2017 08 10

Austėja Mikuckytė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

A. Zakarausko paroda „Grubi linija“. Monotonijos žavesys

Dailininkas Andrius Zakarauskas. Parodos atidarymo akimirka. Kosto Kajėno / Bernardinai.lt nuotr.

Liepos 27–rugpjūčio 27 dienomis Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos parodų salėje vyksta Andriaus Zakarausko tapybos darbų paroda „Grubi linija“. Tai – jau 19-oji šio dailininko personalinė ekspozicija.

Šioje parodoje eksponuojami daugiausia 2013–2014 m. kurti darbai. Pasiteiravau A. Zakarausko, kodėl jis, būdamas toks produktyvus kūrėjas, šį kartą nusprendė demonstruoti prieš keletą metų kurtus paveikslus. Dailininkas paaiškino, kad ekspozicijos idėją, kūrinių selekciją padiktavo pačios erdvės. Vienos svarbiausių Lietuvoje kultūrinių institucijų statusas tarsi įpareigojo surengti solidžią, drausmingą, ramią parodą. Bibliotekoje tvyranti tyla aidu atsikartoja A. Zakarausko kūrinių atmosferoje.

Parodos pozicija

A. Zakarauskas pasakoja, kad šioje ekspozicijoje tyčia siekė išgauti melancholijos pojūtį, imitavo mechaniškumą, automatizmą, nevengė slogumo įspūdžio. Šią parodą autorius pavadino įdomiai nuobodžia arba nuobodžiai įdomia. Tai – toli gražu ne savikritika. Tai – sąmoningai pasirinkta parodos pozicija. Tai – jokiu būdu ir ne ironija, skirta knygas kaupiančiai institucijai. Priešingai, autorius džiaugiasi galimybe surengti čia parodą, jaučiasi įvertintas, pagerbtas.

Ir iš tiesų iš pradžių norėjosi A. Zakarauskui prieštarauti, sakyti, kad paroda nėra nuobodi, stebėtis, kad to gali būti sąmoningai siekiama, įtarinėti dailininką maištu. Tačiau įėjus į salę A. Zakarausko mintys ir komentarai įgavo prasmę. Ekspozicinė erdvė visiškai atitinka balto kubo formatą, o dienos šviesą, kaip nereikalingą papildomą faktorių, paprastai perteikiantį papildomą estetinį ir koncepcinį krūvį, pašalina juodos uždangos, pritvirtintos ant langų.

Andrius Zakarauskas „Grubi linija“ (aliejus, drobė, 2014 m.).

Muzikinis elementas

Ekspozicija pirmiausia pamatoma ir suvokiama kaip vientisa visuma. Devynių darbų parodoje monotonija kurta kūrinius sukabinus vienoje linijoje, išlaikant vienodus intervalus tarp paveikslų. Parodos ir pačių paveikslų estetika minimalistinė, ritminga. Todėl į šią visumą puikiai įsipaišė atidarymo metu skambėjusi Tautvydo Bajarkevičiaus kurta muzika. Menotyrininkas, garso menininkas ir kuratorius T. Bajarkevičius tvirtino, kad ši paroda yra išbaigta, išplėtota teminiu aspektu, turinti siužetą ir savaime nereikalaujanti papildomo muzikinio fono. Juolab kad dailė yra savarankiška meno šaka.

Kita vertus, kaip pažymėjo pats T. Bajarkevičius, vaizdinė ir garsinė kultūra visais laikais sąveikaudavo. Šią tapybos ir muzikos jungtį menotyrininkas vertino kaip tam tikrą eksperimentą, net iššūkį. Mano požiūriu, šis bandymas sujungti muzikos ir potėpio meną buvo tikrai vykęs. A. Zakarausko paveikslus ir garso takelį vienijo nenugludinta, šiurkšti, vidinės įtampos kupina estetika, eklektiška ir kartu turinti savo logiką, nuoseklumą, vientisumą, ekspresyvi ir plastiška.

Štai toks parodos atidarymo performansas suteikė ekspozicijai tarpdiscipliniškumo, postmodernumo dimensiją, dar ryškiau išjudino dinamišką A. Zakarausko potėpį. Dailininko kūryba nuolat kinta, transformuojasi, daro pažangą ir siužetiniais akcentais, ir tapybinės išraiškos formomis. Tačiau dailininkas turi lengvai atpažįstamą braižą, atsikartojančias kompozicines schemas, nuotaikas. Dabar autorių domina lytiškumo, metamorfozės klausimai, riba tarp meilės ir agresijos, poros santykių analizė.

Tapytojo figūra

Parodoje regimose drobėse dominuoja tapytojo figūra. A. Zakarausko drobės prabyla apie tapybą, jos istoriją, paveikslo gimimo procesą, santykį su dažu, potėpio tepimą, tapytojo ranką. Kompozicijose išnyra ir vėl išnyksta tapytojo autoportretas. Personažas sklendžia potėpyje, paskęsta jame. Tokia išjudinto vaizdo forma paveikta fotografijos technologijų ir sudrebėjusio objektyvo efektų.

A. Zakarausko drobėse simbioziškai sukimba abstrakti forma ir detalės, neapibrėžta erdvė ir konkreti istorija. Autorius savo kūryboje per spalvą, siužetą, potėpį ieško santykio su lietuviškos tapybos tradicija. Dailininkui svarbu, kad jo tapyba būtų vyriška. Jo šiurkščiame potėpyje slypi ir švelnumo, jautrumo, gebėjimo įsiklausyti į nuojautas, nostalgijos daigai.

Kone visų paveikslų personažas – pats A. Zakarauskas. Dailininkui savo kūrybinėje pradžioje rūpėjo būti kompozicijų herojumi, užsiimti savistaba ir savianalize. Tai buvo ir posakio, kad visų dailininkų portretai turi autoportretiškumo momentą, parafrazė. Šiuo metu dailininko idėjiniai akcentai krypsta bendresnės, abstraktesnės, žvilgsnio iš šono pozicijos link.

Andrius Zakarauskas „Tapytojo portretas“ (aliejus, drobė, 2014 m.).

Žvilgsnis aukštyn

Ekspozicijoje regime triptiką „Vardan Jo“, „Vardan Jų“ ir „Vardan Jos“. Šioje serijoje dominuoja šviesos ir šešėlio santykio paieška. Šviesos srautas galynėjasi su juoda uždanga. Portretiniai fragmentai kuria perspektyvinę iliuziją, subyra į potėpio pikselius ir nugarma į nebūtį, nežinią. Užsimerkusio, į dangų galvą užvertusio vaikino veido bruožai pertraukiami negailestingo vertikalaus dažų šuoro. Veiduose dominuoja šilti atspalviai, neįprastos spalvos, atkeliavusios iš lietuviškos gamtos peizažų.

Andrius Zakarauskas „Vardan Jo“ (aliejus, drobė, 2014 m.).
Andrius Zakarauskas „Vardan Jų“ (kūrinio fragmentas; aliejus, drobė, 2014 m.).
Andrius Zakarauskas „Vardan Jos“ (kūrinio fragmentas; aliejus, drobė, 2014 m.).

Dar viena vertikalė – paveikslas „6 pėdos“. Ši drobė atitinka paties autoriaus ūgį. Joje regime trisluoksnį A. Zakarausko autoportretą visu ūgiu. Čia leitmotyvu atsikartoja triptike sklandžiusi aukštyn žvelgianti galva en face, tik apsukta veidrodiniu principu. Pats autorius pasakoja, kad dažnai tapo iš nuotraukų, fotografijas apdoroja kompiuterinėmis programomis, jomis sukuria kompozicijų koliažus.

Šiame tapybiniame koliaže centrinį portretą pertraukia ir kartu papildo nusisukusio vyro profiliai. Centre susispietusių vaikinų ar tiksliau atvaizdo kartotės elementas paveikslo apačioje nusitrina, tampa potėpiu. Pačiame centre levituoja rankų motyvas, dažnas A. Zakarausko drobių svečias, tapytojo profesijos simbolis.

Andrius Zakarauskas „6 pėdos“ (aliejus, drobė, 2014 m.).

Paveikslas paveiksle

Dar viena vertikalumą išlaikanti drobė – „Tapytojo portretas“. Jame šiek tiek stabtelėjama, dinamiką, skubrą, siurrealią sapno būseną keičia griežtos linijos ir nugludintas potėpis. Į tris segmentus suskirstytoje kompozicijoje kabo žalio fono tapytojo portretas priekiu. Jame – dar kartą pertapytas, minimaliai interpretuotas matytas veidas. Užpuola de javu jausmas, mintys apie paveikslą paveiksle ir sapno, užmigusios sąmonės pojūtis ir vėl sugrįžta, apsėda. Griežtą kompoziciją išlaisvina žali akcentai, rezonuojantys su portreto portrete fonu.

Panašia griežta struktūra pasižymi ir „Prisiminimo sinonimas“. Tik čia autobiografinis sapnas daug atviresnis, pagardintas humoru ir ryškiomis spalvomis. Vėl pritaikyta centrinė kompozicija. Pačiame dėmesio centre – autorius su švarku, sukryžiuotomis rankomis ir tetrio figūrėle tapusia gėle. Už jo nugaros – portretinio veido šmėklos, persekiojančios autoriaus kūrybą. Veidai ištampyti, perdirbti į abstrakciją. Iš pirmo žvilgsnio galėtų pasirodyti, kad A. Zakarauską yra apėmusi didybės manija, susireikšminimas, savimeilė. Tačiau atidžiau pažvelgę į jo kūrybą ir išgirdę jo žodžius aptinkame subtilią autoirniją, visaip mėtomus ir vėtomus, estetiškai darkomus autoportretus, rimtyje užmaskuotą sveiką humorą.

Andrius Zakarauskas „Prisiminimo sinonimas“ (aliejus, drobė, 2015 m.).

Mirguliavimo efektas

Net septyni skirtingai apdoroti autoriaus veidai žvelgia iš drobės „(Ne)atitinkantis dydis“. Šiame paveiksle veidas nublunka, lyg būtų atkeliavęs iš senos nuotraukos, tuomet nuskyla į nebaigtą eskizą, kuria netikėtai pertraukto darbo įspūdį, pasisukioja į abi puses. Jame, kaip ir kitose A. Zakarausko paveiksluose, įtrauktas apmąstytas „atsitiktinumas“, išmąstyta klaida. Lyg per neapdairumą nuo paletės nušoka ir į drobę įsiveržia ryškiai mėlynos ir žalios dėmės, atkeliavusios lyg iš kito paveikslo ir jaukiančios darną. Šioje kompozicijoje papildomą plotmę kuria aerozolinių dažų intarpai, suteikiantys vaizdui papildomą sluoksnį, trimatiškumą, mirguliavimo efektą.

Vertikalių monotoniją kiek sutrikdo, bet ir organiškai į ekspoziciją įsilieja dvi horizontalės. Šilelio mirguliavimą primena drobė „Kartą 2013 metų pavasarį Kaune“. Juodus ir baltus potėpius per patį paveikslo centrą perskiria trūkis, potėpio siūlė, padalijanti kompoziciją į dvi kiek kreivai susiūtas dalis. Potėpio srovėje vėl išnyra smakrą atkišęs autoportretas.

Kitoje rūko juostoje ant potėpio atsiremia tapytojo ranka, ir išryškėja veidas nauju rakursu. Paskutinis darbas pavadintas taip, kaip ir visa paroda. Kompozicijoje „Grubi linija“ – nugara plaukiantis tapytojas, ir vėl išryškinta ir akcentuota jo ranka. Geltoni krentančios žvaigždės uodegą atkartojantys brūkšneliai gaudo žiūrovo akį, dėmesį, sukuria papildomą, į priekį išsišovusį paviršių.

Tad A. Zakarausko paroda „Grubi linija“ įrodo, kad grubume gali slapstytis jautrumas, monotonijoje gali slypėti estetinė ir idėjinė įvairovė, o nuobodumas gali būti įdomus.

Andrius Zakarauskas „Kartą 2013 metų pavasarį Kaune“ (aliejus, drobė, 2013 m.).
Andrius Zakarauskas „(Ne)atitinkantis dydis“ (aliejus, drobė, 2014 m.).
Parodos atidarymo akimirka. Kosto Kajėno / Bernardinai.lt nuotr.
Parodos atidarymo akimirka. Kosto Kajėno / Bernardinai.lt nuotr.
Parodos atidarymo akimirka. Kosto Kajėno / Bernardinai.lt nuotr.