi Elenos motina senatvėje. Rajone Kamora išlieka Kamora, tačiau jos nariai įgyja žmogiškus veidus, kurie nėra tik gąsdinantys, bet ir pažįstami, savotiškai brangūs.

Jau sulaukusi brandaus amžiaus romano protagonistė Elena apmąstydama savo gyvenimo politinį foną supranta, kad „tai buvo sudėtingi metai. Pasaulio tvarka, kurioje mes užaugome, pamažu keitėsi. Gebėjimaiir aiškios politinės žinios staiga neteko prasmės. Anarchistai, marksistai, gramšistai, komunistai, leninistai, trockistai, maoistai, darbininkai – greitai tapo nieko nebereiškiančiomis etiketėmis ar dar blogiau – brutalumo ženklu.[Neapolio] fabrikus keitė dangoraižiai, tačiau spindintys pastatai negalėjo paslėpti archajiško pasaulio, kuriame skolinimo rykliai tampa narkotikų prekeiviais, vaikystės draugai žudomi gatvėse, o policija yra didesni fašistai nei patys fašistai.“ Elenos Greko ir Elenos Ferantės atsitraukimas nuo romano laiko aktualijų tik dar labiau sustiprina įspūdį, kad saga stengiasi aprėpti amžinas socialines problemas, išliekančias nepriklausomai nuo socialinio ar ekonominio modernėjimo.

Vis dėlto modernėjantis Italijos peizažas sagoje svarbus. Herojės Elena ir Lila – pirmoji karta moterų, kurios iš gyvenimo tikisi daugiau nei jų motinos. Patirdamos motinystės, skurdo ir profesinius išbandymus jos kovoja, visaip ieško susitaikymo su naujomis gyvenimo realybėmis. Žengdama draugės Lilos pėdomis ir palikusi savo vyrą, Elena pajunta begalinį palengvėjimą, laisvę „nuo grandinių, surakinusių [ją] per visus tuos metus“.

Pasitelkdama Elenos ir Lilos personažus, moderniam moteriškumui Ferantė suteikia du, iš pažiūros labai skirtingus, veidus. Elena – aktyvi feministė, siekianti autonomijos tiek buityje, tiek ir profesiniame gyvenime, mėgaujasi vyrų dėmesiu ir savo moteriškumu. Lila, priešingai, nepajėgia išreikšti savo moteriškumo. Tačiau abu šie veidai išsigandę: Eleną gąsdina jos sėkmė ir pasikeitęs statusas, ji bijo suklysti, likti viena, supanašėti su savo motina, o Lilą kankina panikos atakos.

Ferantės moterys išsigandusios ir namuose, ir darbovietėse. Rajono moterys vis dar bijo smurto, yra visiškai priklausomos nuo savo vyrų. Bet už uždarą rajono pasaulį ir sudėtingus, nenuspėjamus vyrus joms dar baisesnis savarankiškas, autonomiškas gyvenimas. Iš rajono skurdo ištrūkusi Elena persikelia į turtingą jos vyro Pietro pasaulį, tačiau ir ten jaučiasi dūstanti: „Mano vyras niekuomet manęs negyrė, telaikė mane savo vaikų motina. Nepaisant to, kad įgijau išsilavinimą, jis nemanė, kad esu pajėgi savarankiškai mąstyti, žemino mane niekindamas tai, ką skaitau, kas mane domino, ką aš teigiau; atrodė, kad jis nori mane mylėti tik tuo atveju, jei nuolat demonstruosiu savo nebūtį.“ Iš rajono išsinešta baimė Elenai tokia stipri, kad tik po daugelio metų ji išdrįsta kurti savo asmeninį gyvenimą savarankiškai.

Ferantės Neapolietiška saga – išskirtinė ir ypatinga, nes šiais socialinių medijų dominavimo laikais visiems nuolat save fragmentiškai konstruojant ir dekonstruojant, ji papasakoja nuoseklią, visapusišką dviejų moterų gyvenimo istoriją. Elenos ir Lilos istorija galėtų būti dviejų moterų sėkmės istorija, pasakojimas apie kelionę iš skurdo į priteklių, meilės istorija ar feminizmo manifestas. Vis dėlto romanas yra daugiau nei šie šabloniški įvardijimai. Ferantė atskleidžia, kaip kiekvienas žmogus savyje gali talpinti tiek „rajoną“ su jam būdingu dialektu, skurdu ir agresija, tiek ir išsilavinimą, intelektą, laisvą mintį. Neapolietiškoje sagoje Ferantė vengia pasakoti istoriją, kurios esmė – herojų metamorfozė, kelionė iš taško A į tašką B. Autorė vaizduoja žmogišką kelionę į niekur, nuolatinius veikėjų bandymus „susigyventi“ su savimi. Anot autorės, „tik prastuose romanuose žmonės visuomet galvoja teisingai, visuomet kalba teisingai, kiekvienas įvykis turi savo priežastį“.

 

 

 

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.