2017 07 29

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Ką mes skaitome? #5

Unsplash.com nuotrauka

Skaitymas ne tik teikia malonumą, plečia akiratį ir žodyną. Mokslininkai vardija daugybę teigiamų padarinių: skaitymas mažina stresą, stiprina atmintį, lavina empatiją, pakelia nuotaiką ir t. t. Todėl redakcija skaito ir atostogų metu.

Knygos viršelis

Donatas Puslys, vyr. redaktorius

Jacek Hugo-Bader, „Kolyma Diaries: A Journey Into Russia’s Haunted Hinterland“ („Kolymos dienoraščiai“), 2014 m.

Lenkijos reportažinės žurnalistikos antologiją sudaręs Mariuszas Sczygielis viename interviu teigė, kad būti reporteriu yra ne profesija, o tam tikra nuostata į kasdienybę. Anot jo, tai nėra pozicija, o veikiau prigimtis, gyvenimo būdas, asmenybės šerdis. Šie žodžiai puikiai atsispindi ir Jaceko Hugo-Baderio klajonėse po Kolymą.

Kolymos greitkeliu keliaujantis dienraščio „Gazeta Wyborcza“ žurnalistas leidžia mums pažinti ne tiek tragišką šio regiono istoriją, paženklintą Gulago kančių, tačiau veikiau nagrinėja jos atspindį dabartyje. Nuo 1932 iki 1956 metų Kolymoje ne savo noru atsidūrė daugiau kaip 2 mln. žmonių. Nemaža dalis jų čia buvo atsiųsti tam, kad tiesiog būtų mirtinai išsekini nepakeliamo darbo. Dabar Kolymoje tebegyvena šių žmonių palikuonys. J. Hugo-Baderis savo knygoje kalbina buvusius kalinius, aukso ieškotojus, vietinius oligarchus, Federalinės saugumo tarnybos agentus, čiabuvių šamanes. Viena iš pašnekovių – liūdnai pagarsėjusio kraugerio Nikolajaus Ježovo įdukra.

Šių pokalbių metu geriau nei didžiojoje dalyje mokslinės literatūros atsiskleidžia Rusijos paveikslas, kuris yra nudažytas gausybe skirtingų spalvų. Skaitant gailestis, atjauta, liūdesys maišosi su pasibaisėjimu, pykčiu, negalėjimu suvokti „na kaip gi taip galima“. Knyga puikiai atskleidžia, kaip sovietinių tironų pradėta politika dar ir dabar tebenuodija žmonių sielas.

Knygos viršelis

Jurgita Jačėnaitė, kultūros temų redaktorė

Sjón, „Baldras, Šešėlio sūnus“. „Apostrofa“, 2009 m. Iš islandų k. vertė Rasa Baranauskienė.

Jeigu reikėtų trumpai, lakoniškai apibūdinti, koks yra islandų rašytojo Sjóno (Sigurjóno B. Sigurðsono) romanas „Baldras, Šešėlio sūnus“, manau, iš daugelio lūpų pasigirstų žodžiai „poetiška“, „magiška“, „daugiaprasmiška“. 2005-aisiais šis kūrinys pelnė Šiaurės Tarybos literatūros premiją, dar vadinamą mažuoju Nobeliu. Rašydamas šį romaną – beje, jeigu pažodžiui verstume jo pavadinimą, jis skambėtų „Žydroji lapė“ – Sjónas rėmėsi senosiomis islandų sakmėmis. Skandinavų mitologijoje Baldras vaizduojamas kaip šviesos ir grožio dievas.

Knygoje keistomis, painiomis siužetinėmis linijomis pinasi kelių žmonių likimai: pastoriaus Baldro Skugasono, ketinančio sumedžioti atšiauriame kraštovaizdyje gyvenančią mistišką žydrąją lapę, žolininko Fridriko, kvaitulio būsenoje skelbiančio „Aš regėjau visatą! Ji sukurta iš eilėraščių!“, ir Dauno sindromu sergančios pastoriaus dukters Abos, atskirtos nuo savo tėvo bažnyčios.

Rašytojas Sjónas, viešėjęs šių metų Knygų mugėje, paklaustas, apie ką ši daugiasluoksniška sakmė, yra minėjęs, kad šis kūrinys – Islandijos visuomenės atspindys, kad lapės ir žmogaus elgesys, charakteriai vienas kitą veikia ir yra tarpusavyje glaudžiai susiję. „Baldro, Šešėlio sūnaus“ pasakojimas rutuliojamas nepaprastai meistriškai, romantinio pasakojimo maniera, ir kiek čia daug poezijos! Kad ir kaip būtų gaila, Baldras lapę sumedžioja, nudiria jai kailį ir suvalgo jos širdį…

Knygos viršelis

Emilija Karčevska, naujienų redaktorė

C. S. Lewis, „Apstulbintas džiaugsmo“. „Katalikų pasaulio leidiniai“, 2010 m.

Dažnai gyvenime siekdami tikslo, rezultato, keliaudami „iki“, pamirštame akimirką „nuo“, be kurios „iki“ net nebūtų prasidėjusi. Pradžios momentą nuveja nekantrumas ir veržlumas siekiant pradėti kelionę „iki“, tačiau akimirka „nuo“ yra nemažiau svarbi. Knygoje „Apstulbintas Džiaugsmo“ C. S. Lewis pasakoja apie savo atsivertimo ir grįžimo į krikščionybę kelią. Nors autorius šį kūrinį vadina „Mano gyvenimo pradžios apybraiža“, nuosekliai skaitant atsiveria ne vien faktiniai, biografiniai C. S. Lewis patyrimai, bet ir svarbūs dvasiniai ieškojimai to, ką autorius vadina Džiaugsmu.

Džiaugsmu įprastai įvardijamas stiprus emocinis išgyvenimas, vidinė asmens būsena, siejama su laime, malonumu, lemiama išorės pojūčių. Visgi autorius džiaugsmu įvardija troškimą, kurį atskiria nuo malonumo, nes „tikrasis džiaugsmas nėra pavaldus mūsų galiai“, negali būti sukeltas išorės pastangų dėka. Skaitant stebina loginis racionalumas, kuriuo remdamasis autorius pasakoja grįžimo į tikėjimą pradžią. C. S. Lewis teigimu, atsivertimas nebuvo emocinis sprendimas, tačiau loginio nuoseklumo būtinybės išdava, kuomet „visi argumentai sakė, jog Tas, kurio trokštu, nėra daiktas ar reiškinys, bet Dvasia, atsakanti „Aš esu tas, kuris esu“.

Ši knyga pasakoja ne apie emocinį pasidavimą ar vien tik pripažinimą, jog Dievas yra, bet apie nuoširdžią žmogaus proto kovą ir užsispyrėliškas pastangas paneigti tai, kam galiausiai pasiduodama. Tačiau pasidavimas savaime nėra pralaimėjimas, o atradimas ir atspirtis, taškas, „nuo“ kurio prasideda kelionė „iki“.

Knygos viršelis

Gintarė Kubiliūtė, praktikantė

Grigorijus Kanovičius, „Debesis, vardu Lietuva“: apsakymai. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009 m.

Man ši knyga – vienas jautriausių apsakymų rinkinių, kuriame rašoma apie XX a. pradžios Jonavos žydų aplinką, asmenybes, vėlesnio laikotarpio atgarsius. Autorius pasakoja ir apie vaikus, neramiai laukiančius ateinančių nacių, žinančius, kad yra pasmerkti mirti, ir apie daugiataučio pokario Vilniaus vaizdus. Atrodo, kad autorius dar būdamas vaikas sugebėjo sugerti visą aplinką ir visus charakterius į save, o dabar juos nuodugniai atpasakoja. Istorijos pradedamos Jonavoje, vėliau vyksta mažesniuose miesteliuose, po karo persikeliama į Vilnių, o pabaigoje sulaukiame šuolaikinio Izraelio istorijų.

Keliaujant po miestelius kartu su G. Kanovičiumi keliaujame ir laiku, patys tampame labiau suaugę – pradėjus nuo jaunų charakterių, viename iš paskutinių apsakymu pagrindinis veikėjas – senukas, gyvenantis Izraelyje. Taip ir mes, gimę Jonavoje, apkeliavę visą Lietuvą, bėgę nuo karo ir po jo sugrįžę į Vilnių, dabar sėdime viename iš Tel Avivo parkų ir nesuprantame, kaip čia atsidūrėme, nesuprantame, ar tai tikrai mums skirta vieta gyventi.

Autoriaus dėka galime pažinti litvakus iš arčiau – jų kultūrą, pagrindinius visuomenės bruožus ir kai kurių dalykų net pasimokyti.

Knygos viršelis

Matas Baltrukevičius, visuomenės temų redaktorius 

Nick Vujicic, „Nesustabdomas“. „Alma littera“, 2016 m.

Pradėsiu nuo to, kad patarimų knygų nemėgstu. O jeigu reikėtų kokiu nors būdu klasifikuoti šią jauno vyro be galūnių, sėkmingo verslininko ir po visą pasaulį keliaujančio pamokslininko knygą, tai turbūt visgi būtų patarimų knyga su autobiografiniais elementais. Tačiau tai nėra ir klasikinis gyvenimo būdo vadovas ar „popsinė“ psichologija.

Tai yra žmogaus, kuris savo gyvenime įveikė daug sunkumų, mėginimas įkvėpti kitus būti laimingais. Pasirinkti džiaugsmą ir tikėjimą ateitimi, o ne depresiją. Ne visi skyriai galbūt yra vienodai stiprūs, bet šis iš knygos viršelio besišypsantis vyrukas mane tikrai įkvepia.

Knygos viršelis

Rosita Garškaitė, vyr. redaktoriaus pavaduotoja

Kazys Almenas, Motociklu per Afriką“. „Versus aureus“, 2008 m.

1968-ieji. Ką tik disertaciją iš branduolinės fizikos apsigynęs Kristaus amžiaus vyras su Romoje pirktu 60 kilogramų „plerpiančiu“ motociklu, kurį meiliai vadina „mažiuku“, keliauja per Afriką. Nuo Aleksandrijos Egipte iki kalėjimo Vankyje, Rodezijoje (dabar Zimbabvė). Keleivis – lietuvis Kazys Almenas. Fizikos profesorius, išeivių federacijos „Santara-Šviesa“ narys, istorinių-nuotykinių romanų autorius. Malonu skaityti pastabios akies, lengvos rankos, šviesaus požiūrio į pasaulį fiziko-rašytojo įspūdžius. Užrašus iš beveik pusmetį trukusios kelionės jis siųsdavo poetui Kaziui Bradūnui, kuris JAV redagavo savaitraštį „Draugas“ ir juos spausdino. Prieš išvykdamas K. Almenas apsilankė sovietų okupuotoje Lietuvoje, nusipirko fotoaparatą „Kijev“, juo padarytos nuotraukos iliustruoja kelionės aprašymus. Fotografijose – pažįstami ir nepažįstami žmonės, egzotiški ir įprastesni gyvūnai, miestai, kaimai, šventyklos, kalnai, pelkynai, baobabai, akacijos etc.

„Be abejo, labai įdomu pamatyti didžiuosius Afrikos gyvulius laisvėje iš palyginti visai arti, tačiau zebrai, begemotai ir žirafos kokie buvo prieš keturiasdešimt metų, tokie ir liko. Žmonių visuomenės – kas kita, jos keičiasi“, – čia jau iš autoriaus minčių 2008-aisiais metais, jos taip pat glaudžiasi knygoje. K. Almenas keliavo Rytų Afrikoje labai įdomiu laikotarpiu, kuomet dauguma valstybių, išsilaisvinusios iš kolonistų, žengė pirmuosius nepriklausomybės žingsnius. Vėlesni samprotavimai paaiškina anuometinį kontekstą. Ši knyga praturtina negausius lietuvių kelionių Afrikoje aprašymus: Kazio Pakšto („Aplink Afriką“), Antano Poškos (,Nuo Baltijos iki Bengalijos“), Mato Šalčiaus („Svečiuose pas 40 tautų“). Apskritai nesu didelė kelionių knygų gerbėja, tačiau ši patraukė tema ir autoriumi. Nenusivyliau ir rekomenduoju visiems, norintiems geriau pažinti Afriką.

Knygos viršelis

Neringa Džiugelytė, administratorė

Gerda Jord, „Gertrūda. Grafinis Y kartos dienoraštis“. „Obuolys“, 2016 m.

Jei pamenate, kaip namuose žiūrėdavote „Šilelį“, šioje knygoje rasite daugybę pažįstamų 9-tojo dešimtmečio situacijų. Man gera buvo skaitant pakeliauti laiku po vaikystės namus. Juo labiau, kad Gerdos Jord knyga – komiksas, tad „Gertrūdos“ skaitymas – tai tik pusė malonumo: iliustracijose išryškėja personažai.

Autorė rašo šmaikščiai, nevengia ironijos – ne sykį krizenau, matydama iki skausmo pažįstamas šeimos, giminių santykių aktualijas. Tačiau tuo pačiu ji palieka heroję Gertrūdą mįslingą, keliančią sau daugiau klausimų, nei tarkim, aš kasdienoje…

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien