2017 08 08

Juozapa Živilė Mieliauskaitė SF

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

Apie (ne)buvimą savimi

Tyler Mullins/Unsplash.com nuotr.

Šiemet teko dalyvauti vienos gimnazijos šimtadienyje – tai tikrai labai gražus, labai kokybiškas renginys. Po tos šventės buvo labai įdomu, kai ne vieni pažįstami jaunuolių tėvai priėjo paklausti, ką manau apie renginį – numanomas atsakymas turėtų būti, kad labai patiko. Aš, deja, negalėjau to pasakyti – man buvo labai liūdna, mat scenoje mačiau žmones, kurie yra labai gražūs, šaunūs, gabūs, bet lygiai taip žinau, kaip nemaža jų dalis vargo mokykloje – kentėjo nuo patyčių, konkurencijos, beprasmybės, suicidinių minčių, noro viską mesti ir bėgti neatsigręžiant. Norėjosi klausti jaunimo, ar nesijaučia apsimelavę – parodę lygiai priešingai, negu didžiąją dalį laiko jautėsi ir manė.

Juk gana nepopuliaru būti savimi – tada tenka pripažinti, jog turi ne tik teigiamų minčių ir norų, kad patiri sunkumų, nesėkmių, nerandi sprendimų, nesi tobulas ir visagalis – o toks juk gali būti ir nepriimtinas visuomenei, nereikalingas ir nenaudingas. Dažnai klausiu jaunimo, kur jie gali būti savimi, kur būna tikri – sako, su Tavimi ir su bendruomene – labai retai sako, jog su tėvais ar su draugais. Kad yra laisvi būti savimi mokykloje – neteko girdėti. Jaunas žmogus, kad subręstų, turėtų pažinti save ir išmokti natūraliai, neperspaustai būti savimi. O jei daugelis to neišmoksta – mūsų visuomenė nėra tinkama tam? Prisitaikyti jie išmoksta – o būti originalūs, saviti, laisvi kurti ir improvizuoti? Juk dažnai matome visuomenėje, kaip išsiskiriančius iš kitų bandoma suvienodinti, pasiekti, kad nebūtų kitokie – tiek mokykloje, tiek daugelyje kitų vietų. Gerai, kad jie laisvesni nei daugelis suaugusiųjų, turi drąsos (net jei nekonstruktyviai išreiškia) – turi drąsos pasakyti, kad yra tikintys ir taip elgtis, drįsta atrodyti ne kaip madinga ir įprasta, elgtis spontaniškai ir laisvai (viena mergaitė 12-oje klasėje sunkiausiomis dienomis eidavo į mokyklą su karūna – nes ji Jėzaus princesė – pamatai tokį veiksmą, ir iškart linksma pasidaro). Juk dažnai bijome būti ir geri, ir rūpestingi, ir nuoširdūs – nes taip labai išsiskiriame iš minios, padarai ką gero kitam – ir jau tikras išsišokimas…

Man vienoje mokykloje valdžia sakė, kad be reikalo vandenį drumsčiu kalbėdama apie paauglių problemas ir poreikius – juk matosi, kurie vaikai turi sunkumų, ir galima jiems padėti. Gal aš neįžvalgi – bet dažnai nesimato. Matytųsi, jei padėtume jiems išmokti būti savimi, būti tikriems – jausti adekvačius jausmus, reaguoti į situacijas, pripažinti ir mokytis spręsti problemas. Dabar gi dažnai problemos „pasimato“, kai įgyja ryškių išraiškų – bandymų nusižudyti, žalojimosi atvejų, priklausomybių, konfliktų, rimtų psichologinių sunkumų. Ar tikrai galėsime pasakyti, kad padėjome jiems būti savimi?..

Su paaugliais važiavome į poilsio stovyklą sodyboje – tiesiog būti, ilsėtis, leisti laiką paprastai. Vienas sūnų atvežęs tėtis pakomentavo, kad turiu drąsos, jei taip su jais būnu. Turiu – jei tėvai neturi drąsos sukurti vaikams terpę būti savimi, būti paprastai, būti laisvėje ir tiesoje – aš turiu. Nes Dievas irgi turi drąsos būti su mumis – kad neapsimestume kuo nors, ko Jis nesukūrė – kad būtume savimi su Juo.

Ses. Juozapa Živilė Mieliauskaitė SF