Belmontas S.O.S.

Nuotraukos autorius Vygintas Skaraitis/BFL  © Baltijos fotografijos linija

Mes, kurmių ir sliekų mylėtojų ir saugotojų draugija, matydami, kad pati apvaizda mums padeda liūtimis ir vėtromis pareiškiame: „Daugiau nebesitaikstysime su tuo niekam nereikalingu, nefunkcionaliu, gamtos guzu, Gedimino kalnu, kuris neleidžia mūsų globotiniams laisvai kvėpuoti ir graužtis, kur jų širdis trokšta. Todėl siūlome nebeišlaidauti guzo tvirtinimo darbams, kurie prieštarauja laisvai gamtos stichijai. Mes taip pat įsipareigojame Europos kurmių ir sliekų mylėtojų lėšomis visiškai išvaduoti Vilnių nuo šio laisvo gamtininko akį rėžiančio guzo ir jį nukasti.“

Klausite kokios čia klejonės, kas čia per absurdai?! Bet panašioje bėdoje yra atsidūręs mūsų vilniečių neįkainojamas turtas – Pūčkorių slėnis ir Belmonto užtvanka. Kažkokie keisti lašišų mėgėjai atkakliai siekia išgriauti Belmonto užtvanką.

Apie šį nuostabų gamtos ir žmogaus kūrinį, slėnį ir užtvanką, jau nuo seno sklido garsas po visą Europą. Dar XVI amžiuje Pūčkorių slėnyje buvo sukurta unikali tvenkinių ir kanalų sistema, reikalinga patrankų liejybai. Apie nuostabias Vilniaus apylinkes ir apie šį slėnį kaip nepakartojamą reginį akiai ir širdžiai rašė tokie žymūs kultūrininkai kaip Janas Bulhakas, Tadeušas Konvickis, Česlovas Milošas. Kuri Europos sostinė yra apdovanota tokiomis nenusakomomis gamtos grožybėmis ir visai šalia miesto centro?

Gal nuožmieji lašišų mėgėjai nesuvokia, kad nugriovus Belmonto užtvanką Vilnelės vandens lygis staigiai kristų daugiau negu 3 metrus. Per šimtmečius nusistovėjusi upės vaga pradėtų keistis. Išdžiūtų slėnio tvenkiniai ir pelkės, pilnos gyvybės. Mirtinas smūgis visai slėnio augmenijai ir gyvūnijai, nes slėnis – unikali irigacinė upeliukų, kanalų ir tvenkinių darna, kurią nuolat papildo gyvi Vilnelės vandenys. Žmogaus ir gamtos darnaus sugyvenimo paminklas pradėtas kurti dar XIV a., o galutinai užbaigtas Žygimanto Augusto laikais įrengiant patrankų ir varpų liejyklą Pūčkoriuose. Pakitus Vilnelės vagai galėtų iškilti grėsmė ir visiems šiems istoriniams, gamtos ir kultūros paminklams. Keičiantis upės vagai, prasidėtų nenuspėjama slėnio krantų, šlaitų, pylimų, kuriuose jau šimtus metų dunkso milžinai ąžuolai, erozija. O vilniečių pamėgti pasivaikščiojimo ir dviratininkų takai? O Lietuvos priešistorės laikus menantis Saulės laikrodžio slėnis ir kitos vilniečių poilsio vietos?  O galų gale ir pati užtvanka! Ar daug Lietuvoje mes turime užtvankų, kurių istorija siekia XVI amžių ir traukia tiek vietinius, tiek lankytojus iš užsienio?

Visa tai yra tik maža, nuspėjama praradimų ir bėdų dalis. Kiek jų rasis ateity, žino tik ponia Vilnelė.

Keistas nesusikalbėjimas

Kai praėjusią žiemą Vilnelė prasigraužė po neprižiūrimos Belmonto užtvankos pamatu ir veidaknygėje pasirodė pirmieji stulbinami pasvarstymai apie lašišų vargus ir užtvankos griovimą, galvojau, jog visokių keistų žmonių yra pasaulyje, bet pašnekės ir niekas į tokias kalbeles rimtai nežiūrės. Pasirodo, klydau. Iš pasisakymų spaudoje ir socialiniuose tinkluose, iš susitikimo su vienu iš griovimo iniciatorių, supratau, kad tai ne tik keisti žmonės, bet tai žmonės, kuriems visiškai nesvarbi kitų nuomonė. Tai žmonės, kuriems nesvarbi Lietuvos istorinė gamtinė praeitis, žmonės, kurie nenori girdėti jokių argumentų. Tai žmonės, kuriems lašišos yra žymiai svarbiau už žmonių kultūrinį paveldą.

Tai žmonės, kuriems nesvarbūs KVAD reglamentai, tai žmonės, kurie nesupranta, kad jau atsižvelgta į jų pageidavimus, ir užtvankoje yra įrengtas gražus ir funkcionalus žuvitakis, matyt, tai žmonės, kurie paprasčiausiai nemyli Vilniaus ir jo dieviškų apylinkių. Galų gale – tai žmonės, kurie nemėgsta ir lašišų, nes esamoje situacijoje dėl išdžiūvusio žuvitakio lašišos negali įveikti užtvankos jau daugiau kaip pusę metų.

Tai žmonės, kurie nori griauti…

Kažkur labai girdėta: pasaulį seną išardysim ir naują pastatysim ant senojo kapų.

Keistas žmonių abejingumas

Mane labai gąsdina vilniečių bei atsakingų žmonių abejingumas šioje istorijoje. Vilniečiai, kurių dešimtys tūkstančių ilsisi šiame slėnyje, abejingai stebi, kaip užtvanka po truputį griūna, kaip niokojamas Vilniaus paveldas. Kur peticijos ir demonstracijos prie atsakingų žinybų ir ministerijų? Galų gale, ką veikia mūsų biurokratai, kuriems turėtų rūpėti įstatymiškai saugomas regioninio parko paveldas. Jau daugiau kaip pusę metų vilkinamas užtvankos gelbėjimo darbas. O kur visi mūsų kultūrininkai – poetai, tapytojai ir kompozitoriai, kurių jautrioms sieloms, tikiuosi, nereikia įrodinėti apie slėnio išsaugojimo svarbą? Susidūriau ir su kita nesuprantama žmonių grupe. Jų nuomone, pagrindinis šio incidento kaltininkas – Belmonto restorano savininkas. Anot jų, tik jis vienas suinteresuotas šios užtvankos išsaugojimu, nes norįs prisidaryti visokių tiltelių ir kanalėlių. Kaip sako liaudies išmintis: pavydas – nuodėmės šaknis. Užuot dėkoję Apvaizdai, jog Lietuvoje yra tokių verslininkų, kurie iš sovietmečio griuvenų ir šiukšlyno atstatė Belmonto malūną, mes tyliai apkalbinėjam ir burbam.

P. S. Po Antrojo pasaulinio karo vokiečių klausė, kaip gi čia atsitiko, jog Adolfas Hitleris taikiai atėjo į valdžią. Kur buvo visa Vokietijos šviesuomenė ir intelektualai? Visi tik skėsčiojo rankomis ir apgailėtinai mykė…

Lietuvi, vilnieti, nebūk abejingas, nes vieną rytą atsibudęs rasi vangiai tvarkomo Gedimino kalno vietoje tviskantį prekybos centrą ir A klasės verslo kompleksą, kuris yra labai ekonomiškas, funkcionalus ir sukuria daug naujųjų vergų darbo vietų.