2017 07 30

Astijus Krauleidis-Vermontas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Toliuose ieškoma prasmė

Vilius Ksaveras Slavinskas „Ilgesys“.

Žmogus linkęs kiekviename gyvenimo žingsnyje ieškoti prasmės, kuri vestų iki egzistencijos nušvitimo ir harmonijos paieškų. Prasmės ieškojimą, ypač jo svarbą, patvirtina ir semiotikas Algirdas Julius Greimas, teigdamas, kad prasmės problema pasikeitė, nes niekas jau nesidomi prasme. Nei gyvenimo prasme, nei žmonijos prasme. Tada išeina toks beprasmingas gyvenimas ir prasmės neieškantys žmonės. Tai turbūt, vadinasi, būtų postmodernizmas. Vis dėlto šiandien postmodernizme kinta požiūris į prasmę, jos vietą socialiniame, meniniame ar kultūriniame lauke.

Džiugu, kad šiuolaikiniame meno lauke, kuris nuolat kinta, vienos kartos keičia kitas, ieškoma ryšio tarp skirtingų meno formų, filosofijų ir autorių. Štai puikus pavyzdys galėtų būti Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje (Radastų g. 2, II, IV a.) veikianti dviejų puikiai žinomų Kauno menininkų – tapytojo Viliaus Ksavero Slavinsko ir skulptoriaus Kazimiero Sigito Straigio – paroda „Artimi toliai“.

Autorių darbuose žiūrovai gali atpažinti stiprią kūrybos strategiją, nukreiptą į abstrakciją, perteikiančią žmogaus egzistencijos reikšmę, atminties svarbą ir emocinį ryšį su tikrove. Simboliška, kad parodos pavadinime dominuoja žodžiai, kuriantys atstumą, reikšmių universalumą, bet kartu parodo, kad yra stiprus apibusis ryšys. Leidžia pajausti, kad vis dėlto du skirtingus autorius sieja bendras požiūris į kūrybą, kurioje susipina realybė ir fantazija, sąmonė ir pasąmonė, žmogus ir gamta, aš ir kitas.

Svarbu, kaip mįslingi įvaizdžiai gali paveikti žiūrovą ir jį įtraukti į ryškų meno pasaulį, kuriame konkuruoja tokios opozicijos kaip šiapus ir anapus, ryšku ir tamsu ar vertikalė ir horizontalė.

Parodos fragmentas. K. S. Straigio medinės skulptūros ir V. K. Slavisko triptikas.

Kai toliuose pasirenkama ieškoti prasmės

V. K. Slaviskas lieka ištikimas abstrakcijai, kuri turėtų stiprią ekspresijos išraišką. Tapytojas konstruoja įtaigų ir mįslingą meno pasaulį, kuriame dominuoja žmogaus ir gamtos figūros. Įdomu tai, kad V. K. Slavinskas paveikslo plokštumoje jungia skirtingas kategorijas, per kurias išryškėja individo, žūvų, paukščių kontūrai, bet autorius jų neišryškina. Išlaiko paslaptingą nuotaiką ir leidžia pačiam žiūrovui individualiai tyrinėti, pažinti darbus.

Būtent per pažinimą žiūrovas panirstą į gilią sapno būseną, leidžiančią geriau suvokti save. Autoriaus kūryboje svarbią vietą turinti sapno poetika derinama su abstrakčiomis figūromis, kurios žiūrovo sąmonėje išryškėja ir įgauna aiškias apibrėžtis. Parodo skirtingus mikropasaulius, pereinančius iš vieno paveikslo plokštumos į kitą arba vertinamus atskirai. Tokia V. K. Slavinsko kūrybos strategija krypsta į daugiaprasmiškumą, kai reikšmės įgauna kitus emocinius krūvius, negu yra iš tikrųjų. Šiuo atveju autoriui svarbu išlaikyti dramatiškumą, kurį sušvelnina spalva ir abstrakcijos.

Tapytojas V. K. Slavinskas meistriškai išlaiko pusiausvyrą tarp spalvos ir įvaizdžio. Autoriui ir koloritas, ir figūratyvumas asocijuojasi su gylio semantika, sudarančia individo atminties fundamentą. V. K. Slavinskas paveiksluose perteikia atmintį, kurią būtų sudėtinga identifikuoti: ar krypstama į praeities laiką, ar praeitį pasirenkama dekonstruoti. Šiuo atveju svarbu, kaip mįslingi įvaizdžiai gali paveikti žiūrovą ir jį įtraukti į ryškų meno pasaulį, kuriame konkuruoja tokios opozicijos kaip šiapus ir anapus, ryšku ir tamsu ar vertikalė ir horizontalė.

Autoriui aktualu kurti prasmių konfrontacijas, kurios gali būti žaismingos ir įtaigios. Įdomu tai, kad V. K. Slavinsko akcentuojamas meno pasaulis esti ypač universalus ir galintis tapti žiūrovo vidinio pasaulio atspindžiu. Taip įspūdį paliekanti emocija individą nugramzdina į gilią meditaciją ir priverčia kartu su autoriumi žvelgti į tolį, kai abstrakcija tampa dominante ir nuskaidrina žmogaus egzistenciją. Leidžia jam per tolį plačiai žvelgti į tikrovę, kuri esti įvairi ir universali.

Kitokį požiūrį į tolius ir abstrakciją pasirenka skulptorius K. S. Straigys ir parodoje pristato metalo bei medžio skulptūras. Iš tikrųjų autoriaus darbai turi ryškų braižą, kuris su niekuo nesupainiojamas ir atpažįstamas. K. S. Straigys skulptūroje jungia senąją ir naująją kultūras, jose ieško simbolinių prasmių, kurios leistų individui pasiekti dvasinį nuskaidrėjimą ir harmoniją. Džiugu, kad autorius pasirenka skirtingas materijas, per kurias perteikia tikrovės sampratą ir mezga dialogą ne tik su žiūrovu, bet ir su šalia eksponuojamu paveikslu.

Nejučia akistata glumina, nes darbai krypsta ir į šiuolaikiškumą, ir į praeities laiką, kurį sudėtinga aiškiai identifikuoti. K. S. Straigio skulptūros suvokiamos ne kaip dekoracijos ar svarbios interjero detalės. Tai meno objektai, kuriantys įtaigius pasakojimus. Autorius atsisako dekoratyvumo ir pasirenka pabrėžti skulptūrų poetinę pusę.

Per daugelį metų suformuota K. S. Straigio kūrybos samprata nurodo į poetinę abstrakciją, kurioje svarbiausia jungtis yra žmogus ir gamta. Autoriui aktualu skulptūroje perteikti individualų suvokimą apie tikrovę, kuri gali būti ir šiuolaikiška, ir vertinanti tradicijas. Todėl darbuose nėra tikslaus gamtos ir miesto atkartojimo. K. S. Straigio skulptūros brėžia aiškią vertikalę, kuri siejama su aukščiu, gyvybe ir žmogumi, ypač jo egzistencija. Svarbu erdvė, į kurią skulptūra yra nukreipta, kokioje yra.

V. K. Slavinsko ir K. S. Straigio paroda „Artimi toliai“ brėžia bendras minties trajektorijas, kuriose susipintų abstrakcijos ir poetikos kategorijos, žmogaus ir gamtos ryšys.

Kazimiero Sigito Straigio medinės skulptūros.

Nesvarbu, kokią medžiagą autorius pasirinktų, jam svarbu išryškinti būtent vertikalę, kuri tampa kūrybos svarbiu dėmeniu. K. S. Straigiui aktualu per medį ar metalą akcentuoti skirtingas žmogaus ir gamtos galimybės. Taip individas linkęs pasinerti į iliuzijų pasaulį, kuriame gamta būtų kaip savotiškas prieglobstis nuo triukšmo ir disharmonijos. Savotiškai autorius perteikia žmogaus dvylipumą ir norą pažaboti gamtą. Todėl daugelis skulptūrų esti šiuolaikiškos, ypač jei žvelgsime į metalo darbus, bet būtent skirtumai vis tiek K. S. Straigiui yra esmingiausi, nes leidžia abstrakcijai suteikti poetiškumo, o toliams – neapibrėžtumą.

Meno lauke vis dažniau tampa įdomu vertinti, kaip skirtingos meno fromos ir idėjos viena kitą papildo. Būtent V. K. Slavinsko ir K. S. Straigio paroda „Artimi toliai“ brėžia bendras minties trajektorijas, kuriose susipintų abstrakcijos ir poetikos kategorijos, žmogaus ir gamtos ryšys. Autoriams ne tik svarbu akcentuoti skirtingus požiūrius, bet taip pat įdomu reprezentuoti bendrus vardiklius, kai toliai suvokiami gana įvairiai – kuriantys atstumą arbą jį naikinantys, leidžiantys gilintis į laiką arba jo atsisakyti.