Laiškai iš kaimo. Vasaros pradžia: tylos ir senovės ieškojimas

Murališkių kaime. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka, 2005 m.

Birželio 1-oji

Jauni varnėniukai atsirado staiga. Sodybų kiemuose, pamiškėse, pievose – visur čirškia rusvi alkani, nelabai vikrūs paukšteliai. Įprato šitaip reikalauti peno slypėdami tamsiuose inkiluose, todėl ir dabar rėkia kuo garsiau, nesupranta, kad tas rėkimas prapuola bendrame chore. Jaunų paukštelių erzelynė pirmąją vasaros dieną rodo, kad pavasario darbai Gamtoje dabar jau nebevėluoja. Rugiai irgi jau žydi, tuoj sužydės ir radastos, ir jazminai. Ir netgi šventagaršvių žiedynų butonai jau dideli. Dar nė vienas neplyšo, nepasirodė žiedynų skėčiai, tie žali kieti butonai tarsi laukia kažkokio nematomo dirigento komandos…

Žvelgiu į aukštas, vešlias šventagaršves prie Krūčiaus upelio ir galvoju, kad ilgai šitaip tūnant tikriausiai galima būtų pamatyti, kaip suplyšta tas žalias didelį žiedų skėtį slepiantis gaubtas. O gal dar koks nors svarbus fenologinis ženklas lydi tą tauraus augalo pražydėjimą? O koks pirmas vabzdys aplankys staiga atsiradusius medingus šventagaršvės žiedus? Galima spėlioti, bet jeigu norėtum tiksliai sužinoti, reikėtų išstovėti čia ilgai viską aplinkui pamiršus ir dėmesį tik į tą augalą sutelkus. O juk būdavo šitaip. Juk ir poetas Antanas Baranauskas apie tylą yra rašęs gana originaliai: girdėti, kaip ant šakelės pumpuras kraunas. Po daugelio metų Romas Sadauskas sukūrė šitaip: „Bobų vasara, taip tylu, kad girdėti, kaip žemėje pūva nenukastos bulvės.“ Šioje publicisto ir rašytojo knygoje („Būta nebūta“) yra, beje, ir tokia mus paguodžianti išmintis: „Kaimiečiai gyvena sunkiau ir ilgiau.“

Stasės Bogušienės sodybos kieme. Puvočių kaimas. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka, 2009 m.

Birželio 3-ioji

Šalna. Rytą buvo tik vienas laipsnis šalčio, bet neužklostyti agurkai truputį apšalo. Ir bulvių lapai pajuodavo. Atėjo gandas, kad Senojoje Varėnoje buvo net septyni laipsniai šalčio. Vairuotojai apšerkšnijusius automobilių stiklus gramdė lyg žiemą. O sinoptikai apie šitokią lokalią anomaliją nieko nesakė. Vakar radijo laidoje „Sodai“ svečiavosi poetas Gytis Norvilas. Vedėjo Arvydo Urbos laidose gerai kalba ir sodininkai profesionalai, ir mėgėjai, ir poetai. O ir klausytojų skambučiai tiesioginiame eteryje būna įdomūs.

Kas galėtų nelabai juokaudamas atsakyti į tokį klausimą: kodėl viena mano obelis niekada nežydi, o vaisius veda? Be vaizduotės čia neišsisuksi. Aišku, kad racionalius sodininkų pamokymus visada galima papildyti tautosakos poringe ar poezijos posmu. Kokiame senoviniame kaime išgirstas pamokymas kartais irgi susisieja su anonimišku klausimu radijo laidoje. Esu girdėjęs, kaip iš ugniažolės, rūgusio pieno ir juodo akmens galima nesunkiai pasidaryti visas ligas gydančio raugalo. Ir patikėjau, nors tas akmens juodumas pasirodė lyg nežymiai paslėpta magija. Klausiausi apie to senovinio raugalo gaminimą tikrai susidomėjęs, bet diktofono neturėjau, todėl tiksliai visko nepakartosiu, nors receptas atrodė labai įdomus.

O, pavyzdžiui, gėlininkų pasakojimas apie tai, kad žydinčios kvapiosios razetos privilioja į daržą daug rupūžių, gali būti ir labai nesunkiai paaiškintas. Esu matęs, kaip didelė rupkė visą dieną ištūnojo šlapioje duobutėje vešlaus anyžinio lofanto pavėsyje. Kvepiantys augalai vilioja vabzdžius, o prie tų razetų, lofantų ar leukonijų pasislėpusi rupūžė gali pasimedžioti vabzdžių ir dieną, nors ji gi naktinis gyvūnas. O ta magiškoji misa iš ugniažolės, rūgpienio ir juodo akmens (gal titnago?) man priminė seniai seniai mano paties pasigamintą biologinį ginklą amarams. Tą vasarą priviso nepaprastai daug amarų, pradėjo džiūti valerijonai, gelteklės ir net žydinčios pupos, todėl susigalvojau pasidaryti purškalo iš dilgėlių, česnakų, karčiųjų kartenių ir dar kažkokių stipriai kvepiančių žolynų.

Įverčiau ir prarūgusių pernykščių serbentų stiklainį, įpyliau ir pasenusios sulos, kuri iš tolo dvelkė kaip actas. Saulės pašildytame vandenyje visi ingredientai pradėjo smarkiai vaikščioti, aromatas atsirado nuostabus, ir taip pagailo atiduoti tą buzą amarams, nors jau ir beržinę vantą apšlakstymams buvau susirišęs. Vakarais prie tos „gėrybės“ sulėkdavo daug labai gražių naktinių drugių. Amarai tuo tarpu prapuolė, o sutirštėjusios buzos vonioje pradėjo augti gliaumėsiai ir mokslagrybiai… Kartais taip ir nutinka: vos pabandai pats patikrinti kokią teoriją, viską pamatai tarsi pirmą kartą, pajunti tą neišvardijamą atsitikimų įvairovę. Nebaigtas darbas nėra entropija, jis vis tiek ką nors tau parodo. Kodėl, pavyzdžiui, kai kurie nedažnai matomi augalai mėgsta atsirasti ant ežių, kodėl kai kurių senovinių žolynų sėklos nesudygsta ten, kur pasėji, o atsiranda tas godotinas daigelis kur nors toliau, tarsi nuo tavęs pasislėpęs? Kiekviena vasara žada tokių staigmenų, tik suspėk pamatyti ir pabandyti suprasti, ką Gamta kuria be tavo tų išmonių.

Elvyros Petraitienės gėlių darželis Maksimonių kaime. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka, 2006 m.

Birželio 18-oji

Greit bėga vasaros dienos. Trumpos liūtys, rodos, dar labiau viską skubina. Bet kartais kas nors netikėtai sustabdo skubantį laiką, ir tada gali pajusti, kad patekai į kitą, paralelinį, pasaulį. Apie tai, tiesa, yra rašęs subtilus Karelijos gamtos poetas Jurijus Linikas. Ir tą visiškai kitokį pasaulį jis rado Himalajuose, keliaudamas Nikolajaus Rericho takais. Aprašyta net konkreti vieta su ta maža rotonda, kurios viduje atsidengia keistas dangtis, ir tu skaidriame kalnų šaltinio vandeny staiga pamatai savo veidą, o pamatęs supranti, kad toji visų ieškoma Šambala yra čia… Betgi atsitinka šitaip ir Lietuvoje, net ir žiemą, tiktai vasarą to skubėjimo ir glūdėjimo kontrastai daug ryškesni.

Darželis Samuniškų kaime. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka, 2005 m.

Artėdamas prie Vaikšnoro Ravo matau, kad du žmonės renka žemuoges. Vyras ir moteris. Lyg nepažįstami, ne iš šitos parapijos. Sveikinuosi kaip su visais, kurie čia atklysta žiedų ir medžių pasižiūrėti. O šitie uogautojai pirmiausia klausia, ar galima čia ilgiau pabūti. Mano atsakymas tokiais atvejais visada tas pats: čia yra valstybės žemė, visi gali būti kiek nori. Tada vyras aiškina, kad kartais svarbiau yra ne nuosavybės forma, o ypatinga tyla ir ramybė, ir lyg tai girdėjęs, kad šičia tą tylą saugantis kažkoks atsiskyrėlis. Ir ką begaliu atsakyti? Saugau, bet juk negaila geriems žmonėms nei žemuogių, nei tylos.

Juolab kad ta tyla dažnai yra žmogaus nusiteikimas, o ne vietovės savybė. Juk absoliučios tylos nebūna niekur. Kad ir ana ten, pažvelkit, kaip šviečia šeivamedžio baltų žiedų kekės, sakytum, balta tyla apėmusi augalą, o juk dar etnografas Liudvikas Jucevičius rašė, kad po šiuo krūmu gyvena naminukai arba bezdukai. Dabar tylu, o negali žinoti, kas ten dėsis naktį. O ten toliau, sename juodalksnyne, yra keli uoksai, ir juose iki pat birželio triukšmą kėlė varnėniukai, jų tėvai vis nešė jiems maistą.

Dabar sunku ir patikėti, kad čia triukšmavo ne bendruomeniniai sodybų varnėnai, o miškiniai varnėnai, tikri atsiskyrėliai, tik reikėtų dar sugalvoti jiems charakteringesnį vardą, neužtenka įprastos binarinės nomenklatūros… Vyras klausosi, pamiršęs žemuoges, moteris renka uogas lėtai, vis pažvelgdama į juodalksnyną už gilios, šaltiniuotos raguvos. Ir staiga suloja Viliaus Balčiaus šunys. Toli tie trys gauruoti kiemsargiai, pririšti ant ilgų grandinių, bet girdėti ypač gerai, nes loja smarkiai ardydami apylinkių ramybę, matyt, šeimininkų nėra namie, o į kiemą atėjo šernai.

Taip netikėtai ir nutrūko pokalbis apie tylą. Tai buvo vidurdienį, o dabar, saulei leidžiantis, galiu prisiminti, kad pirmasis šios vasaros mėnuo gana turtingas. Ir žemuogės užderėjo, ir braškės gerai sirpsta, ir daržovės pradeda sparčiau augti, ir svečių netrūksta. Prieš savaitę buvo atkeliavę prie Krūčiaus upelio jauni ūkininkai ir amatininkai, susibūrę į „Vivasol“ asociaciją, kuriai vadovauja Valdas Kavaliauskas iš Dargužių. Ir ekskursavom, ir ilgai prie laužo sėdėjom. Kaitraus laužo reikėjo ne tiktai arbatai išvirti, bet ir pasišildyti, nes visą laiką lijo lietus.

Jokio stogo čia neturim, jo lyg ir neturėtų būti – čia yra Liškiavos landšaftinis draustinis. Turime žinoti, ką sako draustinio nuostatai, esame ne Druskinikų kurorte, kur netgi kurortinės zonos gali būti staiga pakeičiamos taip, kaip statybininkai pareikalauja. Kalbėjomės apie viską, bet labiausiai visus jaudino toks paprastas klausimas: ką turi daryti jaunas verslininkas, ūkininkas ar amatininkas, įsikūręs Varėnos krašte ir geidžiantis gerų, kaimyniškų santykių su visais aplinkiniais? Į kiekvieną ateivį kaimo žmonės iš pradžių žvelgia nepatikliai, paskui vis palankiau, galiausiai ir patys sodiečiai ima po truputį keistis, tas bendrumo jausmas pamažu atsiranda. Viskas tarsi gerai, bet kodėl tas procesas toks lėtas ir ką daryti, kad tą ateivį sodietis iš karto suprastų ir gero jam palinkėtų. Juk jau pirmą dieną nesunku pamatyti, kad jis yra ne girtuoklis, ne vagis ir ne tinginys…

Toks pat svarbus šios vasaros pradžioje buvo ir susitikimas su Aplinkos ministerijos Augalų genų banko specialistais. Ir Baltašiškėje, ir Janavo viensėdyje prie Žaliamiškio, ir Liškiavoje močiutės rodė svečiams gražius ir labai senoviškus savo sodybų augalus. Botanikas Mindaugas Lapelė prie Žaliamiškio ir prisiminė tą paralelinio pasaulio sąvoką: ir senovinių augalų, ir seniausiųjų sodybų šeimininkų gyvenimą vis dar teisingai reguliuoja ne kokie nors kraštovaizdį saugantys nuostatai, o tradicija ir senieji papročiai.

Genutės jurginai Merkinėje Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka, 2009 m.

Birželio 22-oji

Kai maža leidykla mažu tiražu išleidžia labai svarbią, ilgai lauktą knygą, nei knygyne, nei rajono bibliotekoje jos nepamatysi. Belieka tikėtis, kad kas nors dar prisimins nutolusius knygnešių laikus. Taip ir atsitinka: ant mano stalo – Lietuvos liaudies buities muziejaus išleista Gražinos Žumbakienės knyga „Senieji Lietuvos gėlių darželiai“. Du šimtai puslapių gražiausių poringių ir iliustracijų apie senovinius mūsų darželius – kas gali būti geriau, pasitinkant Rasos šventę ir galvojant ne tiktai apie gėles, bet ir apie vis dar juntamą senąją kaimo žmonių pasaulėjautą.

Kaip vis dėlto gerai, kai iš vaikystės atsimenamus žemaitiškus, aukštaitiškus, sūduvietiškus ar dzūkiškus mūsų tėvų ir kaimynų senovinės būties ir buities, gyvenimiškosios patirties atgarsius primena štai tokie kruopščiai užrašyti pasakojimai iš visos Lietuvos. Ketvirtajame viršelio puslapyje ir akcentuojama, kad visi šie prisiminimai gali prisidėti prie savo tautos tapatumo suvokimo, gali pasitarnauti saugant gyvybiškai svarbias tradicijas. Autorei ir šiandien yra svarbu tai, apie ką prieš šimtą metų Juozui Tumui-Vaižgantui adresuotame laiške rašė jaunas filosofas Stasys Šalkauskis: lietuviškas rūtų darželis gali labiausiai prisidėti prie „tautinio protinimo“. Čia galime prisiminti ir Dionizo Poškos eilėraštį „Mano darželis“, parašytą 1811 metais: nesunkiai atpažįstame, kas yra žemčiūgai, metylės, nagetkos, kiečiai… Gražinos Žumbakienės knyga dabar dar labiau padės tokią senovę priartinti.

Bet Dionizo Poškos eilėraštyje yra ir tokios eilutės: „O aš užuksmy sėdint ant sosto velėnų / Arba knygelę skaitau, ar pypkę deginu…“ Kiek jau metų aš vis lyg ir bandau išsiaiškinti, kas yra tas „velėnų sostas“ gėlių darželyje ir vis nerandu atsakymo. Liškiaviškė Marija Šimkonytė-Valentukevičienė, kalbėdama apie savo brolį Bolių (pokaryje jis buvo Liškiavos partizanų vadas Šarūnas, žuvo Lazdijų krašte prie Macevičių kaimo), prisiminė, kad buvo padaręs fotelį iš dernų. Bolius Šimkonis mokėsi Kaune karo mokykloje ir tą fotelį iš dernų sudėliojo atostogaudamas savo tėviškėje Liškiavoje. Lyg ir aišku, kad tokia išmonė yra ne valstietiška, gal iš dvarų ar miestų atėjusi.

Gal tokią mintį netiesiogiai patvirtina ir etnografė Gražina Žumbakienė: knygos įvade ji rašo, kad net 520 moterų iš visų Lietuvos regionų pasakojo apie savo gėlių darželius, apie tvoreles ir lysveles, ir nė viena nepaminėjo kokių nors senoviniam darželiui būdingų „baldų“. Matyt, tai tikrai buvo ne kaimo reiškinys. Bet juk dvarų kultūra po truputį keitė ir valstiečių gyvenimą, ir darželius. Pavyzdžiui, jurginus labiausiai išpopuliarino Ustronės (Jundeliškių) dvarininkas Stanislovas Moravskis… Kai knyga tikrai gera, atsiranda visokių asociacijų ir skaitytojiškų interesų. O kartu ir skatina dirbti tą kasdienį kraštotyros darbą.