Vilius Orvidas. Turėti, bet gyventi taip, lyg neturėtum

„Deja, iki šiol žmonės nesupranta, kokį lobį turi Lietuvoje, Žemaitijoje. Įsteigus Viliaus Orvido muziejų ir jį šiuolaikiškai sutvarkius, Viliaus skulptūros užtikrintai taptų europinio lygio reiškiniu, visaverčiu traukos centru ir visos Lietuvos garbe“, – sako V. Žukas.

25 metai po Viliaus Orvido mirties. Jus su šiuo menininku siejo ta pati nuomonė apie kūrybos laisvę, kultūros ryšį su religija ir Bažnyčios su kultūra. Ką Jums šiandien, praėjus tiems 25 metams be Viliaus, reiškia ši asmenybė?

Pasiilgstu jo ir tokio mąstymo žmonių – talentingų, drąsių, krikščioniškai mąstančių. Vilius yra tas žmogus, už kurį kažkodėl iki šiol dažnai meldžiuosi, ypač kai kalbamas „Viešpaties angelas“. Mes su juo buvome labai artimi. Buvo netgi toks romantiškas metas, kai jo sodyboje dviese davėme lyg Horacijaus sūnų priesaiką: „Mylėti Dievą, žmones ir gerą meną, bet nepataikauti valdžiai – pasaulietinei ir bažnytinei.“

Vilius dažnai lankydavosi mano šeimoje Vilniuje, mes – pas jį Salantuose. Dažnai kartu keliaudavome po Lietuvos bažnyčias, ieškodavome, kas kur vertingesnio. Deja, dažnai altoriai ir sienos buvo ir tebėra nukabinėtos štampuotomis stacijomis ir fabrikinės gamybos šventaisiais. Mes mąstėme labai paprastai – jeigu dvasininkas arba choras gieda, neturėdami klausos, jie daro gėdą liturgijai ir bažnyčios bendruomenei. Jeigu kunigas arba vyskupas neturi skonio ir meninės klausos, bet šventina ir leidžia bažnyčioje kabėti trafaretams arba plakatams-reprodukcijoms – jie taip pat daro gėdą liturgijai ir žaloja savo bažnytinę bendruomenę.

Juk mes, krikščionys, skelbiame, kad Dievas yra gyvas, tikras ir labiausiai kūrybingas, o mes patys sukurti pagal jo paveikslą ir panašumą, taigi taip pat esame tikri, kūrybingi. Tad kokią teisę turime nepaisyti šių fundamentinių reikalavimų ir galvoti apie imitacijas, kad „bus gerai ir taip“. Aišku, ir tuo metu niekas per daug į mūsų pastabas ir siūlymus nekreipė dėmesio…

Vilius buvo kūrybingas ir dosnios širdies žmogus.

Taip, juk jis buvo ne šiaip prasčiokėlis, bet kilęs iš žemaičių bajorų Orvidų. Nors to niekada neeksponavo. Patyriau jo plačią mecenatystę. Dar sovietmečiu jis užsakė nutapyti 14 kryžiaus kelio stočių. Sumokėjo, kiek paprašiau – po 100 rublių už drobę. Iki Atgimimo šitos stacijos kabėjo ant gegnių Viliaus dirbtuvėje, prie akmens pjovimo staklių. Po to jos nukeliavo tuometiniam Plungės klebonui Donatui Stulpinui, kuris statė Naujosios Akmenės bažnyčią. Ten jos dabar ir kabo. Dar vienas Viliaus užsakymas buvo freskos Gaidžio koplyčioje prie Salantų. Vilius atstatė šią koplyčią, savo lėšomis bronzos plokštėmis uždengė stogą. Kai tapiau freskas, Vilius iš juodo akmens darė altorinę mensą ir kalė metrinį indą švęstam vandeniui.

Pakalbėkime apie Vilių kaip apie laisvo polėkio menininką ir kartu – nepaprastai gilaus pamaldumo žmogų. V. Orvido asmenybės unikalumas žavus tuo, kaip natūraliai jis sugebėdavo derinti krikščioniškąjį pranciškono pašaukimą, kūrybą be pančių ir dogmų.

Taip, jis buvo pamaldus, atsidavęs Dievo Apvaizdai, laikėsi pasninkų ir panašiai. Jo pamaldumas buvo kiek atmieštas tradiciniais liaudies pamaldumo elementais. Kartais keldavo šypseną jo dažni lankymaisi įvairiose žmonių mėgstamų apsireiškimų vietose – prie akmenėlių, šaltinėlių, ežerėlių. Bet jis tai darė nuoširdžiai, krikščioniškai. Kartą kartu važiavome aplankyti Suvalkijos šventą vietą – Alksnėnus. Automobilyje Vilius turėjo pasiėmęs bidoną, tai pasisėmė pilną stebuklingo šaltinėlio vandens ir grįžęs į Salantų sodybą visą supylė į šulinį. Taigi gėrė ir kitus vaišino šventu šaltu vandeniu.

Esate su Viliumi keliavęs ne tik į Alksnėnus. Buvo žygis pėsčiomis iš Vilniaus į Žemaičių Kalvariją.

Tai buvo 1989-ųjų birželio antroji pusė. Buvo smagu, nors ir sunku eiti. Nebuvome įpratę. Svarbiausia, žmonės, laukdami tais laikais pirmąsyk einančių piligrimų, pastatė arba atstatė 50 pakelės kryžių, dalijome pakeliui Atgimimo spaudą ir austrų išleistus Naujuosius Testamentus. Dar tada kartu su Viliumi ir kitais bičiuliais sutvarkėme kelias apleistas kapines, iš šiukšlynų ištraukėme kelis akmeninius ir metalinius kryžius.

Kelionėje Vilius buvo pagrindinis žemaitiško procesinio kryžiaus nešėjas. Jį, medinį, aplūžusį, skolinomės iš Laukžemės klebono, restauravome, vėliau sugrąžinome. Einant per Lietuvą porą savaičių, Vilius visą laiką buvo susikaupęs ir maldingas. Tik po jo mirties sužinojome, kad Vilius sirgo širdies nepakankamumu, bet varginančioje kelionėje nerodė jokio silpnumo. Po šio žygio jis nusprendė eiti į pranciškonus.

Labai apsidžiaugiau, kad pasitaikė proga iš lentynos išsitraukti ilgai nesklaidytą Jūsų 1999 metais išleistą knygą apie Vilių Orvidą. Jūs rašėte, kad nekritiškasis krikščioniškumas – maksimalūs reikalavimai sau ir atlaidumas kitiems – šis moderniaisiais laikais labai retas bruožas buvo viena įdomiausių ir originaliausių V. Orvido savybių. Jo sodyba visuomet buvo atvira įvairiausio likimo ir pažiūrų užklydėliams. Rašėte, kad jums būdavo pikta, kad Vilius jiems netgi leisdavo paišyti ant savo akmenų. Galbūt tas sąmoningas atrankos atsisakymas ir yra taikliausias atkirtis barbariškumui?

Ir dabar nemanau, kad tai buvo tinkamas nuolankumas ir geras nekritiškumas. Vilius mirė prieš ketvirtį amžiaus, ir nebėra kam papasakoti, kur Orvidų sodyboje yra paties autoriaus darbai, o kur visokių draugelių – pasaulio perėjūnų – saviraiška. Iki šiol tebestovi kai kurios medinės stovylos išvarvėjusiomis akimis, lyg iš Raganų kalno. Kiti mėgėjai ant jo skulptūrų pripaišė visokių užrašų, rytietiškų simbolių. Todėl iki šiol kartais žmonės vadina sodybą „absurdo, nesąmonių muziejumi“. Visi tie raganiai, vaidilos ir Palangos Juzės nėra Viliaus darbai. Man tai nepatiko tada, prieš 30 metų, nepatinka ir dabar. Tuo labiau kad čia pat stovi paties Viliaus iškalti akmeniniai šedevrai. Manau, kad geram menui turi būti geras fonas ir gera kompanija.

Vilių pažinojau nuo ankstyvos jaunystės iki jo mirties. Paradoksas, bet sovietmečiu, pagamindamas kapų paminklus, jis turėjo pilnas kišenes pinigų, todėl galėjo samdyti net ir sovietinę karinę techniką, stovinčią Šateikių poligone, netoli Orvidų sodybos. Bet jis absoliučiai nesureikšmino pinigo. Jis turėjo, bet gyveno taip, lyg neturėtų.

Piligrimų žygio iš Vilniaus į Žemaičių Kalvariją dalyviai 1989 m. liepos 1 d. Trečias iš kairės – Vilius Orvidas, antras iš dešinės – Vaidotas Žukas. Romualdo Požerskio nuotrauka

Viliaus Orvido kūryba neatsiejama nuo liūdnos Dievo Motinos įvaizdžio. Knygoje minite, kad tai skulptoriaus kūrybos viršūnė – yra išlikusios keliasdešimt akmeninių Švč. Mergelės ir Motinos Marijos skulptūrų: su kūdikėliu ir be jo, su angelais, karūnomis, aureolėmis, rožynais, širdį pervėrusiais kalavijais. Kuo V. Orvidą taip traukė pomėgis vaizduoti nuliūdusią Mariją?

Negaliu pasakyti, kuo Sopulingoji Marija traukė Vilių, galiu tik numanyti. Pavyzdžiui, Atgimimo metais Palangos Birutės kalno papėdėje stovėjo tuščias grotas, kuriame prieš karą buvo stovėjusi Lurdo Marija. Vieną dieną Vilius skambina, kviečia atvažiuoti į naujos skulptūros pašventinimą. Kai atvykome, mielasis Palangos klebonas Juozapas Miklovas šventino nuostabiai gražią ir čia tinkančią balto marmuro Viliaus Mariją. Aišku, ji ir vėl buvo orvidiškai liūdna. Ir ką gi? Netrukus dekanas J. Miklovas pasimirė, atsirado kiti Palangos parapijos šeimininkai, jie pasidavė kažkokių katalikų norui matyti čia Lurdo Marijos trafaretą. O originali su tikru pietizmu Viliaus iškalta Marijos figūra buvo išimta. Žinau, kad tai buvo tik viena iš daugelio Orvido patirtų paniekų. Ar galėjo Vilius vaizduoti linksmą ir malonią Dievo Motiną, kai aplink žmonės neturėjo kultūros, skonio ir žmogiškos pagarbos?

Nepaisant silpnos sveikatos ir slegiančios sovietinės sistemos, Viliaus Orvido kūryba buvo plataus masto. Vien ką reiškia susiorganizuoti savivarčius, buldozerius milžiniškiems rieduliams, ąžuolų kamienams vilkti. O šiais laikais mums viskas pasiekiama lengvai ir greitai. Gal todėl ir nebeturime tokio plataus masto ir retos dvasinės šviesos menininkų?

Vilių pažinojau nuo ankstyvos jaunystės iki jo mirties. Paradoksas, bet sovietmečiu, pagamindamas kapų paminklus, jis turėjo pilnas kišenes pinigų, todėl galėjo samdyti net ir sovietinę karinę techniką, stovinčią Šateikių poligone, netoli Orvidų sodybos. Bet jis absoliučiai nesureikšmino pinigo. Jis turėjo, bet gyveno taip, lyg neturėtų.

Teisingai sakote, kad jis turėjo retos dvasinės šviesos ir plataus polėkio. Viliaus sodyboje paskutiniais gyvenimo metais dažnai būdavo ir gyvendavo mąstytojas Justinas Mikutis. Justinas sakydavo, kad Vilius turi pačią brangiausią menininko savybę – poetinį jautrumą ir meninį mąstymą. Išties paskutinių metų Viliaus iškalti nukryžiuotieji ir dešimtinė Marijų – tai absoliutūs šedevrai. Vilius mylėjo J. Mikutį. Kai 1988 m. Justinas mirė, vykau į Salantus, ir kartu su Viliumi išrinkome antkapinį paminklą su stovinčiu serafinu. Paprašiau, kad iškaltų Justino vardą ir datą. Bet kai po kurio laiko atvykome su priekaba paimti paminklo, Vilius buvo padaręs kitą, dar geresnį – nukryžiuotą Kristų, šiek tiek panašų į patį J. Mikutį, tik tokių gėliškų voliutų fone. Nuostabus Viliaus paminklas J. Mikučiui tebepuošia Vilniaus Karveliškių kapus.

Ar tebeužsukate į Viliaus Orvido sodybą?

Dabar rečiau. Važiuosiu į Salantus tada, kai Kultūros ministerija, Kretingos muziejus, vietos valdžia, pranciškonai ir Viliaus šeima sutars dėl sodybos ir skulptūrų gelbėjimo plano. Apie jį rašiau knygoje, bet kol kas nieko esminio nepadaryta. Deja, iki šiol žmonės nesupranta, kokį lobį turi Lietuvoje, Žemaitijoje. Įsteigus Viliaus Orvido muziejų ir jį šiuolaikiškai sutvarkius, Viliaus skulptūros užtikrintai taptų europinio lygio reiškiniu, visaverčiu traukos centru ir visos Lietuvos garbe.

Viliaus Orvido skulptūros „Ašarojanti figūra“ ir „Sopulingoji Marija“ (1990 m.). Aleksandro Kostelnicko nuotraukos („Vilius Orvidas“, „Baltos lankos“, 1999 m.)

Vilius Orvidas Varniuose 1989 m. Kairėje – žydų gelbėtojas kunigas Juozapas Gasiūnas iš Lauko Sodos.  Romualdo Požerskio nuotrauka. Viliaus Orvido skulptūra „Švč. Trejybė“ (1986 m.). Sigito Platūkio nuotrauka („Vilius Orvidas“, „Baltos lankos“, 1999 m.)

Viliaus Orvido iškaltas sodybos altorius su Marijos skulptūra. Mindaugo Černiausko nuotrauka. Skulptūra „Švč. Trejybė“ (1990 m.). Aleksandro Kostelnicko nuotrauka („Vilius Orvidas“, „Baltos lankos“, 1999 m.)

Orvidų sodybos fragmentas. Vilius savo atstatytoje Gaidžio koplyčioje Salantų laukuose. Aleksandro Kostelnicko nuotrauka („Vilius Orvidas“, „Baltos lankos“, 1999 m.)

Vilius Orvidas ir Vaidotas Žukas Žemaičių Kalvarijoje po dviejų savaičių kelionės 1989 m. Romualdo Požerskio nuotrauka. Viliaus Orvido skulptūra su karūnomis (1986 m.). Jono Danausko nuotrauka („Vilius Orvidas“, „Baltos lankos“, 1999 m.)

Viliaus Orvido nukryžiuotojo figūra, viena paskutinių jo skulptūrų (1990 m.). „Švč. Mergelė Marija“. Aleksandro Kostelnicko nuotrauka („Vilius Orvidas“, „Baltos lankos“, 1999 m.)