2017 07 22

Rasa Baškienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Ieškantieji vieno reikiamo dalyko

„Magnificat vaikams“

Šv. Benedikto regula

313 metais krikščionybei tapus vyraujančia religija, kai kurie tikintieji išgyveno konfliktą tarp augančios Bažnyčios institucinės galios ir Dievo paieškų. Žmonės traukėsi į dykumas, būrėsi į uždaras bendruomenes. Kūrėsi pirmieji vienuolynai. Garsaus Monte Kasino vienuolyno įkūrėjas šv. Benediktas Nursietis, gyvenęs 480–547 metais, parašė Regulą, tapusią pagrindu visoms to meto vienuolijoms. „Mes parašėme šią Regulą, idant parodytume, kad jos laikydamiesi vienuolynuose padarėme šiek tiek pažangos, įgijome elgesio dorybių arba davėme pradžią vienuoliškam gyvenimui…“

Popiežius Benediktas XVI, pasirinkęs Benediktą Nursietį savo pontifikato globėju, vienoje savo katechezių teigia: „Šv. Benediktas Nursietis, vienuolystės Vakaruose steigėjas, padarė esminę įtaką Europos civilizacijos bei kultūros raidai. Svarbiausias šaltinis apie jo gyvenimą – šv. Grigaliaus Didžiojo „Dialogų“ antroji knyga.“ Pasak pontifiko, žlugus Romos imperijai,  V ir VI amžių sandūroje tuometinį pasaulį sudrebino baisi vertybių bei institucijų krizė. „Pateikdamas šv. Benediktą kaip „spindinčią žvaigždę“, popiežius Grigalius troško parodyti išeitį iš „istorijos tamsios nakties“. Šventojo darbai ir ypač jo Regula pasirodė esą autentiškas dvasinis raugas, padaręs amžių raidai smarkiai jo tėvynės bei meto ribas pranokstantį poveikį, pakeitęs Europos veidą, vietoj žlugusios Romos imperijos sukurtos politinės vienybės pradžią duodamas naujai dvasinei ir kultūrinei vienybei, krikščioniškojo tikėjimo, bendro žemyno tautoms, vienybei“, – savo katechezėje teigia popiežius Benediktas.

Šv. Benediktas Nursietis (480-543 m.) Katalikų Bažnyčioje minimas liepos 11 d.

Šv. Benediktas, save laikęs Dievo įrankiu, nesiekė lyderystės, bet troško vesti žmones pas Dievą. Daugybei vyrų bei moterų šv. Benedikto kvietimas „nieko labiau nevertinti už Kristų“ tapo gyvenimo pagrindu. Jau 15 šimtmečių skaičiuojanti Regula yra vienuolių benediktinų, ieškančių „vieno reikiamo dalyko“ ( Lk 10, 42), dvasinio gyvenimo vadovas. Vienuolynas, pasak šv. Benedikto, turi tapti mokykla, kur mokomasi tarnauti Viešpačiui: „Atidžiai klausykis, mano sūnau, mokytojo paliepimų, palenk savo širdies ausį, noriai priimk gerojo tėvo pamokymą ir sėkmingai įvykdyk, kad per klusnumo pastangas grįžtum prie to, nuo kurio per neklusnumo darbus buvai nutolęs.“ 

Reguloje akcentuojama maldos ir darbo pusiausvyros reikšmė – „ora et labora“ („melskis ir dirbk“). Vienuoliai mokomi klusnumo ir nusižeminimo, jų gyvenimas eina Reguloje nustatytų liturginių valandų ritmu, laikas lygiomis dalimis skiriamas maldai, darbui ir skaitymui. Didžiausios dorybės – klusnumas, nusižeminimas ir tyla. Tik vidinėje ir išorinėje tyloje gali išgirsti Viešpatį, raginantį „pabusti iš miego“ ir klausytis, „kam skatina jo dieviškas balsas“. Vienuoliui artėjant prie Dievo „plečiasi jo širdis, ir jis bėga Dievo įsakymų keliu su neišsakomu meilės švelnumu“.

Regula nustato, koks turi būti abatas, kaip rengiami vienuolių pasitarimai, aprašoma apranga, bausmės neklusniesiems (ir kūno bausmės bei atskyrimas arba net ir išmetimas), daug dėmesio skiriama tylėjimui („liežuvio galioje mirtis ir gyvenimas“), nusižeminimui („kas save aukština, bus pažemintas, ir kas save žemina, bus išaukštintas“). Smerkiami tinginiai, apsileidėliai, aprašoma, kaip valgyti ir netgi kiek vyno gerti (atsižvelgiant į vietovės ypatumus), čia pat primenant, kad „vynas verčia atkristi net išminčius“. Abatui visuomet paliekama galimybė pakeisti Regulos nuorodas, atsižvelgiant į bendruomenę ir vietovės ypatumus. Pagrindinė vieta Reguloje skiriama garbinti Dievą dieną ir naktį, žiemą ir vasarą, Jį šlovinti sekmadieniais, iškilmių ir šventųjų dienomis.

Pasak Benedikto XVI, vienuoliai, palyginti su kitais, dirba gana mažai, ne daugiau kaip keturias valandas per dieną. Jų darbai – įvairūs, įdomūs ir naudingi, tačiau jie savaime nėra bendruomenės tikslas. Regula vienuolius įpareigoja melstis septynis kartus per dieną bažnyčioje, giedant Dievo šlovę per Valandų liturgiją ir švenčiant Eucharistiją. Šis liturginis darbas kasdien apima keturias ir daugiau valandų. Be to, vienuoliai skiria maždaug tris valandas dvasiniam skaitymui ir vidinei maldai tyloje. 

Benediktinai Lietuvoje

Benediktiškoji pamaldumo tradicija Lietuvoje skaičiuoja kone tūkstantį metų: benediktinai Prahos vyskupas Vaitiekus ir Magdeburgo kanauninkas Brunonas iš Kverfurto pirmojo ir antrojo tūkstantmečių sandūroje lankėsi pagoniškuose baltų kraštuose. 997 m. šv. Vaitiekus žuvo kankinio mirtimi Prūsijoje, o 1009 m. lietuvių žemių paribyje galvą padėjo šv. Brunonas Bonifacas. Kvedlinburgo analuose paminėta jo žūtis tapo pretekstu Lietuvai minėti savo vardo tūkstantmetį.

XV a. pradžioje Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto kvietimu į Lietuvą atvyko vienuoliai benediktinai, kuriems kunigaikštis atidavė savo tėviškę – Senųjų Trakų pilį. Senųjų Trakų vienuolyno fundatoriais buvo Lenkijos Tynieco vienuolynas ir Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas. Vienuolynas veikė net keturis šimtmečius – nuo XV a. pradžios iki 1845 m., kai jį uždarė caro valdžia.

Moterų vienuolijos Lietuvoje veikė nuo XVI a. pabaigos iki sovietų okupacijos. Sovietmečiu Kauno ir Vilniaus vienuolijos buvo uždarytos, turtas ir archyvai išdraskyti, dalis vienuolių išvyko į Lenkiją, dalis nuėjo į pogrindį. Po Nepriklausomybės atkūrimo Pažaislio vienuolynas buvo grąžintas Šv. Kazimiero kongregacijos seserims.

1989 metais Vilniaus arkikatedroje bazilikoje prasidėjo grigališkojo choralo sąjūdis, užsimezgė ryšiai tarp Paryžiaus grigališkojo (Le choeur gregorien de Paris) ir Vilniaus arkikatedros jaunimo bei „Cantores chorales capellae S. Casimiri“ chorų. Lietuvos atstovai ne kartą lankėsi ir tobulinosi Solemo Šv. Petro (St. Pierre) benediktinų vienuolyne, kuris laikomas bene didžiausiu pasauliniu choralo interpretavimo ir mokslinių jo tyrimų autoritetu. 1990 m. Vilniaus choristai, atvykę į Solemą, pakvietė benediktinus steigti vienuolyną ir Lietuvoje. 1992 m. abatas tėvas Philippe Dupontas, pradėjęs mąstyti apie vienuolyną Lietuvoje, pirmą sykį joje apsilankė 1993 m,. o sprendimą steigti vienuolyną priėmė apie 1997 m. Leidimą vienuolynui steigti suteikė kardinolas Vincentas Sladkevičius.

Palendrių Švento Benedikto vienuolynas. Nuotrauka iš www.palendriai.lt

Benediktinai gyvena nuošaliose vietose, tad, dairantis tinkamos vietos vienuolynui, buvo apžiūrėtos bent kelios vietovės. Keliaudami pro Palendrius benediktinai susižavėjo laukuose stūksančia apleista bažnyčia, kurią 1938 m. pastatė kunigas K. Ambrozaitis „už savo viso gyvenimo darbus“. Bažnyčia, pavadinta Palendrių Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos vieša oratorija, veikė dešimt metų, o po karo, ištuštėjus aplinkiniams kaimams ir mirus kun. K. Ambrozaičiui, buvo paversta kolūkio grūdų sandėliu. Atkūrus Nepriklausomybę, vietos valdžia susirūpino nykstančia šventove ir kreipėsi pagalbos į Kultūros paveldo departamentą, tačiau realių tvarkymo darbų čia ėmėsi tik atsikėlę į Palendrius benediktinai. Jų pastangomis oratorija buvo uždengta nauju stogu, o šalia išnuomotas 67 ha sklypas vienuolyno ansamblio statybai.

1998 metais pastatyti svečių namai „Aušros žvaigždė“, 4 metus tarnavę kaip laikinas vienuolynas broliams, vėliau tapo piligrimų prieglobsčiu. Jau nuo pradžių buvo aišku, kad kunigo K. Ambrozaičio statyta bažnyčia nėra tinkama vienuolynui, tad 2000-ųjų birželį buvo pašventintas kertinis naujos vienuolyno bažnyčios akmuo, o 2001 m. baigtas statyti vienuolyno kompleksas pagal architektų iš Lijono Jeano Philipe Ricardo, Thierry Rollando, Christiano Valentinuzzi ir šiauliečio Dariaus Jokubausko projektą. 2002 metų birželio 7 dieną vienuolyno bažnyčia buvo iškilmingai pašventinta.

„Magnificat vaikams“

Vienuolyną broliai apsodino parku, sodu, iškasė tvenkinį, netgi numatė vietą kapinaitėms. Šiuo metu jame gyvena 14 vienuolių, jiems vadovauja tėvas prioras, o pats vienuolynas priklauso Solemo abatijai Prancūzijoje. Broliai benediktinai gyvena vadovaudamiesi šv. Benedikto Nursiečio (480–550), vieno garsiausio viduramžių šventųjų, parašyta Regula – gyvenimo taisyklių ir principų, skirtų vienuoliams, rinkiniu.

„Buvau keleivis, ir mane priglaudėte“ (Mt 25, 31–46). Šiais Jėzaus žodžiais vadovaujasi broliai benediktinai, priimdami svečius, panorusius apsilankyti vienuolyne.  Vienuolyno svečiai irgi raginami prisijungti prie maldų, bažnyčioje jiems pasiūlomos knygelės, skirtos kiekvienos liturginės valandos maldoms. Nepratusiam iš pradžių gali pasirodyti klaidu, nes vienuoliai gieda lotyniškai, tačiau visa liturgija pateikta dviem kalbomis, tad gana nesunku susigaudyti. Palendrių broliai melsdamiesi gieda grigališkuoju choralu, kurį giedoti gali tik labai tarpusavyje sutariantys žmonės. Grigališkasis giedojimas, atsiradęs dar V–VI amžiais, buvo pamirštas Renesanso laikotarpiu. 1830 metais grigališkąjį choralą atgaivino Solemo vienuolyno benediktinai vienuoliai, išstudijavę senuosius grigališkojo giedojimo rankraščius. 

Vienuolyne laikas eina liturginių valandų ritmu, kurį nustatė šv. Benediktas savo parašytoje Reguloje. „Pranašas kalbėjo: „Septyniskart per dieną tave šlovinu.“ Šį šventą septynetą atliksime tuomet, jei savo tarnystės pareigas atliksime aušrinės, pirmosios, trečiosios, šeštosios, devintosios, vakarinės ir dienos baigiamosiomis (completa) valandomis, taip pat kelsimės jį pašlovinti naktį.“

Šis ritmas sudaro benediktiniškojo gyvenimo esmę ir šiandien liudija pasauliui, kokia turi būti vertybių hierarchija.