2017 08 03

Gintarė Kubiliūtė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

G. Jakštas: „Reikia padiktuoti tokias taisykles, kad universitetai būtų suinteresuoti gerinti kokybę“

Asmeninio archyvo nuotrauka

Po pirmojo priėmimo į aukštąsias mokyklas etapo kalbėjomės su Gintautu Jakštu – Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro (MOSTA) studijų politikos ir karjeros analizės skyriaus vadovu. G. Jakštas pakomentavo šių metų stojimų pagrindines tendencijas, mažesniųjų universitetų perspektyvas ir universitetų jungimosi idėją.

Universitetai ir kolegijos dar prieš pasibaigiant pirmajam priėmimų etapui buvo priverstos atsisakyti daugiau nei 60 studijų programų. Kaip tokią situaciją reikėtų vertinti iš abiturientų perspektyvos?

Idealiu atveju tas programas universitetai turėjo jau šiemet atmesti, dar prieš pradėdami priėmimą. Kai kurie taip ir padarė, kiti tikėjosi stebuklų, nors jeigu analizavo savo ankstesnių metų priėmimo duomenis – kiek yra priimama studentų, su kokiais konkursiniais balais jie priimami – tai turėjo suprasti, jog lūkesčiai nebus išpildyti. Prognozuoti, kiek ir kokia programa pritrauks studentų, buvo galima, tačiau ne visi universitetai tai padarė. Tokie universitetai pasielgė neatsakingai, suteikdami lūkesčių, jog programa bus, bet jos iš tiesų nėra. Nemanau, kad buvo padaryta nepataisoma žala, nes liko laiko pakeisti pasirinkimus.

Visi valstybiniai universitetai reikalavo ne mažesnio konkursinio balo kaip 3, didžioji dalis kolegijų – 1,6. Teigiama, kad toks konkursinio balo kartelės pakėlimas leis užtikrinti geresnę studijų kokybę dėl geresnio studentų pasirengimo. Jūs sutinkate su tuo?

Dėl valstybės nefinansuojamų vietų įvyko draugiškas susitarimas – universitetai ir kolegijos sutarė į nefinansuojamas vietas taip pat nepriimti abiturientų žemesniais balais. Buvo maloni staigmena, kad visi universitetai sąžiningai to laikėsi. Nors vienas universitetas tai padarė paskutinę dieną – prieš tai buvo nustatyta 2 balų kartelė. Kai kurie studentai užsiregistravo sistemoje, ir tie, kurių balas buvo tarp 2 ir 3, tikėjosi įstoti. Tada paskutinę dieną buvo įvestas minimalus balas 3, kaip ir visų kitų universitetų, ir tie studentai jau nebegalėjo įstoti.

Kolegijos, deja, bet ne visos laikėsi susitarimo. Netgi dvi kolegijos priėmė į valstybės nefinansuojamas vietas su žemesniais balais nei 1,6. Analizuodami priėmimo skaičius, matome kaip minimalus balas 3 suveikė universitetuose – į valstybės nefinansuojamas vietas išdalinta beveik trečdaliu mažiau kvietimų, kolegijose priėmimo skaičiai beveik nepasikeitė, nes daug kas stojo į kolegijas, kurios nesilaikė susitarimo dėl minimalaus balo. Preliminariais duomenimis tokių, kurie įstojo su mažesniu nei 1,6 balu, yra skaičiuojama šimtais.

Kartelė tikrai turi teigiamą poveikį studijų kokybei. Ji užtikrina, kad į aukštąsias mokyklas priimami studijuoti pasirengę studentai, ir toliau turėtų būti einama kokybės didinimo keliu. Šiandien praktiškai užtenka baigti vidurinę mokyklą, išsilaikyti porą valstybinių egzaminų ir 1,6 galima surinkti gavus gana žemus balus.

Ar dabar nustatyti minimalūs konkursiniai balai, Jūsų nuomone, yra tinkami, ar reikėtų kartelę kelti aukščiau?

Manau, kad šį balą reikėtų didinti. Kalbama apie galimybę konkursinį balą kitais metais kelti iki 4, aš su tuo sutikčiau. Tada gal būtų galima daryti kelerių metų pertrauką ir vėliau eiti gerokai aukštesnio lygio link, kad į universitetus patektų tie, kurie ne pagrindiniu, o aukštesniuoju lygiu baigė mokyklą. Arba bent jau savo pagrindinį egzaminą išlaikė aukštesniuoju lygiu, pavyzdžiui, jeigu stoji į fiziką – tai, kad fizikos egzaminas būtų išlaikytas aukštesniuoju lygiu, jeigu į anglų k. studijas – tai anglų kalbos egzaminas. Nes pagrindinio lygmens egzamino balas 36 nėra labai aukštas. Visi dideli pokyčiai turi būti vykdomi palaipsniui, kad mokyklos ir abiturientai spėtų prisitaikyti ir suprastų, jog neužtenka tiesiog baigti mokyklą, kad galėtum studijuoti universitete.

Šiemet daugiausia studentų buvo priimta į programų sistemų, medicinos, teisės, ekonomikos studijų programas. Kiek abiturientų pasirinkimai atitinka tai, kokios specialybės yra perspektyvios?

Kai kurie iš šių pasirinkimų neblogai atspindi darbo rinką. Nagrinėjant medicinos absolventų įsidarbinimo duomenis po rezidentūros, visi jie dirba darbą, kuriam reikalingas aukštasis išsilavinimas, dauguma jų ir dirba gydytojais.

Programų sistemose padėtis yra šiek tiek kitokia – daugelis studentų pradeda dirbti studijų metu, atlyginimai net tada yra aukštesni nei šalies vidurkis. Šioje srityje yra geri startiniai atlyginimai, ir neretai nebūna problemų įsidarbinti pagal specialybę net neturint diplomo.

Ekonomika, teisė – vėlgi kitokia situacija. Baigusiųjų yra labai daug, deja, galbūt ir per daug, nes nemaža dalis baigusiųjų sunkiai įsitvirtina darbo rinkoje. Palyginti dažnai dirba aukštojo išsilavinimo nereikalaujantį darbą, žinoma, tai labai priklauso nuo aukštosios mokyklos, kurioje jie baigė studijas.

Tarp populiariausių pasirinkimų ne vienus metus iš socialinių mokslų patenka teisė, politikos mokslai, ekonomika, tačiau likusi didžioji dalis socialinių mokslų lieka sąrašo pabaigoje. Ar socialinių mokslų populiarumas smunka? Ar gali būti, kad greitu metu biomedicinos ir technologijų mokslai išstums socialinius mokslus iš populiariausių pasirinkimų?

Tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje dabar yra fizinių bei technologinių specialybių bumas. Lietuvoje kiekvienais metais vis mažiau studentų priimama į socialinius mokslus, tam daro įtaką mažėjantis krepšelių skaičius, kurių vis daugiau atiduodama į technologinių, fizinių, biomedicinos sritis. Šie pokyčiai atliekami dėl kintančios darbo rinkos, matome, kad sumažėjusi socialinių ir humanitarinių mokslų absolventų paklausa, į tai reaguoja ir pasiūla. Bet abiturientai už savo lėšas vis tiek yra linkę studijuoti socialinius mokslus, ir to pakeisti jokiu reguliavimu nepavyks. Jeigu žiūrėtume, kas šiemet įvyko su socialiniais mokslais – bendras populiarumas kaip ir kasmet mažėjo, bet stipriausiuose universitetuose jis padidėjo.

Daugelis programų sistemų, medicinos studentų po universiteto baigimo išvyksta dirbti į užsienį. Ar valstybei dar vis reikia priimti tiek daug studentų į šias studijas? Kaip išlaikyti kvalifikuotus specialistus Lietuvoje?

Priemonės juos išlaikyti galėtų būti nebent skatinamosios. Buvo atliktas tyrimas, prie kurio prisidėjo ir MOSTA, matavome informacinių sistemų specialistų paklausą. Skaičiavome, kas būtų, jeigu visi, kurie gerai išlaikė matematiką ir informatiką, studijuotų programų sistemas ir informatiką, tai jų vis tiek nepakaktų tam poreikiui, kuris bus Lietuvoje, patenkinti. Šių specialistų konkurencingumas darbo rinkoje didelis, atlyginimai aukšti ir Lietuvoje. Natūralu, kad dalis jaunimo išvažiuoja, globaliame pasaulyje būtume naivūs, jei tikėtumėmės kažko kito. Ta dalis, kuri išvažiuoja, tikriausiai nori pamatyti pasaulį, padirbti kitoje šalyje, įgyti naujos patirties. Turime skatinti, sudaryti sąlygas jiems grįžti.

Kalbant apie medikus – visur sklinda kalbos, kad medikų mes ruošiame labai daug, ir visi jie vis tiek išvažiuoja. Pagal naujausią statistiką, daugiau nei 90 % baigusiųjų rezidentūrą yra įsidarbinę Lietuvoje, jų atlyginimai nuolatos auga.

Ar yra tendencija, kad besirinkdami studijų programas studentai vis dažniau atkreipia dėmesį į rinkos poreikius?

Tą tendenciją matome vien iš informatikos specialybių. Jų populiarumas yra skatinimo rezultatas, daugelis tikisi geresnio atlyginimo. Jeigu visi abiturientai žiūrės tik į tas specialybes, kur didžiausi atlyginimai ir geriausiai įsidarbinama, nestos ten, kur maži atlyginimai ir sunku įsidarbinti, tai po kelerių metų viskas apsivers aukštyn kojomis. To neturėtų būti, ir kiekvienas, besirinkdamas studijų programą, turėtų atsižvelgti į tai, kas jam patinka, tendencijos laikui bėgant keisis.

Šiemet Aleksandro Stulginskio, Lietuvos edukologijos ir Šiaulių universitetai studijuoti priėmė beveik 50% mažiau abiturientų nei praeitais metais. Kokios yra šių universitetų perspektyvos? Ar didieji universitetai turėtų būti suinteresuoti jungtis su silpnesnėmis aukštosiomis mokyklomis?

Kad taip sumažės jų priėmimas, buvo aišku iš anksto. Aleksandro Stulginskio universitetas praėjusiais metais priėmė 75% studentų, kurių balas mažesnis nei 3, šiemet, kai buvo pakeltas minimalus balas, į valstybės nefinansuojamas vietas buvo priimta apie 70% mažiau studentų.

Kitos aukštosios mokyklos neturėtų būti suinteresuotos jungtis su šiais universitetais, bet suinteresuota yra valstybė. Žiūrint į Šiaulių universiteto atvejį, jis yra vienintelis tame regione, ten norima išlaikyti universitetines studijas, tačiau reikia pripažinti, kad universitetas su mažiau nei 100 priimtų studentų negali veikti savarankiškai. Dėl tokio studentų skaičiaus valstybė jam negali skirti pakankamai lėšų išlaikyti personalą. Todėl Šiaulių universitetas turėtų integruotis su kitu universitetu. Valstybė tokius jungimus skatins, ir dėl to neturėtų nukentėti stipresnės aukštosios mokyklos.

Jeigu jungimas per keletą metų neįvyks, Šiaulių universitetas tiesiog išnyks, nes jau dabar nemaža dalis dėstytojų išėjo į kitas mokyklas. Jungimasis būtų mažųjų universitetų gelbėjimas ir siekis išlaikyti jų specifines kryptis ir studijų programas.

Ar tai geriausias būdas pakelti studijų kokybę?

Yra daugybė būdų pakelti studijų kokybę, tačiau koks gali būti būdas pakelti studijų kokybę universitete, į kurį priimama 100 studentų, kurių konkursinis balas yra gerokai mažesnis negu tikėtumėmės iš stojančiųjų į universitetus? Kai turi 100 studentų, tau reikia išlaikyti administraciją, dėstytojus, mokslininkus, kurie turi vykdyti tyrimus ir t. t. Jeigu ištekliai būtų neriboti, tai galima vienam studentui turėti po dešimt dėstytojų, dešimt mokslininkų ir daugybę administracijos darbuotojų, bet ištekliai yra riboti, todėl turint šimtą pirmakursių negalime jiems užtikrinti tarpdiscipliniškumo ir kokybės. Universitetų jungimas nėra visiems malonus, bet jo privaloma imtis, kitaip sunkiai galime kalbėti apie aukštesnę studijų kokybę, geresnį specialistų rengimą bei didesnį mokslo finansavimą.

Kokios galėtų būti taikomos priemonės keliant Lietuvos universitetų studijų kokybę? Kuriose srityse auštosioms mokykloms labiausiai reikėtų siekti pažangos?

Viskas priklauso nuo to, pagal ką universitetai yra finansuojami. Mano nuomone, pirmiausia reikėtų pereiti prie finansavimo pagal rezultatus. Jeigu aukštoji mokykla būtų finansuojama pagal rezultatus – kokie absolventai yra parengti, kaip jiems sekasi darbo rinkoje, kokią pridėtinę vertę jie kuria šalyje, tai galbūt nereikėtų ir jokių minimalių balų reikalavimų. Aukštoji mokykla pati būtų suinteresuota atsirinkti motyvuotus studentus, kiekviena mokykla susikurtų savo schemą, galbūt kažkuri būtų orientuota ir į tuos, kurie baigė žemesniais balais, bet tada su jais atskirai dirbama, organizuojamos vasaros stovyklos, o visa sistema jau būtų pritaikyta studentams su žemesniais balais. Kiekviena aukštoji mokykla rinktųsi savo metodą, tiesiog būtų nustatomas rezultatas, kurio tikimasi iš aukštosios mokyklos, ir nuo jo priklausytų finansavimas..

Pagal atliktą lyginamąjį aukštųjų mokyklų ir mokslinių institutų tyrimą, prasčiausiai vertinama universitetų vadyba. Manau, vienas iš žingsnių ir būtų gerinti vadybą, tada turbūt pasitempti reikėtų pačiai sistemai. Mano nuomone, aukštosios mokyklos yra labai racionalios, jos elgiasi pagal padiktuotas žaidimo taisykles – jeigu jos finansuojamos pagal studentų skaičių, tai ir stengiasi, kad jų būtų kuo daugiau. Reikia padiktuoti tokias žaidimo taisykles, kad aukštosios mokyklos būtų suinteresuotos gerinti kokybę. Manau, kad pasiektų rezultatų vertinimas yra vienas iš būdų tai pasiekti.  

Prisidėk prie išlikimo!

Jei „Bernardinai.lt“ norite skaityti ir rudenį, paremkite jau dabar.