Dainora Pociūtė-Abukevičienė: Nepažinę Lenkijos niekuomet iš tikrųjų nesuprasime Lietuvos

Dainora Pociūtė-Abukevičienė (VU nuotr.)

Vilniaus universiteto senato pirmininkė, Filologijos fakulteto profesorė Dainora Pociūtė-Abukevičienė novatoriškais ir įvairiakrypčiais lietuvių kultūros bei literatūros tyrimais siekia suprasti modernią lietuviškąją tapatybę. Būtent todėl neseniai monografiją „Nematomos tikrovės šviesa: reformacijos Lietuvoje asmenybės ir idėjos“ pristačiusią profesorę pakalbinome apie Lietuvos ir Lenkijos kultūrinius istorinius saitus, lenkų kalbos padėtį dabartinėje Lietuvoje ir polonistikos tyrimų svarbą.

Kokie, jūsų manymu, yra pagrindiniai kultūriniai ir istoriniai saitai, siejantys Lietuvą ir Lenkiją?

Kad ir kokie kritiški ar objektyvūs būtume, esame orientuoti į savo, kaip bendruomenės, tautos, valstybės, istorinę perspektyvą. Lietuvos saitai su Lenkija yra ypatingi, išskirtinės svarbos, jų negalime palyginti su jokiais kitais ryšiais dėl vienos paprastos priežasties: Lenkija ir Lietuva buvo ne tik kaimynės, bet ilgą laiką sudarė bendrą politinį darinį, turintį savo istorinę kaitą, rezultatus, pasekmes ir istorinius apibendrinimus.

Aš tyrinėju Reformacijos istoriją, religinę ir intelektualinę ankstyvųjų naujųjų laikų istoriją. Politinės istorijos požiūriu – tai laikotarpis iki Liublino unijos ir po jos, dinastinės Jogailaičių epochos pabaiga ir pirmųjų elekcinių valdovų pradžia, esminių sociokultūrinių pokyčių epocha. Šio laikotarpio kultūros ir intelektualiosios minties istorikui, mano manymu, svarbu parodyti ir analizuoti dvi paradigmas: kaip šiuo laikotarpiu brendo, reiškėsi lietuviškosios tapatybės (vartoju daugiskaitą, nes tapatybės yra kompleksiniai konstruktai; galima kalbėti apie politines, religines, etnines ir kitokias tapatybes) bei koks buvo Lietuvos ir  Lenkijos kaip regioninio politinio ir sociokultūrinio vieneto vaidmuo bendrame Europos kontekste.

Kaip Lietuvos tyrėjams ir istorikams sekasi atskirti šias paradigmas?

Lietuviams neblogai pavyksta analizuoti ir vertinti pirmosios paradigmos kontekstą, ryškinti savo identitetų aspektus, tačiau antrosios paradigmos požiūriu tarsi ištirpstame „lenkiškoje kultūroje“: lietuviškųjų (ar bent iš dalies lietuviškųjų) tapatybių atstovai dažnai vertinami kaip lenkų istorijos ir kultūros veikėjai.

Šią situaciją lemia ne tik tai, kad patys lietuviai nėra itin aktyvūs globaliame istoriografijos diskurse, bet ir aplinkybės, jog labai daug istorinių subjektų iš tiesų ir turėjo sudėtinę tapatybę. Puikų tokios tapatybės pavyzdį pamatytume, jei pažvelgtume į Lietuvos Reformacijos ir protestantizmo istoriją. Jos dalyviai reprezentavo lietuvius ir Lietuvos bažnyčias, bet kartu dalyvavo ir bendruose sinoduose su lenkų bažnyčių atstovais.

Nejau įsigilinus į „lenkiškąją“ paradigmą galėtume suprasti lietuviškos tapatybės ištakas?

Visais atvejais šalia esančiojo pažinimas yra tikrojo intelektualaus pažinimo sąlyga. Pirmiausia, studijuodami Lietuvos istorijos ir kultūros procesus, turime pažinti Lenkiją, kuri buvo mūsų bendros istorijos dalyvė, vaidinusi labai įvarius vaidmenis (sąjungininkė, mokytoja, kritikė, konkurentė ir pan.).

Kitas dalykas yra tai, kad nemažos dalies pačioje Lietuvoje vykusių kultūros procesų, artikuliuotų lenkų kalba, nelaikyčiau „lenkų kultūra“. Taip jau susiklostė, kad lenkų kalba ankstyvaisiais naujaisiais laikais Lietuvoje tapo itin sparčiai besiplėtojančios naujosios kultūrinės raiškos priemone. Lietuvių kalbos vartosena XVI a. kultūrinei revoliucijai, kai tautine kalba imta politikuoti, filosofuoti, reikšti religines idėjas, buvo per menkai išplėtota. Būtent todėl ši lenkiškojo Lietuvos paveldo dalis yra labai svarbi ir tam tikrais atžvilgiais netgi reprezentatyviausia lietuvių kultūros istorijos dalis.

Ar moderniais laikais tokie istoriniai diskursai gali tapti politinės kaimyninių valstybių propagandos įrankiu, ar visgi filologija kaip tik išmoko kritiškai vertinti visą informaciją?

Propagandos įrankiu kultūriškai brandžiuose visuomenės sluoksniuose bendros istorijos ir jos procesų tikrai nelaikyčiau propaganda. Tačiau pripažįstu (ir tai pastebiu mokslinėje aplinkoje), kad vienoks ar kitoks filologinis išsilavinimas veikia požiūrį ir vertinimą, kuris kitu atžvilgiu gali būti suvokiamas kaip diskusinis. Vienaip reiškinius komentuoja bei vertina slavistas ir baltistas, dar kitaip polonistas ir lituanistas. Sakyčiau, kad filologai yra išskirtinai galinga ir įtakinga visuomeninė jėga. Jie dideliu mastu formuoja ir lemia sociopolitinius vaizdinius.

Asmeniškai manausi daug esmingiau pažinusi katalikiškąją kultūrą ir jėzuitų veiklos strategijas bei tikslus, besigilindama į Reformaciją ir protestantizmo minties paveldą, o tam, žinoma, reikėjo suprasti ir Lenkijos kultūrą bei istoriją.

Visgi netyla kalbos, kad Lietuvai galbūt nebereikia polonistinių tyrimų. Ko reikėtų – didesnio valstybės finansavimo, valstybinių užsakymų ar Universitetas turėtų tiesiog sekti bendras tendencijas ir atsisakyti tokių studijų?

Jokiu būdu ne. Visų pirma Lietuvai reikia lituanistinės, „lietuviškos“ (prašau suprasti mane netiesiogiai) lenkų filologijos, kuri mums visiems padėtų atrasti, įvertinti, pagilinti šį lietuvių kultūros, Lietuvos valstybės paveldo dalies pažinimą.

Tačiau, būdami Lietuvos istorijos įpėdiniai, patys turėtume integruoti šį paveldą kaip Lietuvos kultūrinio peizažo elementą. Kryptingesnis lenkų filologijos studijų ir jų tikslų formavimas būtų vienas iš pagrindinių kelių tai įgyvendinti. Savo ruožtu, tai praturtintų ir išplėstų tradicines polonistikos ribas.