Sigita Maslauskaitė-Mažylienė: šventi paveikslai yra iššūkis menininkų puikybei

Pasak menotyrininės, problema ta, kad Lietuvoje mes neturime beatifikacijų ir kanonizacijų atvaizdų tradicijos, todėl tokius paveikslus kaip palaimintojo Teofiliaus Matulionio skubame teisti, pernelyg skubame ieškoti meno kūrinio trūkumų. Ir vis dėlto – visi kanoninių atvaizdų kūrimo principai nėra susiję su menininkų tapyba ir menu apskritai, jeigu meną suvokiame klasikine šios sąvokos prasme.

Papasakokite, kaip susiformavo tradicija kurti beatifikacijų ir kanonizacijų paveikslus. Ką apskritai reiškia sąvoka „kanonis atvaizdas“?

Kanoninių atvaizdų tradicijai – jau daugiau kaip 400 metų, ir iš karto galiu pasakyti, kad geroji palaimintojo Teofiliaus Matulionio paveikslo pusė yra ta, kad jis nupieštas būtent laikantis šios tradicijos.

Kas tas kanoninis atvaizdas? Tai šventojo atvaizdas, atidengiamas jo beatifikacijos ar kanonizacijos dieną – tokiu būdu jis tampa „oficialiu“ šventojo atvaizdu ir pirmavaizdžiu kitiems kūrėjams. Tarkime, popiežiui Šv. Petro aikštėje skelbiant naują šventąjį ar palaimintąjį, iškilmių vėliavoje įkomponuotas jo atvaizdas atidengiamas tam tikru liturgijos momentu virš arba šalia altoriaus, ir taip vyksta nuo XVI amžiaus pabaigos.

Labai svarbu, kad pirmasis atvaizdas atspindėtų visą šventojo gyvenimą (iki žemiškosios mirties ir po jos), todėl dažnai jis yra absoliutus pasakojimas, naratyvas. Žinau dėl Teofiliaus Matulionio paveikslo stilistikos kilusią kritikos bangą ir iš karto noriu pasakyti, kad į šį atvaizdą neturėtume žiūrėti šiuolaikinio žmogaus akimis, neturėtume jo vertinti kaip meno kūrinį. Pirmiausia šis atvaizdas – informacija.

Kokie keliami specifiniai reikalavimai kanoniniams atvaizdams? Koks yra tinkamas kanoninis šventojo paveikslas?

Kanoninio atvaizdo kūrimo principai susiformavo XVI amžiaus pabaigoje–XVII amžiaus pradžioje. Bažnytinio meno komisija – šventojo vyskupijos vyskupas ir jo aplinkos žmonės, gali būti grupė teologų, ikonologų – paskelbia, kokia turi būti tokio atvaizdo struktūra, kas jame turi būti pavaizduota. Šiai informacijai pateikti kadaise buvo naudojami vario raižiniai ir jų atspaudai – jie pirmieji pasirodo bažnytinėse knygose, mišiolose, brevijoriuose. Dažnai matomas toks šventojo atvaizdas raižinio centre, o aplink jį – tarsi komiksiukai išdėstyti gyvenimo įvykiai, dorybės, jo užtarimu įvykę stebuklai, kankinio ar ne kankinio mirties faktas, gerbimo tradicijos sklaida. Taigi pirmiausia šventojo atvaizdas turi informuoti, pasakoti šventojo istoriją.

Visi šie kanoninių atvaizdų kūrimo principai niekuo nėra susiję su menininkų tapyba ir menu apskritai. Jie susiję su programa. Ir šiuo atveju palaimintojo Teofiliaus Matulionio atvaizdas atitinka ikonografinę programą, jame papasakota viskas, kas būtina: kad tai aukšto rango dvasininkas, vyskupas, kalinys, kad jo šūkis yra Per crucem ad astra (lot. „Per kryžių į žvaigždes“). Mums šis paveikslas – tarsi dokumentas su informacija apie Teofilių Matulionį.

Dabar jau turime kanoninį atvaizdą-pasakojimą – tai prašom, garsūs Lietuvos menininkai, imkime jį, neškimės į savo dirbtuves ir tapykime, interpretuokime, atsisakykime nepatinkančių detalių: žvaigždžių, spygliuotų vielų, koplytstulpių. Kurti atsispiriant nuo tokio atvaizdo, kaip darydavo ir Baroko menininkai, yra kur kas lengviau.

Michelis Lauro, šv. Kazimiero raižinys

Ar yra buvę kanoninių atvaizdų istorijoje atvejų, kad tokie paveikslai būtų nutapyti meniškai?

Tokius, dabartiniu mūsų supratimu, meniniu požiūriu vertingus garsių menininkų kanonizacijos proga nutapytus kanoninius atvaizdus galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Tai išimtis, o ne taisyklė.

XVII amžiaus pradžioje ima rastis kanoninių atvaizdų kartotės, o jas kuria garsūs menininkai, pavyzdžiui, Peteris Paulas Rubensas, Guido Reni, tačiau jie remiasi ir seka pirmavaizdžiu, t. y. kanoniniu atvaizdu, sukurtu paklusnaus, supratingo tapytojo suvokiant, kad tai nėra meno kūrinys, skirtas grožėtis fundatoriui ar asmeninėje koplyčioje vyskupui.

Religinėje dailėje reta pavyzdžių, kuriuose derėtų menas ir pamaldumas, gerbimas. Tai paradoksas. Apie tai rengiamos parodos, leidžiamos knygos tokiais pavadinimais kaip „Taisyklė ir polėkis“, „Tradicija ir šlovė“. Šventųjų atvaizdai – iššūkis mūsų protui ir mūsų menininkų puikybei, nes dažniausiai šventi atvaizdai neturi meninės vertės. Tačiau paradoksaliu būdu tokie paveikslai tikinčiųjų bendruomenei yra patys brangiausi ir gražiausi, nes yra šventi, išmelsti. Šį paradoksą apibendrina ir senas posakis: „Prieš Rafaelio „Madoną“ dar niekas neuždegė žvakės.“

Toks yra ir Gailestingojo Jėzaus paveikslas, ir tūkstančiai Marijų paveikslų. Laimė, kad mes Vilniuje turime Aušros vartų Dievo Motinos, Sapiegų Marijos, Trakų Dievo Motinos paveikslus, kurie – tai stebuklingas sutapimas! – turi ir meninę, ir istorinę, ir religinę vertę.

Iš tiesų Lietuvoje mes neturime beatifikacijų ir kanonizacijų atvaizdų tradicijos, todėl tokius paveikslus kaip palaimintojo Teofiliaus Matulionio pernelyg skubame teisti, ieškoti meno kūrinio trūkumų.

Dabar jau turime kanoninį atvaizdą-pasakojimą – tai prašom, garsūs Lietuvos menininkai, imkime jį, neškimės į savo dirbtuves ir tapykime, interpretuokime, atsisakykime nepatinkančių detalių: žvaigždžių, spygliuotų vielų, koplytstulpių. Kurti atsispiriant nuo tokio atvaizdo, kaip darydavo ir Baroko menininkai, yra kur kas lengviau.

Kokie šio, ko gero, nieko mums nesakančio lenkų tapytojo kanoninio palaimintojo Teofiliaus Matulionio atvaizdo privalumai? Kokias svarbias detales čia turime įžvelgti?

Viena vertus, atvaizdas atitinka Kaišiadorių vyskupijos paskelbtą ikonografinės programos traktatą. Kita vertus – jame nepasakojama, kaip kad būtų XVII amžiaus raižinyje, visa šventojo istorija: paveiksle nematome, kaip Teofilius auga, kaip miršta jo mama, kaip jis įšventinamas į vyskupus, kaip stato bažnyčią Peterburge, kaip kalinamas pirmą ir antrą kartą, kaip globoja vaikučius, kaip skleidžia meilę artimiesiems, pavargusiems, kaip nunuodijamas ir kaip danguje gerbiamas. Ir netgi, sakyčiau, kai kurių faktų trūksta – menininkas, tarkime, dar galėjo fone pavaizduoti šv. Komuniją priimančius vaikelius. Šitai sakau juokaudama: žinoma, negalima visko sudėti į tapybos kūrinį, tačiau smerkiantiesiems paveikslą dėl to, kad jis perkrautas detalių, atsakau, kad čia jų galėtų būti dešimt kartų daugiau.

Aš suprantu, kas šiame atvaizde erzina išlavinto skonio žmones – tai iliustratyvumas, lietuvišką skonį gluminantis pasakiškumas, iš pažiūros – tarsi tai būtų iliustracija iš vaikams skirtos knygelės. Tačiau, kaip minėjau, čia svarbiausia naratyvas. Iš tiesų tai netgi aukštasis pilotažas tiek daug faktų sudėti. Galbūt šiuolaikiniai menininkai ir sakytų, kad čia viena nedera su kita, kad detalių per daug, kad žmogaus istoriją galima papasakoti pasitelkus psichologizmą ar šviesokaitą, ar dramatizmą. Tačiau tuomet tai jau nebūtų kanoninis atvaizdas, tai būtų tiesiog geras arkivyskupo Teofiliaus Matulionio portretas.

Mane asmeniškai šis Teofiliaus Matulionio paveikslas žavi lenkų menininko kuklumu, nenoru būti išryškintam, paskelbtam, kita vertus – piešėjo profesionalumu. Esu mačiusi nemažai ir Lietuvoje, ir užsienyje panašia realistine technika tapančių menininkų darbų, ir juose, geriau įsižiūrėjus, galima pamatyti, kad autorius ne visada puikiai išmano anatomiją, o tai tokia stilistika dirbančiam dailininkui yra būtina. O šiuo atveju noriu nulenkti galvą – tai profesionalo darbas, menininkas tikrai išmano akademinį piešimą, kuris pa mus nepripažįstamas kaip meninė raiška, bet, kaip minėjau, užsakovui buvo priimtiniausia priemonė kanoninio atvaizdo ikonografijai sukurti.

Tai savo misiją įvykdęs atvaizdas. Čia sudėta viskas, ko reikalavo užsakovas, be to, įvykdytas kitas, jau XVII amžiuje įvestas, reikalavimas – portretinis panašumas. XVII amžiuje būdavo daromos šventumu garsėjusių žmonių pomirtinės kaukės. Todėl kanoniniai šv. Karolio Boromiejaus, šv. Kamilio Leliečio, šv. Pilypo Nerio, šv. Ignaco Lojolos atvaizdai nėra imaginaciniai – tai, galima sakyti, šventųjų portretai. Nuo XIX amžiaus pabaigos šventųjų atvaizdams sukurti jau tarnauja fotografija.

Šiame atvaizde man patinka ir tai, kad išspręsta problema Teofilių Matulionį pavaizduoti ir kaip kalinį, ir kaip vyskupą, ganytoją. Tai iššūkis. Turbūt aš niekada nebūčiau sugalvojusi, kad ant vyskupo apdaro galima užvilkti vatinukę. Regis, paprasčiausias sprendimas, bet, manau, dauguma rinktųsi vaizduoti Teofilių arba kaip vyskupą, arba kaip kalinį.

Kodėl vyskupą Teofilių, tiek kentėjusį pilkoje, nykioje, gniuždančioje sovietinėje realybėje ir mirusį baisioje brežnevinėje sistemoje, nepavaizdavus pasakiškoje erdvėje, kaip herojų iš knygų apie gėrį ir blogį? Kodėl palaimintojo kalinio ir arkivyskupo kanoninis atvaizdas neturėtų nusipelnyti visiems šventiems paveikslams būdingo religinio saldumo?

Arkivyskupo Teofiliaus Matulionio beatifikacija. Tomo Urbelionio / „BNS Foto“ nuotrauka

Jums asmeniškai šis paveikslas patinka?

Kaip matote, esu šio atvaizdo apologetė. Nors suprantu, kad menininkams ar šiaip išlavinto skonio žmonėms akademizmas, realizmas sukelia pasidygėjimą ir atmetimą, ir girdžiu kolegų kritiką dėl neįprasto paveikslo ryškumo, detalių gausumo, iliustratyvumo, pasakiškumo, vis dėlto siūlau žvelgti į jį filosofiškai ir klausiu: kodėl vyskupą Teofilių, tiek kentėjusį pilkoje, nykioje, gniuždančioje sovietinėje realybėje ir mirusį baisioje brežnevinėje sistemoje, nepavaizdavus pasakiškoje erdvėje, kaip herojų iš knygų apie gėrį ir blogį? Kodėl palaimintojo kalinio ir arkivyskupo kanoninis atvaizdas neturėtų nusipelnyti visiems šventiems paveikslams būdingo religinio saldumo?

Dar vienas dalykas – be to, kad šis lenkų dailininkas išmano piešimą ir įvykdė šventojo gyvenimo komiksiukų naratyvą, jis žengė ir drąsų žingsnį – pirmame plane nupiešė spygliuotą vielą, ne per daug ryškiai, subtiliai. Manau, tai menininko asmeninė saviraiška, nes sunku patikėti, kad kas nors iš teoretikų šią detalę būtų sugalvojęs.

Iš tiesų šio atvaizdo ikonografinės programos kūrėjai galėjo būti atviresni, galėjo aiškiau išdėstyti, kad kanoninio atvaizdo užduotis yra ne grožėtis, bet papasakoti šventojo istoriją ir su kuo išsamesnėmis detalėmis. Šiuolaikiniam žmogui reikia valios pastangų suvokti, kad kanoninis atvaizdas nebūtinai turi būti meniškas.

Jūsų nuomone, ar į tokio paveikslo atrankos komisiją vis dėlto nevertėtų įtraukti menotyrininkų?

Manau, kad ne. Nes tuomet atranka vyktų vadovaujantis dviem skirtingais vertinimo metodais. Galėtume vertinti, tarkime, jeigu turėtume kelis realistine maniera nutapytus kūrinius su identiškai pavaizduotais atributais – tuomet galima svarstyti, kuris darbas profesionaliau ir amato požiūriu kokybiškiau atliktas, ar viskas tiksliai pavaizduota, kurio perspektyva pasiteisina, kurio fono spalva tinkama. Vis dėlto kanoninio atvaizdo ir meno kūrinio paskirtys absoliučiai skirtingos ir vertintinos pagal skirtingus kriterijus.

Pasakysiu nuoširdžiai: jeigu man parodytų du skirtingos stilistikos kūrinius ir paklaustų, kurį rinkčiausi gerbimui ir kurį – pasikabinčiau namuose, žinoma, kad namuose mieliau turėčiau abstraktesnį, laisvesnį, non finito principu nutapytą paveikslą. Tačiau gerbimui, sklaidai, tolesnėms interpretacijoms ir kūrėjų inspiracijoms rinkčiausi būtent tokį paveikslą, koks yra palaimintojo Teofiliaus Matulionio atvaizdas.