2017 08 02

Tomas Čyvas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Užsienio politikos grimasos ir naujieji „koloradai“

Tai, kad Lietuva, neskaitant parėkavimų į Rusijos pusę, neturi užsienio politikos – jokia naujiena. Dar blogiau tai, kad kai kurie Seimo nariai imasi atvirai destruktyvios veiklos, verčiančios suabejoti politine nuovoka ir siekių skaidrumu.

Pastarojo dešimtmečio užsienio politikos padariniai įspūdingi jau vien pažvelgus į santykius su Lenkija – šalimi, be kurios Lietuvos gynyba sunkiai įmanoma, su kuria niekaip nepavyksta susidraugauti ir dėl svarbių priežasčių, ir dėl juokingų.

Juokingoji dalis seniai apdainuota ir galėtų būti išspręsta vienu kartu, jei tik temos nenustelbtų tokie „prioritetai“, kaip kova su degtine ir siekiai kuo greičiau centralizuotai iškirsti mišką, stumiant reformą, reikalingą tik keliems įžūliems vertelgoms. Jei čia būtų pademonstruota tiek pamišėliško entuziazmo ir ypatingos skubos – rezultatas neužtruktų. Tik už mišką gali gauti magaryčių, o už kai kuriuos dalykus – nelabai.

Lenkų tautybės asmenų pasų klausimu atvira politine destrukcija ir kenkimu daug metų kryptingai užsiima politikuoti lyg ir neturinti, bet rimtesnės veiklos sau nesusirandanti kalbos žandarmerija, vadinama Valstybine lietuvių kalbos komisija. Keičiasi Seimo daugumos, premjerai, prezidentai ir visi iki vieno yra „pastatomi ant ausų“ saujelės valdininkėlių, įstrigusių šapokinės istorijos versijos ir patriotizmo sampratos lūšnyne. Baigus galioti normaliam Tautinių bendrijų įstatymui ir įklimpus naujojo priėmimui, „problema“ tapo ir lentelės su gatvių pavadinimais lenkų kalba. Visa tai – niekai, bet santykius gadina.

Ne niekai yra niekaip nesibaigianti istorija su nuosavybės restitucija aplink Vilnių. Godumas ir grobuoniški instinktai, pavertę žemę kilnojamuoju turtu, išties suteikė teisėtą pagrindą daugeliui lenkų tautybės Vilniaus krašto aborigenų jaustis kvailių vietoje. Ir šitą mazgą būtų galima išrišti, bet niekas nenori ir nepastumia, kaip urėdijų „reformos“. Bet tiek to, palikime tas „lenkiškas“ problemas. Rusijos atžvilgiu, kaip jau minėjau, daugmaž nuoseklus yra tik pastarųjų metų pašūkavimas. Rusai mūsų sūrelių ir pieno neįsileidžia, o mes jų degtinę ir majonezą – laisvai.

Šiokio tokio nuoseklumo būtų galima tikėtis bent jau posovietinėje erdvėje Kremliaus sumeistrautų ir įšaldytų konfliktų srityje. Ačiū Dievui, kad oficialiai nepripažįstame Krymo aneksijos arba kokios nors Abchazijos „valstybės“. Bet ir čia randasi pulkeliai politinių išminčių, už kokius nors pamaloninimus ar iš kvailumo ir noro originaliai atrodyti užsiimančių kenkimu. Kalbu apie kai kuriuos Seimo narius.

Nepartinis prielipa prie Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) Povilas Urbšys, kiti šios farkacijos nariai – Arūnas Gumuliauskas, Agnė Širinskienė (laisvu nuo embrionų temos laiku, matyt), liberalai Vitalijus Gailius ir Simonas Gentvilas vykdo „kitokį“ užsienio politikos kursą. Su „valstiečiais“ viskas aišku – šiaip ar taip žmonės be pažiūrų ir ideologijos. Sunkiau suvokti liberalų viražus. Neseniai šie ponai, prie kurių prisdėjo ir buvę parlamentarai – Algis Kašėta, Dalia Kuodytė bei Dangutė Mikutienė – ėmė ir sukūrė ryšių su Kalnų Karabachu, kurį armėnai patys vadina Arcachu, grupę. Tiesa, „apdairiai“ nepabandė registruoti jos Seime, ką vis pamėgindavo daryti panašūs entuziastai ankstesnėse kadencijose. „Priedanga“ ne kokia, nes net ir „užklasinė“ oficialų statusą turinčio politiko veikla neapsieina be politinių padarinių. Ši iniciatyva, apie kurią Miestui ir Pasauliui pranešta gegužės 10 dieną, praėjo nepastebėtai Lietuvoje, bet Kaukazo šalių spauda pastebėjo. Ir tai anaiptol nėra nekaltas išdykavimas. Mažų mažiausiai – tai politinis chuliganizmas. Įsivaizduokite JAV, kurios 50 metų nepripažino Lietuvos okupacijos, senatorius, važinėjančius į LTSR su sovietinėmis vizomis. Skanu? Man nelabai.

Minėti politiniai personažai, jei yra nuoseklūs, galėtų įsteigti daugiau grupių draugystėms su nuo kitų šalių atplėštų teritorijų: Luhansko ir Donecko „respublikų“ grupes, Abchazijos ir Pietų Osetijos, Transnistrijos. Juk ten šiltai pasitinka, pavaišina, o kartais, kaip nutiko liberalei Daliai Kuodytei, net tokios „valstybės“ apdovanojimą duoda. Juk malonu turėti egzotiškų blizgučių ir dzinguliukų, ar ne?

Ir nereikia ponams apsimesti, kad Kalnų Karabacho atvejis yra stipriai kitoks nei Luhansko ar Donecko. Skirtumas tik toks, kad anas teritorijas nuo suvereno atplėšė pats Kremlius, o šiuo atveju – jo sąjungininkas. Ir to atplėšimo teisėtumo NIEKAS nepripažįsta. Šių situacijų identiškumą rodo ir faktas, kad duodamas man interviu armėnų diplomatas atvirai ignoravo klausimą – kaip oficialusis Jerevanas vertina Krymo ir kitų Ukrainos teritorijų atvejį? O kai nurodžiau šį faktą interviu postscriptume – diplomatas supyko. Taigi – geroje draugijoje esate, ponai liberalai. Važiuokite atostogauti į aneksuotą Krymą – neabejoju, kad vizas jums net į namus atveš, o ir poilsio namus priimanti pusė apmokės. Su nemokamu maitinimu, šokiu „kalinka“ arba bilietu į to paties Gazmanovo, kurio repertuarą kartais pareklamuoja konservatorė Rasa Juknevčienė, koncertą. Ir dar po ordiną prisegs su „koloradinėmis“ juostelėmis. Taigi – kariaujama su dainininkais ir Maša bei Lokiu, o šalia net ir besiskelbiantys dešiniaisiais politikai pučia Kremliui palankią dūdą.