Laiškai iš kaimo. Lyja kasdien, kai žydi liepos

Maksimų kaimo laukuose. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotr., 2017 m.

Liepos 9-oji

Kartais visai netyčia galvon ateina keistų jubiliejų datos: praėjusių metų vasarą suskaičiavau, kad nuo kolorado vabalo pasirodymo Lietuvoje praėjo 60 metų, o štai šiemet netikėtai prisiminiau, kad pati didžiausia sausra, kokią galime atsiminti, buvo 1992-aisiais, taigi prieš 25-erius metus.

Toji vasaros sausra ir stipri šalna liepos devintosios rytą dar ilgai bus mano atminty. Todėl, kad tą naktį Darželių kaime savo eksperimentiniuose būkluose bandžiau išgelbėti daržoves kūrendamas dūminius lauželius. Nieko, žinoma, nelaimėjau: kai naktis giedra, dūmai kyla tiesiai aukštyn, ir jokios dūmų uždangos nesukursi. Tą šaltą rytą tik dar labiau pasijuto svilėsių kvapas, atsklindantis iš Baltarusijos – ten visą tą vasarą degė miškai.

Šiemet liepos pradžia visai kitokia. Pažvelgus į Nemuną galima pagalvoti, kad dabar pavasarinis polaidis. Krūčiuje vandens irgi daug. Pirties šulinėlyje dar nė karto neradau pievinių varlių, kurios sausringą vasarą visada čia atšokuoja atsivėsinti. Tarsi ir smulkmenos, bet jos rodo, kad šį sezoną kai kurių daržovių jau nebereikės laistyti. Ir jaunus medelius bei krūmus galima mulčiuoti nušienauta žole neskubant. Neskubėdamas ir šienauju. Neskubėdamas pririšu prie kuolų išvirtusius aukštus smidrus, nuskabau rūtų žiedus, kad ir kitais metais šis taurus žolynas būtų toks pat žalias. Lyja po truputį kasdien, labai trukdo pjauti vaistažoles. Patys kvapniausi žiedai dabar turėtų būti liepų viršūnėse, bet kai tiek daug lietaus, negirdžiu, ar ten gaudžia bitės. Jos bijo drėgmės… Ir vis dėlto toks debesuotas dangus yra geriau nei anticiklonas, pranašaujantis ilgą sausrą.

Žydi dabar takažolės ir kardažolės. Antrą kartą sužydėjo kai kurie mėlynieji palemonai. Kukliai baltuoja smiltyniniai gvazdikai. Vienu metu sužydėjo net keturios naktižiedžių rūšys: paprastoji, totorinė, žalsvoji ir lietuvinė. Ir česnakų lysvėje žiedų daug: mėlynuoja tribulkos, lenktagalviai, kampuotieji ir tuščialaiškiai česnakai. Tik poriniai ir laukiniai česnakai, dar vadinami kiškio cibuliais, jau augina orinius svogūnėlius. Smiltpievėje žalius žiedynų skėčius kelia šilinės ir stoginės perkūnropės, tuoj sužydės ir monardos, ir ežiuolės, ir mėlynieji gencijonai. Kai atidžiau pasižiūri, žiedų dabar daug, tiktai nebėra tos labai ryškios spalvų bangos, kokią vasaros pradžioje matėme pievinių šalavijų ir smaliukių rabatėse.

Spalvingiausios dabar yra nedidelės lietuvinių naktižiedžių salelės smėlynuose. Žydės jos ilgai. Jau seniai pastebėjau, kad lietuvinės naktižiedės nelabai reaguoja į oro permainas, net ir didelė sausra joms nebaisi. Atrodo, kad ši ypač reta rūšis, auginama tarsi kultūrinė, mums darosi įprasta ir artima, bet šią vasarą suradau dar vieną svarbią paralelę: lenkas Hugo Zapalovičius, pirmasis aprašęs lietuvinę naktižiedę ir atskyręs ją nuo darželinės naktižiedės, savo atradimo žinią paskelbė lenkų spaudoje 1911-aisiais, o tais pat metais, balandžio dešimtąją, Pustelnike, netoli Varšuvos, mirė Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Asociacijos su skaičiais veda toliau: sakysim, man pačiam asmeniškai svarbus toks mėnesio ir dienos sutapimas – tiksli data – ketvirto mėnesio dešimta diena. Pridėkime priekyje vienetą ir turėsime 1410-uosius, taigi Žalgirio mūšio metus.

Toks žaidimas su atostogaujančiu vaikaičiu, pokalbis apie datas, nėra tuščias, jis parodo, kaip kartais nesunkiai galima prisijaukinti tą sausą faktų ir skaičių kalbą. Ypač vasarą, jei būni ne didmiestyje, o prie didžiosios mūsų upės ir žvelgi į akmeninį Liškiavos pilies kuorą. Kodėl ši svarbi pilis taip ir liko neužbaigta? Matyt, todėl, kad po 1410-ųjų pergalės prieš kryžiuočius Panemunės pilys nebebuvo tokios sargybiškai svarbios. Žalgirį laimėjo didysis kunigaikštis Vytautas ir karalius Jogaila, taigi tą istorinį faktą įsidėmėjusiems moksleiviams jau turėtų maždaug aiškėti ir Vytauto valdymo metai.

O šiemet yra paskelbti Lietuvos piliakalnių metai, ir per radiją praneša, kad Vilniuje kaip tik atidaryta dailininkės Gražinos Vitartaitės paroda, kur galima pamatyti daug mūsų piliakalnių. Čia dar ne viskas: kaip pavyzdį anūkui Rokui galiu priminti, kodėl būtent man svarbi ši data – ketvirto mėnesio dešimta diena, ir kad šitaip visada mums svarbius istorinius įvykius kiekvienas savaip mintyse galime pririšti prie sau asmeniškai svarbių datų, ir tada kai kurie istoriniai dalykai gal pasidarys artimesni, ir tiesiog nebereikės vargti, internetą naršyti, kad tas datas prisimintum.

Antanas ir Marytė Gilevičiai Henrikui pasakoja apie savo darželio gėles. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotr., 2017 m.

Liepos 15-oji

Prieš devynias dienas, liepos šeštosios vakarą, pradėjau pilti piliakalnį Aušrinėje, prakirtęs nedidelę erčią jauname pušynėlyje. Tarsi ir žaidimas: kai negali staiga atsidurti Merkinėje, kur ant piliakalnio giedama tautinė giesmė, reikia bent pabandyti susipilti savo piliakalnį – kadaise juk kiekvienas žemdirbys jautė pareigą kaip nors prisidėti prie krašto gynybos. Tegu ir lėtai, tegu po truputį, bet juk įmanoma supilti. Gal netgi galima pajusti, kad sakralumas yra ne tik paveldimas, bet ir sukuriamas. Rimtesnis pretekstas galėtų būti ir toks: čia bus Aušrinės vienkiemio signalinis piliakalnis tarp Liškiavos ir Radyščiaus gynybinių piliakalnių…

O šiandien, Žalgirio mūšio dieną, sulaukiau svečių iš Pakruojo. Šio Šiaurės Lietuvos miestelio gėlininkai domisi visais pietietiškais dzūkų žolynais, kuriuos mato pirmą kartą, o maža mergaitė staiga paklausia: „Ar Jūs auginat naktinukes?“ Taigi ne, sakau, neauginu, o kur tu matei naktinukes? Pas močiutę, sako mergaitė, jos labai kvepia, tos naktinukės. O kada labiau kvepia? Vakare labiau… Viską žino būsimoji gėlininkė, todėl gali būti, kad po daugelio metų ji prisimins ir šiandien pamatytas labai aukštas vaistines šventagaršves prie Krūčiaus upelio, ir į juodalksnius kopiančias gebenes, ir žydinčias miškines lelijas. Prisimins taip pat aiškiai, kaip ir močiutės naktinukes…

Pasisvečiavę Liškiavoje pakruojiškiai išskubėjo į Druskininkus, palikę man dovanų – molinį angelą iš Šiaurės Lietuvos molio ir mažą labai dygią pušelę, atgabentą net iš Italijos. Nežinosiu, ką su pušele reikės daryti, kai ateis žiema. Kol kas galiu tik šypsotis pro žilą ūsą ir galvoti, kad mergaitės klausimas apie naktinukę, kurią teisingiau reikėtų vadinti kvapiąja vakarute, kažkaip siejasi su mano dabartine vizija apie asmeninį piliakalnį.

Nebus gerai, jeigu bandysiu pilies kalną supilti vienas – nepatirsiu to bendrumo su gentimi jausmo. O juk ir tie visi kvepiantys senovinių darželių augalai kažkaip magiškai suburdavo gentainius. Ir kvapioji vakarutė, ir kvapioji razeta, ir vaistinis skaistenis, ir pilkoji leukonija – visi šie žolynai pakvimpa vakare, kai niekas jau niekur nebeskuba. Taip būdavo, kai senovinio lietuviško sodžiaus didžiojoje šeimoje neblogai sugyvendavo net penkiolika asmenų. O kai dabar kurią nors giedrią naktį išgirstu pernelyg trankią muziką anoje ežero pakrantėje, labai suabejoju, ar tie garsai iš tikrųjų gražiai suburia žmones. Gal todėl, kad ežero vanduo sustiprina tolimus garsus. Ir ta nuolatinė linksmybė iš tolo ima vaidentis lyg priverstinė. Tarsi anie rusiški komandavimai, sklisdavusieji iš garsiakalbių „brandaus“ socializmo metais.

Kaip reikėtų priešintis tokioms garsiakalbystėms ir tokiems agitaciniams ateities skubinimams, yra parodęs Juozas Aputis apsakyme „Tik Tik Tik“. Kažin ką garbus rašytojas pagalvotų apie tokius vidurnaktinės muzikos garsus dabar, 2017-ųjų liepą? Tikriausiai vėl tą patį: reikia priešintis. Reikia bandyti priešintis net tada, kai iš sapno pabudintas patenki į tą priverstinį bendrumą, į tą visuotinį skubėjimą mėgautis vasaros gamta.

Šitaip juk mąsto ne tiktai kaimo žmonės, kuriuos taip gerai pažinojo Juozas Aputis, šitaip priešinasi ir jaunas miestietis – Ričardo Gavelio herojus iš romano „Jauno žmogaus memuarai“. Blogiausia, žinoma, kad tas bendras poilsiautojiškas šūkaliojimas anoje ežero pusėje gali būti pavadintas kultūros renginiu, o jam besipriešinantis žilas ekologas gali būti apšauktas tamsuoliu. Geriau pakentėk, pagalvok apie postmoderniškąją gyvenimo prasmę ir pasiguosk, kad tokias kultūros nesąmones kaip nors dar nukenksmins vasaros perkūnija.

Malkų skaldymas. Murališkių kaimas. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotr., 2017 m.

Liepos 19-oji

Atėjo žinia, kad botanikas Zigmantas Gudžinskas surado naują rūšį Lietuvos floroje – trumpalapį skiautalūpį. Visi gegužraibiniai (orchidiniai), augantys mūsų krašte, yra labai brangūs, visi saugomi, o kai staiga atsiranda dar viena šios estetiškos ir paslaptingos šeimos rūšis, botanikai profesionalai iš naujo turi prisiminti amžiną dilemą: ar rodyti visiems atrastą retenybę, ar slėpti, ar kalbėti apie tai, ar patylėti.

Seniai jau pasakojami tikri ir netikri atsitikimai, kaip ypač retos rūšies buveinė prapuolė vien todėl, kad aptiko ir pamatė tą slėpinį ne botanikai. Kartais tas pamatymas sutampa su populiacijos pabaiga: paskutiniai skurdūs egzemplioriai silpnai bežydi, jų sėklos nedaigios, šakniastiebiai, stiebagumbiai, šakninės atžalos ar svogūnėliai nebeplinta, nes keičiasi aplinka. Išnykimo tendencija būna matoma plika akimi, ir priešintis tam praradimui labai sunku.

Šitaip Merkinės botaniniame draustinyje išnyko šiaurinė linėja. Prapuolė Trakų krašte didžiažiedė tūbė, žydėjusi senose žvyrduobėse. Dingo vandeninis riešutas, ilgiausiai išsilaikęs Kilučių ežere prie Biržų. Nebeturime ir pelkinio kardelio, ir Lobelio čemerio, ir europinio kukmedžio. Tačiau štai kaip užtikrintai gamtamoksliškai mūsų raibosios augalijos istoriją pratęsia botanikas, ištaręs taip geidžiamą žodį „Eureka!“ Atrodo, kad šio įspūdingo augalo Lietuvoje niekas nematė nuo 1937-ųjų, ir štai jisai – atsirado. Dar nežinome, kuriame Lietuvos pakrašty tai atsitiko, tiktai kalbama, kad laimingas atradėjas dvi valandas žiūrėjęs į šį stebuklą bijodamas, kad jis neprapultų, ir tik paskui pradėjęs registruoti, kas gi dar šioje palaimingoje vietoje auga, nes tai yra labai svarbu ieškant kitų šios retenybės buveinių.

Kai išgirdau šią žinią, kuri iš karto atrodė tarsi gandas, pirmiausia pabandžiau įsivaizduoti to atradėjo, to laimės vaiko Zigmanto Gudžinsko, būseną. Todėl, kad labai gerai prisimenu, kaip prieš vienuolika metų jis drauge su botaniku Mindaugu Ryla, visą dieną tupinėdamas mažoje pelkutėje prie Pamelnyčio ežerėlio, kruopščiai matavo ir fotografavo plačialapes gegūnes. Tada jiems ypač rūpėjo tų gegūnių paplitimas ir atpažinimo problemos.

Situacija iš tiesų buvo įdomi: 1992 metais išleistoje „Lietuvos raudonojoje knygoje“ pažymėtos tiktai dvi plačialapių gegūnių buveinės Lazdijų rajone, bet praėjo keletas metų ir paaiškėjo, kad ši ypač reta rūšis visai gerai auga Dzūkijos nacionalinio parko pietvakariniame pakrašty, kur teka maža upelė Kreisa. Mindaugas Ryla ir Zigmantas Gudžinskas atvažiavo į mūsų Parką, pasiryžę išsiaiškinti, kas gi čia taip patinka šiai retai gegūnių rūšiai. Ir pateko tą dieną į kraujasiurbių muselių spiečių!

Visą dieną juodu kantriai tyrinėjo gegūnes mažoje pelkutėje, visą dieną dūmijo kažkokias specialias cigaretes, kad bent kiek apsigintų nuo uodų ir muselių. Išvažiavo sutinusiais veidais, bet išsivežė herbaro pavyzdžių ir dirvožemio mėginių. Paskui spaudoje pasirodė jųdviejų straipsnis „Lietuvos gegūnių atpažinimo problemos“, o naujoje „Raudonojoje knygoje“ (2007 m.) šie botanikai sąžiningai nurodė, kad gyvybingiausios plačialapių gegūnių populiacijos yra Dzūkijos nacionaliniame parke. Taigi šitaip: ypač godotino augalo geobotaninis statusas gali pasikeisti labai greitai.

O kaipgi keičiasi žmogus, kuriam nuoširdžiai rūpi konkretaus augalo arba paukščio būklė? Kaip keičiasi ornitologo pasaulėjauta, kai užsislėpęs jis privalo septyniolika valandų kantriausiai ištūnoti ant pušies šakos, bijodamas net krustelėti, nes jam reikia pamatyti viską, kas vyksta erelio žuvininko lizde. Ir pamatyti reikia, ir mažų ereliukų neišbaidyti. Ir visa tai nėra tik smalsumas, kurį paskui galėtum paversti pasipuikavimu – visa tai darosi gyvybiškai būtina, kai specialiai įsižiūrima, įsiklausoma ir įsidėmima besistengiant suprasti, ar gera čia tam retam sparnuočiui gyventi ir kokios nelaimės gali jo tykoti ateityje.

Augalai tų pavojų irgi turi begalę. Bandydamas jiems padėti gamtininkas privalo keistis ir pats. Bet apie tai jis nemėgsta kalbėti. Gal todėl, kad tas pasikeitimas neįvyksta staiga. O štai jaunas aktorius gali nieko nepaisydamas prisipažinti, kad naujas pasaulio suvokimas, tiesiog esminis virsmas jo galvoje, įvyksta per minutę, kai jis dvi valandas scenoje ištūnojęs užrištas tamsiame maiše staiga išsilaisvina ir su įkvėpimu išdainuoja stulbinamą savo monologą. Matyt, būna ir šitaip, gal nereikia jauno artisto įtarinėti, kad čia tiktai individualus susireikšminimas…

Išgirdęs sensacingą botanikų žinią pabandžiau suskaičiuoti gegužraibinius augalus ir mūsų Sode, prie Krūčiaus. Skaičiuoti reikėtų kasmet, nes ši augalų grupė kartais elgiasi labai keistai – kokioje nors buveinėje gali net dešimt metų neišaugti nė vienas gegužraibinis, o vieną vasarą pasirodo visai netikėtai, kai jau apie tai esi pamiršęs. Prie Krūčiaus, Vaikšnoro Ravo ir Saladaunios plačialapių skiautalūpių, dvilapių blandžių, šliaužiančiųjų sidabriukių buveinės kasmet atrodo vis kitaip.

Atskirai, žinoma, reikia paminėti vieną vienintelį kardalapio garbenio egzempliorių, kuris kantriai rodo populiacijos pabaigą – jau trečius metus išauga tiktai 20 centimetrų aukščio skurdukas ir nė kiek nežydi. (Normaliose savo buveinėse, Dieveniškėse ir Verkiuose, šis puošnus orchidinis augalas baltus savo žiedynus iškelia į vieno metro aukštį.) Dvilapių blandžių populiacija Vaikšnoro Ravo aukštupio jelanėje kasmet atrodo vis gyvybingesnė, šiemet jau žydėjo dešimt augalų. Šienauju aš tą mažą miškapievę vėlai, kai peržydi alpiniai dobilai, labai svarbu nukapoti lazdynų atžalas ir šunobeles, nes pavėsiuose dvilapės blandys pranyktų. O kai kurie plačialapiai skiautalūpiai atrodo lyg hibridiniai: lapai siauri tarsi tamsialapių skiautalūpių, o žiedai murzini lyg pelkinių skiautalūpių. Atsiranda kažkokia tarpinė rūšis. Reikia stebėti dar ne vienus metus, gamtininkai todėl ir turi gyventi ilgai.

Kaštonas Meškasalio vienkiemyje. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotr., 2017 m.

Liepos 21-oji

Kur yra Meškasalis? O Meškučiai? O Balninkai, Lydekininkai, Raitininkai? Gilia senove padvelkia tokie Alytaus rajono vietovardžiai. Ypač šią vasarą, kai į mūsų kraštą vėl užklydo meška. Pasižiūrėjai į tikslų žemėlapį – ir kurk fantazijas. Bet kur kas geriau nuvažiuoti į Meškasalį, savo akimis pamatyti, kur tos meškos kadaise gyveno. Taip ir pasielgėme vakar, ir labai nesunkiai su Algimantu patekome į Meškasalio vienkiemį, pasislėpusį Ilgio ežero pusiasalyje.

Pirmiausia mudu pasitiko pats šeimininkas Antanas Gilevičius ir jo šunelis Pipiras, erdviame kieme ganantis seną arklį Kaštoną. Ir tuoj pat pasveikino šelmeninės kregždės, tupinčios ant elektros laido. Skubrus jų čivyt čivyt dabar, vasaros antroje pusėje, regis, nieko jau nebeskubina. Liepą visada ramiau nei gegužę ar birželį. Žinoma, jei šienas jau sušienautas, jei bulvės nuo kolorado vabalų apsaugotos, jei ir varpų bei visokių šiaudelių sodams jau prikarpyta.

Dėl tų sodų čia ir atvažiuojam – šio vienkiemio šeimininkė Marytė Gilevičienė riša šiaudinius sodus. Ramu ir gražu Gilevičių vienkiemio sodyboje. O seklyčioje tą kaimo ramybę pakartoja auksiniai sodai. Įdomiausia, kad tie sodai sunerti ne iš javų šiaudų, o iš ploniausių varpinių žolių stiebelių, tiktai kai kur ryškiai geltonuoja avižų šiaudo žvaigždutės. Daug tų sodų, visi skirtingi, sukasi pajutę mažiausią oro dvelkimą. O ant stalo jau išdėliojo šeimininkė vašku dažytų kiaušinių. Jie labai lengvi, nes tušti, ir kiekvienas vis kitaip margas – ir saulės, ir saulutės, ir žalčių vinguriavimai. Atrodo, kad patekome į muziejų.

Bet atneša šeimininkė ir baltą sūrį, didelį kaip debesį, atsiranda ir melisų arbata. Šeimininkas jau pasakoja, kaip verslūs žydai kadaise supirkdavo žuvis iš Meškasalio ūkininkų ir žvejų, kaip veždavo arkliais tas gyvas žuvis dideliuose kubiluose į Kauną. Ramus vasariškas pokalbis, tokie aiškūs prisiminimai, nors viskas buvo seniai seniai…

Gal ir tų meškų čia kadaise būta. Gal ir pasibelsdavo į trobelės duris kaip toje senoje pasakoje: „Kas miškuos, kas šiluos?.. Ateinu pas jus vakarot…“ Garuoja citrininių melisų arbata, todėl sukasi virš stalo šiaudiniai paukšteliai – jiems užtenka ir tokio menko oro virpėjimo. Marytė Gilevičienė prisimena, kad tokius paukštelius jos močiutė vadindavo angeliukais. Iš močiutės išmokusi ir tuos angeliukus surišti, ir sodus sunerti. Labai kruopščiai reikia narstyti, labai susikaupti, bet užtat kaip tas darbas žmogų gydo, kaip priverčia pamiršti visas piliules ir tabletes. Ypač vėlų rudenį ir žiemą…

Pasakoja šeimininkė ir apie savo dukras, kurios irgi bando rišti sodus, ir apie anūkus, kuriems viskas dar ateity. Kieme vėl suloja Pipiras. Einame kieman, ir mus vėl užburia vienkiemio ramybė. Jau žydi ryškiaspalviai flioksai, baltuoja labai senovinės gėlės – vaistiniai skaisteniai, mėlynuoja daugiamečiai linai, o prie pat ežero, juodalksnių pavėsyje, vešliai žaliuoja gebenės lipikės. Kai atsisveikiname, šelmeninės kregždės vėl tupi ant laido, ir mums atrodo, kad viskas čia kartojasi, viskas tyliai sukasi kaip tie ploniausių šiaudelių sodai, kaip amžinas kaimo gyvybės ratas. Kitaip ir negali būti, jei kadaise anūkė mokėsi senųjų raštų iš savo močiutės, o dabar parodo juos savo vaikams ir anūkams. Ir šviesu, ir jokių meškų nebaisu.