2017 08 10

Austėja Mikuckytė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Paroda „Mano istorija“ – išdrįskime kalbėti ir išgirsti

Robertas Gritėnas „Kasdienybė X“ (2017 m.).

Liepos 26–rugpjūčio 15 dienomis Pamėnkalnio galerijoje vyksta socialinio meno paroda „Mano istorija“. Šį projektą įgyvendino 15 profesionalių menininkų, bendradarbiavusių su Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ priklausomų asmenų bendruomene „Aš esu“.

Atrodytų, kurti, eksponuoti ir kitaip eksploatuoti socialinę problematiką mene dabar populiaru, madinga ir paranku. Socialinė tematika suprantama platesnei auditorijai, tokie kūriniai sukelia daugiau ir aštresnių emocijų, o menininkai turi aiškų atspirties tašką kūrinio idėjai.

Bet šiuo atveju susiduriame toli gražu ne su populistine akcija. Priešingai – šis projektas tikras, tyras, pozityvus ir turintis realaus teigiamo poveikio visuomenei, autoriams ir sergantiesiems. Šiuo projektu, tikiuosi ir tikiu, priklausomybių kamuojami žmonės įgijo pasitikėjimo savimi, įsiklausė į save, ėmė blaiviau vertinti savo gyvenimo faktus, situaciją, įgavo ryžto gydytis ir sveikti. Paroda primena mums apie esančias galimybes padėti sau ar savo artimui. Juk kone kiekvienas esame artimiau ar tolimiau susiję su didžiąja alkoholizmo bėda, žvelgiant plačiau, kiekvienas turime savų priklausomybių.

Subtilesnė kalba

Bendruomenės „Aš esu“ nariai dalyvavo kūrybinio rašymo dirbtuvėse ir užrašė 12 istorijų, kuriose besigydantieji išradingai dalijosi savo prisiminimais, nuoskaudomis ir šviesiais momentais, išgyvenimais, svajonėmis, planais. Kūrybinių dirbtuvių vadovas rašytojas Vidas Dusevičius taikliai pasakė, kad menas – itin tinkama kalba polilogui apie šias dvasines ligas plėtoti.

Meno kalba subtilesnė, paveikesnė, greičiausiai ir efektyvesnė nei teisinė: aktai, direktyvos, ribojimai įstatymais. V. Dusevičius pasakojo, kad vyko keli grupiniai susitikimai, kurių metu sergantieji atliko įvairias užduotis, išlaisvinusias fantaziją, šalinusias kompleksus atvirauti ir baimes žvelgti į savo sielos gelmes. Dirbtuvių dalyviai buvo kviečiami sugalvoti sakinių pabaigas, perkurti mėgstamą tekstą, įsivaizduoti save pasakų herojais. Visi šie rašiniai prieinami pačioje galerijoje. Skaičiau juos ir braukiau ašarą, kikenau, rodos, pajutau jų autorių skausmą ir viltį.

Šios išpažintys nepaprastai jautrios ir nuoširdžios. Negana to, kai kurios jų – tikri literatūriniai autobiografiniai šedevrai. Originali motyvacinio laiško forma, pretenduojant į išgalvotą lošimų skyriaus vadovo postą, skundas-ieškinys priklausomybei, reikalaujant atlyginti moralinę ir finansinę žąlą, gyvenimo aprašymas, prie išsilavinimo paminint narkotikų vartojimo ir azartinių žaidimų diplomus, eilėraščiai, maldos, daiktų ir vilčių samplaikos sąrašai.

Šiuos rašinius V. Dusevičius sukombinavo iš bendruomenės narių tekstų ir citatų iš individualių pokalbių. Menininkai skaitė šiuos tiesiai širdin keliaujančius žodžius ir, įkvėpti konkrečios frazės, citatos, visos istorijos, tekstų visumos, prisiminę panašias nelaimes savo artimoje aplinkoje ar tiesiog kontempliuodami šia tematika, kūrė vizualųjį meną.

Estetinis įvykis

Menininkai ne tiesiogiai konvertavo tekstą į vaizdą, bet džiazavo, interpretavo, kontempliavo. Todėl ši paroda ne tik labai atvira, turinti kilnų edukacinį ir terapinį tikslą, bet ir vertinga kaip meninis, estetinis įvykis. Toks projektas buvo vykdytas ir pernai, tik kiek kitokiu formatu.

Praėjusiais metais menininkas tiesiogiai bendravo su bendruomenės nariais, ir iš tų pokalbių gimė dailės kūriniai. Šiemet buvo dirbama individualiau, išlaikant šiokį tokį atstumą. Manyčiau, kad abu formatai turi savų privalumų. Tiesioginis bendravimas, rodos, galėtų užtikrinti kūrinių autentiką, intymumą, dėmesingumą ir atsakomybę už kūrinio kokybę, idėjos brandą. Tačiau ir be jo visa tai galėjome išvysti ekspozicijoje.

Tik, deja, kai kurie kūriniai sukurti seniau ir pritaikyti šiai parodai, aktualizuojant juos aprašymais. Kita vertus, pats ryšys yra savaiminė vertybė – kai kurie menininkai bendrauja su savo kūrinių bendraautoriais iki šiol. Tačiau štai toks atsitraukimas, žvilgsnis tarsi iš šalies gali būti kaip tik skvarbesnis, įdėmesnis. Negana to, dailininkui paliekama daugiau kūrybinės laisvės.

O dabar pereikime prie pačios ekspozicijos apžvalgos. Vos įėjus pro duris mums kelią užkerta Rimanto Milkinto instaliacija. Jo turėklas primena užtvarą, užkardą ir simbolizuoja skirtį, kuri atsiranda tarp žmonių, vienam iš jų įklimpus į priklausomybę.

Tai – taip pat pačiam sergančiajam iškylantys sunkumai būti laimingam. Identiškas tik mažesnis R. Milkinto objektas panašesnis į atramą, reprezentuojančią artimųjų paramą, kuri taip gyvybiškai reikalinga į ligos liūną įklimpusiajam.

Rimantas Milkintas „Būnant šalia“ (2017 m.).

Antano Dubros tapytas portretas rėmėsi citata: „Iš naujo sugrąžinti man tuos jausmus, kuriuos turėjau iš prigimties.“ Šiame sakinyje jis atpažino paties patiriamą jausmą, kai, apimtas svaigulio, prarandi ryšį su realybe. Svaiginti gali muzika, darbas, vakarėliai, alkoholis, karjeros sėkmė… Manyčiau, tai labai gerai visiems žinoma emocija, patirta ne kartą, siurreali. Iš jo drobės į žiūrovą žvelgia nuo tokio potyrio apsvaigęs jaunuolis. Pastelinis fonas asocijuojasi su rūku, kuriame paskendusi sklando vaikino siela.

Antanas Dubra „情怀“ (2017 m.).

Dvylika žingsnių

Robertas Gritėnas pasiuvo kryžių, kurį nešioja kiekvienas, turintis priklausomybę. Rudas išsipešiojęs brezentas, užtrauktukai užsimena apie benamius, tampančius priklausomybės naštą. Pakibę siūlai, rodos, pažymi nutrūkusias likimo brolių gyvybės gijas.

Visvaldą Morkevičių inspiravo istorija, kurioje dalytasi vaikystės prisiminimais, ir kitas pasakojimas, kuriame atvirauta apie narkotikų vartojimą ir apgaulingą iliuziją, kad situacija valdoma. Vienoje V. Morkevičiaus nuotraukų išvystame smėlio dėžę, į kurią prikrauta kėdžių, senų žaislų, nebereikalingų rakandų. Ši žaidimų aikštelė atrodo apleista, netvarkinga. Tai tarsi nuoroda į anonimo žodžius, kad vaikystėje mokėta džiaugtis paprastais dalykais, o dabar gramzdina priklausomybė ir jos palydovas – depresija.

Ne veltui visos trys nuotraukos, vizualizuojančios šią istoriją, monochrominės – nespalvotos. Pieva pilna balandžių, benamių draugų. Sudraskyta nugara atspindi subraižytą sielą. Ryškiaspalvis rožių krūmas simbolizuoja jauną merginą, kuri žydi jaunyste, bet jau meta perspektyvumo žiedlapius. Maištauja, nori būti dygi kaip rožės spygliai.

Visvaldas Morkevičius „Mano istorija“ (2013–2017 m.).

Du Yanos Ross kūriniai kalba apie apsivalymą. Per baltą lapą nusidriekia dvylika pėdsakų, teikiančių aliuziją į dvylikos žingsnių programą. Pėdsakai blanksta, sergančiojo kūnas ir siela švarėja, alkoholio pelkė tolsta. Kitas Y. Ross darbas – diptikas, įvaizdinantis du sąrašus, kuriuose vardijama, ką vyras ir moteris atsivežė į bendruomenės namus.

Kuklesniame, trumpesniame sąraše – vyriškojoje versijoje – šalia drabužių, higieninių priemonių, įpinama ir priemonė sielai švarinti – noras gyventi kitaip. Moteriškojoje sąrašo versijoje tarp šūsnies drabužių ir kosmetikos įsivelia pasiryžimas, tikėjimas ir viltis. Dailininkė akcentavo žodžių žaismą, žinomą ir lietuvių kalboje, bet itin ryškų anglų kalbos frazeologijoje. „To get clean“ – tapti švariam nusiprausus ir tapti švariam, nebevartoti.

Vyriškąjį sąrašą savo kūriniui panaudojo ir Jelena Škulienė. Dailininkė ant metalo plokščių išpjaustė sąraše atsidūrusius reikmenis kūnui, sielai ir tokiu būdu tarsi įpaminklino juos.

Yana Ross „Dvylika žingsnių“ (2017 m.).
Yana Ross „Daiktų sąrašas išsivalymui“ (2017 m.).
Jelena Škulienė „Roman. Sąrašas“ (2017 m.).

Surištos rankos

Andriaus Zakarausko tapinys rėmėsi citata, kurioje vaikinas pasakojo, kad tėvai laukė mergaitės, Lauros, o gimė Laurynas ir sujaukė tėvų gyvenimą. A. Zakarauskas kiek nutolo nuo priklausomybių problematikos ir labiau analizavo lytiškumo klausimą. Tačiau savo paveikslu jis užfiksavo tą momentą, kurioje galbūt gimė vaikino polinkis vartoti alkoholį, vandalizmas, nevisavertiškumo jausmas.

Manyčiau, kad pojūtis, kad nepateisinai tėvų lūkesčių, nebuvai laukiamas, galėtų būti viena priežasčių, sužalojusių vaikinui gyvenimą. Nors, žinoma, pasiteisinimai nepadeda išgyti…

Andrius Zakarauskas „Brushstroke maker“ (2017 m.).

Ula Šimulynaitė kartu su Rusne Šimulynaite išsiuvinėjo Lauryno vardą. Koliaže pabyra Lauryno teksto citatos, vizualizuotos asociatyviais paveikslėliais. Atlekia policija – už narkotikų vartojimą gresia kalėjimas. Mėtosi griaučiai – priklausomybės žudo.

Jurgita Juodytė parodai pateikė redaguotą tulpių nuotrauką. Pastelinės spalvos, akvarelės potėpio įspūdis kuria žiemoje suledėjusių gėlių įvaizdį. Kaip taikliai pakomentavo V. Dusevičius, į bendruomenę atvykę sergantieji iš pradžių primena sustingusius augalus – jie nenori atvirauti, stokoja vilties, pasitikėjimo savimi ir kitais, bet jų sielos po truputį atitirpsta.

Ledo baltumo ir tramdomieji Dovilės Gudačiauskaitės marškiniai. Ši menininkė į priklausomybės problematiką pažvelgė išties originaliai. Autorė perdirbo savo darbinę uniformą, kurią dėvėjo dirbama prabangios mados kompanijos parduotuvėje Londone. Ji tvirtina, kad „prabanga, virtusi priklausomybe, kaip ir bet kuri kita priklausomybė, suriša rankas ir atima žmogaus laisvę“.

Dovilė Gudačiauskaitė „Luxurry“ (2014 m.).

Kreivų veidrodžių karalystė

Jovita Aukštikalnytė-Varlukevičienė prisipažino, kad istorijų skaitymas jai buvo pozityviai sukrečianti patirtis. Tekstų visumos paliktą jausmą, nuotaiką, įspūdį ji įamžino triptiku. Užslenka juodas priklausomybės debesis. Portrete išnyksta veido bruožai – pavojingos substancijos naikina žmogų, jo asmenybę, vertybes, tikslus. Visos skaitytos istorijos sugula į vieną sąsiuvinio lapą ir skamba unisonu galvoje.

Audros Vaupšienės kūrinio „Proto miegas gimdo pabaisas“ aprašymas man pasirodė kiek šaltas, nejautrus, abejingas. Tačiau pats kūrinys tikrai pavykęs. Ekrane matome pačią autorę, ant jos portreto sparnais plasnoja drugys. Autorė pakomentavo, kad „pagal chaoso teoriją drugelio virptelėjimas gali turėti milžinišką įtaką“. Iš tiesų, rodos, nereikšmingas įvykis ar potyris gali paskatinti pasukti pavojingu keliu, vedančiu į priklausomybę.

Itin gerą įspūdį paliko Andriaus Kviliūno videodarbai. Vienas jų – išpažintis mirusiam tėvui. Nors šis nebuvo kurtas specialiai šiam projektui, jis puikiai įsipaišė į parodos kontekstą. Jame regime autoriaus tėvo fotografiją, šalia – kreivų veidrodžių karalystė, kurioje atliekamas performansas. Videodarbe kalbama apie norą pakeisti viską, tik ne save. Apie tėvo nuotrauką, iš kurios žvelgia mąslios tėvo akys ir, rodos, pelnytai priekaištauja.

Kitame videodarbe du kartus skaitomas sklandus ir mielas eilėraštukas apie bjaurią ligą – priklausomybę ir norą jos atsikratyti. Veidas tamposi, blunka – alkoholio paveiktos smegenys iškreipia realybę. Jis pasiklysta priklausomybės džiunglėse. Pranašiškai sukasi kapinių vainikas. Trečias videodarbas priklausomybei suteikia monstro iš fantastinių filmų įvaizdį. Skamba keistas balsas, sklindantis lyg iš sapno, priklausomybės šulinio dugno. „Tinklas. Kur aš įsipainiojau“, – nuaidi pagalbos šauksmas.

Andrius Kviliūnas „Priklausomybė“ (2016 m.).
Andrius Kviliūnas „Baimė“ (2017 m.).
Audra Vaupšienė „Proto miegas gimdo pabaisas“ (2013 m.).

Dukra palaidūnė

Sigita Maslauskaitė sukūrė tikrai išskirtinį paveikslą. Pasitelkusi krikščioniškąją ikonografiją ir abstraktų, kontūrus trinantį potėpį, ji nutapė dvigubą portretą „Dukra palaidūnė“. Toks neindividualizuotas portretas leidžia jame išvysti ir save, pagalvoti apie savus, nebūtinai su priklausomybių kontekstu susijusius, paklydimus, kurie galėjo įskaudinti artimuosius.

Dailininkė nepatingėjo, atrado laiko, motyvacijos ir noro susipažinti su savo pasirinkto vizualizuoti teksto autore. Parodos atidarymo metu S. Maslauskaitė atliko tam tikrą performansą. Teksto autorė Skaistė neslėpė savo tapatybės, išdrįso atsistoti prieš lankytojus ir paskaityti nepaprastai jautrią savo išpažintį. Mergina pasakojo, kaip paauglystėje pabėgo iš namų, susipažino su savo buvusiu vyru, kartu vartojo, kol pateko į reabilitacijas. Žaviuosi Skaistės drąsa ir pasiryžimu pasikeisti, pakeisti savo gyvenimą.

Manau, kad ši parodos atidarymo dalis itin svarbi ir reikšminga, paneigianti stigmatizuojantį visuomenės požiūrį į sergančiuosius priklausomybėmis. Dėl tokio neigiamo sociumo požiūrio sergantieji slapstosi, slepia savo ligą, neprisipažįsta sau ir kitiems, gėdijasi. Jei tik visuomenė nebebijos kalbėti, nebeskubės smerkti, sergantiesiems nereikės drąsos, kad prabiltų. O kalbėjimas – pirmasis žingsnis išgijimo link, galbūt kartais tik jo ir pakanka išlipti iš priklausomybių liūno. Ši paroda būtent to ir siekia – pralaužti ledus, padrąsinti kalbėti ir išmokyti klausyti, išgirsti.

Sigita Maslauskaitė „Dukra palaidūnė“ (2017 m.).