2017 07 29

Kun. Algirdas Toliatas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

10 min

Padedi vargšui – skolini Dievui

Šiandien, liepos 29-ąją, minime šv. Mortą – Marijos ir Lozoriaus seserį. Kiekvienas greičiausiai esate girdėję pasakojimą apie seseris Mortą ir Mariją: atėjus svečiams, tarp kurių buvęs pats Jėzus, Morta greitai šokusi jiems patarnauti, tuo metu Marija atsisėdusi ir bendravusi su svečiais. Šis pavyzdys dažnai pasitelkiamas norint pabrėžti, kad svarbiau rūpintis pirmiausia dvasiniais dalykais. Tačiau Morta visada bus stiprybės ir tvirto tikėjimo simbolis. Ne veltui jos vardu pavadinta ir prieš kelerius metus Anglijoje kilusi iniciatyva, subūrusi teisininkus, policijos pareigūnus, socialinius ir humanitarinius darbuotojus, Bažnyčios atstovus bendram tikslui – kovai su prekyba žmonėmis ir šiuolaikine vergyste.

Liepos 30-ąją – Jungtinių Tautų paskelbta Pasaulinė kovos su prekyba žmonėmis diena, kurios tikslas – skatinti viso pasaulio žmones išreikšti solidarumą šių nusikaltimų aukoms.

Šia proga – Lietuvos policijos kapeliono kunigo Algirdo Toliato pokalbis su Vilniaus apygardos prokuratūros prokurore Edita Ignatavičiūte, dirbančia su labiausiai pažeidžiamais mūsų visuomenės žmonėmis, padedančia nukentėjusiesiems nuo prekeivių žmonėmis. O jei taip susivienijus visiems – valstybės institucijoms, visuomeninėms organizacijoms, bendruomenėms, Bažnyčiai? Per Dievą mūsų rankose galima nuveikti didžiulius dalykus.

Bet pirmiausia klausiame E. Ignatavičiūtės: kokie didžiausi skauduliai šiandien ir ką galėtume padaryti, kad nors kiek pakeistume šį pasaulį.

E. Ignatavičiūtė: Mano sutiktų žmonių istorijos rodo, kad visos didžiausios problemos jų gyvenimuose kilo dėl to, kad trūko dėmesio šeimoje, kartais jos apskritai nebuvo, o gyvenimo lūžis įvyko tada, kai buvo apėmusi visiška neviltis, nebuvo darbo, palaikymo, jokių užsiėmimų ir vilties, kad padėtis pasikeis. Ir, be abejo, viena ar kelios priklausomybės, įgytos malšinant nuoskaudas alkoholiu ar narkotikais. Visa tai tuos žmones atveda iki visiško dugno, iš kurio, esu įsitikinusi, jie patys pakilti nepajėgūs. Nežinau, kiek žmonių, ištiesus ranką, galėtų pakilti iš pirmo karto. Bet ne kartą yra buvę: bandau įsiklausyti į žmogų, esantį visiškame dugne, atrodo, niekam neįdomų, klausausi jo, ir jis klausia: „O kam esu įdomus – visiškame dugne, su manimi jau seniai niekas nesikalbėjo taip atvirai, niekas nesidomi nei mano praeitimi, nei dabartimi, nei juolab ateitimi“. Nustebau, kai bent keletas žmonių pakartojo: „Nejaugi jums rūpi mano gyvenimas?“. Susimąsčiau, kad iš tiesų tie žmonės iš esmės niekam nerūpi. Na, tam tikra prasme, jeigu padaro pažeidimą, parūpsta teisėsaugai. Jos pareigūnai formaliai įvertina nusižengusio žmogaus veiksmų padarinius, skiria bausmę, ji atliekama, ir žmogus toliau gyvena, niekam nesidomint ir neištiesiant pagalbos rankos, kad jo gyvenimas nors kiek pasikeistų, kad jis turėtų tikėjimą, žinotų bent kiek rūpįs valdžios institucijoms, pagaliau visuomenei. Bet, tarkim, žmogus, priklausomas nuo narkotikų, turėtų kam nors rūpėti – pagaliau jis kažkieno sūnus, dukra, brolis, sesuo… Vėlgi: ne kartą teko skambinti tokio žmogaus motinai – turime byloje dukrą ar sūnų, norėtume padėti – ir labai nustebti iš motinos išgirdus: „Man jau neberūpi, pavargau. Nebegaliu, praradau tikėjimą“. Nesinori tikėti savo ausimis: motina, pagimdžiusi tą vaiką, prarado tikėjimą, kad jis išsikapstys iš narkotikų, gyvens normalų gyvenimą, kad ji galės jį priimti į namus. Viena mergina pasakė neturinti jokios galimybės grįžti pas motiną, nes ši pakeitusi visas spynas, ir jokia žinia, kad mergina serganti ar jai atsitikusi nelaimė, nieko nepakeisianti. Greičiausiai ta mergina ne kartą apgavo motiną, bet vis tiek susimąstai: jeigu motinai neberūpi vaikas, tai kam dar jis galėtų rūpėti. Tada ir pagalvojau, kad, kai pavargsta nuo problemų šeimos nariai, būtinai turėtų įsitraukti valstybės institucijos. Joms turėtų rūpėti kiekvienas visuomenės narys – kad būtų blaivus, atsikratytų priklausomybių, turėtų užsiėmimą. Valstybė turėtų būti suinteresuota išblaivinti kiekvieną savo žmogų, kad jis nedarytų nuostolių ir kurtų pridėtinę vertę.

A. Toliatas: Taip, neviltis žudo turinčiųjų priklausomybių artimuosius, ir vienam žmogui tai nepakeliama. Pagaliau tų priklausomų žmonių artimieji negali žinoti, kokia pagalba geriausia ir veiksmingiausia. Priklausomas žmogus dažnai artimiesiems meluoja, jie pasiduoda tokioms provokacijoms, ir, užuot padėję priklausomajam, gramzdina jį dar giliau. Yra įvairių pagalbos tokiam žmogui metodų ir technikų, bet šeima ir artimieji nepajėgūs išspręsti situacijos, tad reikalinga bendruomenės ir valstybės institucijų pagalba.

Žmogus, dirbantis prevencijos srityje Prancūzijoje, pasakojo, kiek lėšų ir išteklių į pagalbą žmogui investuojama toje šalyje. Čia taikomas žinomas principas: alkanajam duoti ne žuvį, o meškerę. Žinoma, tai brangu, į procesą įtraukiama daug institucijų, bendruomenė. Vienas projektas buvo skirtas sugrąžinti į visuomenę jaunoms merginoms, prekeivių žmonėmis aukoms. Buvo surinkta didelė grupė nukentėjusiųjų, ir kas atsitiko – daugelis tų merginų buvo praradusios bet kokį orumą, tad išgyvenimo nusikaltėlių pasaulyje taisyklės netruko įsivyrauti grupėje ir padėtis tapo nevaldoma. Tuomet grupė buvo padalinta į mažesnes, vienoje – iki aštuonių merginų, su jomis dirbo po penkis specialistus ir dar 100 savanorių. Tokia reintegracija trunka dvejus metus: mergina ištraukiama iš nusikaltėlių, jai sudaromos galimybės atsigauti, rasti darbą, išmokoma atsakomybės dirbti ir leisti pinigus. Nesitenkinama žmogų ištraukti iš nusikaltėlio tinklo – suteikiama galimybė ir įgūdžių gyventi visuomenėje. Beje, kartais tų dvejų metų neužtenka, tad kiekvienas atvejis vertinamas individualiai, ir su nusikaltėlių aukomis dirbama tiek, kiek reikia. Žinoma, visa tai brangu, bet kiek kainuotų valstybei vis nusikalstantis žmogus – advokatai, teisėjai, kalėjimas, maistas, pašalpos. O dar jo keliama destrukcija. Prancūzijos specialistai paskaičiavo, kad žmogų reintegruoti į visuomenę – septynis kartus pigiau, nei pažeidimai, kuriuos tas žmogus padarytų per trisdešimt metų neintegruotas. Tai – tik materialiniai dalykai. Svarbiausia – išgelbėti žmogų. O mes – krikščionys, deklaruojame krikščioniškąsias, dvasines, bendražmogiškas vertybes. Bet toleruojame šiuolaikinę vergystę, tegu kartais ir paties žmogaus pasirinktą. Išeitų, kad mūsų tikėjimas tėra gražios deklaracijos, vertos nulio. Tad prisiimkime atsakomybę už tuos žmones, kuriuos Dievas dovanojo, tegu ir ne mūsų artimuosius.

E. Ignatavičiūtė: Turiu nuteistųjų skaičius, bet statistika įspūdžio nedaro. Įspūdingos istorijos, kai galėjau padėti žmogui, tikėdama, kad jis turi galimybę išsikapstyti, gydytis, grįžti į šeimą (jei ją turi, jei ne – galbūt sukurti), į visuomenę. Didžiausias stebuklas, kai, atlikus darbą, lieka prisiminimai apie visiškai nepažįstamą žmogų, sutiktą kelyje. Tikrai pritarčiau idėjai, kad viena ar kelios institucijos yra bejėgės žmogų lydėti kelerius metus – šį darbą turėtų atlikti jungtinė visų valstybinių institucijų grupė. Svarbu, kad valstybės tarnautojai, kiti darbuotojai atsakingai vertintų žmogaus problemą, patys identifikuotų, kokios pagalbos reikia žmogui. Daugelio priklausomų žmonių gyvenimas labai anksti baigiasi mirtimi. Bet jei mes, pareigūnai, pajustume, kad būtent mūsų darbo ir pastangų dėka žmogus išsigelbėjo, grįžo į šeimą ir visuomenę, esu įsitikinusi – tikrai norėtume tęsti tokius darbus.

A. Toliatas: Be abejo, labai svarbu įtraukti valstybės institucijas. O jei dar prisidėtų nevyriausybinės organizacijos, Bažnyčia. Pastaroji daug kalba apie evangelizaciją – gerosios Dievo žinios atnešimą žmonėms, esantiems už Bažnyčios ribų. Tai mūsų misija ir galimybė – prieiti ir suburti visus prie apskritojo stalo. O dabar? Kas nors atsitiko – ieškome kaltų: na, kieno galva šįkart lėks. Geriau paklauskime savęs: ar tikrai viską padariau. Ar skyriau valandą kitą savo laiko? Kodėl to nepadaryti dėl kito žmogaus? Matai problemišką šeimą ar situaciją. Nueik, aplankyk. Vienas neišspręsi, bet jei atsiras daugiau žmonių – įmanoma. Pakvieskime draugų, bičiulių, sukurkime saugią kaimynystę, atsakingą bendruomenę. Taip kuriamas amžinasis gyvenimas – ir kitame žmoguje, ir savyje. O jei mūsų žodžiai liks deklaracija, ir mūsų Dangus liks gryna teorija – niekada prie jo neprisiliesime. Esu girdėjęs labai gražų posaki: pasakyti žmogui „myliu tave“ reiškia pasakyti: tu esi amžinas, tai yra, prisiimti visą atsakomybę už tą žmogų. Ar galėtume? Vis kalbame apie brolišką meilę. Tad ar galėtume pasakyti: myliu tuos žmones, ir tai yra mano amžinybė. Ar galėtų man nutikti, kad prabundu trečią ketvirtą nakties ir galvoju: įdomu, kaip laikosi tas kaimynas, anas žmogus? Kaip jam sekasi, ar jam pavyko? Jei subręstume iki tokios atsakomybės (žinoma, sveikos – kaip dėl savo vaiko) vienų už kitus, už artimiausius, už aplinką, taptume atsakingi, visos gražios programos, apie kurias vis kalbame, pradėtų veikti. Yra daugybė gražių programų ir deklaracijų, tereikia vieno: kad jos taptų kūnu.

Edita, ar galėtumėte papasakoti kokią sėkmės istoriją? Kaip Jūs dirbate?

E. Ignatavičiūtė: Mano darbe buvo įvairių istorijų. Kai, analizuodama situaciją, pamatau, kad žmogus, galima sakyti, atsidūręs dugne, būtinai randu galimybę su juo pasikalbėti. Toks pokalbis trunka kelias valandos. Jis reikalingas, kad galėčiau įsigilinti į žmogaus gyvenimą, suprasti, kas atsitiko, kodėl jis taip gyvena, kad žmogus man, kaip pareigūnei, atsivertų.

Antai jauna mergina, priklausoma nuo narkotikų, gal 20-ą kartą teisiama dėl vagystės. Norėdama įsigilinti, kodėl ji taip gyvena, turiu žinoti ne tik tai, kas atsitiko, kad jos byla pateko pas mane, bet ir tai, kas vyko jos gyvenime prieš 20 metų. Skiriu savo ir kolegų laiko pokalbiui ir pamatau to žmogaus gyvenimo vaizdą. Beje, rengdamasi tokiam pokalbiui, kuris visada užtrunka, pasiruošiu krūvą nosinaičių. Žmogaus, atsivėrusio kalbėti apie skaudulius, nė kalbinti nereikia – pats pasakoja, rauda. Paaiškėjo, kad mama dirbo siuvykloje, parsinešdavo darbo į namus, gėrė, vaikas ėjo į mokyklą neprižiūrėtas. Kartais, kai mama tiek užgerdavo, kad nebeturėdavo jėgų sėsti prie parsineštų siuvinių, liepdavo dukrai neiti į mokyklą ir siūti. Vaikas greit supranta: mano mama vis neblaivi, o draugės – tvarkinga, eina į darbą, rūpinasi dukra. Draugės namuose sekmadieniais visa šeima sėda pietų, eina į bažnyčią, švenčia gimtadienius, Kalėdas, Velykas. Mano pašnekovė viso to neturi, ir taip metų metais, kol mama visiškai prasigeria, o vaikas eina į gatvę, kur sutinka tokių pat draugų. „Nežinojau, kas yra narkotikai, ir įsitraukiau. Išsikapstyti neturiu galimybės“, – sako mergina. Teista 20 kartų, turinti priklausomybę.

Sakau: „Jūs esate jauna, gražiai atrodote, nors 10 metų vartojate narkotikus. Tikrai galite atsitiesti ir pradėti gyvenimą iš naujo, juolab turite įgūdžių siūti“. Matau, tie žodžiai suteikia merginai vilties: „Taip, galėčiau siūti. Bet manęs niekas nieko panašaus nėra klausęs. Jums tikrai rūpi, kodėl man taip atsitiko?“ – stebisi. Papasakoju jai, kad man darbe svarbiausia – ne bylų skaičiaus, o tikra pagalba žmogui. „Tarkim, – sakau tai merginai, – po daugelio metų perskaitau laikraštyje, kad jūs esate pati geriausia siuvėja, kepėja ar kulinarė – nesvarbu, kokios specialybės, bet viena iš geriausių. Įsivaizduojate, koks džiaugsmas pareigūnui, kad ir jis padėjo šiam žmogui atsitiesti. Kad patikėjo tuo žmogumi, ištiesė ranką, surado reabilitacininkų, nevyriausybininkų, nuoširdžiai dirbančių, ir žmogui buvo suteikta pagalba“.

Kas iš tiesų svarbu mūsų darbe – komanda, dirbanti iš širdies. Žmogus, turintis širdį, dirba iš idėjos, ir jo bylų eiga visai kitokia, nei tik formaliai atliekančiojo darbą. Pastarasis išsiaiškins situaciją, užprotokoluos, išsiųsti į teismą ir byla baigta. Mūsų komandoje labai svarbūs nevyriausybininkai – būtent jie tokiems žmonėms, kaip minėta mergina, pasako šiltą žodį, suteikia palaikymą, tikėjimą ir teisme, ir po teismo, ir vėliau. Esu įsitikinusi: jei kiekvienas dirbtume iš širdies, žmonių problemos būtų daug lengviau sprendžiamos. Taip, visi esame užimti, turime rūpesčių. Tačiau nepamirškime: jeigu žmogus atėjo į instituciją dėl problemų, tai jo problemos jam pačios didžiausios. Kai tai suvoksime ir visa širdimi atsiduosime žmogaus problemų sprendimui, automatiškai, esu įsitikinusi, ir mūsų problemas atitinkamai spręs darbuotojai, lygiai taip pat atsidavę, iš širdies. Kartais žmonės skundžiasi gydytojais. O man sekasi: nueinu, ir įsiklauso, konsultuoja. Sakysite, dėl to, kad esu prokurorė. Bet jokioje medicinos kortelėje to neįrašyta. Įdėjęs dalį širdies savo darbe, lygiai tiek pat gauni iš kitų. Toks bumerango principas: gėrį sėji – gėrį pjauni.

A. Toliatas: Labai gražus posakis. Dar sakoma: vargšui duok – Dievui skolink. Vargšui duok iš širdies, neskaičiuodamas, ar grįš investicija, ar išlips tas žmogus iš duobės. Dovanodamas vargšui, skolini Dievui, o Dievas ras būdų grąžinti šimteriopai – kai ateis laikas, per kitas sėkmės istorijas, su didelėmis palūkanomis.

Tarkim, skyrėme tris valandas, užuot išgėrę kavos arbatos, narkomanui išklausyti. Paskui, atėję pas gydytoją, buvome dėmesingai priimti. Taip sėjamas gerumas, ir tai priklauso nuo mūsų. Kas yra eucharistijos stebuklas? Ką reiškia duoną paversti kūnu? Kristus perkeičia mūsų nuodėmę į dorybę. Jeigu sugebėtume, gavę nuodėmę iš aplinkos, transformuoti ją į dorybę su Dievu, o gavę dorybę, talentą, jį padaugintume dešimteriopai – būtume eucharistijos žmonės, ir tai būtų tikroji eucharistija. Daug kartų kalbėjome, kad negana pasyviai pabūti Mišiose. Aktyvioji eucharistija yra tapsmas, ir Mišios prasideda, kai baigiasi – pasisėmėme dvasia ir einame perkeisti žmonių gyvenimų. Per paprastus dalykus – susitikimą su narkomanu, su ne itin mėgstamu kolega, kuris taip pat turi istoriją, yra kažką išgyvenęs, galbūt turi problemų. Visi turime bėdų, priklausomybių, skaudulių, ir jei sugebėtume būti dieviškuoju žvilgsniu ten, kur esame, kiek daug galėtume pakeisti. Grįžkime prie tų pačių problemų, dėl kurių patenkama į bėdą – skurdo, priklausomybių. Dėl ko dažniausiai žmonės renkasi alkoholį? Kad užpildytų tuštumą, nes turi daug laiko, neturi darbo, nesijaučia branginami, svarbūs, nemato, dėl ko ir vardan ko gyventi. O jei susitelktume ir įtrauktume tuos žmones į bendras veiklas? Nereikėtų nė dviračių išradinėti, kartais pakanka paprastų dalykų – susiburti, padainuoti, pašokti, pabendrauti. Pora renginių per savaitę – jau nemažai.

E. Ignatavičiūtė: Surenkime vaikams dviračių ar futbolo varžybas, įtraukime kiekvieną bendruomenės narį, kad jis suprastų esąs lygiavertis, svarbus. Kartais pakanka žmogui iš širdies pasakyti (pabrėžiu: iš širdies), kad jis padarė gerą darbą, kad jis puikus, gražiai atrodo – ir įvyks stebuklas, nes žmogus patikės, kad linkime jam gero. Abiejų – ir sakančiojo, ir klausančiojo, akys žiba, ir besiklausantysis iškart nori daryti gera, nes jaučiasi pagirtas, pakylėtas. Kodėl vieni kitiems nesakome gerų žodžių – juk tai nieko nekainuoja? Antai eina žmogus gatve, nusiminęs. Negalime žinoti, kokių problemų jis turi, bet pasakykime gerą žodį. Gal tai žmogų pakylės, pakels nuotaiką? Nesinaudojame ta Dievo dovana, einame, paskendę rūpesčiuose ir problemose. O jei pagalvotume apie kitą, galbūt kažkas galvotų apie mus, ir galbūt tai taptų madinga? Darbe visada stengiuosi įsijausti į žmogaus, kuris yra prieš mane, ar jo artimojo padėtį. Iš visos širdies noriu tam žmogui padėti. Turiu brolį, kitų artimųjų, ir man tikrai skaudėtų, jei į sudėtingą padėtį būtų patekęs kuris iš giminaičių. Tai kodėl turėčiau daryti skirtį, ar prieš mane sėdi brolis, ar kitas žmogus? Galima sakyti, žmogui padedu dėkodama visatos Kūrėjui. Ne pasidžiaugdama, kad taip atsitiko ne man ar artimui, o jausdama Kūrėjui dėkingumą, kad galiu kažkam pagelbėti, atsidėkodama, kad manęs ši nelaimė dar nepalietė, tikrai stengsiuosi žmogui, sėdinčiam priešais mane, padėti kuo galėdama. Ne visada pavyksta išspręsti situaciją, ne viską galiu pakeisti, tačiau tikrai stengiuosi palengvinti padėtį žmogui ir jo šeimai, kad įgytų pasitikėjimo ir tikėjimo, kad neprarastų vilties. Galbūt žmogus 15 kartų įskaudino ir apgavo artimuosius, bet tas 16-as kartas bus paskutinis? Jei valstybės institucijos įsisąmonintų, kad žmogui reikia tarnauti – padėti, įsijausti į jo problemas, problemos būtų sprendžiamos ne formaliai, o žvelgiant iš esmės, būtų didelis poslinkis. Žinoma, ne visose situacijose galima padėti, tai bent išaiškinkime žmogui teisę skųsti teismo sprendimą, kur kreiptis, galbūt tiesiog pakeisti požiūrį, kad žmogus negaištų laiko veltui bėgiodamas po institucijas. Tiesiog pasikalbėkime, pasakykime gerą žodį.

A. Toliatas: Padėdami kitiems, padedame ir sau, aktualizuojame savyje Dievo karalystę ir amžinybę. Jau kalbėjome: amžinybė neprasideda po mirties – ji yra dabar. Dabar turime tą potencialą, bet kad jis pradėtų veikti, turime gyventi pilnai ir intensyviai. Nepakanka užsidarius rūpintis savu darželiu – išeikime iš komforto ribos. Tai nėra patogu, bet kuo toliau už ribos išeiname, tuo labiau labiau plečiame savo amžinybę. Tai ir yra pagrindinė, gražiausia mūsų misija. Gražiai pasakėte: išlieka ne statistika ir skaičiai (juos šiandien surašei, ryt pamiršai) – lieka uždegtos akys. Jei sudarei galimybę žmogui gimti iš naujo – kaip tas Biblijos gailestingasis tėvas sūnui palaidūnui besąlygiška meile – tai liks amžinybei. Tai pažadina amžinybę, dieviškumą, Dievo paveikslą mumyse. Kuo daugiau to padarome, tuo labiau esame pilni, tuo labiau gyvename amžinybe. Šiuo atveju nė neverta kelti klausimo apie rezultatą – tai, kad savyje gerumu ir ištikimybe pažadiname amžinybę, yra svarbiausia. Todėl svarstymai, ar verta imtis vieno ar kito darbo – nes ne visi palaikys, atsiras trukdančiųjų, netenka prasmės, nes esmė – būnant ištikimam Dievui, kurti dangų savyje. Tai didžiulis dalykas, duodantis vaisių net mums nežinant. O tai, kad patiriame sunkumų, ir yra gyvenimas. Ne veltui Dievo tauta ėjo keturiasdešimt metų per dykumą, ne veltui Kristus į Prisikėlimą ėjo per kryžių, per visišką atsidavimą, iki galo. Esu girdėjęs gražų palyginimą: jei tau nutiko kažkas sunkaus, tarsi užkrito ant galvos kokia nelaimė, sudėtinga situacija, priimk ją kaip meilės kvalifikacijos kėlimą. Gyvenime nėra geresnio mokytojo už tokias nestandartines situacijas, nukritusias ant galvos ir prispaudusias. Kai taip ištinka, jaučiamės nelaimingi: „Kodėl, už ką man?!“. O jei į tokią situaciją žvelgtume pozityviai, priimtume kaip nuostabius kvalifikacijos kursus – ko išmokčiau išsprendęs tą problemą – tai būtų dieviškas žvilgsnis. Nes ne Dievas atėjęs išsprendžia mūsų problemas. Pamename iš Biblijos: žmonės Kristų, kai jis padaugino duonos, norėjo padaryti karaliumi – neva, kaip bus gerai: jis tik daugins duoną, o mes jam plosime. Kristus tuomet pasitraukė. Nes tai mes patys turime dauginti duoną širdimi, gyvenimu. Mums reikia keisti požiūrį, kad Dievas būtų su mumis ir mūsų rankomis kurtų gyvenimą.

Edita, ko palinkėtumėte, kaip ir mes galėtume prisidėti prie šio darbo?

E. Ignatavičiūtė: Visiems linkėčiau kantrybės ir jėgų, kad galėtume kiekvienam žmogui skirti dėmesio. Jaunimą raginčiau aplankyti tėvus, senelius. Kartais matau, kaip tie žmonės laukia dėmesio. Aplankykime ligonius. Skirkime laiko iš savo brangių likučių – tarkim, penktadienį, šeštadienį ar sekmadienį, porą valandų per savaitę. Kartais tas dvi valandas iššvaistome tuščiai, tad skirkime vieni kitiems dėmesio, meilės, būkime jautrūs tų žmonių problemoms, ir situacija aplink mus tikrai pagerės.

A. Toliatas: Iš tiesų, jei mūsų prokurorai tokie dvasingi, tai ir mums, mieli skaitytojai (pirmiausia kalbu apie save ir kitus kunigus) tikrai yra kus pasitempti. Uždekime vieni kitus gerumu. Mokykimės iš gerų pavyzdžių, palaikykime juos. Įsiminiau vieno rašytojo žodžius: jei žmogui nebūtų svarbu, kieno parašas bus po geru darbu, galėtume nuveikti be galo daug. O mes tiek ginčijamės, kieno interesai ar indėlis svarbesnis, kad nė nebelieka laiko darbui. Padaryti galime daug, ypač jei tikime tuo, ką darome. Tad darykime. Galbūt padėsime ne visiems, bet išklausyti galime kiekvieną. Tad neskubėkime su patarimais, bet skirkime savo brangaus laiko. O maldoje su Dievu ir mes rasime ausis, kurios pasibels į mūsų duris.

Šaltinis: Marijos radijas