2017 07 08

Inga Baranauskienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Julijonos Algirdienės vaidmuo lietuviškuose sostų karuose

Kunigaikštienė Julijona Algirdietė. Dail. Artūras Slapšys

Lietuvos istorijoje ryškų pėdsaką palikusi kunigaikštienė Julijona, (gim. apie 1325 m.– mirusi 1392 m.), antroji kunigaikščio Algirdo žmona, iki šiol vertinama labai prieštaringai. 1377 m. mirus kunigaikščiui Algirdui, ji siekė jo įpėdiniu padaryti savo pirmagimį Jogailą. Netrukus užvirė vidaus karas, kurio peripetijos, pasak istorikės Ingos Baranauskienės, vertos „Sostų karų“. Šio karo metu buvo nužudytas kunigaikštis Kęstutis ir jo žmona kunigaikštienė Birutė, o kunigaikščiui Vytautui ne kartą teko kreiptis pagalbos į kryžiuočius.

Julijona buvo Tverės didžiojo kunigaikščio Aleksandro ir Haličo kunigaikštytės Anastasijos duktė. Totoriams nužudžius jos tėvą ir kilus kovoms giminės viduje, motina Julijoną ir jos seserį Mariją išvežė į Maskvą. Didysis Maskvos kunigaikštis Semionas įsimylėjo Mariją ir, palikęs žmoną, ją vedė. Tapusi Maskvos didžiojo kunigaikščio Semiono svaine Julijona netrukus buvo ištekinta už našlaujančio kunigaikščio Algirdo. Algirdas buvo pagonis, Julijona – stačiatikė, tad santuokai buvo gautas Maskvos metropolito Teognosto leidimas. 1350 m. sudaryta santuoka – kaip įprasta tais laikais – įvyko iš išskaičiavimo, nes Algirdui rūpėjo Tverės kunigaikščių palankumas ir įtaka rusiškose žemėse. Vis dėlto santuoka buvo laiminga ir vaisinga – Julijona su Algirdu susilaukė septynių ar aštuonių sūnų ir aštuonių dukrų.

Svarbiausias Julijonos rūpestis buvo užtikrinti savo vaikų ateitį. Iš pradžių jai sekėsi: pirmagimis Jogaila dar paauglystėje tapo oficialiu Algirdo įpėdiniu – keturi jo sūnūs iš pirmosios santuokos su Vitebsko kunigaikštyte Marija buvo pakrikštyti ir išsiųsti valdyti periferinių rusėniškų kunigaikštysčių. Tokią Julijonos sėkmę greičiausiai laidavo sąjunga su svaine – Trakų kunigaikštiene Birute, kuri irgi turėjo problemų dėl jos atžvilgiu priešiškai nusiteikusių posūnių. Nuo mažų dienų skatindamos savo pirmagimių – Jogailos ir Vytauto – draugystę, moterys išties galėjo paversti juos tinkamiausiais Vilniaus ir Trakų paveldėtojais ne tik tėvų, bet ir visos visuomenės akyse. Dar daugiau, draugystė su Vytautu garantavo Jogailai visos Kęstučio giminės palaikymą, kuris pasirodė lemiamas, kai po Algirdo mirties 1377 m. gegužę vyresnieji Algirdaičiai vis dėlto pabandė kelti maištą.

Iki 1379 m. Kęstučio remiamas Jogaila įsitvirtino soste: jo vyresnieji broliai arba susitaikė su likimu, arba pabėgo iš Lietuvos, ir atrodė, kad valdovų kaitos sukelta krizė bus sėkmingai įveikta. Tačiau Julijona turėjo ne vieną sūnų…

Skirgaila

Susitvarkius Jogailos reikalams, pagrindiniu motinos rūpesčiu tapo Skirgaila. Jam, kaip antrajam po Jogailos, teisėtai priklausė ir antroji vieta valdžios hierarchijoje, tačiau ji buvo numatyta Vytautui, tad atsirado problema. Iš pradžių ją mėginta spręsti, įtaisant Skirgailą Polocke, tačiau Polocko miestiečiai, ištikimi savo ankstesniam kunigaikščiui Andriui Algirdaičiui, jį išvijo.

Tuo tarpu Vilniuje ir Trakuose buvo brandinamas eilinis Lietuvos krikšto projektas. 1378 m. Katalikų bažnyčioje prasidėjo nuožmus konfliktas tarp popiežiaus Urbono VI, siekusio grąžinti Šv. Sostą į Romą, ir Klemenso VII, siekusio palikti į Avinjone. Jogaila ir Kęstutis, matyt, tikėjosi, kad Urbonas VI nepraleis progos sustiprinti savo pozicijas, apkrikštydamas paskutiniuosius Europos pagonis, o mainais – imsis realių veiksmų, užkardydamas Vokiečių ordino agresiją. Šiam projektui pritarė daugelis įtakingų veikėjų: pvz., su Vokiečių ordinu konfliktavę Varmės vyskupas, Mazovijos kunigaikščiai, netgi kai kurie Vokiečių ordino pareigūnai – Branderburgo komtūras Gunteris Hohenšteinas, kuris buvo Kęstučio dukters Mazovijos kunigaikštienės Danutės-Onos krikštatėvis. 1379 m. vasarą Skirgaila buvo išsiųstas į diplomatinį turnė reklamuoti šio projekto ir pirmiausia stabtelėjo Prūsijoje.

Istoriografijoje šis momentas interpretuojamas įvairiai: daugelis įžvelgia jame pirmąjį bręstančio Jogailos ir Kęstučio konflikto ženklą, vis dėlto nuodugni situacijos analizė rodo, kad tuo metu Vilniaus ir Trakų dvarai vis dar veikė išvien: kol Skirgaila keliavo, Jogaila ir Kęstutis 1379 m. rugsėjo 29 d. Trakuose sudarė sutartį su Vokiečių ordinu, apribojančią karo veiksmus krikščioniškose (t.y. rusėniškose) Lietuvos didžiosios kunigaikštystės žemėse.

Vis dėlto Skirgailos apsilankymas Prūsijoje, kuriuo, matyt, norėta pademonstruoti galią, netruko atsisukti prieš Lietuvą. Kilo įtarimų, jog kryžiuočiai bando sulaikyti Skirgailą, kad jis pavėluotų į Mazovijos kunigaikštytės Malgožatos ir Legnicos kunigaikščio Henriko vestuves – svarbų regiono diduomenės susiėjimą. Kaip ir dera motinai, Julijona Algirdienė puolė aiškintis, kas veda jos sūnelį iš kelio, ir tuomet į Trakų derybas atvykę Vokiečių ordino pasiuntiniai jai atvežė laišką.

 „Dėl ko niršta tas pasiutęs šuo?“

Skirgailai grįžus į Lietuvą, kovos dėl Polocko užvirė su nauja jėga. Jaunesniojo brolio interesai vertė Jogailą vis aktyviau flirtuoti su Andrių Algirdaitį remiančiais kryžiuočiais. 1380 m. gegužės 31 d. Dovydiškėse įvyko, kaip šiandien pasakytume, nenormalus darbinis susitikimas, kurio metu Jogaila sudarė slaptą sutartį, įsipareigodamas neremti dėdės kovose prieš kryžiuočius. Pasak istorikės Ingos Baranauskienės, Jogaila paprasčiausiai siekė laimėti laiko kovai su vyresniaisiais broliais ir juos remiančiu Maskvos kunigaikščiu Dmitrijumi, nes tuo metu, sudaręs sąjungą su faktiniu totorių valdovu Mamajumi, jis kaip tik rengėsi žygiui prieš Maskvą. Vis dėlto kryžiuočiai puikiai suvokė Jogailos ketinimus, ir, matyt, todėl apie Dovydiškių sutartį nedelsiant buvo pranešta Kęstučiui.

Šis iš pradžių nenorėjo tikėti, tačiau kai 1381 m. rudenį Skirgaila apgulė Polocką kartu su Livonijos kariuomene, Kęstučio kantrybė trūko. Jis užėmė Vilnių, suėmė Jogailą kartu su motina, ir, išbaręs, išsiuntė valdyti Vitebsko. Skirgaila, išgirdęs apie perversmą, pabėgo į Livoniją.

Julijonai tai turėjo būti smūgis: ne tik Jogailos – visų jos vaikų ateitis pakibo ant plauko, Skirgailai grėsė amžino tremtinio dalia. Ir kas iš to, kad Vytautas išbandymų akivaizdoje elgėsi kaip ištikimas Jogailos draugas? Argi buvo galima juo pasikliauti? Julijona nusprendė, kad ne, ir pasirinko kraujo praliejimą.

1382 m. vasarą, užsitikrinę Vokiečių ordino paramą, Algirdaičiai smogė gerai organizuotą atsakomąjį smūgį: Kęstutis su Vytautu prarado ne tik Vilnių, bet ir Trakus. Jie vis dar buvo stiprūs – juos vis dar rėmė žemaičiai, taigi buvo griebtasi gudrybės: prisidengiant derybomis, Kęstutis su Vytautu buvo atvilioti į Vilnių ir suimti.

Vėlgi Jogailos charakterio ir visos jo vėlesnės veiklos analizė skatina manyti, kad tokiais veiksmais jis siekė tik pagerinti savo derybines pozicijas: tarp tėvo ir pusbrolio besiblaškantis Vytautas greičiausiai būtų sutikęs perimti Trakus, o Kęstutį tokiu atveju būtų buvę galima išsiųsti užtarnauto poilsio į kokią nuošalią kunigaikštystę. Tačiau tokia konflikto baigtis negalėjo tenkinti nei Julijonos, nei Skirgailos, todėl penktą dieną po suėmimo į Krėvą atvežtas Kęstutis buvo nužudytas.

Ką apie tai galvojo Jogaila, sunku pasakyti, bet Vytauto nužudymui buvo užkirstas kelias. Maža to – jam buvo sudarytos sąlygos pabėgti. Algirdaičių veiksmuose 1382 m. rudenį apskritai daug nenuoseklumų: viena vertus, Kęstučio rėmėjai buvo žudomi be pasigailėjimo – kovų auka tapo Birutė ir jos giminė, antra vertus, Kęstučio jaunesniesiems vaikams ir Vytauto žmonai buvo leista išvykti pas Mazovijoje prisiglaudusį Vytautą. Turbūt tai irgi rodo, kad Jogaila vis dar jautė sentimentus pusbroliui ir stengėsi išsiskirti su juo kuo žmoniškiau, tuo tarpu Skirgaila ir už jo stovėjusi Julijona siekė visiškai sunaikinti oponentus.

Karas ir jo kaina

Kad ir kaip Jogaila stengėsi, įsibėgėjusio konflikto nebuvo įmanoma sustabdyti. 1382 m. spalio 31 d. jis kartu su Skirgaila ir kitais broliais su motinos žinia ir pritarimu pažadėjo Vokiečių ordinui užleisti jam Žemaitiją iki Dubysos. Tikėtasi pagąsdinti Skirgailos savo naujuoju viešpačiu nepripažįstančius žemaičius, bet rezultatas ir vėl buvo priešingas. Žemaičiai pasipiktino taip smarkiai, kad nepasibodėjo netgi Vytauto perbėgimu pas kryžiuočius – trys tūkstančiai vyrų stojo su Kęstutaičio vėliava, ir nuo to momento vidaus karo baigtis tapo nulemta.

Julijona dar bandė gelbėti padėtį, pradėdama derybas dėl Jogailos vedybų su Dmitrijaus Maskviškio dukra ir kartu – stačiatikiško Lietuvos krikšto, bet derybos nutrūko, dorai neprasidėjusios. Neatmestina, kad tuo metu Jogaila jau buvo pradėjęs domėtis galimybe vesti būsimą Lenkijos karalienę Jadvygą, nors tikėtina ir tai, kad jis tiesiog pavargo nuo motinos ir jaunesniojo brolio despotizmo, todėl nusprendė susigrąžinti Vytautą.

Vytautas grįžo į Lietuvą 1384 m. liepą. Jis susitaikė ne tik su Jogaila, bet ir su Skirgaila. Regis, pusbrolių požiūriu būtent Julijona buvo pagrindinė visų konfliktų kaltininkė, nes būtent jai teko pasitraukti iš didžiosios politikos. Maždaug 1383–1384 m. sandūroje ji buvo išsiųsta į Vitebską, kur gyveno iki pat mirties.

Julijona nenurimo: ji toliau siekė užtikrinti Skirgailai Trakus ir apie 1385 m. įtikino Jogailą, kad Vytautui geriau perduoti Lucką. 1389 m. pakartotinis Vytauto pabėgimas į Prūsiją suteikė vilčių, kad Skirgaila galų gale įsitvirtins. Tačiau Jogaila, nusivylęs brolio nesėkmėmis kare su Vytautu, ėmė brandinti planą paskirti savo vietininku Lietuvoje kitą brolį – Vygandą Aleksandrą. O tada pastarąjį kažkas nunuodijo. Sklido gandai, kad Vytautas, bet Jogailos įtarimai bemat nukrypo į Skirgailą – galų gale jis juk prisiminė Kęstučio nužudymą. Taigi Jogaila puolė paskubomis taikytis su Vytautu, užleisdamas jam ne tik Trakus, bet ir Vilnių. Skirgaila liko be nieko ir kelis metus turėjo glaustis Jadvygos dvare, kol Jogaila atlyžo.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Ar Julijonai buvo lemta tapti šios dramos liudininke, nėra aišku. Pasak metraščių, ji mirė 1392 m. rudenį, taigi jau po Jogailos susitaikymo su Vytautu, kuris buvo įformintas 1392 m. rugpjūčio 4 d. Astravos sutartimi. Tačiau, restauruojant Polocko Šv. Eufrosinijos vienuolyno Viešpaties atsimainymo cerkvę, rastas toks įrašas: „Kovą, Šv. Aleksijaus dieną, mirė didžioji kunigaikštienė Julijona“, o tai skatintų datuoti jos mirtį 1392 m. pavasariu ir laikyti ją vienu iš Jogailos ir Vytauto susitaikymą lėmusių veiksnių.

Amžino poilsio Julijona atgulė Kijeve, garsiojo Olų vienuolyno (Pečeros Lauros) Dievo Motinos Užmigimo cerkvėje. 1395 m. ten buvo palaidotas ir, pasak gandų, nunuodytas Skirgaila.

Istorijoje Julijona pasižymėjo kaip gana tipiška valdovė motina, ryžtingai kovojusi dėl savo vaikų gerovės, bet savo despotiškumu ir politinėmis machinacijomis padariusi jiems daugiau žalos, negu naudos. Šios moters veiksmai lėmė ir Lietuvos valstybės raidą.